Naujausios
Bendros formulės gyvenimui nėra
Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijos matematikos mokytoja ekspertė Petrė Valda Grebeničenkaitė — viena iš žinomiausių mieste. Kone pusę amžiaus mokykloje dirbanti mokytoja yra pelniusi šalies ir miesto Metų mokytojos vardą, už atsidavusį darbą apdovanota Gedimino ordinu medaliu.
Rugsėjo pirmosios išvakarėse su mokytoja kalbėjomės apie užsitęsusią švietimo reformą, valstybės požiūrį į jauną žmogų, mokytojo autoritetą ir vaikus, kuriems sistema neleidžia normaliai mokytis ir išmokti.
Sigita STONKIENĖ
siga@skrastas.lt
Šuoliais bėganti reforma
— Švietimo reforma iš esmės vyksta jau dvi dešimtis metų, o jos rezultatus turbūt geriausiai jaučia ne tie, kurie ją kuria ir organizuoja, o mokytojai visus reformos daigus mato iš mokyklos vidaus. Ką reforma atnešė mokyklai gero ir kokių buvo padaryta klaidų?
— Blogai, kad reforma užsitęsė per ilgai. Daug neaiškumų, blaškymosi, eksperimentų.
Mokymo programų apimtis aiškiai per didelė, tuo tarpu pamokų skaičius yra mažas. Mokinys bėga per programą šuoliais, jis jos nespėja įsisavinti, o egzaminus laikyti reikia. Tai panašu į netreniruotą krepšininkų komandą, išleistą žaisti atsakingų varžybų. Juolab, kad genialių vaikų yra vos vienas kitas, didžioji dauguma yra vidutinių gabumų. Todėl mokytojai dirba papildomai, šeštadieniais, prieš pamokas, nemokamai dirba, jeigu tiktai vaikas pageidauja.
Aš anksčiau labai kritiškai žiūrėjau į korepetitorius, bet dabar matau, kad jie reikalingi. Nes vaikas išmoko medžiagą — ir pirmyn, o kartoti, suprasti, gilintis laiko nebėra.
Kitas dalykas — brandos egzaminai kas metai nenuspėjami.
Niekas netiria vaiko gebėjimų, per kiek laiko vaikas gali programą įsisavinti. Kai mokinys nesupranta, nespėja, jam darosi neįdomu. Neišmoktų dalykų spragos velkasi iš klasės į klasę, nėra laiko jų kamšyti, nes mokytojas priverstas eiti pirmyn. Aš kartais galvoju: dėl tokios sistemos mes patys tuos vaikus išmokom tingėti.
Per ilgus darbo metus supratau: bendros mokymosi formulės kiekvienam vaikui nepritaikysi. Gyvenimo ir mokymosi formulė kiekvienam turi būti atskira.
Be abejo, reforma atnešė ir gerų dalykų, bet trūkumai visada labiau akis bado.
— Švietimas laikomas vienu iš valstybės prioritetų. Koks jūsų požiūris į tai?
— Švietimas tada būtų prioritetas, jeigu būtų investuojama į žmogų. Rūpinamasi, kad įvairių gebėjimų jauniems žmonėms Lietuvoje būtų gerai ir kad jie jaustųsi reikalingi savo šaliai. Deja, žmogus pas mus nėra vertybė.
Valstybės užsakymu turėtų būti atliekami tyrimai, kiek, pavyzdžiui, šaliai reikės teisinininkų. Dabar pilnas Romerio universitetas, Vilniaus universitetas, pilna kitų nepaklausių specialybių, kurias baigę jauni specialistai kraunasi lagaminus ir važiuoja į užsienius.
Sako, nėra lėšų, bet jos skiriamos beverčiams seminarams, konferencijoms, visokioms reklaminėms akcijoms organizuoti. O ištirti rinkos, vaiko gebėjimų, programų, nesiimama. Kas iš to, kad motinystės išmokos mokamos, kol vaikui sueis dveji metai, bet juk vaiką reikia ugdyti ir vėliau.
Investicijos, nukreiptos į žmogų, atsipirktų šimteriopai, bet jos nueina į kitas sritis ir papildo kažkieno kišenes.
Prieš dešimt metų sakiau, kad tie geltonieji autobusiukai į šviesią ateitį nenuveš. Taip ir nenuvežė: užpusto kelius, o pirmoką pakelia ir veža kažkur, tas po pamokų laukia, trinasi mieste.
Aš rimtai abejoju mokyklų tinklo pertvarka, ar gerai padaryta, kad buvo atskirtos pagrindinė ir vidurinė mokyklos? Man būdavo gražu, kai vaikas pradėjo vieną mokyklą ir ją pabaigė. Kažką brangino: savo berželį prie mokyklos, suolą, SAVO klasę. Siekta sutaupyti, o žvelgiant plačiau nieko iš to neišėjo, nepalyginti daugiau prarasta. Kol kaimuose buvo mokyklos, mažiau buvo stovinčių su alaus buteliais.
Reforma neturėtų priklausyti nuo politikų ir rinkimų, deja, realybė yra kitokia. Aš apskritai nesuprantu, kam tos ministerijos, jeigu dujas perkam per tarpinininkus? Ką jos apskritai ten veikia, tiktai kavos kvepia visokios.
Man iki šiol neaiški priežastis, kodėl mokytojo autoritetas visuomenėje taip smukęs? Juo labiau kad žvelgdama į savo mokyklos mokytojus, aš matau tiktai labai nuoširdžiai savo darbui atsidavusius žmones, o to rezultatai — mokinių pasiekimai.
Vaikai nėra nesuvaldomi
— Kaip, jūsų akimis, pasikeitė mokinio ir mokytojo santykiai? Ar tikrai mokykloje vaikai tampa nebesuvaldomi?
— Niekaip nesutiksiu, kad dabar vaikai blogesni nei anksčiau. Negali būti jaunimas toks, koks buvo prieš dešimt, dvidešimt ar penkiasdešimt metų. Kvaila žiūrėti iš savo jaunystės laikų ir norėti, kad jaunuolis prieš mokytoją stovėtų nuleidęs galvą ir tylėtų. Šiuolaikiniai vaikai yra laisvesni, drąsesni, kritiškesni, bet jokiu būdu ne blogesni. Aš visada sakiau: kaip šauksi, taip ir atsilieps. Deja, yra nemažai apleistų šeimose, piktų, įpratusių tingėti, nelaimingų vaikų, kurių tėvai visas auklėjimo spragas ir problemas norėtų perkelti ant mokytojų pečių.
Neseniai turėjau svečių iš Kanados. Aštuntą vakaro parduotuvėje pamatę vienus vaikus, jie neteko žado. Sako, kaip tai įmanoma, vakare, vieni, be tėvų? Nepilnamečius Kanadoje į mokyklą privalo atvesti ir iš jos pasiimti tėvai arba auklė. Parduotuvėse vieniems nepilnamečiams, atėjusiems be suaugusiųjų, vakarais nieko neparduoda. Tas pats ir Anglijoje.
Tuo tarpu pas mus vaikai turi daugiau teisių negu mokytojai. Bet čia jau visos visuomenės, sistemos bėdos ir dėl to turbūt visi esame kalti.
Nerimas ir viltis šalia
— Yra manančių, jog mokytojai nepagrįstai dejuoja dėl atlyginimų, nes dirba tiktai pusę dienos ir dauguma neva atmestinai. Ar dera mokytojui sunkmečiu streikuoti ir kelti reikalavimus didinti algą?
— Taip tik atrodo, kad pasibaigė pamokos ir mokytojas eina namo. Reikia ruoštis pamokoms, iki išnaktų taisyti sąsiuvinius, o kur dar vaikų ruošimas olimpiadoms, visokie planai, kitoks popierizmas. Bet aš nemanau, kad mokytojo materialinė padėtis dabar, sunkmečiu, yra blogiausia.
— Su kokia nuotaika pasitinkate naujuosius mokslo metus? Ko širdyje daugiau — džiaugsmo ar nerimo ir ar ši diena jums yra šventė?
— Neslėpsiu: nerimo daugiau. Neramu, kaip seksis mokiniams, kaip bus patvirtintos naujos Švietimo įstatymo pataisos? Kaip tuštės mokyklos... Gaila išvažiuojančių vaikų, kurie kažkur svetimoje šalyje turės baigti mokyklą. Neramu ir dėl to, kad vis daugėja vaikų, kuriems skiriamas nemokamas maitinimas.
Bet aš vis tiek tikiu mokykla ir gražia jos ateitimi. Tikiu, kad atsiras Vyriausybė, o gal pagaliau patys išsirinksim valdžią, kuri atkreips dėmesį į švietimo problemas. Į tą jauną žmogų, nuo kurio priklauso visos Lietuvos ateitis.
RUGSĖJAI: S. Šalkauskio gimnazijos matematikos mokytoja-ekspertė Petrė Valda Grebeničenkaitė šiandien klasės duris pravers jau keturiasdešimt trečiąjį rugsėjį.
JAUSMAI: Rugsėjo pirmosios išvakarėse mokytoja-ekspertė Petrė Valda Grebeničenkaitė neslėpė: šventinę pirmosios mokslo metų dienos nuotaiką temdo ir nerimas dėl mokinių, jų tėvų ir pačios mokyklos. GBs
Giedriaus BRANAUSKO nuotr.
DOSJĖ
P. V. Grebeničenkaitė yra Lietuvos Respublikos matematikos mokytojų asociacijos valdybos narė, nepriklausoma ekspertė, galinti recenzuoti matematikos leidinius, veda seminarus matematikos mokytojams. Mokytoja yra parengusi daugiau nei dešimt matematikos uždavinynų bei pagrindinių uždavinių brandos egzaminams pasiruošti. Vos ne pusę Šiaulių miesto mokiusi matematikos, dešimtis olimpiadų laimėtojų išugdžiusi pedagogė apie save sakė kukliai ir pasiekimų nenorėjo vardinti: sakė, dirbu, ir tiek.
