Naujausios
Aukštasis mokslas: darbo rinkai ar Darbo biržai?
Paskelbus Lietuvoje aukštojo mokslo pertvarką, daugelio akys nukrypo į Šiaulių universitetą. Vertinimo žirklės didžiulės: nuo merdėjimo iki Šiaulių regiono gelbėtojo. O realybė balansuoja tarp darbo rinkos ir Darbo biržos.
Apie Šiaulių aukštojo mokslo situaciją pokalbis su kitos Šiaulių aukštosios mokyklos – Šiaulių valstybinės kolegijos – direktore Natalija ŠEDŽIUVIENE.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
– Kai Premjeras Saulius Skvernelis paskelbė aukštojo mokslo pertvarkos startą, daugelio akys nukrypo į Šiaulių universitetą, ėmė jį gelbėti. Kodėl apie Šiaulių valstybinę kolegiją – tyla?
– Todėl, kad Šiaulių valstybinės kolegijos gelbėti nereikia. Stebiu šią situaciją ir suprantu, kodėl visų akys nukrypo į silpnesnį.
Problemos universitete prasidėjo ne šiandien. Tai – buvusių vadovų valdymo klaidos. Ne kartą teko diskutuoti, kaip galima nuo 12 tūkstančių studentų sumažėti iki 2,5 tūkstančio?
Tada, kai universitetas pirko didžiulius pastatus, reikėjo pasižiūrėti į 1991 metų gimstamumo rodiklius Šiauliuose ir apskrityje, pridėti devyniolika metų ir iš karto būtų buvę aišku, kad tuose pastatuose nebebus kam mokytis.
Kolegija taip pat išgyvena demografinės situacijos pasekmes – studentų skaičius mažėja. Tačiau, jeigu šalies mokyklose kasmet abiturientų skaičius mažėja 10–12 procentų, tai į mūsų kolegiją stojančiųjų mažėja tik 5–7 procentais. Tai rodo didėjantį kolegijos populiarumą. Šiuo metu mes turime 2 332 studentus (2011 metais turėjome 2 667 studentus).
Daug ką pasako ir kiti skaičiai: pavyzdžiui, Šiaulių universitetui išlaikyti valstybė 2015 metais skyrė apie 5,7 milijono eurų, o Šiaulių valstybinei kolegijai – apie 2 milijonus. 2017 metams universitetui skirta 3,988 milijono eurų valstybės asignavimų, kolegijai – 1,855 milijono eurų, nors studentų skaičius mūsų aukštosiose mokyklose labai panašus.
Šiaulių valstybinėje kolegijoje 65 procentai studijuoja valstybės finansuojamose vietose. Šiaulių universitete tas procentas žymiai mažesnis. Tai rodo, kad profesinės studijos yra reikalingesnės darbo rinkai.
– Kas lemia, ar absolventai po studijų eis į darbo rinką ar į Darbo biržą?
– Apie 80 procentų mūsų studentų sėkmingai įsidarbina. Apie 20 procentų – tęsia studijas, augina vaikus, išvyksta dirbti į užsienį. Jeigu mūsų absolventai ir užeina į Darbo biržą, tai tik tam, kad gautų socialines garantijas, kol ieškosis darbo, nes jie bet kur neina – įvertina siūlomą atlyginimą, įmonės reputaciją.
Mes turime per 300 ne popierinių, o rimtų partnerių, kurie priima į savo įmones studentus praktikai, darbui. Darbdaviai sako, kad mūsų kolegijos absolventai po kelių dienų adaptacijos pradeda dirbti.
Mes tikrai nelaukiame, kol į vieną ar kitą specialybę po kelerius metus niekas nebestoja. Rotuojame studijų programas, pavyzdžiui, vienais metais mes priimame į Elektros energetikos studijų programą, o kitais – į Elektros automatikos. Tokių elektros inžinerijos specialistų labai reikia ir mūsų antrakursiai jau dirba, žino, kur po trečio, baigiamojo, kurso žmogus bus reikalingas.
Arba turėjome studijų programą „Bibliotekų išteklių valdymas“, tačiau ją pertvarkėme ir turime Informacijos paslaugų valdymo programą – absolventai turi platesnes galimybes pritaikyti save bibliotekose, archyvuose ar muziejuose.
Šiaulių regione yra per 250 transporto įmonių, visiškai aišku, kad toms įmonėms reikia logistų, todėl pradėjome rengti Transporto logistikos specialistus.
– Universitetas turėjo stiprią pedagoginę kryptį, stiprias specialiosios pedagogikos, lituanistikos studijas, tačiau jie rinkosi ne tai, ką turėjo geriausia. Kaip elgėsi kolegija?
– Su universitetu pasirašėme bendradarbiavimo sutartį dar 2002 metais ir pasisakėme, kad norint būti reikalingiems regione, mes neturėtume dubliuoti studijų programų, o turėtume užpildyti savo nišas.
Tačiau keitėsi nuostatos ir vienu metu universitetas nutarė, kad jie neišsivers be tų pačių studijų programų, kokias turi Šiaulių valstybinė kolegija. Tarkime, universitetas visada buvo stiprus rengiant socialinius pedagogus, o kolegija – socialinius darbuotojus. Universitetui pasirodė, kad jiems irgi reikia rengti socialinius darbuotojus. Taip stojančiųjų potencialas išsisklaidė: universitetas nesurenka pilnų grupių ir pas mus sumažėjo stojančiųjų.
Arba, pavyzdžiui, kolegija visada rengė labai paklausius kineziterapijos specialistus, universitetas taip pat pradėjo rengti kineziterapeutus. Atsitiko taip, kad jie šioje specialybėje per 3 priėmimo metus negavo nė vieno studijų krepšelio, nes stipriausieji renkasi Lietuvos sveikatos mokslų universitetą arba Vilniaus universitetą, o mūsų kolegijoje šioje studijų programoje per 80 procentų studentų gauna valstybės finansavimą, bet dalis studentų „atitraukta“ nuo kolegijos.
Universitetai turi autonomiją, bet ji kažkodėl veikia tik viena kryptimi: veikia taip, kaip nori. O kai kyla problemų – padėti jau turi visi.
– Kokios priežastys lėmė, kad nemažai universiteto dėstytojų, mokslininkų perėjo dirbti į Šiaulių valstybinę kolegiją?
– Nemanau, kad tik dėl didesnio atlyginimo, visada mokamo laiku. Kolegijoje dirba ir akademiko, ir profesoriaus, ir docento vardus bei mokslinius laipsnius turintys žmonės. Kadangi jiems pritrūksta adresatų, su kuriais galėtų dalintis savo žiniomis universitete, jie ateina į kolegiją ir mato, kad čia tikrai niekuo ne prastesni studentai, nei universitete.
Tai lemia ir visiškai kitos dėstytojų galimybės tobulėti.
Kolegijos darbuotojai taip pat puikiai vertinami Šiaulių universitete: kai universitetui reikėjo rasti studijų prorektorių, beveik dvidešimtmetį gyvuojantis universitetas tokio žmogaus pas save nerado – pasikvietė būtent Šiaulių valstybinės kolegijos katedros vedėją Remigijų Bubnį.
– Universitetas ne vienerius metus tikisi papildyti savo biudžetą užsienio studentų pinigais. O kolegija?
– Šalies kolegijose užsienio studentų skaičius sudaro apie 1,3 procento visų studijuojančių, o Šiaulių valstybinėje kolegijoje – 1,8 procento. Pagrindinis studentų srautas į mūsų kolegiją – iš Ukrainos. Jau esame išleidę vieną ukrainiečių statybininkų laidą. Dalis jų liko dirbti Lietuvoje, kiti išvyko į Europą su Europoje pripažintu mūsų kolegijos aukštojo mokslo diplomu.
Šiuo metu turime studentų iš Ukrainos, studijuojančių automobilių techninį eksploatavimą ir finansus.
Turime Rusijos, Italijos piliečių. Mokslo metų pradžioje, kaip ir universitetas, turėjome ir studentų iš Indijos ir Nepalo, bet dabar nebeturime: išvykę švęsti savo religinių švenčių jie į Lietuvą nebegrįžo, kiek žinome, jie yra Vokietijoje.
– Ar kolegija jaučia apskrities savivaldybių paramą?
– Šiaulių valstybinė kolegija turi sutartis su visomis apskrities savivaldybėmis, daug bendraujame, bendradarbiaujame, apskrities rajonų merai vykdo savo pažadą – Šiaulių valstybinėje kolegijoje geriausiai besimokantiems iš savo rajono moka stipendijas. Per 2016 metus turėjome 26 studentus, kurie gavo vardines savivaldybių, įvairių fondų stipendijas.
Bet mes esame gerokai už apskrities ribų. Pernai buvo uždaryta Žemaitijos kolegija. Ji turėjo savo padalinius Telšiuose ir Mažeikiuose. Šiaulių valstybinė kolegija perėmė abu padalinius tuose miestuose ir ten vykdome studijas. Todėl pernai pasirašėme sutartis su Telšių, Plungės, Mažeikių ir Tauragės savivaldybėmis.
Tik ką pasirašiau sutartis, kad pradedame vykdyti ir neformalaus ugdymo programas Mažeikiuose ir Telšiuose, pavyzdžiui, slaugytojų, socialinių darbuotojų padėjėjų.
– Ar nejaučiate, kad ketinama paaukoti kolegiją prijungiant ją prie universiteto, kad Šiauliai išliktų universitetinis miestas?
– Viešai iš nieko negirdėjau apie tokius ketinimus. Pirmiausia universiteto ir kolegijos steigėjai yra skirtingi: universiteto – Seimas, o kolegijos – Vyriausybė.
Reikia suvokti, kad Šiaulių universitetas vykdo išlikimo, išgyvenimo strategiją, o kolegija ieško, ne kaip išgyventi, o kaip sustiprinti pozicijas, plėtoti veiklą.
Nesu girdėjusi pasaulyje analogų, kad prie silpnos studijų institucijos būtų prijungta stipri, studijų kokybę garantuojanti, populiaresnė ir tarp studijuojančių, ir darbo rinkoje institucija.
Jeigu kam ir kiltų tokia mintis – paaukoti kolegiją, kad išliktų universitetas, reikėtų suvokti pasekmes: neliks nei universiteto, nei kolegijos – ir tada Šiaulių regione apskritai neliks aukštojo mokslo.
Akivaizdu, kad vis daugiau jaunuolių, baigusių universitetą, vėliau pamato, kad su universiteto diplomu atsidūrus Darbo biržoje, reikia profesijos ir renkasi studijas arba profesinėje mokykloje, arba kolegijoje. Vien šiais mokslo metais į kolegiją atėjo 16 Šiaulių universitetą baigusių absolventų.
Gyvenimas rodo, kad reikia ne teoretikų, o praktikų. Pavyzdžiui, iš 660 šiais mokslo metais į mūsų kolegiją įstojusių studentų – 101 jau yra baigęs profesinio rengimo mokyklas. Jie atėjo gilinti savo profesinių žinių ir tokios tendencijos yra visame pasaulyje.
Universitete visų pirma tūri būti plėtojamas mokslas, turi dirbti mokslininkai. Kiek šiandien Šiauliuose, regione yra žinomų mokslininkų ir kiek Šiaulių universitetas „daro“ mokslo? Parodė, papasakojo apie vandeniliu varomą automobilį arba galimybę akimi valdyti prietaisus, bet rezultato tai juk neturime – tų prietaisų mūsų gyvenime nėra.
Manau, kad reikia palaukti šių metų stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatų ir tada viskas atsistos į savo vietas – turės ar ne Šiaulių universitetas studentų? Tik stojantieji parodo aukštosios mokyklos reikalingumą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Šiaulių valstybinės kolegijos direktorė Natalija Šedžiuvienė sako, kad šiandieninis jaunimas yra labai reiklus ir aklai studijų nebesirenka.
Šiaulių valstybinės kolegijos direktorė Natalija Šedžiuvienė sako, kad viskas dėl aukštųjų mokyklų paaiškės po stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatų šią vasarą.
