Bendrijų pergalė teisme kol kas pokyčių neatnešė

Asmeninio arch. nuotr.
Šiaulių apskrities ir miesto daugiabučių namų savininkų bendrijų asociacijos prezidentė Virginija Remeikienė įsitikinusi, kad teismo spendimas turi padėti tašką šilumos tiekėjų reikalavimui mokėti jiems už šilumos punktų priežiūrą ir remontą.
Daugiabučių namų bendrijų ilgametis nesutarimas su šilumos tiekėjais dėl jiems priklausančių šilumos punktų priežiūros vainikuotas gyventojų pergale. Bendrijų asociacijos prašymu Seimo narė Vilija Aleknaitė Abramikienė kreipėsi į teismą. Vyriausiasis administracinis teismas kovo 31 dieną priėmė neginčytiną sprendimą – energetikos ministro įsakymas, leidžiantis šilumos tiekėjams lupti iš gyventojų pinigus šilumos punkto remontui, techninei priežiūrai, yra neteisėtas. Nežiūrint to, kol kas niekas nesikeičia – ministerija dar tik rengs Šilumos ūkio įstatymo pakeitimą.

Kieno arkliukas, to – ir vežėčios

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šių metų kovo 31 dieną įvertino Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu, pagrįstumą.

Teismas nusprendė, kad tai, jog aprašas nustato daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigą apmokėti šilumos punkto, kuris nuosavybės teise priklauso šilumos ir karšto vandens tiekėjui, priežiūros ir eksploatavimo sąnaudas, įskaitant remonto darbams reikalingas medžiagas, atsargines dalis ir įrengimus, kurios nėra įskaičiuotos į šilumos ir karšto vandens sistemos priežiūros ir eksploatavimo tarifus, prieštarauja Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymui.

Šiuo teismo sprendimu džiaugiasi Šiaulių apskrities ir miesto daugiabučių namų savininkų bendrijų asociacija, vienijanti per 70 bendrijų. Jos vadovė Virginija Remeikienė stebėjosi, jos manymu, visiškai nepagrįstu šilumos teikėjų reikalavimu remontuoti ir prižiūrėti jiems priklausančius šilumos punktus.

Ji pati pirmininkauja ne vienai bendrijai. Štai Šiaulių miesto Klevų g. 13 namas už punkto priežiūrą „Šiaulių energijai“ nemoka, nes jį patikėjo savo šilumos punkto prižiūrėtojui, turinčiam visus atestatus ir dirbančiam visuomeniniais pagrindais. Jis užfiksuoja skaitiklių parodymus, praneša „Šiaulių energijai“. Tačiau jei reikia punkto įrangą remontuoti pagal energetikos ministro įsakymą privalo sumokėti ir už detales, ir už darbą. Kol nebuvo šio įsakymo, mokėdavo tik už darbą. Moteris pasakoja, kad dabar „Šiaulių energijos“ atstovai sudarė komisiją, perlėkė per šilumos punktus – jų nuosavybę – ir nustatė, ką reikia remontuoti.

„Mes tik vartotojai, kurie gauname paslaugą. Jei sugedo kirpėjos plaukų kirpimo mašinėlė, aš už ją nemoku, tik už suteiktą paslaugą. Ir čia turėtų taip būti. Šilumos punktai Tarybos sprendimu yra perduoti „Šiaulių energijai“ ir mes neturime neturime į juos jokios juridinės teisės“, – lygino V. Remeikienė.

Ji pasakojo, kad buvusios Prezidentės iniciatyva buvo priimtas sprendimas šilumos punktus perduoti šilumos tiekėjams tuose miestuose, kur yra daugiau nei 150 tūkstančių gyventojų. V. Remeikienė su kitomis atstovėmis vyko į Vilnių įrodinėti, kad Šiauliuose nėra tiek gyventojų, ir punktai liko „Šiaulių energijai“ prižiūrėti. Kodėl bendrija, kuri yra tik naudotoja, jai teikiamas karštas vanduo, šiluma, turi apmokėti už vandens šildytuvą ir kitą šilumos punkto dalį. Dabar sustatomi aktai ir bendrijos turi susiremontuoti „Šiaulių energijai“ priklausančio turto dalį.

„Dar kyla klausimas, ar mes turime mokėti už šilumos punktų techninę priežiūrą. Pagal tą teismo sprendimą, tai mes neturėtume mokėti ir už tai“, – svarstė asociacijos vadovė.

Ji aiškino, kad dabar „Šiaulių energijos“ šilumos punktai stovi bendrijų patalpose. Ta patalpa įeina į bendrą namo kvadratūrą ir turi už ją mokėti mokesčius, remontuoti, tvarkyti. Gyventojai moka ir už ten suvartojamą elektros energiją.

„Mes jiems padovanojome beveik 30 kvadratų patalpas ir dar iš mūsų reikalauja išbalinti, sutvarkyti, kad jų darbuotojai galėtų baltomis kojinytėmis ateiti į darbą. Na, žinote, ne baudžiavos laikai. Negalima reikalauti, kad žmonės jiems tarnautų. Aš visada bandau kalbėtis, tartis, bet kai neišeina ieškau kitų išeičių“, – piktinosi V. Remeikienė.

Ji pasakojo, kad vienas bendrijos pirmininkas, penkerius metus vis paremontuodavo vandens šildytuvą, po 70–80 eurų sumokėdavo. Kovo pabaigoje greitai sugalvojo jį pakeisti ir reikalauja apmokėti 1000 eurų. Iš kur bendrijai paimti tokią sumą, jei ministro įsakymas atsirado tik pernai ir tik metus gyventojai renka pinigus techninei punktų priežiūrai. V. Remeikienė pastebėjo, kad šilumos tiekėjai sąskaitą bendrijai išrašė balandžio 7 dieną, tačiau aktą sustatė kovo pabaigoje. Asociacijos prezidentė mano, kad taip „Šiaulių energija“ skubėjo pasirinkti pinigų, nes nujautė, koks bus teismo sprendimas.

V. Remeikienė tvirtai pasiryžusi kreiptis į teismą, jei nepavyks išsiaiškinti, ir ginti savo asociacijos narių interesus.

„Su „Šiaulių energijos“ atstovu diskutavome porą valandų ir man nepavyko įrodyti, kad įstatymas yra viršesnis už įsakymą. Jūsų arkliukas, jūsų ir vežėčios. Mes mokame už šildymą, ko dar iš mūsų norėti?“ – klausė asociacijos vadovė.

Energetikos ministerija keis įstatymą

Paprašius pakomentuoti Energetikos ministerijos, kas keisis po teismo sprendimo, vyriausioji specialistė Alina Žilinaitė atsiuntė komentarą raštu.

Jame konstatuojama, kad Seimas 2011 metais priėmė Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymą, kuriuo buvo įtvirtinta šilumos punkto sąvoka. Tai reiškia, kad šilumos punkto įrenginiai, būtini namo tinkamam eksploatavimui ir naudojimui, yra pripažįstami neatskiriama namo dalimi bei daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė, kurią draudžiama perduoti tretiesiems asmenims (kurie nėra šio namo butų ir patalpų savininkai).

Tačiau ši įstatymo nuostata automatiškai neperleido šilumos tiekėjų ar trečiųjų asmenų šilumos punktų nuosavybės teisių daugiabučio namo gyventojams. Šiuo metu kiekvienoje savivaldybėje yra skirtinga šilumos punktų nuosavybės situacija: yra savivaldybių, kuriose šilumos punktai priklauso daugiabučių namų butų savininkams, kitose – šilumos tiekėjams, kai kuriose savivaldybėse yra mišri situacija, kai dalį punktų valdo gyventojai, dalį – šilumos tiekėjas.

Pagal Šilumos ūkio įstatymą yra draudžiama į šilumos kainą įtraukti sąnaudas, susijusias su šilumos punktų amortizacija ir eksploatacija. Daugiabučio namo šilumos punktas yra sudedamoji karšto ir šalto vandens sistemos dalis bei neatskiriama pastato dalis. Tad šią sistemą butų savininkai turi išlaikyti proporcingai savo turto daliai. Įvykus šio turto gedimui, jo naudotojai privalo kompensuoti savininko patirtas turto atstatymo iki gedimo buvusios būklės išlaidas, taip užtikrinant teisėto turto savininko teisę į jo nuosavybės apsaugą.

Siekiant daugiau teisinio aiškumo, praėjusių metų liepos mėnesį įsigaliojo energetikos ministro įsakymas – Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros tvarkos aprašas. Šiuo aprašu nustatyta daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų pareiga apmokėti šilumos punkto, kuris nuosavybės teise priklauso šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjui ar tretiesiems asmenims, priežiūros ir eksploatavimo sąnaudas, įskaitant remonto darbams reikalingas medžiagas, atsargines dalis ir įrengimus, kurios nėra įskaičiuotos į šilumos ir karšto vandens sistemos priežiūros ir (ar) eksploatavimo tarifus. Tačiau šių metų kovo 31 dieną Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad ši nuostata nėra tinkama.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas numato, kad teisės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to teisės akto pripažinimo neteisėtu. Įvertinant tai, kad užsitęsęs šilumos punktų nuosavybės ir investicijų grąžos klausimas gali sukelti Lietuvos šilumos vartotojams neigiamas technines, ekonomines bei socialines pasekmes bei siekiant išspręsti įstatyminę koliziją dėl šilumos punktų nuosavybės Energetikos ministerija artimiausiu metu teiks Šilumos ūkio įstatymo nuostatų, reglamentuojančių šilumos punktų nuosavybę ir investicijų grąžą, pakeitimus suinteresuotoms institucijoms, organizacijoms ir viešam visuomenės aptarimui.

„Šiaulių energija“: išlaidas turi dengti šilumos vartotojai

AB „Šiaulių energija“ finansų ir ekonomikos direktorė Audronė Čepulienė priminė, kad Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatyme nustatyta, kad į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Todėl nuo 2012 metų „Šiaulių energijos“ tiekiamos šilumos kainoje nebuvo įskaitomos šilumos punktų sąnaudos. Kadangi dauguma Šiaulių mieste ir rajone esančių daugiabučių šilumos punktų yra bendrovės nuosavybė, jos patiriamos šilumos punktų atsarginių dalių, įrengimų ir medžiagų sąnaudos buvo neatlyginamos.

Situacija pasikeitė 2020 metais, kai energetikos ministro įsakymu buvo sudarytos sąlygos, kad bendrovei būtų atlyginamos patiriamos šilumos punktų atsarginių dalių, įrengimų ir medžiagų sąnaudos.

Vien 2020 metais įmonė bendrijoms išrašė sąskaitų už šilumos punktų atsargines dalis ir medžiagas už 25,16 tūkstančio eurų.

Finansų direktorė pažymėjo, kad šilumos punktų nusidėvėjimo sąnaudos bendrovei nebuvo atlyginamos.

Daugelio daugiabučių bendraturčių nuostata yra ta, kad jie nesutiktų šilumos punktų perimti savo nuosavybėn net už simbolinę kainą, ir atitinkamai nesutiktų patys kaupti lėšas šilumos punktų atstatymui. Susidariusioje situacijoje dalis daugiabučių gyventojų, nuosavybės teise valdančių šilumos punktus, apmokėjo šių punktų sąnaudas, o kiti, besinaudojantys turtu, už tai nemokėjo.

Anot įmonės finansų direktorės, tai nėra sąžininga ir teisinga. Bendrovė daugiau nei 8 metus neatlygintinai tiekė šilumos punktų naujas atsargines dalis sugedusioms pakeisti. Šioje situacijoje nei įmonė, nei daugiabučių bendraturčiai nėra suinteresuoti modernizuoti, atnaujinti šilumos punktus. Kad Bendrovė galėtų planuoti ir įgyvendinti būtinas investicijas atnaujinant šilumos punktus, turi būti užtikrintas Bendrovės patiriamų sąnaudų grąžinimas.

A. Čepulienė atkreipė dėmesį, kad teismas nepaneigė prievolės gyventojams, kurie savo pastato poreikiams naudoja šilumos tiekėjams ar kitiems asmenims priklausančius šilumos punktus, padengti patiriamas sąnaudas, susidarančias dėl šių šilumos punktų eksploatavimo ar remonto.

Kadangi LVAT sprendimas netaikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs, bendrovė netaikys atitinkamų Įsakymo nuostatų nuo LVAT sprendimo paskelbimo Teisės aktų registre – nuo šių metų balandžio 8 dienos.

„Būtina nedelsiant ištaisyti esamas teisines spragas. Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai yra pateikusi pasiūlymus teisės aktų pakeitimams atlikti, kad pašalintų šį teisinį prieštaravimą. Akivaizdu, jeigu šilumos punktas yra neatskiriama pastato šildymo ir karšto vandens ruošimo dalis, tai jo sąnaudas, kaip ir kitas pastato eksploatavimo išlaidas, turėtų dengti tame pastate esantys šilumos vartotojai“, – komentavo įmonės finansų direktorė.