Naujausios
Didmiesčio veido neprarado
– Baigiasi Pirmasis pasaulinis karas, Šiauliai sudegę – kaip atstatomas miestas?
– Miestas pradeda statytis iš naujo. Nauja valstybė, nauja santvarka, naujos mados ir naujos technologijos, visa tai sudėję gauname tarpukarinių Šiaulių vaizdą. Iš pradžių atsistatinėjo mediniai namai, o nuo 1924–1925 metų miestas jau įgavęs normalų vaizdą – ne griuvėsių, atvirukuose matosi mūriniai dviejų aukštų namai.
Ankstyvuoju tarpukariu dar yra istorizmo bruožų, vėliau, po 1930 metų, – visiškai modernus miestas. 1933–1934 metais matome, kad jau pradedami statyti trijų aukštų namai. Aukštų skaičius rodo miesto ekonominę galią.
Ankstyvai atstatyta Vasario 16-osios gatvė, ten – daugiausia dviejų aukštų namai.
Kai 1934 metais nutiesiama Aušros alėja, joje statomi prestižiniai valstybiniai pastatai. Šiauliai tarpukariu buvo antras Lietuvos miestas po Kauno, didmiestis, reikėjo valstybės valdymo pastatų, jie kaip tik ir koncentruojasi Aušros alėjoje: ir paštas, ir Teismo rūmai (dabar policija), šie pastatai reprezentuoja brandųjį tarpukarį. Yra ir keletas privačių gyvenamųjų namų – galima sakyti, tai yra architektūros mados paradas.
Reikia nepamiršti ir medinės architektūros. Ji turi galbūt mažiau laikotarpio bruožų, bet labai gerai formuoja visą realybę. Pavyzdžiui, Lauko gatvė, kuri garsėjo ir pasilinksminimais, visiškas kaimas, namai kaimiški, bet užstatymas intensyvus, miestietiškas. Viskas dingo, nėra net apraiškų.
Vaisių gatvės namai yra tarpukariniai – medinės priemiesčio architektūros. Miestas nėra vien centro gražieji pastatai, visada reikia žiūrėti į sistemą, kas yra šalia. Namai pasidaro išskirtiniai, kai matomas visas kontekstas – medinukų ir didžiųjų pastatų prabangos.
Vėlyvasis tarpukaris, Mordelio namas priešais paštą (kur yra „Kišenė“), jau yra keturių aukštų gyvenamasis pastatas su liftais – visiškai didmiesčio namas. Tokie pat namai statomi Kaune.
Kai vedu ekskursijas, visada pradedu nuo užmiesčio, nuo priemiesčio, ir einame centro link, kad matytųsi augimas. Svarbus ir užstatymo intensyvumas, tarpai tarp namų, kaip jie glaudžiasi vienas prie kito ir paskui išeina į absoliučią ištisinę išklotinę – tai jau yra didmiestis.
– Kurie pirmieji modernizmo architektūros pastatai Šiauliuose?
– Pirmųjų nelabai galėčiau įvardyti. Viena iš pirmųjų atsistačiusių gatvių, kaip minėjau, Vasario 16-osios. Prieš „Šaulio“ viešbutį dabar suremontuotas dviejų aukštų namelis yra būtent ankstyvojo tarpukario.
Kiti pastatai dar atstatinėjami ir statomi kaip istorizmo pastatai, pavyzdžiui, namas priešais paštą (šalia „Kišenės“, mėlynas), jis irgi tarpukarinis, bet pastatytas istorizmo stiliumi.
Netgi modernizmo korifėjus Karolis Reisonas Šiaulių laikotarpiu statė labai saikingą modernizmą – labiau istorizmą. „Rūtos“ fabrikas, kuriame dabar muziejus, saldainių fabrikas „Birutė“ Stoties gatvėje yra grynai istorizmo pastatai. Taip pat ir „Presto“ namas Vilniaus ir Vasario 16-osios gatvių kampe turi aiškių istorizmo bruožų. Juos ir truputį sunkiau identifikuoti, kad tai yra tarpukario pastatai.
Grynasis modernizmas Šiauliuose įsitvirtina apie 1930 metus. Šiauliai nėra sostinė, veikia gyventojų inertiškumas: gražu, kas buvo anksčiau, priimti keistus namus, kurie neatitinka normalaus namo požymių, sunku. Bet kuo dažniau nuvažiuojama į Kauną ar užsienį, pamatoma, kad mados jau kitokios, senoviškai nebereikia daryti.
Atsiranda grynuolių, kurie ir Kaunui gėdos nepadarytų, bet jie – grynai šiaulietiški. Yra šiaulietiškas mastelis: namai mažesni, iki trijų aukštų. Bet tai jau ne provincijos, o didmiesčio architektūra, tokių namų galime matyti daug, tai – ne valstybiniai, o gyvenamieji pastatai. Vienas iš gražių namų – kur dabar „Prezo“ kepyklėlė, gretimai kitas namas, jie vienodai nudažyti, bet iš tiesų skirtingi namai. Toliau – Poškaus namas Dvaro ir Vilniaus gatvėje – ilgas, gražus, trijų aukštų su daug langų priešais buvusį „Baltijos“ restoraną. Jis eina per dvi–tris buvusias valdas.
Įdomūs V. Bitės namai Aušros alėjoje, jie kitokie. Tautininkų sąjungos pastatas architektūriškai labai drąsus, ambicingas. Ligonių kasų – labai konservatyvus, jau vėlyvesnis laikotarpis – valstybiniai pastatai grįžta į kuklumą, nebėra drąsu, prabangu, bet yra racionalu – tai, ko reikia pagal išgales.
Aušros alėjoje pastatyti dideli valstybiniai pastatai rodo valstybines investicijas, jų kita stilistika. Jų architektai jau yra iš Kauno, specializuojasi, ir jų architektūra yra saikinga, tik detalėse pasimato bruožai, kas yra madinga.
– Aušros alėja – išlikusi įvairių tarpukario architektų kūrybos, valstybinių ir gyvenamųjų pastatų ekspozicija?
– Pati gatvė fiziškai nauja. Šiaulių miestas yra ne stichiškai susiformavęs, o suplanuotas, pagal paskutinius duomenis, neseniai rastus planus, galimai planinė struktūra suformuota Valakų reformos metu, Bonos Sforcos įtakoje, nes Šiauliai, karūnos nuosavybė, buvo perplanuoti kaip karališka valda. Lygiagrečių stačių gatvių reguliarus tinklas yra galimai iš tų laikų.
Dvaras miesto kontekste yra pirminis, o miestas – antrinis. Stačiakampis dvaro sklypas užduoda ir gatvių tinklą. Tarpukariu miestas „suvalgė“ dvarą, ir rūmai bei kiti pastatai tapo miesto gatvių pastatais. Iš dvaro išaugo miestas ir miestas jį inkorporavo – nutiesta gatvė per dvaro centrinį parterį, Kaštonų alėja tapo pasivaikščiojimų erdve, parkas – vieša erdve, dvaro rūmai – visuomeniniu pastatu, vietoje Šiaulių ekonomijos administracinio pastato pastatyti Teismo rūmai, arklidės tapo miesto pastatais.
Jei žiūrėsime į Aušros alėją nuo aikštės iki maždaug Vaisių gatvės, pastatai daugiausia yra administraciniai ir gyvenamieji, nėra prekybos. Prekyba – arčiau turgaus. O čia – nauja valstybė, nauji poreikiai.
Didelė sėkmė, kad Aušros alėja mažai sugriauta, daug pastatų išlikę. Sudegę pastatai buvo atstatinėjami pildant namą, bet nekeičiant architektūros. Namas Kaštonų alėjos ir Aušros alėjos kampe, kur buvo vaikų kavinė „Sigutė“, perstatytas į keturių aukštų: pratęstas, papildant tą pačią architektūrą ir atrodo kaip tarpukarinis grynuolis.
Tas pats su dviem namais prie policijos: pridėti aukštai, nudažyti viena spalva, atrodo, kaip vienas namas, bet iš tiesų yra du skirtingi namai ir dar pridėtas aukštas.
Architektūros nekeitimas ir pratęsimas, papildymas yra viena iš didžiausių Šiaulių sėkmių, nes po karo Šiaulius atstatinėjo vietiniai architektai. Labai daug centro pastatų, buvę dviaukščiai, padaryti triaukščiais, nekeičiant architektūros. Netgi jei buvo dviejų aukštų su kampine detale, karūnėle, tą pačią detalę uždėjo ant trečio aukšto. Atidžiai žiūrėdami, tokių dalykų Šiauliuose matome daug.
– Kur dar, be Aušros alėjos, likusi didesnė tarpukario pastatų santalka?
– Vaisių gatvė – medinės architektūros koncentratas. Vasario16-osios gatvėje labai daug namų, bet ne vienas paslėptas kituose pastatuose, uždėti aukštai, netgi nuvalyti architektūros bruožai. Vilniaus gatvė atskirais fragmentais, nuo P. Višinskio gatvės iki Varpo gatvės, beveik abi išklotinės yra originalios su nedideliais pokyčiais.
Šiauliuose tarp maždaug 1975–1985 metų buvo laikotarpis, kai tarybinė valdžia nusprendė, kad Šiauliai nėra istorinis miestas ir pradėjo naikinti istorinio miesto bruožus, vyko labai intensyvi pastatų rekonstrukcija. Turime labai daug pastatų, kurie dingo: sakykime, ir namas, kur „Šiaulių krašto“ redakcija, buvo istorizmo pastatas su bokšteliais, piliastrais. Visa tai išnyko.
Po karo Šiauliai atstatinėti, išlaikant ir netgi papildant tarpukario bruožais atstatomus ir pakeliamus į viršų pastatus, paskui buvo masiškai valomi istorinio miesto bruožai: neva, buržuazinė visuomenė negalėjo pastatyti kažko tokio. Netgi aš pats, kaip architektas, visada žinojau: Šiauliai yra visiškai sugriautas miestas ir čia nieko nėra.
Kai susidėliojo tarpukario maršrutas, pasimatė, kad yra ne vienas ar keli pastatai, o išlikusios ištisos išklotinės, gatvės, sistema gerai matoma ir kartu nykstanti.
Iš gatvių dar labai būdinga Maironio gatvelė, trumputė, mažytė, su priemiesčio turtingų žmonių mūriniais namais, vilomis. Toliau, link ligoninės, jau kuklesni namai, mūrinių beveik nėra.
Tas pats – A. Mickevičiaus, Salomėjos Nėries gatvės. Daug ir yra, ir daug kas dingę.
Dvaro ir Vytauto gatvių kampe yra du ar trys namai, jų bruožai pakankamai sunaikinti, nors pastatai visiški grynuoliai. Reikia paminėti ir S. Šalkauskio, S. Daukanto mokyklas, dar – Vytauto gatvėje, kur dabar „Dagilėlis“, Technikų stotis prie Dailės mokyklos. Jos visos yra tarpukarinės mokyklos, gal dar kažko nepaminėjau.
Atvažiavo į Šiaulius architektai latviai, einame per miestą, jie sako: „Pas jus – visiškai tarpukarinis miestas.“ Mūsų gatvių tinklas yra miesto, struktūra miestietiška, aukštingumas.
Pagrindinių stalininių centro pastatų architektai irgi buvo šiauliečiai, jie tipinius pastatus įjungė į visą struktūrą, į gatvių tinklą, dėl to Šiauliai neprarado savo, kaip didmiesčio, veido.
Skirtingi pasauliai
– Šiauliuose pastatus projektavo visas tarpukario architektų elitas: K. Reisonas, V. Bitė, V. Landsbergis-Žemkalnis, K. Dušauskas-Duž ir kiti – ne tik vietiniai, bet ir atvykstantys?
– Tai – antro pagal svarbą valstybės miesto architektūra. Miestas ekonomiškai pajėgus turėti savo architektus, kada reikia, kviečiami iš kitur. Bet daugiausia dirbo vietiniai, jie atitiko poreikį, kvalifikacijas, mados pojūtį. K. Reisonas atstatinėjo miestą, paskui – didžiulis jo karjeros šuolis, sužibėjo Kaune kaip visiškai modernus architektas, o Šiauliuose jo kūryba atrodo konservatyvesnė, bet ir laikotarpis buvo pakankamai konservatyvus, dar formavosi lietuviškas modernizmas. Ir Kaune iki 1930 metų turime labai daug istorizmo pavyzdžių su bandymais būti madingesniems.
– Venclauskių namuose-muziejuje Rokas Mikšiūnas pristatė iš „Lego“ kaladėlių sukurtus nepastatytus Šiaulių „Aušros“ muziejaus ir bibliotekos rūmus, projektuotus K. Reisono. Ar žinoma daugiau modernizmo pastatų, likusių tik projekte?
– Tokio masto man žinomas vienintelis. Statyti muziejų buvo miesto ambicija ir jis jau buvo pradėtas statyti, tik pasikeitė politinė situacija.
Galbūt yra nepastatytų privačių namų. Jei karas nebūtų sunaikinęs archyvų, gal žinotume daugiau. Bet retas atvejis, kai architektai iki pabaigos projektuotų projektą, investitoriai investuotų ir nepastatytų. Čia buvo politinis sprendimas, kad vietoje muziejaus reikia pastatyti mokyklą.
– Kiek Šiaulių tarpukario pastatuose yra išlikusių interjerų?
– Interjerų turime tik fragmentus. Vėl grįžkime į Aušros alėją. Valstybiniuose pastatuose išlikę vestibiuliai, laiptinės, erdvės, planinė struktūra. Įdomiausia, kad sudegusiuose namuose, kur porankiai irgi turėjo būti sudegę, jie atkurti ta pačia maniera, nes meistrai dirbo tie patys ir prieš karą, ir po.
Mordelio name išlikusios laiptinės, įėjimo į namą durys, grindų danga, turėklai, viename bute, kiek žinau, yra interjero liekanų, nes namas nebuvo sugriautas, baigtas prieš pat karą, tik šeimininkai į getą išvežti. Namas buvo tarybinės armijos karininkų: kai nėra privatu, nebuvo daug remonto daryta, tad išliko pakankamai daug. Bet jei pažiūrėsime į dabartinius langus, pamatysime, kaip nuosavybė leidžia prievartauti bendrą pastato išvaizdą. Čia viena iš bėdų, kai kiekvienas butas turi savo šeimininką, visi daro, kaip jiems gražu, o rezultatas – nukenčia namo bendroji vertė: ir architektūrinė, ir istorinė.
– Pastatams reikia apsaugos, ar daug jų įtraukti į Nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių sąrašą?
– Pakankamai daug pastatų jau įpaveldinta, procesas vyksta. Yra pastatų, turinčių vertingųjų savybių, jos įvardytos kaip vertybė ir tai nebėra anoniminis namas, foninis užstatymas – priešingai, jau yra oficialus statusas ir veikia apsaugos mechanizmas.
Yra dvi pusės: gyvenimas ir bandymas išsaugoti. Paveldo apsauga yra pusiausvyra tarp išsaugojimo ir pritaikymo bei paleidimo į gyvenimą. Labai gražu romantiškai pažiūrėti į daugiabučius medinius namelius, bet kiek norės juose gyventi ir prikėlinėti? Amžina diskusija. Pagrindinis dalykas, ko gero, yra žinojimas ir informacinė pagalba žmonėms. O pamatyti grožį – švietimo uždavinys.
– Kaune galima dalyvauti ekskursijose Iljinų name, labai populiarūs Art Deco ir Amsterdamo mokyklos muziejai – privačios iniciatyvos. Ar matytumėte Šiauliuose namą, kurio interjeras kartu su pasakojimu nukeltų į tarpukarį?
– Toks yra. G. Bagdonavičiaus namas yra išskirtinis objektas Šiauliuose ir Lietuvoje, nes būtent medinės architektūros modernizmo nėra daug. Name išlikę interjerai, planinė struktūra, detalės, baldai.
Iš daugiabučių, kurie išlaikė planinę struktūrą ir elementus, Šiauliuose turbūt būtų 3–4 namai. Juose galbūt galima kažką daryti, bet čia jau priklauso, į kieno rankas papuls. Įdomu, galėtų būti, Šiauliai turi teisę į tai, nes tai miestas, prisikėlęs iš pelenų per trumpą laikotarpį ir įgavęs labai aiškią tarpukarinę išraišką. Belieka tik palinkėti sėkmės miestui, kad tai įvyktų.
Architektūrinis turizmas yra labai populiarus, patenkama ten, kur yra kitaip, tai ir laiko mašina.
– Kokios yra jūsų vedamos ekskursijos?
– Mano ekskursijos yra architekto akimis. Mano tikslas – parodyti, koks svarbus yra kontekstas, ką kalba gatvių sistema, namai, netgi ką kalba tarpai tarp namų.
– Kas jus paskatino domėtis tarpukario Šiaulių architektūra?
– Kai buvau Architektų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas, kreipėsi studentai architektai su projektu: gal galite padėti? Su Vilija Ulinskyte-Balziene pasižiūrėjome, schemutę padarėme, studentai sukūrė lankstinuką. Tuo pagrindu vedžiau pirmą ekskursiją: nuo ligoninės, V. Žemkalnio-Landsbergio objekto, iki Ch. Frenkelio vilos. Tada ir pats pamačiau, kad yra ne atskirų namų sistema, o struktūros.
– Ligoninės ir Ch. Frenkelio vilos pastatymą skiria tik maždaug trys dešimtmečiai, bet per tą laiką matome didžiulius pokyčius?
– Iki Pirmojo pasaulinio karo – visiškai kitas pasaulis, kita estetinė sistema, technologijos, statyba, finansai, požiūriai. Frenkelis yra Rusijos imperijos lygmens fabrikantas. Frenkelio rūmai su auksiniais interjerais yra vienas pasaulis, kuris sudegė, sugriautas, jo nebeliko.
O ligoninė – tarpukario pabaiga. Jei uždėtume ligoninės pastatą ant miesto centro plano, tai yra kvartalo dydžio namas. Tie 30 metų yra epocha, visiškai kitas suvokimas, kita architektūra. Mordelio namas jau yra daugiabutis gyventi visiems. O Mordeliai buvo Frenkelių giminaičiai, fabriko valdytojai.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo tik dvi gimnazijos, o tarpukario pabaigoje kiekviename kaime – po mūrinę mokyklą. Tai, kas Lietuvoje įvyko per 20 metų, stebuklas ir ekonominiu, ir visais kitais požiūriais, sprogimas. Iš visiškos balanos gadynės – į visiškai modernią valstybę. Architektūra parodo, kaip viskas keitėsi – ir gyvenimo būdas.
– Ar turite Šiauliuose tarpukario pastatą favoritą?
– Man įdomiau miestas kaip visuma. Nė vienas namas Šiauliuose nėra atsitiktinis. Labiausiai iškrentantys iš sistemos yra valstybiniai pastatai, investicijos, dydis, jau yra kiti, bet jie negriauna miesto mastelio, o jį papildo.
Labai įdomu matyti citatas vieno namo kitame visai skirtingose vietose, įdomu nagrinėti, kuris pirminis, kur daugiau pinigų įdėta. Kartais būna ohoho pagal detales, fragmentus. Kiekvienas namas atskirais aspektais yra labai įdomus.
– Koks būtų didžiausias praradimas?
– Dingstanti tarpukario medinė architektūra. Už turgaus yra gatvė, dar visa struktūrinė, ir jau atsiranda auksiniai dantys. Tarp šleivų, kreivų, negražių – vienas labai gražus: laiko klausimas, kada ir vietoje tų kitų bus vien auksiniai dantys, blizganti, graži, šiuolaikinė gatvė. Negirdėjimas, neįsiklausymas į kontekstą yra lygiavertiškas „chruščiovkių“ statymui prie bažnyčios. Kai mokiausi universitete, Architektūros fakulteto pagrindinėje auditorijoje dideliausiomis raidėmis buvo parašyta „Architektūra – epochos veidrodis“.
Šiuolaikinės deformacijos – mes gyvename tokiame pasaulyje. Bet yra ir gerų pavyzdžių. Priešais G. Bagdonavičiaus namą yra medinis privatus gyvenamasis namas, pavyzdys, kaip galima prikelti. Jis įdomus ir vertingas, kaip ir G. Bagdonavičiaus namas. G. Bagdonavičiaus namą iškelkime iš medinių namelių konteksto, apstatykime šiuolaikinėmis dėžutėmis ir namas praras viską. Objektas išliks, bet kontekstas sunyks ir vertės nebesuprasi. Nė vienas namas nėra be konteksto.
