Naujausios
Pasiūlė savo namus
„Mes – aš, Gytis ir Jonas, esame maži žmonės, niekaip reikšmingai negalime prisidėti prie pagalbos Ukrainai. Todėl darom, kas mūsų valioje: palaikome, domimės naujienomis, pasakojam apie tai savo vaikui, išgyvenam, kalbam, pasigraudinam... ir keliam savo vėliavą, kaip simbolį, kad esam laisvi!“ – pirmąją karo dieną šia žinia ir keliamos vėliavos nuotrauka feisbuke pasidalijo Lina.
Sužinojusi apie projektą „Stiprūs kartu“, šeima netruko užpildyti anketą. Patys nustebo, kaip greit sulaukė skambučio.
Ukrainiečių šeima su 6 metų mergaite ir 15 metų berniuku į Šiaulius atvažiavo patys.
„Važiavo šešias dienas, jie iš pačių baisiausių rajonų, Sumų regiono. Bendraudami stengiamės daugiau klausytis, nei sakyti. Jie yra labai pasimetę. Gyveno labai neblogai, turėjo butą. O atvažiavo su dviem maišeliais. Mano vyras pasiūlė padėti atsinešti daiktus, sako, nėra. Paaiškino, kad susiruošė per 5 minutes, ėmė bet ką – kas buvo po ranka. Moteris pasiėmė maišelį maisto, mergaitei antklodėlę, kelis žaisliukus. Atvyko beveik kaip stovi.“
Trostianecą, kuriame gyveno šeima, kovo 1 dieną užėmė Rusijos pajėgos, o kovo 4 dieną buvo pranešta apie humanitarinę katastrofą.
Dabar šeima viskuo aprūpinta, moteris ir pati eina savanoriauti į Šiaulių ukrainiečių bendriją „Karpatai“. Turi ir darbą – pagalbininke vienoje iš mokyklų. Vyras važinėja atvežti nuo sienos ukrainiečius. Abu vaikai mokosi Šiaulių mokyklose.
Linos akimis, vaikai prisitaikė greit, o tėvai „truputį kosmose“.
„Jiems čia labai patinka. Vyras yra dirbęs Lietuvoje vilkiko vairuotoju. Moteris sakė: pas jus viskas taip gražu, švaru, estetiška. Susipažinome ir gyvename kartu. Iš pradžių buvo baisu, kaip bus, bet viskas gerai!“
Lina mokykloje rusų kalbos nesimokė, bet vis tiek stengiasi kalbėti. Ukrainietė mergaitė jau dabar piešdama rašo lietuviškos abėcėlės raidėmis. Berniukas ir vyras šiek tiek moka angliškai, o Linos vyras kalba rusiškai. Tad bendromis pastangomis ir keliomis kalbomis susikalba.
Kai Petrauskai šventė sūnaus gimtadienį, pasikvietė ne tik senelius, bet ir ukrainiečių šeimą. Iškepė „Kijevo kotletų“ – visi kartu sėdo prie stalo.
„Viskas buvo labai gerai, pabendravome. Daug kas bijo, man rašo, kaip reikia bendrauti? Paprastai, atsakau: kaip žmonėms.“ Tiems, kurie žada priimti pabėgėlius, Lina pataria nebijoti. Jei kažkas negerai, galima kalbėtis, derintis vieni prie kitų – juk situacija neeilinė.
„Jie rodė nuotraukas, kaip gyveno, ir kaip vietovė atrodo dabar – viskas subombarduota. Jie labai išgyvena dėl savo artimųjų, liko tėvai, sesė. Visko trūksta, maisto, negali ištrūkti. Man net sunku įsivaizduoti, ką jie išgyvena. Mes kartais neįvertiname, kad gyvename labai gerai“, – sako Lina.
Ukrainiečių šeima nuolat seka įvykius telefonu, palaiko ryšį su tėvais, kasdien susiskambina. Ir beveik kasdien sužino apie pažįstamų mirtį – kaimynų, giminaičių, draugų... Šiauliečiams pasakojo, kaip ėjo paaugliai iki parduotuvės. Negrįžo – nušovė.
„Kartais ji būna tokios būklės... Matosi, žmogus iškritęs iš veido. Kartą negalėjo susiskambinti su mama. Man sakė: žinai, kaip gerai gyvenome, labai graži šeima, o dabar...“
Lina sako, jos šeimos tikslas – kad ukrainiečiai kuo greičiau atsistotų ant kojų, kad patys galėtų pradėti savarankiškai gyventi.
„Klausiau jų, ar grįš namo. Sakė, nežinome, nes nežinome, ar bus, kur grįžti. Žinoma, nori grįžti į savo šalį. Bet, kaip moteris sakė: aš jau nebesitikiu, kad kažką rasiu...“
Istorinis namas
Su Lina susitikome jaukiose maisto dirbtuvėse. „Bitės namas“ ne dėl to, kad aš darbšti kaip bitė, bet todėl, kad čia – inžinieriaus Bitės namas“, – šypsosi.
Pavasariu kvepia tulpių ir vilkdalgių puokštė. Ant sienos sukabinti mamos, o ant spintelės sustatyti sūnaus paveikslai. Lina šypsosi: visi šeimos nariai realizuoja savo gebėjimus.
Anksčiau šeima gyveno kitoje Šiaulių vietoje. Kai sūnus pradėjo lankyti mokyklą, nutarė, kad nenori dirbti taksistais ir ieškojo būsto centrinėje miesto dalyje. Norėjo, kad namas, kuriame įsikurs, būtų ne naujos statybos. Žvalgėsi į Mordelio daugiabutį, kuriame įrengti liftai buvo pirmieji Šiauliuose, bet apsisprendė įsigyti butą garsaus inžinieriaus Vlado Bitės name.
Pirmiausia V. Bitės name Petrauskų šeima nusipirko butą antrame aukšte, vėliau išsiplėtė.
„Patiko, kad namas senas, kad su istorija. V. Bitė statė šį namą klientui, klientas turėjo dukrą. Kol statybos vyko, V. Bitė dukrą įsimylėjo, o tėvas vestuvių proga jaunavedžiams tą namą ir padovanojo. Bendravau su Bitės giminaičiais, patvirtino šią istoriją – jie mane susirado patys.“
V. Bitė su šeima Šiauliuose gyveno iki 1939 metų, kol persikėlė į Vilnių. Šeima išgyveno pabėgėlių likimą – 1944 metais pasitraukė į Vakarus, o 1949 metų pradžioje išvyko į Australiją.
Remontuodami patalpas, Petrauskai ieškojo istorinių duomenų, norėjo atkurti pirminį planavimą. Informacijos rasti nelabai pavyko, tad kaip buvo išdėstytos patalpos, sekė pagal sienas: nuėmus dažus buvo matyti, kur buvo senos durys, pertvaros. Pirmame aukšte aptiko Joniškėlio plytų.
Per Antrąjį pasaulinį karą namas nukentėjo: sudegė perdangos, stogas. Iki karo ant stogo buvo apžvalgos aikštelė – jos nebėra. Sovietmečiu namo erdvės buvo perdarytos, įkurti butai. Dabar Petrauskų šeima tikisi sutvarkyti ir pastato išorę.
„Bitės namas“ – vieno žmogaus verslas, užsiėmimas. Aš darau užkandžius, tortus, turiu savo meniu. Dirbu viena – kiek padarau, tiek padarau“, – sako Lina. Kepa ir kelių rūšių duoną: sourdough – natūralaus raugo duoną (joje tik trys ingredientai: vanduo, miltai, druska), itališkas fokačiją (focaccia) ir čiabatą (ciabatta).
Maisto gamyba nėra Linos specialybė, verslą sukūrė iš pomėgio. Baigė finansų studijas, bet visada mėgo gaminti. Po vieno sudėtingo įvykio gyvenime nusprendė: nori daryti tai, ką nori. Ir daro. Pas kulinarą Liutaurą Čepracką baigė du maisto gaminimo kursus.
Meniu keičia kas savaitę, vis sugalvoja ką nors naujo: „Mano tikslas – negaminti labai daug, man įdomu bendrauti su žmonėmis.“
Iš pradžių Lina, išsiėmusi leidimą (pabrėžia, kad jai labai svarbu dirbti legaliai), maistą gamino namuose. Norėjo pažiūrėti, ar verslas seksis. Sekėsi. Tuomet praėjusių metų rudenį įsirengė studiją. Ateityje galbūt rengs ir nedideles šventes.
