Naujausios
„Avilys“ palieka Šiaulius
Šį šeštadienį lėlių teatro „Avilys“ įkūrėjai ir aktoriai Arūnas Pakulevičius ir Rita Kiškūnaitė kraunasi lagaminus, lėles bei dekoracijas ir su visu “Aviliu“ kraustosi į Vilnių. Penkerius metus bandę įsitvirtinti Šiauliuose, menininkai nuleido rankas ir išvyksta pradėti visko nuo nulio.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Penkeri metai be salės
Arūnas Pakulevičius, paklaustas, ar nemylėjo Šiauliai „Avilio“, kad tenka rinktis daiktus, atsako: “Mylėti mylėjo — ir mokyklos, ir darželiai, tik valdžia, ypač naujoji, pamylėjo, ir nustojo mylėjusi“.
Prieš penkerius metus iš Panevėžio atsikraustęs lėlių teatras turėjo kampą viename darželyje, bet neturėjo salės vaidinimams, o per penkerius metus taip ir neprasigyveno.
Teatras važinėjo į darželius, mokyklas, salę geranoriškai suteikdavo Šiaulių filharmonija, tačiau be savo salės, anot A. Pakulevičiaus, stacionaraus žiūrovo „neužsigyvensi“. O ir Filharmonijos aplinka — ne vaikams skirta, patiems tekdavo ir kilimą tiesti, ir žaisliukų pamėtyti.
Kai užsidarė „Laiko“ kino teatras, A. Pakulevičius buvo sumanęs dalyvauti savivaldybės konkurse dėl patalpų nuomos — vieta būtų buvusi teatrui ideali. Tačiau paskui paskaičiavęs: o kaip sumokės už nuomą ir šildymą, jei į spektaklį susirenka vidutiniškai po 20— 30 vaikų?
Kultūros skyrius esą pažadėjęs, kad salė „Aviliui“ atsiras būsimajame Menų fabrike, tačiau tiek laukti menininkai neberizikavo.
Ne teatro miestas
A. Pakulevičius dabar svarsto: gal ir buvo padaryta klaida, kai palikę Panevėžį, kuriame jau buvo vienas profesionalus lėlių teatras, menininkai atsikraustė į Šiaulius, kur žmonės, anot jo, eina tik į Šiaulių dramos teatrą, ir tik iš inercijos.
„Per penkerius metus įsitikinau: gal net ne laikas čia kaltas, gal miesto dvasia tokia? Gal miestas neturi teatro tradicijų, bet mes nebeturime laiko jų kurti“, — svarsto menininkas.
A. Pakulevičius guodžiasi, kad nepavyko rasti teatrui aktorių. Nors Šiaulių estrados menų fakultetas rengia jaunimą, šis, matyt, pretenduoja į didelį teatrą. Todėl aktorius tekę imti „iš gatvės“ ir apmokyti. O tada, anot A. Pakulevičiaus, jau kyla pavojus pavirsti neprofesionaliu teatru.
Su nauja viltimi — į naujas rinkas
Vilniuje „Avilys“ susirado išsinuomoti nedidelį apleistą namuką su 160 kvadratinių metrų sale ir vidiniu kiemeliu, pačiame centre, netoli Operos ir baleto teatro. Jau išnuomoti sandėliai dekoracijoms.
A. Pakulevičius vardija sostinės privalumus: tikimasi čia sulaukti gerokai daugiau žiūrovų, sostinėje daugiau nusėda įvairių fondų pinigų ir nauja rinka — Vilniaus kraštas, Kaunas, netoliese Marijampolė.
Menininkai dabar intensyviai ieškosi būsto ir neslepia, kad tokiame amžiuje tenka viską pradėti nuo nulio. „O ką daryti, mūsų amate turi būti truputį bepročiu, — sako menininkas ir priduria: — Biesas žino, kaip čia bus, bet blogiau, kaip buvo, tikrai nebus“.
PENKMETIS: Rugsėjo 29 dieną Šiaulių lėlių teatras „Avilys“ atšventė penkmetį. Per penkerius metus sukurti spektakliai vaikams “Bitė Maja“(iš gyvenimo vabalėlių...), “Tikroji Pelenės istorija“, “Arklio Dominyko meilė“, “Princesė ir kiauliaganys“, “Julijos sapnai“, vakaro kabaretas suaugusiems “Serenada“ ir kiti.
SPRENDIMAS: Arūnas Pakulevičius sako, kad nelengvas sprendimas palikti Šiaulius brendo metus laiko, tačiau viltys mažėjo, o užgyventos skolos augo.
Jono TAMULIO nuotr.
