Naujausios
Paramos kolona
Iš Kauno pajuda vienuolikos mašinų kolona. Tarptautinis labdaros ir paramos fondas „Pagalbos sparnas“ išvyksta jau į 45-ąją misiją, jų maršrutai drieksis po visą Ukrainą.
Kolonoje – ir Kėdainių krašto geradariai. Tris frontui dovanojamus automobilius nupirko aktyvūs Ukrainos rėmėjai Arnoldas Reikertas, Renatas Reikertas, Vilius Gauronskis, prisidėjo ir kiti Kėdainių bei Ukmergės krašto ūkininkai, o Vilainių autopaslaugų servisas transporto priemones nemokamai suremontavo. Į kelionę vyksta Arnoldas, Vilius bei padėti nuvairuoti likusius automobilius jiems noriai sutikę Domas ir Nedas. Vėliau šie automobiliai bus pristatyti tiesiai kariams į frontą – iš rankų į rankas.
Kaune susipažįstame su Ina, nuo karo pradžios gyvenančia Vilkaviškyje. Ji važiuos aplankyti mamos į Žitomyrą. Moteris karo pradžioje su dviem dukromis atbėgo į Lietuvą. Vyresnioji grįžo namo – jos mylimasis fronte. Ina pabrėžia: ukrainietės ištikimos savo išrinktiesiems iki paskutinio atodūsio.
Pernai pavasarį moteris atvyko į Kauną, bet paklausė patarimo apsistoti mažesniame mieste. Vienas iš variantų buvo Šiauliai, bet pabūgo čia esančio karinio aerodromo. Prisimena nuostabą, kai pakeliui į Vilkaviškį vairuotojas ramiai pasakė, kad šalia – Kaliningradas. Kai vėliau paaštrėjo kalbos dėl Suvalkų koridoriaus, Ina sako nusigandusi: negi jos likimas – vis bėgti nuo karo?
Vilkaviškyje apsiprato, bet labai traukia namo. Ir dabar važiuoja pas mamą. Tarp gabenamų daiktų – vazonas su augalu, nes mama vis prašo lietuviškų sodinukų. Ina atkreipė dėmesį, kad lietuviai nebeaugina daržų – tik vaikšto įsitvėrę į žoliapjoves. Pasiūliusi nebevargti ir mamai. „Būtų gėda nuo kaimynų!“ – niekaip nesutiko mama.
Apie Ukrainą Ina kalba pakylėtai, su nuoširdžia meile, pasididžiavimu ir ilgesiu. Odesoje dabar aksominis sezonas! Šiltas vanduo, švelnus oras. Deja, pakrantės užminuotos, maudytis pavojinga. Apribotas ir dar vienas ukrainiečių pomėgis – grybauti, nes miškai taip pat pilni minų. Būna, kas neiškenčia, rizikuoja – Ina girdėjo ne apie vieną grybautoją, nebegrįžusį iš miško.
O gražusis milijoninis miestas Charkivas! O Kyjivas! Norint juos pažinti vienos dienos neužteks. Ina nedrąsiai pasvajoja: o gal kitąmet jau galės nuvažiuoti į Krymą?
Moteris stengiasi neprarasti optimizmo. Anąkart Žitomyre ligoninėje kalbėjosi su kariais. Sunkiai sužeisti, netekę rankų, kojų, bet tvirti siela. Nesiskundžia, atvirkščiai, kalba, kada vėl grįš į frontą...
Ina iki šiol negali švęsti, linksmintis – tiesiog neleidžia širdis, kol jos šalyje žūsta žmonės. Ir pyksta Lietuvoje išvydusi ukrainiečius vyrus, perkančius kalmarus ar ikrus.
Į Lietuvą Ina grįš su lauktuvėmis – puikiai sutaria su kaimynystėje augančiais vaikais. Susigraudina, kad viena mergaitė jos paprašė parvežti ne saldumynų, žaislų ar kosmetikos, o užrašų knygutę su ukrainietiška simbolika.
Žinia apie ataką
Dar neprivažiavus Lenkijos ir Ukrainos sienos, pasiekia žinia apie raketos pataikymą Kremenčuke – būtent ten važiuojame su kėdainiškiais. Pirminėmis žiniomis, mažiausiai vienas žmogus žuvęs, apie trisdešimt sužeistų. Vėliau skaičiai išaugs.
Pirmoji trumpa nakvynė, nes laikrodis, kirtus sieną, rodo jau antrą valandą nakties. Rava Ruska mieste šalia Ukrainos sienos su Lenkija čia visuomet lietuvių laukia ukrainietė Katia, karo pradžioje su dukra atbėgusi iš Zaporižės, taip ir likusi. Vasarą abi pirmą kartą pamatė Lietuvą. „Pasakiška šalis“, – įvertino.
Iš miegų prikelta Katia dengia stalą – buvusio internato koridorius pakvimpa ukrainietiškais barščiais.
Rytą ekipažai pasiskirsto pagal savus tikslus. Kažkas važiuos į Kyjivą, kažkas – Dnipro, Zaporižės, Odesos ar kitomis kryptimis – parama visur reikalinga.
Nuo pasienio iki Kremenčuko – visa diena kelio. Kelias pailgėja, pradėjus gesti automobiliams. Laimei, gedimai nedideli, o ir servisai pasitaiko šalia. Negana to, vienas ukrainietis, pamatęs ir išgirdęs lietuvius, vaišina kava – bent taip nori padėkoti už palaikymą.
„Gal pėsčiomis einate?“ – telefonu nekantrauja Vladimiras, savų vadinamas Volodia, iš Kremenčuko, išgirdęs, kad važiuojame ties Žitomyru. Jis tarsi raktas į Ukrainą. Aktyvus savanoris nuo Maidano laikų jau sutaręs su kariais, kuriems fronte bus pristatytos mašinos. Vairuotojų iš Lietuvos laukia įtemptas grafikas.
Rugsėjo pabaigos oras Ukrainoje, kaip ir Lietuvoje, vasariškas. Jei ne prieštankiniai ežiai, smėlio maišai, blokpostai, iki centrinės Ukrainos galėtum ir pamiršti, kad šalyje vyksta karas. Šeštadienio vakarą Kyjivas – spalvingas, triukšmingas, pilnas gyvybės lauko kavinėse ir parkuose. Pragaras prasideda toliau į rytus.
Kremenčuką pasiekiame jau po vidurnakčio. Olgos ir Volodios namai lietuviams – savi ir visuomet atvertomis durimis.
Daina kaukiant sirenoms
Kremenčuke, Poltavos srities mieste, oro pavojaus sirenos kaukia dažnai. Rugsėjo pabaigoje raketomis, dronais smogta dukart – į naftos bazę ir į pastatą parke prie Dniepro.
Olga, visuomet gebanti net ir į sudėtingiausias situacijas žvelgti su humoru, pasakoja: kai prasidėjo ataka į naftos bazę, iš pradžių pamaniusi, kad griaudėja, tad išskubėjo surinkti skalbinių. Bet lietus nesikaupė, „griaudėjo“ šachedai ir priešraketinė gynyba. Nugalėjo smalsumas – pasislėpusi už namo kampo stebėjo dangų. Kuo viskas baigsis?
Po poros dienų smūgis teko pastatui miesto parke. Šalia – karuselės, pėsčiųjų ir dviračių takai, poilsio zonos su suoleliais, kavinėmis. Raketa po pasigirdusio oro pavojaus atskridusi labai greit, maždaug per penkias minutes.
Olga nuveža į įvykio vietą. Parke sukasi karuselės, čiauška vaikai. Praėjus kelioms dienoms po atakos, teritorija tebesaugoma ir aptverta. Ramią popietę sudrebina riksmai: oro bangos nusiaubtą pastatą tvarkę vyrai užsipuolė fotografavusį prašalaitį. Per parką ritasi keiksmais pastiprinti balsai: per tokius fotografuotojus ir išduodamos koordinatės! Galiausiai pareikalauta duoti telefoną ir ištrinti nuotraukas.
Psichologinė žmonių būsena, sako Olga, be abejo, sudėtinga. Netektys, stresas, nežinomybė, skausmas keičia pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą. Moteris sako anksčiau nebūtų nė pagalvojusi, kad ramia širdimi norėtų ir linkėtų, jog kančias, kokias dabar patiria ukrainiečiai, patirtų rusai.
Aplankome „voriukes“ – moteris, nuo karo pradžios pinančias maskuojamuosius tinklus ir visomis išgalėmis palaikančias vaikinus fronte. Karo pradžioje jų pajėgos buvo gausesnės, pamažu karo pabėgėliai grįžo į savus namus, liko branduolys. „Voriukių“ siela Elena nenustoja juokauti – taip ginasi nuo sudėtingos realybės. Net pakviečia į vienos iš „voriukių“ gimtadienį. Kai maža mergaitė gimtuvininkei uždainuoja „Oi u luzi červona kalyna...“, dainą perskrodžia oro pavojus. Niekas nereaguoja, daina pagarsėja ir sutvirtėja – tik akyse pasirodo ašaros.
Ant švedų kaulų
Poltava, puikiai žinoma dėl 1709 metais vykusio mūšio, regiono centras. Nuo Kremenčuko netoli, apie 130 kilometrų.
Poltavos mūšio muziejaus gidė vis pakartoja, kad geriau mūšį būtų laimėję švedai. Ir atsidūsta, kad istorija sukasi ratu: nacionalinį didvyrį Ivaną Mazepą prilygina V. Zelenskiui, o Petrą I – V. Putinui. Muziejaus ekspoziciją sudaro devynios salės, išsamiai atspindinčios istoriją nuo Šiaurės karo priešistorės, geopolitinės to meto Europos situacijos iki Šiaurės karo pasekmių. Pasakodama gidė mini ir Lietuvą, Abiejų Tautų Respubliką bei jau pirmojoje salėje parodo Vytauto Didžiojo portretą.
Priešais muziejų stovinti skulptūra uždengta maišais – taip „paslėptas“ dar nenukeltas Petras I. Visoje šalyje nukeliami su Rusija susiję paminklai, keičiami gatvių pavadinimai.
„Vargšelės! Ir ko jie taip į Kremenčuką įsikibo?!“ – sužinojusi, iš kur atvykome, emocingai žodžius beria šalia muziejaus įsikūrusi suvenyrų pardavėja Liuda. Kalba tik ukrainietiškai: paaiškina, kad visoje šalyje aptarnavimo sferoje dirbantieji negali kalbėti rusiškai.
Nuo suvenyrų parduotuvės matyti Poltavos mūšio muziejus, broliški kapai – memorialas, skirtas Petro I armijai, Šv. Sampsono cerkvė. Šalia einanti gatvė vadinasi Švedų kapų.
„Niekas nesikeičia, viskas tas pats. Petro I įsakymu neleista palaidoti švedų. Vaikštome mes ant švedų kaulų, o vietovė klasiška, gražiausi saulėlydžiai. Bet ji ir prakeikta, čia daug ašarų išlieta. Čia mūsų istorija... Jei kas skriaudžia mūsų Ukrainą, mums labai skauda, bet mes išgyvensime, mūsų vyrai greit laimės... Bet... kalba, kad karas dar tęsis aštuonerius metus... Sakykit, kas liks gyvi? Aš? Ir ką? Ir rankos kartais svyra...“
Liuda nuoširdi ir atvira.
Jos vyras kare. Sako, jog dabar viena žinia veja kitą: tą pašaukė į kariuomenę, tą užmušė. Muziejuje liko mažai darbuotojų, vyrai kariauja. O kokios anksčiau įspūdingos ekskursijos buvusios – naktinės! Lankytojus perrengdavo švedais, parodydavo, kaip užtaisyti ginklus, gidas lydėdavo su fakelais tamsoje. Dabar karas ir nieko nebėra – ne tuo galvos užimtos.
Liuda sako, kad laimėtas Poltavos mūšis – ne džiaugsmo, o sielvarto diena. Ir tada norėta Ukrainą padalyti, ir dabar.
„Ačiū, kad Europa mums padeda. Mes nenorime degradacijos, norime gyventi gražiau, kokios derlingos mūsų žemės. Suprantu ir tai, kad niekas pas mus nenori investuoti dėl didelės korupcijos“, – skėsteli rankomis.
Poltavoje, atsidūsta, daug rusiško verslo, daug rusų oligarchų pinigų. Ekonominė situacija sudėtinga, vargsta ūkininkai. Liuda pasidžiaugia, kad bent savaitgaliais atvažiuoja žmonės, užeina į jos parduotuvę. Iš užsieniečių atvyksta savanoriai, instruktoriai, moterų mažai – arba žurnalistės, arba medikės.
„Mūsų miestas purvinas, suvargęs. Anksčiau klestėjo. Kodėl negalėtų pastatyti suoliukų, kad žmonės sėdėtų, apsikabintų, gertų kavą, juk tokia graži vieta“, – apsižvalgo Liuda.
Prisiminimai grąžina į karo pradžią. Pati baisiausia karo nuotrauka Liudai – minios pabėgėlių stotyje. „Atsimenate tą nuotrauką?“ – susigraudina.
Liuda atsimena: likus dviem savaitėms iki karo prokurorai, kiti pareigūnai pradėjo išvežti vaikus, kalbėjo, kad karas artėja. Liuda nekreipė dėmesio: koks karas, juk gatvėje XXI amžius!
72 metų Liudos tėvas iškart sakė, karas tęsis ilgai. Patikino: „Paminėsite mano žodžius.“
„O šiaip viskas yra niekis, gyvensime toliau. Mes stiprūs ir laimėsim“, – apkabindama ir atsisveikindama žada Liuda.
Krosnelės ir priekabos
Kremenčukietis Sergij Kaptan tęsia darbus, įkūrė paramos fondą СПІЛЬНО ПЛІЧ-О-ПЛІЧ (daugiau informacijos – feisbuko profilyje (Serhii Kaptan (Каптан Сергій)). Su bendraminčių komanda iš tuščių kondicionierių užpildymo balionų gamina krosneles frontui. Tūkstantis jau buvo nugabenta, o šį rudenį siekiama „krosnelių pulką“ padvigubinti – padaryti du tūkstančius. Kitas tikslas – šimtas priekabų kariams. Suremontuota, perdažyta ir perduota į frontą jau per aštuoniasdešimt. S. Kaptan džiaugiasi naujausiomis priekabomis, kurias uždengė ukrainiečių kariuomenės uniformos spalvų tentais.
Priekabos fronte labai praverčia, yra paklausios. Sergij pasidalija ir liūdna istorija: vieno kremenčukiečio tėvas prašė priekabos sūnui, deja, sūnus nebesulaukė, žuvo. S. Kaptan parodo nuotrauką: karo draugai buvo atvykę pagerbti žuvusiojo.
Šiandieninę žmonių būseną ukrainietis vadina ne nuovargiu, o ATO pasikartojimu: „Toks jausmas, kad karas jau kažkur toli.“ O tokie priminimai, kaip raketų, dronų antskrydžiai? „Žmonių atmintis – tefloninė. Ko nepalietė, tas jau už savaitės bus pamiršęs. Nors galbūt tai prisichologinė gynyba. Niekuo nieko nenoriu kaltinti.“
S. Kaptan į kontrpuolimą didelių lūkesčių nedėjo, daug bendrauja su kariškiais, suvokia realybę. Situacija fronte, žino iš karių, įvairi, vieni daugmaž viskuo aprūpinti, o kitiems daug ko trūksta. Ukrainietis turi priekaištų ir NATO, kad nusileidžia rusams: „Bandito principas – jei pajunta silpnumą, tęsia toliau, jei kenčia – dar prideda.“
S. Kaptan sako, kad rusai genocidą vykdo dviem kryptimis: žudo ukrainiečius, o ukrainiečių rankomis kare naikina Rusijos teritorijoje gyvenančias tauteles.
Sergij galėtų išvykti iš Ukrainos, bet nekyla nė tokia mintis. Reikalingas ir naudingas čia.
Kas geriau?
Iš fronto grįžę kėdainiečiai dalijasi įspūdžiais. Karių nuotaikos geros, žada ir toliau kautis, stumti rusus. Tik fronto linija – net 1 200 kilometrų, o okupantų, karių žodžiais, – kaip tarakonų. Bet kariai dirba.
Lietuviai sako nė nesitikėję tokio priėmimo: pagamintos vakarienės, nuoširdaus bendravimo, didžiulės padėkos už paramą.
Sukrėtė Iziumas – tarsi skausmo paminklai stovi apgriauti namai. Prie vieno iš raketos perskrosto daugiabučio išdėliotos kelių dešimčių žmonių nuotraukos – iš jų žvelgia čia gyvenusieji, bet nužudyti karo. Karo zonoje liko tie, kurie negali išvykti – nebeleidžia amžius, sveikata, neturi nei kur, nei už ką.
O Kremenčuke – kol kas ramus vakaras, oro pavojaus sirenos užkauks po vidurnakčio. Kalbamės su kaimynystėje gyvenančia gydytojų šeima. Alina palydi parodyti rūsio, kuriame slepiasi nuo oro pavojaus. Čia yra visko, ko reikia išgyventi: generatorius, maistas, vanduo.
Ukrainietė svarsto visus variantus. Kas geriau? Paliaubos ir prarastos teritorijos, dėl kurių tiek pralieta kraujo? Ar tolimesnė kova ir dar daugybė žuvusių? Kaip rasti atsakymą?
