Ar dovanojame meilę savo Mamai?

APK­LAU­SA

Ar do­va­no­ja­me mei­lę sa­vo Ma­mai?

Sekmadienį sa­vo my­li­mas ma­mas, mo­čiu­tes, pro­mo­čiu­tes svei­kin­si­me pa­čiais gra­žiau­siais žo­džiais. Pri­si­min­si­me jau iš­ly­dė­tas ma­mas į am­ži­no­jo poil­sio vie­tą. Kaip šven­čia­me šią die­ną, ar my­li­me sa­vo ma­mas ir kas­die­ny­bės rū­pes­čiuo­se?

Au­ri­mas LAN­KAS, bai­da­ri­nin­kas, olim­pi­nis bron­zi­nin­kas:

– Mo­ti­nos die­na – vie­na svar­biau­sių die­nų me­tuo­se. Vis­kas pra­si­de­da nuo ma­mos.

Sa­vo Ma­mą vi­sa­da svei­ki­nu per Mo­ti­nos die­ną, ap­lan­ko­me kar­tu su žmo­na, įtei­kia­me gė­lių ir ko­kia pra­ktiš­ka do­va­nė­le pra­džiu­gi­na­me. Tai sim­bo­li­nis ženk­las, kad sū­nus ne­pa­mirš­ta. Bet su ma­ma ko­ne kas ant­rą die­ną pa­si­šne­kam, su­si­skam­bi­nam ir nu­va­žiuo­jam iki tė­vų na­mų.

Nuo vai­kys­tės pa­kan­ka­mai griež­ta ma­mos kont­ro­lė pa­dė­jo man iš­siug­dy­ti dis­cip­li­nos ir at­sa­ko­my­bės jaus­mą. Ji žiū­rė­jo, kad nie­kur ne­vė­luo­čiau, kad lai­ku pa­mo­kas pa­da­ry­čiau, do­mė­jo­si, ko­kius pa­žy­mius gau­nu, kaip man se­ka­si.

At­sa­ko­my­bę jau­čiau prieš tė­vus, nes jie in­ves­ta­vo į ma­ne sa­vo lū­kes­čius ir kaž­kiek pi­ni­gų. Tai pa­dė­jo iš­siug­dy­ti at­sa­ko­my­bę ir prieš ki­tus žmo­nes.

Ma­no sū­nui dar tik ket­ve­ri me­tai ir mes kar­tu svei­kin­si­me jo Ma­mą. Pats jį ska­ti­nu vi­sa­da ma­mos klau­sy­ti.

Ma­nau, kad ma­mas mes my­li­me ne tik per šven­tes. Lie­tu­vo­je ma­mos nuo se­nų lai­kų yra ger­bia­mos ir tas po­žiū­ris nė­ra pa­si­kei­tęs. Tė­vo die­ną gal ma­žiau šven­čia­me, o Mo­ti­nos – vi­sa­da.

MIN­DAU­GAS, kė­dai­nie­tis, dir­ban­tis Šiau­liuo­se:

– Bu­vom mo­kyk­los kon­cer­te, ku­ris bu­vo skir­tas Mo­ti­nos die­nai, bet mo­ki­niai ne­su­dai­na­vo nė vie­nos dai­nos apie ma­mą. Štai, koks pa­vyz­dys.

Ma­no Ma­ma jau išė­ju­si ana­pi­lin – prieš de­šimt me­tų. Į ka­pi­nes va­žiuo­si­me gė­lių pa­dė­ti, bet daug svar­biau, nei tas ri­tua­las, yra iš­li­kę dva­si­niai da­ly­kai. Sa­vo ma­mą pri­si­me­nu, bet ga­lė­čiau ir daž­niau pri­si­min­ti.

La­bai liūd­na ir gai­la, kai jos ne­ten­ki. Bet sa­ko, kad vy­ras tik­ru vy­ru tam­pa tik ta­da, kai ma­ma mirš­ta. Nes kar­tais ma­ma per il­gai sa­vo vai­ką glo­bo­ja. Vai­kas tu­ri su­bręs­ti ir tap­ti sva­ran­kiš­kas.

ELŽ­BIE­TA, ma­ma, au­gi­nan­ti duk­re­lę:

– Ma­ma yra kaip die­vy­bė. Rei­kia tik kar­tais su­sto­ti ir įver­tin­ti ma­mos dar­bą. Pa­ti, kol ne­ta­pau ma­ma, ne­sup­ra­tau, kiek yra rū­pes­čio, be­mie­gių va­lan­dų, ne­ri­mo dėl sa­vo vai­ko ir neiš­se­mia­mos mei­lės.

Rei­kia bran­gin­ti sa­vo ma­mas ir kiek­vie­ną mo­men­tą, ku­rį kar­tu pra­lei­di. Man svar­bus tas ry­šys ne tik su ma­ma, bet ir su mo­čiu­te, ir su pro­mo­čiu­te. Pro­mo­čiu­tei – 88 me­tai. Ir aš, ir ma­ma, ir mo­čiu­tė nuo gi­mi­mo esa­me šiau­lie­tės.

Ma­ma yra ir ma­no mo­ky­to­ja, ir vie­na ge­riau­sių drau­gių. Ji vi­suo­met ša­lia, vi­suo­met pa­ta­ria, jai pa­sa­kau tai, ko nie­kam ki­tam ne­pa­sa­ky­čiau. Ir da­bar su duk­ry­te va­žiuo­jam pas ją.

Ma­no duk­ry­tei tik še­ši mė­ne­siai, su Mo­ti­nos die­na dar ne­svei­kins, bet man di­džiau­sias džiaugs­mas, kad ji yra svei­ka.

To­mas AND­RI­JAUS­KAS, me­di­jų me­ni­nin­kas:

– Dau­ge­lis šven­čių pas mus yra dek­la­ra­ty­vios. Per jas mes su­reikš­mi­na­me da­ly­kus, apie ku­riuos kas­dien dau­giau tu­rė­tu­me pa­gal­vo­ti. Sa­vo ma­mas tu­rė­tu­me ne tik per Mo­ti­nos die­ną pri­si­min­ti.

Kaip sa­vo Ma­mą svei­kin­siu, jau su­gal­vo­jau. O vai­kys­tė­je tie­siog pri­skin­da­vau gė­lių iš to pa­ties dar­že­lio, ku­rį ji ir pri­žiū­rė­da­vo.

Vai­kys­tė­je ry­šys su ma­ma yra pa­ts stip­riau­sias, o au­gant, bręs­tant silps­ta. Vai­ki­nai pa­tys tam­pam tė­vais, mer­gai­tės – ma­mo­mis, pa­skęs­ta­me sa­vo rū­pes­čiuo­se. Sa­vo tė­vus tru­pu­tį pri­mirš­tam.

Bet taip jau su­rė­dy­tas gy­ve­ni­mas: tė­vai mu­mis rū­pi­na­si, pa­skui mes sa­vo vai­kais – taip iš kar­tos į kar­tą in­ves­tuo­ja­me į vai­kus.

Iš tie­sų, la­bai svar­būs yra abu tė­vai, ir la­bai sma­gu, kai juos tu­ri. Sun­ku su­vok­ti tą jaus­mą, kai jų ne­be­bus.

JO­LI­TA, klai­pė­die­tė, at­vy­ku­si į Šiau­lius su rei­ka­lais:

– Ma­nau, kad ma­moms pa­gar­bą ir mei­lę ro­do­me nuo­šir­džiai. Jei­gu yra ki­to­kių, tai ne­daug.

Ma­mą vi­sa­da svei­ki­nu – ji lau­kia mū­sų. Tik nė­ra pas mus šei­mo­je jo­kių di­de­lių iš­kil­mių. Aš pa­ti tu­riu du vai­kus. Ži­nau, kad vai­kai svei­kins ma­ne – nu­gir­dau, kaip pa­rė­ję iš mo­kyk­los šnabž­dė­jo­si ir ta­rė­si, kas ką nu­vei­kė.

Džiau­giuo­si ry­šiu su sa­vo vai­kais, nors paaug­lys­tė – sun­kus me­tas. Bet praeis, išaugs.

Man pa­čiai bran­giau­sia yra ry­šys su Ma­ma. Ji man yra pir­mas žmo­gus. Ir kuo to­liau, tuo la­biau – PIR­MAS.

AR­NAS, šiau­lie­tis, stu­den­tas:

– Vi­si ma­no drau­gai per Mo­ti­nos die­ną ma­moms do­va­no­ja gė­les, o aš sa­vo Ma­mai sten­giuo­si do­va­no­ti gė­lių bent kar­tą per sa­vai­tę ar šiaip kuo nors pra­džiu­gin­ti.

Da­bar do­va­no­siu ir gė­lių, ir at­pa­lai­duo­jan­tį ma­sa­žą, nes jai la­bai pa­tin­ka.

Mo­ti­nos die­na ko­mer­cia­li­zuo­ja­ma, kaip ir Va­len­ti­no die­na. To­dėl, ma­nau, kad ge­riau ste­bin­ti ma­žais da­ly­kais, ma­lo­nio­mis smulk­me­no­mis. Pa­vyz­džiui, pus­ry­čius ma­mai pa­da­ry­ti, ne­lau­kiant šven­tės.

Vil­niu­je stu­di­juo­ju, la­bai Ma­mos pa­siilgs­tu. Su­sis­kam­bi­nam ke­lis kar­tus per sa­vai­tę. Ji man svar­bus žmo­gus – kaip ir mo­čiu­tė, kaip vi­si šei­mos na­riai.

Kal­bi­no Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.