Naujausios
Atrastas neatrastas miestas
KAS ČIA BUVO MINDAUGO LAIKAIS?
Šiauliuose greta restauruojamų grafų Zubovų XIX amžiaus rūmų atkasti radiniai patvirtina istorikų prielaidas, kad čia galėjo būti Šiaulių dvaro ir miesto pradžia.
„Atidengtas milžiniškas istorijos klodas. Jei apie miesto istoriją turime dvi knygas, tai apie dvarą neturime net straipsnelio, tai visiškai netyrinėta sritis, nors yra žinoma, kad miestas visada prasideda nuo dvaro“, — sako istorikė Rita Trimonienė.
Galbūt net XV amžių siekiantys radiniai praskleidžia Šiaulių dvarvietės paslapties šydą, kurio priešistorė siekia karaliaus Mindaugo laikus.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Dvarvietės radiniai
„Čia galima surasti to, ko nesitikėjome“, — sako Zubovų rūmų teritoriją tyrinėjanti Šiaulių “Aušros“ muziejaus archeologė Virginija Ostašenkovienė. Ji per pietų pertrauką iš šurfų susirenka šio ryto lobį: kasinėjant rasta XVII— XVIII amžių keramikos šukių ir glazūruotų koklių fragmentų. Tarp radinių — 1666 metais kaldintos Jono Kazimiero šilingų monetos. Šie radiniai, kaip ir parko teritorijoje atkasta, veikiausiai, senovinė krosnis ar 1,20 metro gylyje aptiktas senovinis grindinys, byloja apie tai, kad čia virė gyvenimas — greičiausiai toje vietoje buvęs dvaro ūkinis kiemas.
V. Ostašenkovienė varto žalių koklių šukę su, spėjama, erelio fragmentu, o tai reiškia, kad čia yra herbinis Radvilų koklis. Jei ši informacija pasitvirtintų (yra žinoma, kad vienu metu dvarą valdė Radvilos) — radinį galima būtų priskirti XVI amžiaus pabaigai — XVII amžiaus pradžiai.
Tikrinant kultūrinį sluoksnį apie pačius Zubovo rūmų pamatus archeologams kasti ilgai nereikėjo. Iš pradžių atsidengta XIX amžiuje daryta akmeninė nuogrinda su latakėliu per vidurį — lietaus vandeniui, o kasant giliau aptiktas iš geltonų Aleksandrijos plytinėje degtų plytų mūrytas lietaus nutekamasis drenažas su keturkampe anga viduryje — labai kokybiškas ir gražus to meto meistrų darbas. Geltonų plytų latake rastos įmūrytos dvi raudonos plytos su rusiškomis raidėmis ŠE (Šiaulių ekonomija).
Šalia latako, kiek tolėliau nuo dabartinių rūmų pamatų, atidengtas žymiai senesnis, veikiausiai XVII-XVIII amžių siekiantis iš lauko akmenų mūrytas pamatas.
Senojo dvaro vieta
„Šie archeologiniai tyrimai atskleidė labai svarbią informaciją. Jau galima daryti beveik patvirtintą prielaidą, kad čia nuo seno stovėjo dvaras“, — kalba istorijos mokslų daktarė Rita Trimonienė.
Anot jos, iki šiol istorikai negalėjo tikslai pasakyti, kur buvo senesnis dvaras, negu vadinamasis Didždvario ar Zubovo. Anų metų dvaro inventoriai nenurodydavę konkrečios vietos, buvo rašoma aptakiai — „einant iš miesto į dvarą“.
Istorikė, Varšuvoje tyrinėjusi senuosius dvaro inventorių aprašymus, džiaugiasi, nors kiekvienas radinys istorikams atskleidžia vis daugiau daugiau klaustukų, tai raktas į gilią Šiaulių praeitį.
Šiauliečiai pripratę senąjį rūmą vadinti Zubovų vardu, tačiau Zubovai — tik paskutinieji šio dvaro valdytojai. Norint atsakyti į klausimą, kieno tai buvęs dvaras, istorikė siūlo nusikelti į Karaliaus Mindaugo, susijusio su Šiaulių žemėmis, laikus.
Šiaulių žemių istorija
„Visi šiauliečiai didžiuojamės 1236 metų data, kai minimas Saulės mūšis, siejamas su Šiaulių žeme. Kur buvo Šiaulių žemių centras, kuris piliakalnis — niekas negali tiksliai pasakyti, bet mūšis siejamas su Šiauliais“, — pasakoja R. Trimonienė.
Šiaulių žemė XIII amžiuje buvo valdoma kunigaikščių Bulaičių, Bulionių ar Bulių (šaltiniuose jie vadinami įvairiai) — trijų brolių Vismanto, Gedvilo ir Sprudeikos.
Anot R. Trimonienės, tai buvę svarbūs kunigaikščiai, sudarę savarankišką opoziciją su kitu Žemaitijos kunigaikščiu prieš Mindaugą, kovoję 1251 metų mūšyje prie Tverų su Mindaugo kariuomene ir ten žuvę.
Po Vismanto žūties jo žmoną Mortą vedęs Karalius Mindaugas, o Mortos seserį (dėl kurios iš dalies vėliau Mindaugas ir buvęs nužudytas) vedė Nalšios kunigaikštis. Mortai mirus, reikėjo, kas prižiūrėtų mažamečius su Morta susilauktus vaikus, todėl Mindaugas nusprendęs atimti iš Nalšios kunigaikščio žmoną ir ją vedė. Nalšios kunigaikštis įtūžęs, dar prisidėjo politiniai, krikšto klausimai, ir Mindaugas buvo nužudytas.
„Ar šiuo XIII amžiaus laikotarpiu galima kalbėti apie dvarą? Turbūt ne. Galima kalbėti apie pilį, kuri siejama su piliakalniu, — sako R. Trimonienė. — Bet po Bulaičių žūties Šiauliai niekada nebeturi kunigaikščių, Šiaulių žemes valdo vietinė diduomenė, kuri, kaip ir pati Šiaulių žemė, autonominėmis teisėmis priklauso Lietuvos valdovui“.
O su vietine diduomene į Šiaulių žemes ateina dvarai.
Nuo dykros iki parapijos
Pasak R. Trimonienės, istorijos šaltiniai rodo, kad nuo XIV amžiaus vidurio Šiaulių žemėse viešpatauja ramybė, tačiau netrukus Livonijos ordinas ima ištisai žygiuoti per Šiaulių žemes ir jos praranda bet kokį vaidmenį. Istorikai mano, kad Šiaulių žemės virto negyvenama dykra, mat kai 1399 metais Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas sudaro sutartį su Livonijos ordinu, kurią pasirašo įvairios Žemaitijos žemės, šiauliečiai nesiunčia jokių atstovų, nes čia nebebuvo net kam pasirašyti.
Šiauliai istorijos akiratyje vėl atsiranda tik 1445 metais, kai įsteigiama Šiaulių parapija (matyt, gyventojų skaičius buvo atsistatęs), ir pradedamas statyti bažnyčios, funduojama Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero. Tai tik patvirtina išlikusią tradiciją, kai Šiaulių žemės nuo Mindaugo laikų priklauso Lietuvos valdovui. Akivaizdu, kad Šiaulių valsčiuje didelį vaidmenį vaidino didžiojo kunigaikščio dvarai. Spėjama, kad tuo metu dvaras, priklausęs Didžiajam Kunigaikščiui, jau turėjęs stovėti.
„Ankstyvasis Šiaulių dvaro laikotarpis — visiškai nežinomas, tačiau jei pasitvirtintų, kad archeologų atrasta medžiaga yra XV amžiaus, galėtume tvirtinti, kad čia jau stovėjo Didžiojo kunigaikščio dvaras, kurį jis nuomodavo didikams — dažniausiai iki gyvos galvos.
Nuo Radvilos Našlaitėlio iki grafo Zubovo
Nėra žinoma, kokie didikai nuomojo dvarą ankstyvuoju laikotarpiu, tačiau nuo Radvilos Našlaitėlio viskas tampa aišku.
Kai 1588 metais Abiejų Tautų Respublikos Seimas nutaria įkurti ekonomijas, išlaikysiančias didžiojo kunigaikščio asmeninį dvarą, oficialiai įkurta ir Šiaulių ekonomija. Kadangi tuo laiku ji buvo išnuomota iki gyvos galvos Mikalojui Kristupui Radvilai Našlaitėliui, praktiškai ekonomija neveikė.
Yra žinoma, kad apie 1590-uosius Radvila Našlaitėlis lankėsi Šiauliuose. Dvaro valdytoju Radvila paskyrė iš Lenkijos atvykusį Joną Gruževskį su visu būriu pareigūnų.
Patys didikai Šiaulių dvare negyvendavo, tačiau statybas vykdydavo. Radvila Našlaitėlis pirmasis ėmėsi perstatyti Šiaulių bažnyčią iš medinės į mūrinę, tačiau 1616 metais mirė, nespėjęs baigti darbų, kuriuos tęsė Šiaulių ekonomijos valdytojas Jeronimas Valavičius.
Po Radvilos Našlaitėlio mirties Šiaulių dvaras perėjo Lenkijos karaliui — Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. Iš pradžių dvarą nuomojo J. Valavičius, vėliau — nuo 1641 iki 1661 metų — Albertas Radvila ir kiti Radvilos, dar vėliau — Sapiegos.
XVIII amžiaus pradžioje Šiaulių dvaras buvo išnuomotas Kuršo kunigaikščiams, o Šiaulių ekonomijos renesansas ir klestėjimas prasideda Antano Tyzenhauso, valdžiusio dvarą 1765-80 metais, laikais. Jis imasi rimtų dvaro ir ekonomijos pertvarkymų ir perstatymų.
Dvaro aprašai
R. Trimonienė Varšuvoje senųjų aktų archyve aptiko keletą dvaro inventorių su detaliais dvaro teritorijos aprašais.
Pavyzdžiui, anksčiausiame 1657 metų inventoriuje (revizoriai atvyko aprašyti dvaro po Alberto Radvilos mirties) nurodoma, kad senasis medinis dvaras sudegė (1655 metais švedai įsiveržė į Lietuvą,1656 metais Šiaulių valsčiuje prasidėjo sukilimas), kad dvaro teritorija aptverta žagarų tvora, yra keletas vartų, išlikę medinės šiaudais dengtos arklidės, ūkvedžio namas, statytas iš molio, iš kurio likę tik du kaminai. Naujai pastatytas medinis didysis namas dengtas gontais. Yra apačioje kitas namelis, dengtas šiaudais, o prie jo naujai pastatytas kalėjimas. Dvaro teritorijoje auga sodas, kuriame daugiausiai auginamos vyšnios, kriaušės ir obelys.
1682 metų inventorius (sudarytas valdant Sapiegoms) jau rodo, kad vyko didžiuliai dvaro atstatymo darbai, buvo atstatytas medinis Ūkvedžio rūmas su krosnimi žaliais kokliais (žali kokliai, beje, minimi ir 1657 metų inventoriuje), čia minimas esantis tualetas (moderni naujovė), o rūmų langai įstatyti į alavinius rėmus.
Aprašyti ir naujai pastatyti didieji rūmai — tai buvęs medinis pastatas, tačiau su rūsiu — beveik visas pirmas aukštas pastatytas iš plytų, visi kambariai, išskyrus kamarą ir virtuvę, turi medines grindis, o langai — langines.
Minima, kad netoli rūmų stovi iždo pastatas (Šiaulių ekonomija tuo metu duodavo daugiausiai pajamų Lenkijos karaliui), keturi svirnai, pirtis, pirmą kartą minimas bravoras, naujos šunidės, didelės arklidės, išlikusi sena vežiminė ir naujai pastatytas dviejų aukštų kalėjimas.
Dabar jau dvaras aptvertas nebe žagarais, o užaštrintais kuolais.
Tačiau didžiausios permainos dvare įvyksta XVIII amžiuje po Šiaurės karo, kurias atspindi 1738-ųjų inventorius.
Minima, kad yra perstatyti vartai, vedantys iš miesto į dvarą (jie dvigubi su atidaromu langeliu, o vartus puošia trys kolonos). Nuo 1736 metų pradėti mūryti mūriniai rūmai, galutinai pastatytas mūrinis dviejų aukštų iždas, dengtas čerpėmis, detaliai aprašomos durys ir langai metalinėmis grotomis, dviejų aukštų naujas kalėjimas.
Tačiau 1736-aisiais pradėti statyti rūmai 1742 metais sudegė, o rimtai ėmėsi baigti projektą Antanas Tyzenhauzas, valdęs dvarą nuo 1765 iki 1780-ųjų metų.
Lietuvos 1789 metų inventoriuje, pasak R. Trimonienės, jau minimi pabaigti statyti mūriniai dvaro rūmai, kurie yra prūsiško fachverkinio stiliaus, dvaro arklidės (kur dabar yra Šiaulių miesto apygardos teismo rūmai).
Būtent Antano Tyzenhauzo rūmus vėliau — XIX amžiaus antrojoje pusėje — rekonstravo grafai Zubovai, nors ir jie čia negyveno (po trečiojo Lietuvos padalijimo Jekaterina atidavė dvarą savo favoritui Platonui Zubovui — Tado Kosciuškos sukilimo malšintojui). Tai buvusi Šiaulių ekonomijos pabaiga.
Pasak R. Trimonienės, nors laikoma, kad dabartiniai rūmai atstatyti Zubovo, tačiau, norint atskirti, kas statyta Tyzenhauzo, kas Zubovo — reikėtų imti tinką ir žiūrėti, ar iškilo prūsiškojo farchverko, ar jis visiškai panaikintas.
„Kiekvienas atradimas duoda daugiau klausimų, bet kai nėra atradimų, nėra ko nei klausti“, — sako dvaro istoriją tyrinėjanti R. Trimonienė.
„Iki šiol šį pastatą siejome su Zubovais, tačiau dabar pasitvirtino spėjimai, kad čia nuo seno buvusi dvarvietė, kuri matyt ir laikytina Šiaulių centru“, — teigia R. Trimonienė.
Anot istorikės, nors atkastas tik nedidelis dvarvietės fragmentas, bet jis ypatingai svarbus. Nuo dabar prasideda istoriko ir archeologo duetas, kai galima lyginti archeologinius radinius su inventoriaus aprašais.
Istorikė abejoja, ar šioje vietoje bus kada atliekami tiksliniai kasinėjimai, tačiau viliasi, kad tam tikros detalės (seno XVII amžiaus grindinio ar dvaro pamatų) nebūtų atgal užkastos ar nušluotos nuo žemės paviršiaus. Žinoma, tam reikėtų koreguoti projektą.
„Ir tada čia atsivedę draugus ar svečius galėtume parodyti, kad štai čia — Šiaulių dvaro, o iš dalies ir Šiaulių ištakos“,–sako R. Trimonienė.
KASINĖJIMAI: Viliamasi, kad tam tikros detalės (seno XVII amžiaus grindinio ar dvaro pamatų) nebūtų atgal užkastos ar nušluotos nuo žemės paviršiaus.
PLYTA: Nors po trečiojo Lietuvos padalijimo Šiaulių ekonomija buvo panaikinta, bet užrašas ant plytos rodo, kad tradicija buvo išlikusi ir raidės ŠE iš inercijos dar buvo spaudžiamos.
KOKLIS: Virginija Ostašenkovienė varto žalių koklių šukę su, kaip spėjama, erelio fragmentu, o tai reiškia, kad čia yra herbinis Radvilų koklis.
KROSNIS: Parko teritorijoje archeologai atkasė veikiausiai senovinį krosnies padą. archeologai Zubovu rumuose 07
INFRASTRUKTŪRA: Šalia latako XIX amžiuje kloto vandens latako atidengtas žymiai senesnis, veikiausiai XVII— XVIII amžių siekiantis iš lauko akmenų mūrytas pamatas.
ŠILINGAI: Tarp radinių — 1666 metais kaldintos Jono Kazimiero šilingų monetos.
RŪMAI: Iki šios šį pastatą siejome su Zubovais, tačiau dabar pasitvirtino spėjimai, kad čia nuo seno buvusi dvarvietė.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.
ISTORIJA: „Ir tada čia atsivedę draugus ar svečius galėtume parodyti, kad štai čia — Šiaulių dvaro, o iš dalies ir Šiaulių ištakos, nes miestas dažniausiai kuriamas prie dvaro, o ne atvirkščiai“, — sako istorikė Rita Trimonienė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
