Naujausios
Atgaiva sielai
Genovaitė RUTKŪNIENĖ
Kelmiškė mokytoja
Prieš 15 — 20 metų mes, grupė Kelmės 1-osios vidurinės mokyklos mokytojų, išėjome į užtarnautą poilsį. Mokykloje buvome išdirbę po 40 — 45 metus. Labai gerai vieni kitus pažinojome. Mokytojo darbas — tai bendravimas. O išėję į pensiją, pasijutome niekam nereikalingi. Trūko bendravimo, todėl ir traukė susitikus buvusį bendradarbį pakalbinti, pasidalyti su juo mintimis. Kai kurie bendradarbiai pasiūlė švęsti kartu mums labai svarbias šventes — Rugsėjo 1-ąją, Mokytojo dieną, Nepriklausomybės dieną — Vasario 16-ąją. Susirinkdavome ir kartu švęsdavome.
Kad šventės būtų įdomios, sumanydavom visoms šventėms skirtingas pramogas. Rugsėjo 1-ąją prisimindavom savo buvusius mokinius, kurių į gyvenimą išleidom tūkstančius, jų pasiekimus ir paklydimus. Per Mokytojo dieną — buvusius bendradarbius. Pagerbdavome išėjusius Amžinybėn, uždegę ant jų kapų žvakeles.
Vėliau pradėjome švęsti jubiliejus ir paprastus gimtadienius. Jubiliatams Amelija rašė gražiausius eiliuotus sveikinimus, o Olga — kūrė apie sukaktuvininkus kupletus, juos pati ir atlikdavo.
Pradžioje mūsų grupelę sudarė apie 20 bendradarbių. Laikui bėgant, grupės sudėtis keitėsi: vieni išvažiuodavo arčiau savo vaikų į Šiaulius, kiti — į Klaipėdą. Keletą teko palydėti Amžinybėn. Bet atėjo nauji mokytojai: Aurelija iš Kražių, Adelė iš Elvyravos. Dabar mūsų bendruomenę sudaro 12 narių. Daugiau kaip pusė jų — perkopę aštuoniasdešimtmetį. Ir kitų amžius — solidus.
Dvasiniai ryšiai stiprėjo: mes jautėmės kaip viena graži šeima, kaip broliai ir seserys. Buvome kartu ir džiaugsme, ir skausme. Negaliu užmiršti skaudaus įvykio, kai prieš trejus metus, Vladui miške bedirbant, medis užvirto ant kojos ir ją sutraiškė. Aplankėm Vladą Šiaulių ligoninės traumatologijos skyriuje. Guli Vladas lovoje toks bejėgis, o mes, būrelis jo draugų, sustoję prie jo lovos, tyliai uždainavom jo mėgstamą dainą „Pušelė“. Vladas dainavo kartu. Ir dainos melodija skambėjo kažkaip ypatingai. Tada pagalvojau, kad turbūt pirmą kartą skamba daina toje patalpoje, kur tiek skausmo ir ašarų.
Aurelija pereitų metų rudenį savo sode užaugino daug cukinijų ir dalija jas visiems draugams. Juozas su Janina mėgsta grybauti. Grybais apdovanoja tuos, kurie jau negali nuvažiuoti į mišką.
Kad mūsų susirinkimai būtų prasmingesni, prieš ketverius metus mes įsijungėme į Kelmės parapijos vykdomą „Atgaivink“ programą. Tai gilesnis mūsų tikėjimo pažinimas. Buvo pageidaujama, kad grupeles sudarytų 10 — 12 žmonių. Mūsų grupelė atitiko visus reikalavimus.
Grupelės keli bičiuliai sutiko pasidalinti įspūdžiais, patirtais susirinkimuose.
Amelija:
„Pajutau, ką reiškia bendruomenė net tokiame subtiliame reikale, kaip bendravimas su Aukščiausiuoju. Kai jauti draugų petį, kai ranka liečia ranką, atrodo, ne tik malda, bet pati dvasia kyla į dangų. Kitų mintys tapo mano mintimis, kitų maldavimai — mano prašymais, kitų dėkojimas mano padėka.
Adelė:
„Iš grupelės susirinkimų grįždavau labai geros nuotaikos — pajutau, kad man jau nereikia vartoti tų tablečių, be kurių anksčiau neišsiversdavau.“
Bronė:
„Praeitų metų rudenį “Atgaivink“ grupelės vadovės Genovaitės Rutkūnienės buvau pakviesta į jų būrelį. Užsiėmimai vyko pagal programą “Kodėl vadinamės katalikais“. Ši programa padeda susipažinti Tikėjimo pasidalinimo grupelėms su Katalikų Bažnyčios katekizmo lobiais, ji kviečia dalyvius į brandesnį tikėjimą. Man patiko užsiėmimai. Jauki patalpa, deganti žvakė, šalia bičiuliai, iš kurių sklinda šiluma, gėris, dvasios branda. “
