Naujausios
Ar Lietuvos pardavėjai turi tautos įgaliojimus?
Vyriausiajai rinkimų komisijai nusprendus pripažinti, kad yra surinkta daugiau kaip 300 000 Lietuvos Respublikos piliečių parašų dėl referendumo, kuriame Lietuvos piliečiai išreikštų savo nuomonę dėl Lietuvos žemės pardavimo užsieniečiams, atsirado viltis, kad valdžia šį kartą nepažeis Konstitucijos ir išdrįs įsiklausyti į piliečių nuomonę.
Egidijus SINKEVIČIUS,
kelmiškis, finansininkas
Kas skaitė stojimo į ES sutartį?
Parašų rinkimo dėl žemės referendumo organizatoriai parodė pilietiškumo pavyzdį ir surengė akciją svarba nenusileidžiančia Baltijos keliui. Jų požiūriui pritarė daugiau kaip 300 tūkstančių Lietuvos gyventojų.
Tačiau Lietuvos piliečiai gąsdinami, kad Konstitucinis Teismas uždraus skelbti referendumą, nes draudimas parduoti Lietuvos žemę užsieniečiams neva prieštarautų Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutarčiai.
Ta proga siūlau prisiminti stojimo į ES peripetijas.
2003 metais kovo 31dieną žinių portalas Delfi rašė: „svarbiausią Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą (ES) dokumentą, Stojimo sutartį, nuo šiol visi norintys gali skaityti lietuvių kalba – ji skelbiama interneto puslapyje www.euro.lt, su dokumentu galima susipažinti visoje Lietuvoje veikiančiuose 12 Europos informacijos centrų ir rajonų savivaldybių bibliotekose.“
Ko gero, Europos informacijos centruose, kurie veikė didžiuosiuose Lietuvos miestuose, su sutartimi tikrai buvo galima susipažinti.
Tačiau, abejoju, kad tuo metu su sutartimi buvo galima susipažinti rajonų savivaldybių bibliotekose. Galbūt kas nors iš skaitytojų bandė susipažinti su sutartimi Kelmėje ar Tytuvėnuose ir galėtų pasidalinti patirtimi, kaip jiems tai sekėsi?
Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas stojimo į ES sutartį pasirašė 2003 metų balandžio 16 dieną. Šios sutarties apimtis – apie 5000 puslapių. Referendumas dėl stojimo į ES vyko 2003 m. gegužės 10 – 11 dienomis. Vadinasi, Lietuvos piliečiai, jei norėjo žinoti, už ką balsuoja, per 25 dienas turėjo perskaityti 5000 puslapių sutartį, t. y. po 200 puslapių per dieną.
Manau, net įdomaus romano neįmanoma perskaityti po 200 puslapių per dieną.
Be to, žmonėms niekas juk nesuteikė atostogų stojimo į ES sutarties skaitymui. Taigi, dauguma referendume balsavusių piliečių stojimo į ES sutarties skaitę nebuvo.
Referendumo biuleteniuose buvo pateiktas tik toks sakinys: „pritariu Lietuvos Respublikos narystei Europos Sąjungoje.“ Vadinasi, teigti, kad referendumo metu Lietuvos Respublikos piliečiai pritarė ne tik Lietuvos narystei ES, bet ir stojimo į ES sutarčiai, reikštų meluoti.
Seimas Lietuvos stojimo į ES sutartį ratifikavo 2003 metų rugsėjo 16 dieną. Taip ir turėtų būti traktuojama – kad stojimo į ES sutartis buvo patvirtinta Seimo bei Vyriausybės nutarimais, bet ne referendumu.
Lietuva savo žemės nepardavė net Abiejų Tautų respublikoje
Abiejų Tautų respublika, gyvavusi nuo 1569 iki 1795 metų, buvo federacinė valstybė, bet Lenkijos piliečiai neturėjo teisės įsigyti nekilnojamojo turto Lietuvoje.
Kaip teigia kai kurie Seimo nariai, stojimo į ES sutartyje numatyta, kad Lietuvos žemė turi būti parduodama visų ES šalių piliečiams. Vadinasi, ES yra unitarinė valstybė, ir Lietuva nebeturi net autonominės respublikos (tokios respublikos gali būti federacinėje valstybėje) teisių, o yra tik unitarinės valstybės provincija ar gubernija.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 148 straipsnyje rašoma: „Konstitucijos 1 straipsnio nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ gali būti pakeista tik referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę.“
Trys ketvirtadaliai reiškia 75 procentus. Referendume dėl stojimo į ES dalyvavo 63,37 procentai piliečių, turinčių rinkimų teisę. Iš jų už stojimą į ES pasisakė 91,07 procentas piliečių, t. y. 57,71 procento visų piliečių. Vadinasi, Seimas neturėjo jokių įgaliojimų patvirtinti tokią stojimo į ES sutartį, kurioje būtų numatytas reikalavimas parduoti Lietuvos žemę užsieniečiams.
Žemė nėra judantis kapitalas
Stojimo į ES sutarties IV dalyje „Laisvas kapitalo judėjimas“ rašoma: „Nepaisant įsipareigojimų pagal Sutartis, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, septynerius metus nuo įstojimo dienos Lietuva gali toliau taikyti šio Akto pasirašymo metu galiojančiuose jos teisės aktuose nustatytas taisykles, reglamentuojančias valstybių narių piliečių ir bendrovių, įkurtų pagal kitos valstybės narės įstatymus, kurios nėra įsteigtos, neįregistruotos ir neturi vietinio filialo ar atstovybės Lietuvoje, žemės ūkio paskirties žemės ir miškų įsigijimą.
Jei yra pakankamai pagrindo manyti, kad pasibaigus pereinamajam laikotarpiui atsiras didelių trikdymų ar kils didelių trikdymų grėsmė Lietuvos žemės ūkio paskirties žemės rinkai, Lietuvos prašymu Komisija sprendžia dėl pereinamojo laikotarpio pratęsimo ne ilgiau kaip trejiems metams.“Keista, kodėl stojimo į ES sutarties dalis, kurioje kalbama apie žemės ir miškų pardavimą, yra pavadinta „Laisvas kapitalo judėjimas“.
Internetinė svetainė www.kapitalas.lt pateikia tokį kapitalo apibrėžimą: „Kapitalo terminu apibūdinami tokie daiktai, kurių reikia gamybos procesuose, t.y. visi gamyboje vartojami materialiniai ištekliai, išskyrus žemę ir darbą. Kapitalas yra pagamintos gamybos priemonės, kilusios iš žemės ir darbo. Žemė ir darbas daug efektyvesni ir našesni, kai jie sąveikauja su atitinkamu kapitalo kiekiu. Tačiau kapitalas gamyboje užima savarankišką vietą. Kapitalas gali būti nuolatos gerinamas ir didinamas. Jis yra žmogaus sukurtas gamybos veiksnys. Kapitalas – tai sudaiktinto darbo ištekliai, tai žmogaus darbu pagamintos gamybos priemonės, naudojamos tolesnei gamybai.“ Taigi, žemė nėra kapitalas.
Aukščiau minėtoje Sutarties dalyje rašoma apie Lietuvos įstatymų, draudžiančių parduoti Lietuvos žemę užsieniečiams, galiojimą 7 ar 10 metų. Tačiau, nieko nekalbama, kas turi atsitikti praėjus šiam laikotarpiui. Manau, turėta mintyje, kad praėjus 7 ar 10 metų abi šalys – Lietuva ir ES turės iš naujo derėtis šiuo klausimu.
Lietuviai netenka teisės į savo žemę?
Bet kokiu atveju stojimo į ES sutartyje tikrai nėra reikalavimo parduoti užsieniečiams Lietuvos vandenis bei uždrausti Lietuvos piliečiams turėti žemės Lietuvoje.
Tačiau, Seimas 2003 metų sausio 23 dieną taip pakeitė Konstitucijos 47 straipsnį, kad Lietuvos Respublikos piliečiai iš viso neteko teisės turėti žemės Lietuvoje, o užsieniečiai galės įsigyti ne tik žemę bei miškus, bet ir vandenis.
Štai kaip skambėjo 1992 metų spalio 25 dienos referendumu priimtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis: „Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei.“
O štai kaip jis skamba po to, kai jį pakeitė Seimas: „Žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą.“ 2003 metais sausio 23 dieną referendumas dėl stojimo į ES dar nebuvo įvykęs. Tad, Seimas neturėjo jokių įpareigojimų ir įgaliojimų pakeisti 47 Konstitucijos straipsnį.
Ar Seimas atsigręš į tautą?
Referedumo iniciatyvinei grupei surinkus daugiau kaip 300 000 parašų kai kurie Seimo nariai prabilo apie būtinybę priimti įstatymus, kuriais būtų ribojama užsieniečių teisė laisvai pirkti Lietuvos žemę.
Tačiau, iki šiol 20 metų Seimas tuo klausimu nieko nenuveikė. Atvirkščiai – priimdavo tik tokius įstatymus, kurie vis labiau liberalizuodavo žemės rinką.
Tad ar galime tikėti, kad Seimas dabar pagaliau atsisuks veidu į tautą? Be to, jei žemės rinkos „saugikliai“ bus priimti įstatymais, kiekvienas užsienietis galės parodyti pirštu į Konstituciją ir pasakyti: „Jūs negalite man taikyti jokių „saugiklių“, nes Konstitucijoje numatyta, kad Lietuvos žemę gali įsigyti tik užsieniečiai.“
Lietuvos pardavėjai neturi jokių tautos įgaliojimų parduoti jos žemę. Sustabdykime juos!
