Naujausios
„Ar Lietuvai mes dar reikalingi?“
Šiaulietis dailininkas Arūnas Vasiliauskas, sulaukęs brandaus 70-mečio jubiliejaus, vakar Dailės galerijoje atidarė jubiliejinę parodą. Mano, jog parodos duris atvėrė paskutinį kartą. Šį rugsėjį užbaigė ir daugiau nei keturiasdešimt metų trukusią dailės mokytojo karjerą. „Aš jau niekur nebeskubu“, – sako dailininkas.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Durys atsiveria ir užsidaro
Arūnas Vasiliauskas, su kuriuo kalbėjomės parodos atidarymo išvakarėse, tvirtina, jog parodas rengia ne dėl jubiliejų. Ši bus paskutinė. Pavadino ją simboliškai: „Nuo durų iki durų“.
„Tos durys yra svarbus dalykas gyvenime, – sako dailininkas. – Vis beldiesi į jas, eini, bandai kažką padaryti. Vienos durys atsidaro, kitas viršininkas su koja uždaro – per langus landžioji. Yra durų, kurios iš viso neatsidaro, ir į jas nė nesibelsk – ne tau, Martynai, mėlynas dangus. Jeigu tai suvoki – lengviau gyventi.“
Parodoje rodo pirmąją akvarelę, sukurtą 1969 metais rugsėjo 9-ąją. „Su ta pirmąja akvarele kažkas atsidarė, nors dar nebuvo aišku, – sako dailininkas. – Žinojau tik, kad būsiu dailės mokytoju.“
Pradėjo mokytojo karjerą Šiaulių dailės mokykloje. Šį rugsėjį su ja atsisveikino.
Ar įmanoma ir kaip kūrėjui išeiti į pensiją?
„Kai menininkas, kaip sportininkas, laiku išeina, tai visiems gerai, – atsako dailininkas. – Nesakau, kad teptukus sudeginsiu. Dirbsiu. Bet kai turi metų kuprą, ar turi ką naujo pasakyti, ar dar esi įdomus? Ateina toks laikas, arba dar gali kurti, arba tiesiog pokštauji. Dabar beveik viskas yra menas. Jeigu atsakomybės sau neprisiimi, gali kokius batus bronza apipurkšti ir kabinti parodoje. Bet man ne viskas yra menas.“
Savo parodoje neatsitiktinai rodo ir piešinius, ir abstrakčius akvarelės darbus. Kad žiūrovas nemanytų, jog akvarelės meistras piešti nemoka.
Pedagogo kėdės nekeistų
Mokytojo karjerą laiko svarbiausia savo gyvenime, nors dėl to susipyko su tėvu.
„Baigiau institutą, atvažiavau pasigirti, kad tapau dailės mokytoju, o tėvas sako: „Ar gali suremontuoti kambarį?“. „Ne.“ Numojo ranka, nusisuko, mano specialybė jam atrodė nerimta, – prisimena tėvo reakciją. – Norėjo, kad būčiau miškininkas.“
Ne vienam savo mokiniui yra pataręs, net jei tėvai prieštarauja pasirinkimui, gerai pagalvoti, ar sukti kitur. Pats gyvenime, jeigu galėtų, ką keisti, gal ir keistų, bet tik ne pedagogo kėdę.
„Kad dailės pedagogu tapau – tai Dievo dovana man, – įsitikinęs A. Vasiliauskas. – Dailė man leido su vaikais laisvai bendrauti. Kai kalbamės, ko mokysimės, juk neatsiverčiame jokios privalomosios programos: uždavinys „a“, uždavinys „b“ ir rezultatas „c“. Tiesiog patikime vienas kitu ir kartu einame, kartais susipykstame, išsiskiriame ir vėl susitaikome. Kas pedagogui gali būti smagiau?“
Valstybės tyruose
„Aš tik klausiu, ar valstybei reikia menininkų? – pats pasuka į aktualijas. – Kur meno, kur kultūros programos? Vaiko, žmogaus puoselėjimo programa?“
A. Vasiliauskas prisimena, kai sovietmečiu prieš keturis dešimtmečius Šiauliuose atsidarė dailės mokykla, joje buvo 100–200 vaikų.
„Tada aš žinojau, jog tuos vaikus ruošiame būti dailininkais, menininkais, – sako dailės mokytojas. – Kas antras, baigęs dailės mokyklą, pasirinkdavo tą kelią, o mes, mokytojai, jausdavome ir savo vertę, ir atsakomybę. Buvai pakylėtas, jeigu įstojai į Dailės akademiją“.
Šiandien, lygina A. Vasiliauskas, dailės mokykloje yra 500–600 vaikų, nors mokinių mokyklose tūkstančiais sumažėjo. Į dailę įstoti nebėra taip sudėtinga. Bet ar iš tiesų valstybei rūpi talentingi vaikai?
„Mano jaunėlis rinkosi keramiką. Per daug nesidžiaugiau, nes tai sunkus darbas. Bet ačiū Dievui, kad jis – ne koks lietuvių liaudies muzikos gerbėjas, – su karčia ironija sako A. Vasiliauskas. – Jeigu grotų birbyne ir įstotų į Muzikos akademiją, turėčiau kloti 18 tūkstančių litų per metus. Pats ims paskolą, kada „užbryžins“ tuos 100 tūkstančių litų? Štai ir esi sužlugdytas vien dėl to, kad studijuosi lietuvių liaudies muziką ir kultūrą.“
Jo nuomone, valstybė viską daro, kad ir mokytojo nereikėtų: „Mano žmona – mokytoja, kiekvieną dieną pasinėrusi į kompiuterį. Popierių popieriukų – iš jų gal 5–10 procentų reikalingų, visa kita – tik trukdo dirbti pedagoginį darbą.“ Jeigu vedi vaikus į parodą, turi pildyti popierius, rinkti vaikų pasižadėjimus, kad nepereis pats vienas kokios gatvės.
A. Vasiliauskas įsitikinęs, jog reikia perpus sumažinti valdininkų: „Patarėjų krūvos. Tik priimk žmogų, jis tuoj sugalvos kokią veiklą, ir nepasakysi, kad durnas tavo darbas. Šiandien popierių pasirašė ir jis jau internete – vykdyk. Vien tikrintojų organizacijų, sako, yra kone 70. Kam jų tiek reikia?“
„Pas mus visko per daug, – ironizuoja A. Vasiliauskas. Mes – turtinga valstybė. Kiek pas mus universitetų ir mes ruošiame kadrus užsieniui. Čia baigia universitetą – Airijoje gatves šluoja.“
Apie kūrėjų situaciją
„Menininkas negali būti užsidaręs savo spintoje ar dėti kūrinius ant lentynos. Ar esi aktorius, ar poetas, ar dailininkas, turi save kažkam atverti, nes kitaip nėra prasmės kurti, – sako dailininkas. – O meno galerijos labai sunkiai išsilaiko. Šiauliams dar ačiū, kad miesto galerijos beveik neima pinigų už parodų plotą.“
A. Vasiliauskas žino, kad kūrybai reikia skirti lėšų: ar knygą išleisti, ar paveikslą įrėminti – viskam reikia pinigų. Vienas kelias – truputį paišau, truputį rėmus darau. Kitas kelias – rašyti visokias programas ir prašyti pinigų. „Ir parašo, ir daug gerų dalykų padaro. Bet vis galvoju, ar menas ir kultūra dar kam reikalingi?, – svarsto dailininkas. – Pirks valdžia dabar tris sraigtasparnius. Tai, ar mums tų „kavamalių“ daugiau reikia? Įsijungi televizorių, kraujai tykšta, šaudo. Ar koks polkų šou vyksta – žmonės nervinasi, kas laimėjo, kas ne. Mus daro zombiais.“
Einame nemąstydami, kur
Prieš du dešimtmečius A. Vasiliauskas pats buvo politikoje: pirmosios Šiaulių miesto tarybos narys, Švietimo, kultūros komiteto pirmininkas.
Šiandien jis sako, kad „mes nuėjome ten, kur dabar esame“, todėl kad ėjome „rėkdami, griūdami ir nemąstydami, negalvodami apie gyvenimą“. Cirku jis vadina situaciją, kai Seimas dvi dienas svarsto uždrausti ar ne italo režisieriaus spektaklį, kurio nė nematė.
„Nemačiau ir aš, ir negaliu komentuoti, bet mene cenzūra negalima – tai bolševizmas, – sako A. Vasiliauskas. – Bet jeigu išsirinksime tokius cenzūruotojus, tai taip ir gyvensime.“
„Neprotingų“ rinkimų, anot jo, jau būta ne vienų.
„Man buvo labai įdomu, kas per anuos Seimo rinkimus balsavo už Arūno Valinsko partiją, – sako pašnekovas. – Pradėjau ieškoti, nerandu, o juk ta partija laimėjo. Niekas neprisipažįsta. Pagaliau radau vieną – savo dėdę. „Balsavau, vaikeli, maniau, kad linksma bus.“ Klausiu, tai ar linksma, dėde? Tik ranka numojo.“
Dailininko nuomone, į politiką reikia eiti ne vien su gražiu veidu ir gražiu lozungu. Reikia politinės patirties.
„Mes pirmojoje miesto Taryboje patirties neturėjome. Ir klaidų padarėme. Pačiam gėda už Gilo statybą. Agitavau, maniau, atvažiuoja investuotojas... Bet už įkurtą „Dagilėlio“ dainavimo mokyklą – ne gėda.“
Apie vertybes
A. Vasiliauskas sako bandęs pačių vaikų klausti, kas yra geras mokytojas? Vaikai išvardijo bendražmogiškąsias savybes.
„Ar tu vairuotojas, lakūnas ar mokytojas, pirmiausia turi būti žmogumi. Tik vaikai yra griežti revizoriai: jeigu prašausi pro šalį, nieko nepraleis. Esu savo mokinių atsiprašęs kelis kartus. Jeigu buvai neteisus, privalai atsiprašyti“, – mano dailės mokytojas.
„Kas yra melas, šiandien sunku susigaudyti, – sako A. Vasiliauskas. – Pasiklausęs čekuolių, turi nuspręsti dėl atominės statybos.“
Kodėl taip yra?
Cituoja filosofą Kazimierą Kasperavičių: „Šitoje vietoje lietuviai yra durniai“.
„Vėl tuos pačius į valdžios kėdes pasisodinsime, o kitą dieną keiksime. Kada protai tyli, vidutinybės ima viešpatauti“, – sako A. Vasiliauskas. Jam pikta, jog valdžia dabar „dirba su žmonėmis, bet ne su žmogumi“.
PASIŪLYMAS: Arūnas Vasiliauskas valdžiai, kuri neranda pinigų kultūrai, bet perka tris „kavamales“ – sraigtasparnius, siūlo imti pavyzdį iš jo žmonos: „Pinigų yra tiek, kiek yra, bet kaip juos skirstai? Mes, mokytojai, nedaug uždirbame, bet visada šeimoje turime pinigų.“
Algmanto BRIKO nuotr.
DAILININKAS: Arūnas Vasiliauskas nesudegins nei pieštukų, nei teptukų, nors mano, kad surengė paskutinę parodą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
