Ar priimsite vaiką?

Ar priimsite vaiką?

Ar priim­si­te vai­ką?

Vie­ni se­niau­sių ša­ly­je Kur­šė­nų vai­kų na­mai bu­vo pa­sta­ty­ti dar tar­pu­ka­rio naš­lai­čiams. Da­bar 73 vai­kus glo­bo­jan­ti įstai­ga ren­gia­si per­tvar­kai – iki 2020 me­tų nu­tar­ta Lie­tu­vo­je pa­nai­kin­ti vai­kų glo­bos na­mus. Vai­kai tu­rės gy­ven­ti šei­mo­se, šei­my­no­se, bend­ruo­me­nė­se. Bet rea­ly­bė su­dė­tin­ges­nė: vai­kų na­mų di­rek­to­rius Fe­lik­sas Ru­dzins­kas ko­ne kas­dien su­lau­kia skam­bu­čių – gal ga­lė­tų priim­ti vai­ką? „Ne su vai­kų na­mais rei­kia ko­vo­ti“, – įsi­ti­ki­nęs il­ga­me­tis įstai­gos va­do­vas.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Al­ko­ho­lio pa­sek­mės

Kur­šė­nų vai­kų na­mams nuo 1991 me­tų va­do­vau­jan­tis di­rek­to­rius Fe­lik­sas Ru­dzins­kas sa­ko, kad vos tik pra­si­dė­jus per­tvar­kai, be­ma­tant at­si­ra­do ne­be­rei­ka­lin­gų vai­kų – jie neį­tel­pa į per­tvar­kos rė­mus gy­ven­ti tik šei­my­no­se, šei­mo­se.

F. Ru­dzins­kas ma­to: glo­bos rei­ka­lin­gų vai­kų skai­čius ne ma­žė­ja, o di­dė­ja. No­rin­čių glo­bo­ti – ne­daug ir ne­dau­gė­ja.

Pa­gal nau­jus rei­ka­la­vi­mus, glo­bos na­mų vai­kai tu­ri bū­ti iš­da­ly­ti į šei­my­nas. Šei­my­no­se vai­kų skai­čius griež­tai api­brėž­tas. Šei­my­noms tu­ri bū­ti nu­pirk­ti at­ski­ri bu­tai ar­ba pa­sta­ty­ti at­ski­ri na­me­liai, ko­te­džai. To­je pa­čio­je dau­gia­bu­čio laip­ti­nė­je, nors ir skir­tin­guo­se bu­tuo­se, o tai reiš­kia – po bend­ru sto­gu, ne­ga­li bū­ti ke­lios šei­my­nos.

„Vai­kų na­mai yra tik pa­sek­mė. Rei­kia ko­vo­ti su prie­žas­ti­mi. Pert­var­ka rei­ka­lin­ga. Aš ir­gi ma­nau, kad vai­kai ne­tu­rė­tų gy­ven­ti glo­bos įstai­go­se. Bet šian­die­ni­nė si­tua­ci­ja ro­do, kad ne­ga­li­ma kirs­ti stai­giai. Pa­si­da­ry­si­me bė­dos“, – įsi­ti­ki­nęs F. Ru­dzins­kas.

Kai jis pra­dė­jo dirb­ti Kur­šė­nų vai­kų na­muo­se, Lie­tu­vo­je bu­vo vie­nuo­li­ka vai­kų glo­bos na­mų. Šian­dien to­kių na­mų Lie­tu­vo­je – apie 120.

„To­kie na­mai dau­gi­no­si ir nie­kam ne­rū­pė­jo tas ne­val­do­mas pro­ce­sas: kas pri­lin­do prie val­džios, pi­ni­gų, tas ir kū­rė glo­bos na­mus, o da­bar no­ri­ma vis­ką stai­giai lik­vi­duo­ti“, – pa­ra­dok­sa­lią si­tua­ci­ją ver­ti­no il­ga­me­tis pe­da­go­gas ir va­do­vas.

Kur­šė­nų vai­kų na­mai pra­dė­jo veik­ti 1939 me­tais, pa­sta­tas pra­dė­tas sta­ty­ti 1936 me­tais. Tuo­met Lie­tu­vo­je bu­vo vos ke­le­tas glo­bos na­mų, pa­sta­ty­tų naš­lai­čiams: ša­ly­je mir­tin­gu­mas bu­vo di­de­lis ir dėl skur­do, ir dėl li­gų, vai­kai ei­da­vo el­ge­tau­ti.

Po­ka­riu vai­kų na­mai bu­vo rei­ka­lin­gi ka­ro, po­ka­rio iš­blaš­ky­tų, iš­nai­kin­tų šei­mų vai­kams.

Šian­dien, F. Ru­dzins­ko tei­gi­mu, vai­kų na­muo­se gy­ve­na be­veik vien al­ko­ho­lio su­nai­kin­tų šei­mų vai­kai.

„To­kių šei­mų da­bar tik dau­gė­ja ir dar dau­gės. Tu­ri­me sa­vo na­muo­se „di­nas­ti­jų“, su kiek­vie­na kar­ta jo­se gims­ta vis silp­nes­nės psi­chi­nės, emo­ci­nės svei­ka­tos vai­kai“, – pa­sa­ko­jo na­mų va­do­vas.

94 pro­cen­tai vai­kų, gy­ve­nan­čių glo­bos na­muo­se, tu­ri ko­kį nors vys­ty­mo­si su­tri­ki­mą ar­ba ne­ga­lią.

„Bū­tų svei­ka at­sa­ky­ti kiek­vie­nam į klau­si­mą, ar vai­kams ge­riau gy­ven­ti pa­val­gius, pa­ruo­šus pa­mo­kas, šva­riai ap­si­ren­gus, ar mie­go­ti kir­vį pa­si­dė­jus, kad ga­lė­tų ap­si­gin­ti nuo smur­to šei­mo­je? Ne su vai­kų na­mais rei­kia ko­vo­ti...“, – rea­ly­bę ver­ti­na F. Ru­dzins­kas.

Mi­li­jo­nai eu­rų brūkš­niu­kams

F. Ru­dzins­kas me­na, kad ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo pra­džio­je vai­kų glo­bos na­muo­se bu­vo su­ma­žė­ję – žmo­nės, įkvėp­ti bend­ruo­me­niš­ku­mo, lais­vės idė­jos, ėmė­si glo­bo­ti vai­kus. Ta­čiau ne­tru­kus da­lis vai­kų bu­vo su­grą­žin­ta at­gal į glo­bos na­mus.

Prie­žas­čių nea­na­li­za­vo: nu­ra­šy­ta tam, kad žmo­nės ne­bu­vo pa­si­ren­gę tap­ti glo­bė­jais ar įtė­viais, gal­būt pra­si­dė­ję fi­nan­si­niai ne­pri­tek­liai pa­ska­ti­no at­si­sa­ky­ti.

„Pas­ta­ruo­ju me­tu vėl ki­lo pui­ki idė­ja, kad rei­kia ska­tin­ti žmo­nes tap­ti glo­bė­jais, rei­kia juos ruoš­ti. Bet pa­sta­ruo­ju me­tu tik vie­na po­ten­cia­li glo­bė­ja bu­vo pas mus at­vy­ku­si, pa­ve­džio­jo vai­ką už ran­ku­tės, at­si­svei­ki­no ir iš­va­žia­vo“, – pa­sa­ko­jo F. Ru­dzins­kas.

Va­do­vas tei­ra­vo­si ki­tų glo­bos na­mų va­do­vų, gal kur­šė­niš­kiai ne­mo­ka su­do­min­ti glo­bė­jų? Pa­si­ro­do, glo­bė­jų vi­sur – vos vie­ne­tai.

Nuo 2007 me­tų Lie­tu­vo­je vei­kia glo­bė­jų ir įtė­vių ren­gi­mo pro­gra­ma, vė­liau per­va­din­ta GIMK (Glo­bė­jų (rū­pin­to­jų) ir įtė­vių mo­ky­mas ir kon­sul­ta­vi­mas).

Prog­ra­mą lan­kiu­sie­ji pa­sa­ko­jo, kad į to­kių kur­sų pra­džią su­si­ren­ka ke­lio­li­ka ar ke­lias­de­šimt žmo­nių, juos bai­gia vos ke­li, o vi­są lei­di­mų įsi­vai­kin­ti ke­lią nuei­na ir įsi­vai­ki­na – vie­ne­tai.

„Glo­bė­jų nė­ra – va­di­na­si, pro­gra­mos re­zul­ta­to nė­ra“, – ap­gai­les­ta­vo vai­kų na­mų va­do­vas.

Su­lau­kę pil­na­me­tys­tės – ne­be­rei­ka­lin­gi nie­kam

F. Ru­dzins­kas įsi­ti­ki­nęs, kad vals­ty­bė pra­lei­do pro­gą pa­dė­ti glo­bos na­mų auk­lė­ti­niams gy­ven­ti sa­va­ran­kiš­ką gy­ve­ni­mą. Vals­ty­bė iš­mo­ka įsi­kū­ri­mo pa­šal­pą – apie 3 tūks­tan­čius eu­rų ir iš­lei­džia žmo­gų be jo­kios pa­gal­bos ir prie­žiū­ros.

„Vai­kui su­ka­ko 18 me­tų, pi­ni­gų mai­šiu­ką įtei­kėm ir jo­kios kont­ro­lės, jo­kios at­sa­ko­my­bės. Mū­sų auk­lė­ti­niams mes ge­ra­no­riš­kai pa­de­da­me, ne­pa­lie­ka­me li­ki­mo va­liai, pa­glo­bo­ja­me, bet jo­kių ga­lių ne­tu­ri­me. O rei­kė­tų, kad vals­ty­bės de­le­guo­tas žmo­gus ar ta pa­ti glo­bos įstai­ga, ku­rio­je gy­ven­ta, glo­bo­ti­niui pri­va­lė­tų pa­dė­ti įsi­tvir­tin­ti. Ma­žiau bū­tų ne­lai­min­gai pa­si­bai­gu­sių is­to­ri­jų“, – įsi­ti­ki­nęs F. Ru­dzins­kas.

Vai­kų na­mų va­do­vas pa­ste­bi, kad at­si­ran­da „sek­lių“, ku­rie pa­si­nau­do­ja iš glo­bos na­mų išė­ju­sių jau­nuo­lių glež­nu­mu, nai­vu­mu, iš­gry­ni­na pi­ni­gus, su­gun­do pri­si­pirk­ti ne­rei­ka­lin­gų daik­tų. Pa­vyz­džiui, glo­bo­ti­nis nu­si­per­ka bran­gų šal­dy­tu­vą ar te­le­vi­zo­rių, bet ne­tu­ri jo kur pa­sta­ty­ti, ne­tu­ri na­mų. Ta­da par­duo­da pus­vel­čiui bran­gų daik­tą „sek­liui“. O kai jau vis­ką pra­ra­do, ta­da iš­drįs­ta pa­si­pa­sa­ko­ti ir glo­bos na­mų dar­buo­to­jams.

Ne­re­tai at­si­ran­da ir „tė­ve­liai“, pri­si­me­nan­tys sa­vo „mei­lę“, kai užuo­džia įsi­kū­ri­mo pi­ni­gus. Pag­los­to, pri­glau­džia, iš­vi­lio­ja pi­ni­gus ir vėl vai­kas nie­kam ne­rei­ka­lin­gas.

Iš­da­li­jo į šei­my­nas

Kur­šė­nų vai­kų na­mai jau iš­da­ly­ti į šei­my­nas. Kiek­vie­na šei­my­na tu­ri at­ski­rą įė­ji­mą, sa­vo vir­tu­ves, bui­ties kam­ba­rius, sa­ni­ta­ri­nius maz­gus, mie­ga­muo­sius. Vis­ką, ko rei­kia na­mams. Tik į „di­rek­ty­vą“ ga­li ne­tilp­ti: šei­my­nos gy­ve­na at­ski­ro­se pa­tal­po­se, bet po vie­nu sto­gu.

Už­si­mo­jus nai­kin­ti vai­kų na­mus nu­tar­ta, kad šei­my­nų ne­ga­li vie­ny­ti net bend­ras sto­gas. Gal Kur­šė­nuo­se iš­liks bend­ruo­me­ni­niai na­mai? Jie su­re­mon­tuo­ti, kai kur dar kve­pia da­žais ir nau­jais bal­dais.

Di­džio­ji re­no­va­ci­ja pra­si­dė­jo dar be Eu­ro­pos Są­jun­gos mi­li­jo­nų.

Na­mų va­do­vas F. Ru­dzins­kas me­na, kad pir­mo­ji in­ves­ti­ci­ja bu­vo Dau­gė­lių sta­ty­bi­nių me­džia­gų ga­my­bi­nio su­si­vie­ni­ji­mo di­rek­to­riaus Juo­zo Skar­ba­liaus (1930-1991) ini­cia­ty­va. Jis pa­si­sten­gė, kad iki Vai­kų na­mų bū­tų at­ves­tos du­jos. Ta­da at­si­ra­do cent­ri­nis šil­dy­mas. Jau ne­be du kar­tus per sa­vai­tę, o kiek tik no­ri – šil­tas van­duo.

Vė­liau bu­vo lie­tu­viš­ki pro­jek­tai, iš ku­rių taip pat pa­re­mon­tuo­ta da­lis pa­tal­pų. At­si­ra­dus ga­li­my­bei pre­ten­duo­ti į Eu­ro­pos Są­jun­gos fon­dų lė­šas, di­rek­to­rius su dar­buo­to­jais sė­do ir pa­tys, ne­sam­dy­da­mi bran­gių kon­sul­tan­tų, pa­ra­šė pro­jek­tus. Į Kur­šė­nų vai­kų na­mus in­ves­tuo­tas ne vie­nas mi­li­jo­nas li­tų.

Na­mai, o ne įstai­ga

Ant Kur­šė­nų vai­kų na­mų pa­sta­to ne­ra­si­te jo­kio už­ra­šo, ko­kia čia įstai­ga. Ant jo­kio ka­bi­ne­to du­rų ne­ra­si­te už­ra­šų: „Ad­mi­nist­ra­ci­ja“ ar „Di­rek­to­rius“.

„Mū­sų vai­kai gy­ve­na ne įstai­go­je, o na­muo­se“, – tvir­tai sa­ko F. Ru­dzins­kas.

Nu­sis­to­vė­ju­si tvar­ka, kad čia gy­ve­nan­tys vai­kai ir jau­nuo­liai sa­vo sim­pa­ti­jai ar drau­gui nu­ro­do tik ad­re­są, ku­riuo siųs­ti laiš­ką be jo­kių nuo­ro­dų į įstai­gos pa­va­di­ni­mą.

F. Ru­dzins­kas var­di­ja, kad iš pra­džių to­kios įstai­gos va­di­no­si vai­kų na­mais. Vė­liau pri­dė­tas žo­dis „glo­bos“. Ga­liau­siai, at­si­ra­do dar vie­nas at­skir­tį gi­li­nan­tis žo­dis „so­cia­li­niai“.

„Ma­no­te, leng­va vai­kui pa­sa­ky­ti, kad jis gy­ve­na So­cia­li­niuo­se vai­kų glo­bos na­muo­se, kai ki­ti vai­kai tie­siog tu­ri na­mus?“ – re­to­riš­kai klau­sia F. Ru­dzins­kas.

Kur­šė­nų vai­kų na­mai tu­ri vi­sus tik­rų na­mų po­žy­mius.

Re­tai ku­rio vai­ko ar dar­buo­to­jo ki­še­nė­je ne­ra­si duo­nos kriaukš­lės – kaip praei­si pro sa­vo au­gi­na­mus žir­gus? Žir­gai čia ne šiaip sau ūkis, tai – te­ra­pi­ja, jo­di­nė­ji­mo spor­tas.

Pa­si­žiū­rė­ti į žir­go akis, pa­glos­ty­ti jo pliu­ši­nio švel­nu­mo no­sį atei­na ne tik vai­kai, bet ir suau­gu­sie­ji iš mies­to. Net­ru­kus čia ap­si­gy­vens al­pa­kos.

Kaip pe­rei­si kie­mą ne­pag­los­tęs šu­niu­ko, ku­rį čia gy­ve­nan­tys vai­kai bū­ti­nai no­rė­jo tu­rė­ti. Juk čia na­mai, ku­riuo­se tu­ri bū­ti vi­si jų at­ri­bu­tai ir tik­rų na­mų jau­ku­mas. O koks jau­ku­mas na­muo­se, kur di­de­lis kie­mas ir be šu­niu­ko?

Kaip ki­taip, jei ne na­mais ga­li pa­va­din­ti vai­kų pri­žiū­ri­mą so­dą, sa­vo šilt­na­mius, ser­ben­tų ei­les, kur rei­kia ir ra­vė­ti, ir ve­ją pa­grėb­ti, ir kie­mą pa­šluo­ti?

Na­muo­se tu­ri vir­tu­vę ir čia ga­li kep­ti py­ra­gus, o su­val­gius py­ra­gą in­dus rei­kia pa­čiam su­plau­ti. Na­muo­se tu­ri sa­vo skal­bi­mo ma­ši­ną ir pa­tys mo­ka iš­si­skalb­ti. Pa­tys ren­ka­si, ko­kius dra­bu­žius par­duo­tu­vė­je pirk­ti. Na­muo­se yra, kas su­drau­džia, kad rū­ky­ti ar ger­ti al­ko­ho­lio – pra­žū­tin­ga.

Na­muo­se pa­si­rū­pin­ta, kad vai­kai lan­ky­tų Kur­šė­nų Me­no ar Spor­to mo­kyk­lą, kad la­vin­tų sa­vo ga­bu­mus.

Net ta­da, kai prieš tris­de­šimt ar pen­kias­de­šimt me­tų čia gy­ve­nę vai­kai vi­so to ne­tu­rė­jo, jie vis tiek Kur­šė­nų vai­kų na­mus lai­ko na­mais – kiek­vie­ną va­sa­rą čia ap­si­lan­ko jau žils­te­lė­ję žmo­nės su sa­vo vai­kais ir anū­kais. Jie at­va­žiuo­ja ap­lan­ky­ti sa­vo vai­kys­tės na­mų.

Prig­laus­ti ne tik vai­ką

Na­mų va­do­vas F. Ru­dzins­kas vi­lia­si, kad val­džiai už­teks iš­min­ties ir oru­mo ne­pa­leis­ti pri­va­ti­za­ci­jos vė­jais pui­kių Kur­šė­nų vai­kų na­mų pa­sta­tų, že­mės.

F. Ru­dzins­kas tu­ri idė­jų plės­ti pa­gal­bą vai­kams ir jų šei­moms. Pa­vyz­džiui, čia ga­li­ma bū­tų or­ga­ni­zuo­ti Vai­kų die­nos cent­rą. Pa­tal­pų tam už­tek­tų. Po pa­mo­kų vai­kai ja­me ga­lė­tų leis­ti lai­ką: pa­val­gy­ti, pa­ruoš­ti pa­mo­kas, pa­jo­di­nė­ti, o va­ka­re grįž­ti į na­mus.

„Ma­tau tris svar­bias pro­ble­mas, dėl ku­rių rei­kė­tų steig­ti Die­nos cent­rą – pa­val­gy­mo, užim­tu­mo ir oru­mo. Ma­žai kas kal­ba, kaip vai­kai iš­gy­ve­na dėl to, kad nuo jų rū­bų sklin­da pra­ger­tų ir ne­šva­rių na­mų kva­pas. Tie vai­kai me­tų me­tais ne­lan­ko mo­kyk­los. Tą gran­di­nę mes nu­trauk­tu­me Die­nos cent­re. Vai­kas pa­ma­ty­tų, kad ga­li­ma gy­ven­ti ki­taip ir ne­bū­ti vi­siš­kai at­plėš­tam nuo šei­mos“, – svars­tė F. Ru­dzins­kas.

Va­do­vas ma­to per­spek­ty­vą ir sa­vai­ti­niams cent­rams. Vai­kas dar­bo die­no­mis gy­ve­na vai­kų na­muo­se, su jo šei­ma dir­ba vie­tos so­cia­li­niai dar­buo­to­jai. Penk­ta­die­niais tė­vams bū­tų pri­va­lu at­va­žiuo­ti pa­siim­ti vai­ką ir gal­būt ne iš kar­to va­žiuo­ti į na­mus, o bū­ti pa­vėžė­tiems iki kon­cer­tų sa­lės pa­si­klau­sy­ti mu­zi­kos.

„Da­bar tė­vams jo­kių pa­rei­gų ne­bė­ra, ati­da­vė vai­ką į glo­bos na­mus ir baig­ta, o įstei­gus to­kį cent­rą, sa­vait­ga­lį vai­kai pra­leis­tų su tė­vais, ne­nut­rūk­tų ir taip tra­pūs ry­šiai. Ma­čiau to­kį mo­de­lį Šve­di­jo­je, ma­nau, jis tik­tų ir mums“, – sako F. Ru­dzins­kas.

Tai, kad rei­kia glaus­ti ne tik vai­kus, bet ir tė­vus, F. Ru­dzins­kas įsi­ti­ki­no pa­ban­dęs eks­pe­ri­men­tą: dvi šei­mos, ku­rioms pa­dė­jo Kur­šė­nų vai­kų na­muo­se, jau ke­lia­si iš gi­lios tam­sos.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

IDĖ­JOS: Il­ga­me­tis Kur­šė­nų vai­kų na­mų di­rek­to­rius Fe­lik­sas Ru­dzins­kas įsi­ti­ki­nęs, kad glo­bo­ti rei­kia ir šei­mas.

ŽIRGAI: Kur­šė­nų vai­kų na­mų žir­gai ir vai­kams, ir suau­gu­siems su­tei­kia daug džiaugs­mo.

TVAR­KA: Vai­kai pa­tys tu­ri tvar­ky­ti sa­vo na­mus ir ap­lin­ką.

PAS­TA­TAS: Kur­šė­nų vai­kų na­mų pa­sta­tas sta­ty­tas tar­pu­ka­riu.

GLO­BA: Vai­kai la­bai no­rė­jo šu­niu­ko.

VEN­TA: Pro vai­kų na­mus te­ka Ven­ta.

VIR­TU­VĖ: Nau­ja vie­nos iš šei­my­nų vir­tu­vė.

PA­LI­KI­MAS: Ši skulp­tū­ra – pa­li­ki­mas iš se­nų­jų vai­kų na­mų. Spė­ja­ma, kad ji ga­lė­jo bū­ti su­kur­ta apie 1950-uo­sius me­tus.

KAM­BA­RYS: Nau­jai su­re­mon­tuo­tas šei­my­nos kam­ba­rys.

ŪKIS: Šei­my­nos šilt­na­miai.