Naujausios
AKTUALUS INTERVIU
Bendruomenė be autoritetų yra beveidė
Yra Vasario 16-osios Lietuva ir Kovo 11-osios Lietuva. Pirmoji respublika išsilaikė 22 metus, Antroji – taip pat jau 22 metus. Ar galime jas palyginti? Kas lemia tautos, bendruomenės gyvybingumą? Apie tai kalbamės su visuomenės veikėju šiauliečiu Vaclovu Vingru.
Mintimis apie dvi respublikas jis dalijasi atsižvelgdamas į Šiaulių kontekstą.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Vaclovas Vingras, Atgimimo sąjūdininkas, politikas, šiandien ir miesto valdžios žmogus. Bet pirmiausia jis žinomas, kaip Šiaulių bendruomenės namų kūrėjas. Savo noru yra prisiėmęs bendruomenės švietimo misiją. Ją pradėjo dar sovietmečiu būdamas Inžinierių namų, kuriuose daiginta laisva mintis, vadovu.
Lemia asmenybės
– Prieš kokius septynerius metus iš vieno išsilavinusio žmogaus išgirdau tokį klausimą: Vasario 16-osios Lietuva išgyveno 22 metus, ar mes to sulauksime? – prisimena V. Vingras ir sako, jog ne vienam „kirbėjo“ tokia abejonė.
– Sulaukėme, bet kokie šiandien esame? Kuo mes skiriamės nuo Pirmosios respublikos?
– Manau, ir valstybės, ir miesto gyvenimą lemia asmenybės. Šiauliuose tarpukariu jų buvo daug – Kazimieras Venclauskis, Jackus Sondeckis, Peliksas Bugailiškis, Vaclovas Bielskis.
Inteligentijos vaidmuo tada buvo ypač ryškus. Įsteigtas „Aušros“ muziejus, Kultūros draugija, Kraštotyros draugija, atsidarė Dramos teatras – ir visa tai padaryta per tą trumputį dvidešimtmetį.
Žmonės siekė mokslo ir kultūros. Mezgėsi pradinių mokyklų tinklas. Buvo kažkokia ypatinga trauka mokslui.
Šiauliuose, Šimšėje, gyvenantis mano tėvas Pranas, kuriam dabar 93 metai, dažnai pakalba: „Kodėl tėvas manęs neleido į mokslus po keturių klasių“. Bet jis ir su keturiomis klasėmis yra išsilavinęs žmogus. Ateini aplankyti, pirmas klausimas, o kur laikraščiai?
Smalsumas, išsilavinusio žmogaus autoritetas – tos kartos bruožai. Ypač daug reiškė Mokytojo autoritetas. Mums, vaikams, vis pasakodavo, kaip per Strazdų kaimą praeidavo mokytojas Gricius. Tas kaimo mokytojas Gricius – tai Augustinas Gricius, jis kurį laiką mokytojavo Šiupyliuose ir tapo garsiu rašytoju.
Apie mokyklas šiandien daug kalbame, jas mažiname, bet užmirštame, jog mokykloje – sujungtoje ar atskiroje – viską lemia mokytojas.
Per daug dabar sureikšminame institucijas ir institucinius dalykus – čia mūsų bėda. Kiek visuomenėje yra autoritetų, kurie kitus nukreiptų lavintis, šviestis – tai svarbu. Juk vienus savo mokytojus visada prisimename, o kitų – lyg ir nebuvo.
Didžiausias praradimas – inteligentija
– Jūsų šeimos šaknys Šiauliuose. Kokie buvo tie senieji šiauliečiai?
– Mano vyresnieji vaikai pagal savo velionės motinos Audronės liniją yra penktos kartos šiauliečiai. Jų seneliai, proseneliai ir proproseneliai palaidoti Šiauliuose (V. Vingras – keturių vaikų tėvas, dviejų sūnų ir dukros susilaukė su anksti Anapilin išėjusia žmona Audrone, jauniausios dukros – su žmona Gražina – red past.).
Mano pirmosios žmonos močiutė išgyveno 88 metus, nuo jaunystės iki amžiaus pabaigos buvo skaitantis žmogus. Vieną dieną žiūriu, skaito Levo Tolstojaus „Karą ir taiką“. Sako, jau antrą kartą skaitau, ir visiškai kitaip negu jaunystėje. Ji ir skautė buvo, ir dramos būrelį lankė, ir chore dainavo, net dviejuose choruose – „Elnio“ fabriko, kuriame dirbo, ir bažnytiniame.
Močiutė prisimindavo, kad kieme, gyveno Šilų gatvėje, „Kaukaze“, susėdę su tėvais ir kaimynais, vakarais, ypač šventadienių, dainuodavo. Visi vienas kitą pažinojo. Papasakoji apie kokį išdaigininką mokykloje, o močiutė ir sako: „Tai kaip jis toks nebus, jeigu jo tėvas toks buvo.“
Pas žmonos Audronės senelį Vladą Ginilevičių namo palėpėje radau susegtus kelerių metų „Naujosios Romuvos“ komplektus. Darbininkas, o skaitė ir prenumeravo kultūros žurnalą.
Inteligentija buvo visiems sektinu pavyzdžiu. Nes tie prieškario žmonės, kūrę valstybę, buvo visuomeniški žmonės.
Didžiausias mūsų praradimas, kad praradome inteligentiją, smarkiai nukraujavome, sunaikinus Pirmąją respubliką.
Kas yra tikrasis inteligentas
– Kokia šiandien yra inteligentija? Koks jos vaidmuo?
– Inteligentai – tai bendruomenės autoritetai. Tik visuomeniškumas išskiria tikrąjį inteligentą.
Gerai apie tai yra pasakęs Paulius Slavėnas: tu gali būti geras chirurgas, geras inžinierius, statybininkas, mokytojas ar menininkas, gali būti išsilavinęs žmogus, bet jeigu tu atsiriboji nuo kaimyno, nuo savo gatvės, namo bendruomenės, miesto, valstybės reikalų – jei tu niekur nenori kištis, tai toks tu ir inteligentas.
Mes turime inteligentų, bet aiškiai jų yra per mažai. Tai yra pagrindinė mūsų problema. Be autoritetų ir miesto bendruomenė yra beveidė.
Man šiauliečių autoritetai yra Gražbylė Venclauskaitė, Vytenis Rimkus, Kazimieras Romualdas Župerka, Alfonsas Stakėnas, Saulius Sondeckis, velionė Vanda Kavaliauskienė. Įsivaizduokime, jeigu kiekvieną dieną mieste galėtume jausti esant ir profesorių Saulių Sondeckį. Gerai, kad jis iš tiesų kone kasdien Šiauliuose dabar būna.
Autoritetų sugrįžimas į miesto bendruomenę gali būti ir toks – netiesioginis. Kai iš čia kilęs žmogus, atiduoda savo miestui duoklę.
Šiauliuose išugdytų žymių žmonių yra daug. Kai Bendruomenės namuose minėjome Nepriklausomybės atkūrimo penkiolikos metų sukaktį, paprašėme mokyklų, įstaigų, įmonių vadovų surašyti šiauliečius, padariusius profesinę ar visuomeninę karjerą. Pats nustebau – 150 garsių asmenybių: profesoriai, diplomatai, ambasadoriai, mokslininkai, architektai, menininkai, muzikai, aktoriai, visuomenės veikėjai.
Net keturi Vasario 16-osios akto signatarai yra Šiaulių berniukų gimnazijos ugdytiniai.
Bendruomeniškumo - tik daigai
– Kokia, jūsų akimis, dabar yra Šiaulių bendruomenės panorama?
– Bendruomenės gyvenimas pulsuoja: būna ir pakilimo laikotarpių, ir sąstingio. Kai Inžinierių namų veikla 1991 metais nutrūko, neberengėme susibūrimų, susitikimų su žymiais žmonėmis. Beje, sovietmečiu ir Valdas Adamkus pas mus pasakė pirmąją viešą savo kalbą. Ir kalbėjo ne apie ekologiją – išeiviją.
Reikėjo kažko imtis, nes atsirado spraga. Inžinierių namų veiklos pavyzdžiu įkūrėme Bendruomenės namus. Aš tą veiklą vadinu senu žodžiu „švietimas“.
Gyvenimas turi daug briaunų, kyla daug klausimų, į kuriuos reikia ieškoti atsakymų. O susitikimai Bendruomenės namuose yra neformalus bendravimas. Elektroninės priemonės išplėtė bendravimo formas, bet elektroniniuose laiškuose, interneto diskusijose nematai nei žmogaus akių, nei jo reakcijos.
Labai džiaugiuosi, kad pradėjo kurtis įvairūs bedruomeniniai klubai. Nors tai kiek uždaros struktūros, tačiau padaro viešų renginių, labdara užsiima.
Yra tų daigų ir potencialo bendruomenei stiprėti. Jeigu sakytume, kad jis visai išnykęs, tai ir save, ir miestą paneigtume.
– Kaip vertinate verslo ir bendruomenės ryšį?
– Verslo socialumo problemą įžvelgiu. Išgyvename tam tikrą verslo atotrūkį nuo bendruomenės.
Chaimas Frenkelis buvo supermilijonierius, jo 5 milijonai aukso rublių sunkiai įsivaizduojama suma šiandienine valiuta. Bet kas šiandien prisimena tuos jo pinigus? Frenkelis atsimenamas už savo socialinę veiklą – steigtas mokyklas, bendruomenės rėmimą.
Šiandieniniams verslininkams linkėčiau daugiau tokios socialinės orientacijos. Girdėjau, kaip žymus verslininkas mokė vieną šiaulietį: pagal savo išgales mokėk didesnius atlyginimus žmonėms. Jei gali algas kelti, kelk – tie pinigai netiesiogiai tau sugrįš.
Tai yra nauja kitokio verslo kultūra. Bet jos dar mažai. Neretas verslininkas pretenzijas miestui reiškia. Bet perfrazavus Džono Kenedžio garsiąją frazę, reikėtų ir savęs paklausti: „O ką aš pats daviau miestui?“
– Nebeišgyvename iš algų, ar ne todėl Antrosios respublikos Lietuva baigia išsivaikščioti?
– Emigracija – vidinė ir išorinė – didžiulė problema. Išvažiuoja iš Lietuvos daugiausia amatų žmonės, kvalifikuota darbininkija, aukštuosius mokslus baigę specialistai.
Iš Šiaulių žmones traukia ir Vilnius. Nesu tos nuomonės, kad ten gyvenimas daug kuo pranašesnis. Kultūriniu atžvilgiu, aišku, pranašesnis, dinamiškesnis. Bet reikia ten turėti ir būstą, ir darbą, o konkurencija dėl darbų didelė.
Kaip apie Šiaulius atsiliepia užsieniečiai? Jie sako: jūs viską turite – verslo įmonių, universitetą, mokyklas, muziejus, teatrą, koncertines įstaigas, sporto bazes.
Jeigu čia gyveni, vaikus išugdyti gali. Šiauliai – miestas, kuris viską turi, mums reikia tik aukštesnės kultūros.
– Jūsų vaikai ar grįš į Šiaulius, ar Vingrų šiauliečių kartos nutrūks?
– Turiu viltį, kad grįš, bet, aišku, ne visi keturi.
Kas mus jungia
– Kas gali suteikti vilties, ko linkėtumėte sau ir kitiems?
– Iš praeities mes turime gerą paveldą, palikimą, potencinių galimybių.
Jeigu Šiauliuose nuo 1851 metų nebūtų buvę Berniukų (Juliaus Janonio) gimnazijos ir nuo 1898 metų – Mergaičių (Didždvario) gimnazijos, tai nebūtų tiek Šiauliuose išugdytų žmonių.
Vien tų gimnazijų istorija kuria ypatingą aurą ir trauką. Ir miestas turi savo aurą. Išmokime tik tą paveldą panaudoti ir tęskime kitų kartų darbus.
Manau, kad ir mūsų vaikai, važinėdami po pasaulį, įvertins tai ir grįš. Žinau, jog tėvai jau ragina, kad vaikai grįžtų: gal visa šeima pagyvenkime, kad ir skurdžiau, bet saugiau.
Romualdas Ozolas emociškai yra pasakęs: to kas išvažiavo, paliko Lietuvą, jau nebelaikau lietuviu. Labai gerbiu Romualdą Ozolą, bet negaliu sutikti. Tai ką mes laikome lietuviu? Tą darbdavį, kuris čia, galėdamas mokėti daugiau, moka minimumą?
– Tai kas šiandien mus visus dar jungia?
– Tik kalba ir tradicijos. Lietuvybė. Bet to yra per mažai. Galima pajuokauti, kad anksčiau dar jungė krepšinis, kai „Žalgiris“ kovėsi su CSKA.
Mus – šiauliečius – jungia Šiauliai ir tėvai.
NUOMONĖ: „Mus jungia tik kalba ir tradicijos, lietuvybė – bet to yra per mažai“, – sako Vaclovas Vingras.
INTELIGENTIJA: Vaclovas Vingras įsitikinęs, jog tikrąjį inteligentą išskiria visuomeniškumas, pavyzdys – Pirmosios respublikos visuomenės veikėjai, kūrę valstybę.
Jono TAMULIO nuotr.
