„Atsikandę“ asfalto renkasi kaimą

KAIP GY­VE­NI, ŽMO­GAU

„At­si­kan­dę“ as­fal­to ren­ka­si kai­mą

Vos tris ki­lo­met­rus nuo Šiau­lių ri­bos nu­to­lu­si Šiau­lių ra­jo­no Aukš­tel­kės gy­ven­vie­tė ne­se­niai su­lau­kė dar vie­nos sta­ty­bų ban­gos – šiek tiek at­si­ga­vu­sios po di­džio­sios eko­no­mi­nės kri­zės jau­nos šei­mos sta­to­si mo­der­nius na­mus. „At­si­kan­dę“ as­fal­to, jie ke­lia­si gy­ven­ti į bu­vu­sią ko­lū­ki­nę gy­ven­vie­tę ša­lia miš­ko, Bu­bių „jū­ros“ ir kai­mo pa­kraš­ty­je ro­miai be­si­ga­nan­čių kar­vių. Kai ki­to­se ra­jo­no mo­kyk­lo­se trūks­ta vai­kų, Aukš­tel­kės nau­ja­ku­riai sto­ja į ei­lę, kad jų vai­kas pa­tek­tų į dar­že­lį.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

„Zet“ re­tai su­tin­ka di­no­zau­rų

Nuo au­to­bu­sų sto­te­lės vie­na iš jau­kių Aukš­tel­kės gat­ve­lių na­mo žings­niuo­ja mer­gi­na. Še­šio­lik­me­tė pa­ke­lia akis tik ta­da, kai už­kal­bi­na­me. Grįž­ta iš vie­nos Šiau­lių gim­na­zi­jų na­mo.

Gi­mė ir gy­ve­na Aukš­tel­kė­je. Drau­gų čia ne­tu­ri, nes jos drau­gai gy­ve­na Šiau­liuo­se.

Paaug­lių, jau­ni­mo Aukš­tel­kė­je yra? Ne­ži­no, ne­bend­rau­ja. Jei­gu va­žiuo­ja dau­giau bend­raam­žių au­to­bu­se ry­tais į pa­mo­kas Šiau­liuo­se – tai, spė­ja, tik­riau­siai yra ir bend­raam­žių.

Aukš­tel­kė­je mo­kyk­los nie­ka­da ne­lan­kė, nes tė­vai dir­bo Šiau­liuo­se, tai vi­sa­da nu­vež­da­vo. „Ne­tu­riu jo­kios in­for­ma­ci­jos apie Aukš­tel­kės mo­kyk­lą“, – šyp­so­si mer­gi­na.

Kas do­mi­na? Tech­no­lo­gi­jos.

Ką vei­kia po pa­mo­kų? Da­ro na­mų dar­bus.

Po stu­di­jų ža­da grįž­ti į Aukš­tel­kę? Taip. Ap­lan­ky­ti tė­vų.

O atei­ty­je gy­ven­ti Aukš­tel­kė­je? Neeee. Čia net ne mies­tas. Tam yra už­sie­nis ir did­mies­čiai. Ne Šiau­liai.

Ko­dėl ki­tur, ne na­mie? Ten, sa­ko, ge­res­nės są­ly­gos. Plius po­žiū­ris. Be to, di­des­niuo­se mies­tuo­se  dau­giau dar­bo.

„Tie­siog!.. Tė­vams ki­taip, bet mes tai – nau­ja kar­ta! Da­bar nau­jų tech­no­lo­gi­jų daug. Tė­vai juk se­nes­nio po­žiū­rio... Pen­kias­de­šimt­me­čiai tik­rai at­si­li­kę, kai tiek nau­jų tech­no­lo­gi­jų ku­ria­si. Tė­vai dar tik mo­ko­si su jo­mis gy­ven­ti, o mes užau­go­me su nau­jau­sio­mis tech­no­lo­gi­jo­mis. Ir atei­tis dėl nau­jų tech­no­lo­gi­jų juk ne­nus­pė­ja­ma“, – šyp­so­si še­šio­lik­me­tė.

Var­di­ja, ko­dėl jos atei­ty­je Aukš­tel­kės nė­ra. Ma­žai žmo­nių. Kai ma­žai žmo­nių – ma­žas at­ly­gis.

Kuo no­rė­tų bū­ti užau­gu­si? Ne­ži­no, nes dar neap­sisp­ren­dė.

Skai­čiuo­ja­me, ji – Z ("Zet") kar­tos.

– Tai da­bar tie­siai prie tech­no­lo­gi­jų? – klau­sia­me at­si­svei­ki­ndami.

– Pa­bai­kit!.. Aš kar­tais ir dar­žus ra­viu! Nes juk... rei­kia! – at­si­svei­ki­na skam­biu juo­ku mer­gi­na. At­sis­vei­ki­nant kva­to­ja­mės – iš paaug­lės žvilgs­nio ga­lė­jo­me iš­skai­ty­ti, kad gat­vė­je ne­pa­žįs­ta­mą žmo­gų už­kal­bin­ti ga­li tik se­niai iš­ny­kę di­no­zau­rai.

Į kai­mą iš mies­to vos iš­si­ver­žė

Ga­li bū­ti, kad sa­vų braš­kių šie­met ne­teks daug ra­gau­ti – šal­tis be snie­go bus pri­vei­kęs uo­gie­no­jus. Po­niai Da­li­nai be­lie­ka tik nu­rink­ti sau­sus braš­kių kel­miu­kus – dau­gu­ma jų ne­ro­do jo­kios gy­vy­bės.

Sen­jo­rė Da­li­na dė­ko­ja li­ki­mui, kad jos duk­ra Aud­ro­nė su žen­tu Juo­zu prieš 30 me­tų pa­si­rin­ko gy­ve­ni­mą ne dau­gia­bu­ty­je, o nuo­sa­va­me na­me Aukš­tel­kė­je. Tuoj po Nep­rik­lau­so­my­bės at­ga­vi­mo išė­ju­si į pen­si­ją iš ko­lū­kio bu­hal­te­rės pa­rei­gų at­va­žia­vo iš Jo­niš­kio ra­jo­no pas vai­kus į – Aukš­tel­kę.

Duk­ros šei­ma – di­džia­ja­me na­me, jai įreng­tas – ma­žes­nis. Ant sa­vo že­mės – ka­ra­liai! Ne­duok­die, jei­gu rei­kė­tų žiū­rė­ti pro bu­to lan­gą į gry­ną orą ir me­džius, kai ko­jos ne­be to­kios grei­tos.

Prie po­kal­bio pri­si­jun­gia žen­tas Juo­zas, jam 62-eji. Šiau­liuo­se tu­ri nuo­sa­vą vers­lą. Aukš­tel­kę pa­si­rin­ko 1988 me­tais, kai dar dir­bo „Nuk­lo­no“ ga­myk­lo­je in­ži­nie­riu­mi ir su šei­ma gy­ve­no vie­no kam­ba­rio bu­te.

„Vos iš­si­ver­žė­me iš mies­to į kai­mą! Tais lai­kais bu­vo di­džiu­lis skan­da­las kel­tis iš mies­to į kai­mą! Kai­me bu­vo ga­li­ma gy­ven­ti tik to­kiu at­ve­ju, jei­gu dir­bai ko­lū­ky­je! Kryp­tis bu­vo ne – iš mies­to, o – į mies­tą! Rei­kė­jo ta­ry­bi­nei pra­mo­nei dar­bo ran­kų“, – paaiš­ki­na po­nas Juo­zas.

Jis pa­ti­ki­na, kad prieš 30 me­tų už tvo­ros bu­vę ply­ni lau­kai, o da­bar ga­lo gat­ve­lėms ne­ma­ty­ti. Vie­na sta­ty­bų ban­ga Aukš­tel­kė­je bu­vu­si ko­lū­kio lai­kais, kai be­veik ly­gio­je vie­to­je iš­dy­go gy­ven­vie­tė.

Ki­ta sta­ty­bų ban­ga Aukš­tel­kę bu­vo už­plū­du­si, pa­sak Juo­zo, „pri­chva­ti­za­ci­jos“ lai­ko­tar­piu, kai žmo­nės no­rė­jo rea­li­zuo­ti sa­vo pi­ni­gus – tai po­stso­vie­ti­nio lai­ko­tar­pio sta­ty­bos.

O nau­jau­sie­ji sta­ty­bų lai­kai Aukš­tel­kė­je bu­vo at­si­ga­vę iki eko­no­mi­nės kri­zės.

Aukš­tel­kės na­muo­se, o ne ant as­fal­to užau­go abu Juo­zo ir Aud­ro­nės vai­kai. Bet Aukš­tel­kę, tė­vo pa­sa­ko­ji­mu, jie grei­tai išau­go, nes kai­me moks­li­nin­kams ne­bū­tų ką veik­ti. Fi­zi­kos moks­lą pa­si­rin­kęs sū­nus Alf­re­das ir or­ga­ni­za­ci­nę psi­cho­lo­gi­ją pa­si­rin­ku­si duk­ra Vik­to­ri­ja sa­vo gy­ve­ni­mus ku­ria Vil­niu­je.

Iš­si­lais­vi­na net ak­me­nys

„Nė se­kun­dei ne­pa­si­gai­lė­jo­me, kad pa­si­rin­ko­me kai­mą. Kai mies­te „at­si­kan­di“ as­fal­to, la­bai ver­ti­ni, kad ga­li bū­ti lais­vas, nes vis­ką sa­vo tu­ri“, – pa­sa­ko­ja Juo­zas.

Šei­ma pa­ma­žu na­mą „iš ap­leis­tos be­veik ba­lan­di­nės be lan­gų ir du­rų“ pa­ver­tė pa­to­giu gy­ven­ti. Vie­nas pir­miau­sių dar­bų Juo­zui bu­vo įsi­reng­ti suo­miš­ką pir­te­lę – pir­tis be ga­ro nuo­sa­vuo­se na­muo­se ta­da bu­vu­si re­te­ny­bė ir Aukš­tel­kė­je bu­vu­si vie­na pir­mų­jų.

Juo­zas pa­sa­ko­ja, kad Aukš­tel­kė anuo­met bu­vu­si Šiau­lių ža­lio­ji zo­na, mies­tas plė­tę­sis bū­tent į šią pu­sę, nes vy­rau­jant va­ka­rų vė­jams čia daug gry­nes­nis oras, nei ki­to­je Šiau­lių pu­sė­je, kur tas pa­ts va­ka­ris ne­šio­da­vo į prie­mies­čius ne vi­sai tau­rius bu­vu­sio pie­no kom­bi­na­to kva­pus.

„Sa­vo kie­me – švie­žios dar­žo­vės, uo­gos, vai­siai. Kru­tė­ji­mas gam­to­je – į svei­ka­tą. No­ri – dvi­ra­čių ta­ku ga­li ir į miš­ką, ir į Šiau­lius nu­va­žiuo­ti. Pui­kus su­si­sie­ki­mas su Šiau­liais vi­so­mis trans­por­to prie­mo­nė­mis. Pil­na lais­vė!“ – pri­va­lu­mus var­di­ja Juo­zas.

Net pre­ky­bos cent­rų kon­cent­ra­ci­ja Šiau­liuo­se, pa­sak Juo­zo, su­tirš­tin­ta bū­tent į Aukš­tel­kės, Bu­bių pu­sę.

Trū­ku­mų Aukš­tel­kė tu­ri?

„Dar­bo vie­tų bū­tų ge­rai. Ko­kia nors ga­myk­lė­lė bū­tų la­bai ge­rai. Čia dau­gu­ma ir anks­čiau, ir da­bar at­si­kė­lu­sių gy­ven­ti tu­ri kaž­ko­kius vers­liu­kus Šiau­liuo­se“, – sa­ko Juo­zas.

– Ko­kią ma­to­te Aukš­tel­kės atei­tį? – tei­rau­ja­mės.

– Aukš­tel­kės, kaip ir Šiau­lių, ir vi­sos Lie­tu­vos atei­tis pri­klau­so nuo la­bai di­de­lių da­ly­kų. Prik­lau­sys, ko­kia pa­sau­li­nė po­li­ti­ka bus vyk­do­ma... Vis tik Šiau­liai yra ka­ri­nis oro uos­tas, o da­bar­ti­nė po­li­ti­nė si­tua­ci­ja nė­ra ra­mi­nan­ti. Jei­gu kas... pir­miau­sia smog­tų Šiau­liams.

Po­kal­bį vis per­trau­kia šuns lo­ji­mas.

„Kai­my­nų šuo čia truk­do mums, nes mū­sų šuo la­bai ra­mus“, – mirk­te­li Juo­zas ir ve­da­si prie sa­vo šuns.

Iš po de­ko­ra­ty­vi­nio krū­mo pir­miau­sia pa­si­ma­to du­be­nė­lis, o po to ir „šuo“ – ak­me­ni­nė links­mo kie­mo sar­go skulp­tū­rė­lė, ku­rią iš Lat­vi­jos pa­jū­rio ak­me­nu­kų ir ne­rei­ka­lin­gos ar­ma­tū­ros pa­ga­mi­no pa­ts Juo­zas. Tik kai Juo­zas siū­lo sa­vo „šu­niui“ dubenėlį, pa­ma­to­me, kad ja­me ir mais­tas – ak­me­ni­nis.

Dar iš ak­me­nų jis yra su­kū­ręs so­dy­bai pa­gra­žin­ti gė­lių, ku­rios kon­ku­ruo­ja su iš Ma­ro­ko šei­mos par­si­vež­to­mis aga­vo­mis.

„Čia to­kia lais­vė, kad ga­li sirg­ti net ak­men­li­ge – kur­ti iš ak­me­nų“, – at­si­svei­ki­na šei­mi­nin­kas, ku­ris Aukš­tel­kės ra­my­bės ne­keis­tų į nie­ką.

Kai na­mas pe­rau­ga žmo­gų

Po­nia Ste­fa­ni­ja ry­mo prie var­te­lių ir tik ran­ka nu­mo­ja, kai tei­rau­ja­mės, ar ge­ra gy­ven­ti Aukš­tel­kė­je. Ge­ra bu­vo ta­da, kai di­džiu­lis šei­mos na­mas bu­vo pil­nas gy­vy­bės. Sa­vo di­de­lį na­mą, į gat­vės pu­sę žvel­gian­tį di­džiu­liu bal­ko­nu, tri­mis di­džiu­liais lan­gais, Ste­fa­ni­ja su vy­ru sta­tė­si apie 1975-uo­sius. Čia užau­go trys jų vai­kai.

„Li­kau vie­na. Ži­not, šal­ta vie­nai to­kia­me na­me, nes di­džiu­lę pen­si­ją tu­rė­tu­mei gau­ti, kad ap­šil­dy­tu­mei to­kį na­mą“, – lin­guo­ja gal­va aš­tun­tą de­šim­tį pra­dė­ju­si Ste­fa­ni­ja.

Ji jau gal­vo­jan­ti, kaip na­mą par­duo­ti.

Gat­ve­lės kai­my­nai, jos bend­raam­žiai, taip pat par­da­vi­nė­ja na­mus. Kas pra­šo 40 tūks­tan­čių eu­rų už dvisk­liau­tį mū­ri­nu­ką, kas šiek tiek dau­giau, nes ne vie­ni­šų pen­si­nin­kų sva­jo­nė leis­ti vie­nat­vę šal­ta­me na­me.

Ste­fa­ni­jos ir jos se­nų kai­my­nų sva­jo­nė – vi­sa­da šil­tas vie­no kam­ba­rio bu­tu­kas.

Ka­lė­das at­pa­žįs­ta iš ka­no­pė­lių ir le­te­nė­lių

Su­ka­me į nau­jau­sių Aukš­tel­kės na­mų kvar­ta­lą. Mo­der­nūs na­mai to­li „išė­jo“ už „ko­lū­ki­nės“ Aukš­tel­kės ri­bų, su­si­ri­kia­vo į dai­lias gat­ve­les, ku­rio­se tet­rūks­ta tik as­fal­to. Vi­sa ki­ta čia na­mus be­si­sta­tan­tys žmo­nės jau ra­do.

Po­nia No­ra pra­ve­ria aukš­tus var­tus, kai la­bi­na­mės per tvo­rą.

Tri­jų vai­kų ma­ma var­di­ja, ko­dėl pra­dė­jo sta­ty­tis na­mą Aukš­tel­kė­je ir prieš 10 me­tų ja­me ap­si­gy­ve­no. Ša­lia di­de­lis mies­tas, ge­ras ke­lias. No­ra va­žiuo­da­vo dvi­ra­čių ta­kų į dar­bą Šiau­liuo­se. Pir­myn ir at­gal – 25 ki­lo­met­rai. Sa­vo kie­mas po ko­jo­mis. Miš­kas ša­lia.

Mo­te­ris pa­sa­ko­ja, kad at­si­kė­lus į Aukš­tel­kę pa­si­kei­tė vis­kas, net šei­mos Ka­lė­dos. Su vai­kais kas­met ei­na į miš­ką ir iš­ke­lia ka­lė­di­nę puo­tą žvė­re­liams su ko­pūs­tų la­pais, obuo­liais ar mor­ko­mis. Kai dar kar­tą atei­na ap­lan­ky­ti miš­ko, vi­sa­da ban­do at­pa­žin­ti, kie­no ka­no­pė­lės ar le­te­nė­lės – kas bu­vo atė­jęs švęs­ti Ka­lė­dų, ku­rias su­ren­gė jų šei­ma.

„Kiek­vie­nam aiš­ku, kad ant sa­vo že­mės, gry­na­me ore au­gę vai­kai užau­ga ki­to­kie. Yra skir­tu­mas, ar aug­da­mas vai­kas ma­to be­si­sklei­džian­tį obels žie­dą ar te­le­vi­zio­riaus, kom­piu­te­rio ek­ra­ną. Ne­sa­kau, kad mū­sų vai­kai ne­si­nau­do­ja kom­piu­te­riais, bet jie mies­te bū­tų tu­rė­ję tik kom­piu­te­rius“, – šyp­so­si tri­jų vai­kų ma­ma.

In­ves­ti­ci­jos

Pa­si­tei­ra­vus, ar tė­vai, kel­da­mie­si iš mies­to, ne­bi­jo­jo įsi­dar­bin­ti sa­vo vai­kų vai­ruo­to­jais, į po­kal­bį įsi­jun­gia so­dy­bos šei­mi­nin­kas Ir­man­tas. Ap­do­va­no­jęs nuo­šir­džia šyp­se­na tei­rau­ja­si, kas ga­li bū­ti tė­vams bran­giau už vai­kus?

Dar la­biau šei­mai sma­gu, kad jau yra ei­lė į Aukš­tel­kės dar­že­lį – kai­me dau­gė­ja vai­kų. Vai­kai lan­kė Aukš­tel­kės mo­kyk­lą ir nė kar­to ne­pa­si­gai­lė­jo – moks­lai ne­nu­ken­tė­jo, o jų vai­kai ga­vo daug nuo­šir­daus mo­ky­to­jų dė­me­sio. Šei­mos įsi­ti­ki­ni­mu, vai­kai ma­žes­nė­se kla­sė­se gau­na dau­giau mo­ky­to­jų dė­me­sio ir žmo­giš­kos ši­lu­mos. Tė­vai nea­be­jo­ja, kad jų vai­kai au­ga svei­kes­ni ir dėl to, kad ne­ma­žai lai­ko pra­lei­džia lau­ke.

Šei­mai sma­gu ir dėl kai­my­nų – vi­sa gat­vė nau­jų na­mų, be­veik vien jau­nos šei­mos su ma­žais vai­kais. Da­lis nau­jų šiuo­lai­kiš­kų na­mų – emig­ra­ci­jo­je dir­ban­čių­jų in­ves­ti­ci­jos tė­vy­nė­je. Da­ly­je na­mų žmo­nos vie­nos au­gi­na vai­kus, kol vy­rai dir­ba už­sie­ny­je.

Di­džiu­liu pri­va­lu­mu šei­ma lai­ko pa­bė­gi­mą iš am­ži­nai au­to­mo­bi­liais per­pil­dy­tų dau­gia­bu­čių kie­mų.

„Kiek­vie­ną va­ka­rą stre­sas, nes ne­ži­nai, kur ra­si vie­tos pa­sta­ty­ti ma­ši­ną, ar teks su­kti ra­tus ieš­kant tar­pe­lio. Žie­mą at­si­ka­si snie­gą, bet už­sta­to ir vėl stum­dai­si“, – su šyp­se­na pri­si­me­na po­nia No­ra.

Mo­te­riai įstri­go, kad nuo pir­mos die­nos vi­si su­tik­ti kai­my­nai Aukš­tel­kė­je svei­ki­na­si, kas, kad ne­pa­žįs­ta – grei­tai su­si­pa­ži­no.

„Ką jau kal­bė­ti apie mus, jei­gu Aukš­tel­kė trau­kia net už­sie­nie­čius. Mū­sų kai­me gy­ve­na vo­kie­tis! Ir jam čia la­bai pa­tin­ka! Čia tė­ra vie­nin­te­lis mi­nu­sas – mū­sų gat­vė­je nė­ra as­fal­to!“ – sa­ko No­ra ir Ir­man­tas. Ti­ki­si, kad jų anū­kai jau ne­be­ži­nos, jog kaž­ka­da tarp Šiau­lių ir Aukš­tel­kės dar bu­vo lau­kai.

Kas bu­vo, kai nie­ko ne­bu­vo

Greit­ke­liu Ryga–Šiauliai–Tauragė–Kaliningradas Aukš­tel­kės gy­ven­vie­tės ne­pas­te­bė­tos taip grei­tai ne­bep­ra­lėk­si – da­bar iš­ma­nu­sis švie­so­fo­ras pri­ver­čia su­sto­ti. Maž­daug prieš pus­šim­tį me­tų čia ply­tė­jo dir­ba­mi lau­kai. O vie­šai priei­na­mi is­to­ri­niai šal­ti­niai tei­gia, kad tik 1962 me­tais tuo­me­ti­nio mo­kyk­los di­rek­to­riaus Pra­no Dar­gu­žo ir „Auk­si­nės var­pos“ ko­lū­kio pir­mi­nin­ko Juo­zo Nor­ke­vi­čiaus rū­pes­čiu da­bar­ti­nė­je Aukš­tel­kė­je bu­vo skir­ti pir­mie­ji skly­pai in­di­vi­dua­lių na­mų sta­ty­boms.

Jei­gu koks au­to­mo­bi­lis pa­spaus grei­čiau, iš­ma­nu­sis švie­so­fo­ras „pa­gaus“ pa­skui grei­tuo­lį va­žiuo­jan­čius ir gal net su­spė­si pa­si­gro­žė­ti Aukš­tel­kės Šv. An­ta­no Pa­du­vie­čio baž­ny­čia. Ji čia se­niau­sia ir dau­giau­siai me­nan­ti. Vie­šai priei­na­mi is­to­ri­niai šal­ti­niai liu­di­ja, kad apie 1764 me­tus Aukš­tel­kės dva­re bu­vo pa­sta­ty­ta kop­ly­čia. An­ta­no Ra­da­vi­čiaus rū­pes­čiu 1885 me­tais pa­sta­ty­ta mū­ri­nė kop­ly­čia. Aud­rų ap­dras­ky­ta ant kal­no sto­vin­ti kop­ly­čia Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro mū­šiuo­se su­griau­ta ir at­sta­ty­ta tik 1932 me­tais, o tik po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro kop­ly­čią im­ta va­din­ti baž­ny­čia.

Vi­sa ki­ta, kas bu­vo šio­se vie­to­se se­niau – nu­si­ne­šė is­to­ri­jos vė­jai.

Ne­be­li­ko Aukš­tel­kės dva­ro, ku­ris mi­ni­mas nuo 1795 me­tų, o pa­ts Aukš­tel­kės var­das, kil­di­na­mas iš žo­džių „aukš­tas“ ir „el­ka“ ar­ba „al­ka“ – su­si­rin­ki­mas, šven­ta vie­ta, ži­ny­čia, me­na dar se­nes­nius – pa­go­niš­kus lai­kus. Ir pa­kal­nė­je te­kan­tis upe­liu­kas va­di­na­mas Šven­tu­piu ga­li bū­ti ir­gi ne at­si­tik­ti­nai.

Nors pir­mo­sios ži­nios apie Aukš­tel­kės kai­me pra­dė­ju­sią veik­ti mo­kyk­lą sie­kia 1925–1936-uo­sius me­tus, bet mo­kyk­la sa­vo pa­sta­to ne­tu­rė­jo – vei­kė ūki­nin­ko An­ta­no Pet­raus­ko na­me. Tik 1940 me­tais pra­si­dė­jo da­bar­ti­nio Aukš­tel­kės mo­kyk­los pa­sta­to sta­ty­ba, 1953 me­tais pri­sta­ty­tas ant­ra­sis mo­kyk­los aukš­tas.

Aukš­tel­kė­je dar vei­kia So­cia­li­nės glo­bos na­mai. Jie bu­vo įsteig­ti 1949 me­tais bu­vu­sia­me dva­re.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

To­kia, plen­to per­pus per­skir­ta Aukš­tel­kė pa­žįs­ta­ma ke­liau­jan­tiems ma­gist­ra­le Ry­ga – Ka­li­ning­ra­das.

Ka­ty­tė už­šo­ka ant po­nios Da­li­nos ke­lių ir ap­si­ka­bi­na šei­mi­nin­kę. Sen­jo­rė bi­jo net įsi­vaiz­duo­ti, ką ji veik­tų, jei bū­tų te­kę sen­ti bu­te ir gam­tą ma­ty­ti pro dau­gia­bu­čio lan­gą.

Į kai­mą iš mies­to prieš 30 me­tų pa­bė­gęs Juo­zas prie sa­vo su­kur­to šuns. Vy­ras juo­kia­si, kad kai­me at­si­ve­ria kū­ry­biš­ku­mas ir net ga­li­my­bė su­si­rgti „ak­men­li­ge“ – kū­ry­ba iš ak­mens.

Tri­jų vai­kų tė­vai No­ra ir Ir­man­tas prieš de­šimt me­tų pa­si­rin­ko gy­ve­ni­mą kai­me.

Aukš­tel­kė­je pui­kiai de­ra ir kai­mas, ir mies­tas – mo­der­nūs na­mai ir kai­miš­ki dar­bai.

Aukš­tel­kės pa­kraš­ty­je, prie miš­ko, pei­za­žas lyg iš ke­lių pa­sau­lių: kar­vių fer­ma ir Ne­rin­gą pri­me­nan­tys na­mų sto­gai.

Gy­ven­vie­tės pa­kraš­čiuo­se, ar­čiau gam­tos, par­duo­da­mi skly­pai.

Aukš­tel­kės mo­kyk­lo­je, me­nan­čio­je XX am­žiaus vi­du­rį, dau­gė­ja vai­kų.