Naujausios
„Atėjo svieto pabaiga...“
Kriukų seniūnijos (Joniškio rajonas) lankomosios priežiūros darbuotoja Neringa Jankauskienė sako, kad po įvykių Kražiuose, kai žudiko aukomis tapo keturios moterys, vieniši seneliai dažniau patikrina durų užraktus, pasideda arčiau telefoną: jei kas, skambins policijai arba artimiausiai kaimynei. Lankomi senyvi arba neįgalūs žmonės tvirtina: „Atėjo svieto pabaiga“.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Pirmiausia skambintų telefonu
Pasak lankomosios priežiūros socialinės darbuotojos Neringos Jankauskienės, senoliai, kurie skaito laikraščius, klauso radijo ar žiūri žinias, po nužudymų Kražiuose pasijuto nejaukiai. Kiekvienas dažniau paklebena rankeną, patikrina užraktą.
„Mes pačios raginame saugoti save, užsirakinti, nes niekada negali žinoti, kam šaus į galvą negeros mintys, – sako N. Jankauskienė. – Po tų baisių įvykių kai kurie mano lankomi vieniši gyventojai tvirtino, kad „atėjo svieto pabaiga": seniau mirties bausmė buvo, už kiekvieną vagystę sodindavo, o dabar nusikaltėliai nieko nebijo. Taip kalba gyvenimo daug mačiusieji vyresnio amžiaus žmonės.“
Močiutės svarsto, ką darytų, jei kas nors imtų brautis į namus. Sutaria, kad skambintų telefonu, tik neaišku, ar iškart atsimintų bendrosios pagalbos telefono numerį.
Gal greičiau „susuktų“ iš laidinio aparato, kokius dar daugelis kaimo gyventojų turi, artimiausiai kaimynei arba vaikams. Nors pastarieji dažniausiai toli gyvena, tad vietos gyventojai – patikimiausia parama.
Taip pat padeda susikūrusios saugios kaimynystės grupės, kai žmonės stebi, jei į gretimą kiemą užsuka nepažįstamas, įtartinas asmuo: ilgiau užsibuvus eina žiūrėti, kas vyksta, arba skambina teirautis, ar viskas gerai.
Užkalti langeliai ir medinė lazda
Lankomosios priežiūros darbuotoja, kas savaitę skubanti pas šešis Darginių, Lieporų, Bučiūnų, Nociūnų gyventojus, pasakoja seniau prižiūrėjusi vieną garbaus amžiaus senuką, gyvenusį nuošalioje sodyboje pamiškėje.
Jis savo nedidelės medinės trobelės duris užkabindavo kabliu ir užstumdavo skląstį. O ant mažų langelių iš vidaus prikalė lentas. Jeigu kas išdauš stiklą, gal pristabdys medis.
Senolis pasakodavo, kad kartais į jo kiemą užsukdavęs vienas kitas žmogus kelio pasiklausti. Kalbėdavosi per duris, jų neatidaręs.
Garbaus amžiaus žmogus prieškambaryje prie durų laikydavo ir neprastą iš medžio išlaužtą lazdą. Nežinia, kiek ji būtų pagelbėjusi, bet vyriškis psichologiškai jautėsi geriau: būtų bent jau pagrūmojęs, ir to gal užtektų, jei vagis nenusiteikęs nelauktam pasipriešinimui.
Šuo – sargas ir „skambutis“
Iš šešių dabar kriukietės lankomų žmonių dauguma turi šunelius. Ištikimi keturkojai dažniausiai laikomi kambaryje. Nors mažas šuniukas vargiai nuo vagies ar kito užpuoliko apgintų, nebent į kelnių klešnę įkibtų, bet skardžiu balsu iškart informuoja šeimininkus, kad kažkas apie duris krapštosi, ar telefonas skamba.
Neringa Jankauskienė pasakoja, kad kiekvieną lankomą žmogų reikia prisijaukinti, pelnyti pasitikėjimą. Kai prieš maždaug aštuonerius metus ėmėsi šio darbo, būdavo nepaprasta brautis į privačią erdvę.
Pradėdavo nuo paprastų klausimų apie sveikatą, vaikus. Senoliai visada pasiteiraudavo, ar ilgai jau dirbanti, ar toli gyvena, ar turi šeimą. Socialinė darbuotoja supranta, kad senam žmogui norisi pažinti, kas pas jį atėjo, ar galima pasitikėti. Juk visokių istorijų prisiklauso, ir apsimetėlių, prisistatančių socialiniais ar „Sodros“ darbuotojais, pasitaiko.
Pasak N. Jankauskienės, ne visi jos prižiūrimi žmonės – vieniši. Kai kurie turi vaikus, bet jie toli gyvena. Yra ir viena garbaus amžiaus pora. Kol šeimoje du žmonės – vis drąsiau, yra su kuo pasitarti, į kurio petį atsiremti.
Ypač svarbus bendravimas
Tie žmonės, kuriuos pašnekovė lanko jau ne pirmus metus, labai laukia susitikimų su lankomosios priežiūros darbuotoja, pagal juos ir savaitės dienas skaičiuoja.
Moteris patvirtina, kad be įprastų paslaugų, – atnešti malkų, vandens iš šulinio, padėti ruošti valgį, palydėti pas gydytoją, – seniems žmonėms ypač svarbus pats bendravimas. Dažnai jie prisimena savo praeitį: vieni pasakoja, kaip karves ganydavo, kiti – apie tremtinio dalią, neretai jaunystės nuotraukas išsitraukę nori parodyti.
Senoliai neturi didelių svajonių: tik kad vaikams ir anūkams sektųsi, kad visi sveiki būtų. Ir patys, ypač jei su vaikštyne vos juda, vieno tenorėtų: išeiti į kiemą ar iki parduotuvės.
Bučiūnuose ir Darginiuose dar veikia kaimo parduotuvės, kitur – tik tos, ant ratų.
Socialinė darbuotoja eina produktų parnešti. Jei senolio sveikata geresnė, patį palydi iki vadinamosios „autolavkės“. Juk ten susirenka kaimo gyventojai, bendraamžiai, tada gali visas naujienas sužinoti, pabendrauti.
Užremta šluota – kaip magiškas užraktas
Jei senolis iš namų nebeišeina, džiaugiasi, jei kaimynas nepamiršta. Būna, kad atvažiavusi lankomosios priežiūros darbuotoja randa bičiules susėdusias aptarinėjančias serialus, įvairius įvykius, rūpesčius.
„Aš ir pati pamenu, ir senesni žmonės pasakoja, kaip seniau užremdavo šluota duris ir išeidavo į daržus, parduotuvę ar kur pas kaimynus. Atėjusiam nė į galvą nešaudavo eiti vidun. Ta šluota – kaip koks magiškas užraktas, – juokiasi Neringa Jankauskienė. – Dabar tokių šluota užremtų durų beveik nepamatysi, visi rakina, bet mano lankomi senoliai pastebi: „Nors penkias spynas dėk, tikras vagis ir per kaminą įlįs“.
Autorės nuotr.
APSAUGA: Kriukų seniūnijos lankomosios priežiūros darbuotoja Neringa Jankauskienė sako, kad jos prižiūrimi vieniši žmonės dažniausiai kambaryje laiko sargą – šunelį ir arčiau pasideda telefoną, kad nelaimės atveju galėtų išsyk skambinti policijai ar kaimynams.
