Naujausios
Intensyvūs metai
– Kokie jums buvo išskirtiniai besibaigiančių 2023 metų įvykiai ?
– Man, kaip „Salduvės“ vadovui, vienas iš svarbių renginių buvo bendras projektas su „Lietuvos“ ansambliu ir folkloro ansambliu „Ratilio“. Keletą dainų dainavome bendrai, buvo didelis koncertas Kultūros centre – nauja patirtis susijungti su kitais kolektyvais.
Esu muzikantas profesionalas, bet kaip tradicinės muzikos atlikėjas dalyvavau Lietuvos nacionalinio kultūros centro leidžiamos serijos „Lietuvos tradicinė muzika“ įrašuose. Dabar jau mes patys, folkloro ansambliai, esame kaip pateikėjai, sako, jau toks laikas, kad ir mus reikia užrašyti.
Su folkloro ansambliu „Salduvė“ kas dvejus metus organizuojame folkloro šventę „Atvažiuoja žolynai“ – šiemet ji vyko jau 13-ą kartą, dalyvavo kolektyvų iš Aukštaitijos, Žemaitijos. Darome bendrą koncertą, po to – tradiciniai šokiai, pasidainavimai su ansambliečiais. Dar vienas iš renginių – romansų vakaras „Iš širdies į širdį“, kad būtų ir ankstyvasis, ir vėlyvasis folkloras.
Dar buvo puiki kelionė į tradicinį festivalį Vokietijoje, Balingene. Palaikome ryšius ir bendradarbiaujame su Balingeno liaudies meno namais, jų vadovu Manfredu Štingeliu. Jis kitais metais švęs 80-metį, yra nenuilstantis folkloro puoselėtojas, vienais metais buvo „Saulės žiedo“ komisijoje.
Kitąmet Balingeno liaudies meno namų folkloro ansamblis „Dürrwanger Danzfreunde“ atvažiuos pas mus. Planuojame koncertą Šiauliuose, kartu važiuoti į festivalį Nidoje.
Ir, žinoma, svarbus šių metų įvykis – festivalis „Saulės žiedas“, jo laukėme jau 4-erius metus.
– IX tarptautinis festivalis-konkursas „Saulės žiedas“ grįžo po pandeminės pertraukos. Festivalis, pripažintas reprezentaciniu miesto renginiu, tapo neatsiejama spalvinga vasaros dalimi?
– Važinėdami su „Saule“ matydavome, kad vyksta tokie festivaliai užsienyje. Pagalvojome, gal ir pas mus galėtų vykti? Zenonas Ripinskis, Rūta Stankuvienė – trys žmonės sugeneravome. Pirmąjį festivalį daugiausia rėmė privatūs rėmėjai, per asmenines pažintis kvietėme dalyvius. Tai buvo 2005 metais. Buvo daug darbo sugalvoti koncepciją, bet kai pasisekė, džiaugėmės. Ir po šio festivalio esame gerai įvertinti, nuomonės FIDAF yra labai geros. Festivalis nėra koncentruotas į vieną ar du koncertus, renginiai vyksta beveik visą dieną. Ir dar toks laikas – vasara.
Festivalis neapsiriboja Šiauliais. Liepos 6 dieną ansambliai koncertavo Šiaulių apskrities miestuose, kartu giedojo Lietuvos himną su vietiniais ansambliečiais, koncertavo, bendravo, mokė šokių, dalijosi kultūra ne tik scenoje. Portugalai, sakė, net verkė, kaip gražiai priėmė.
Kad atvažiuotų, pavyzdžiui, ansamblis iš Panamos į Šiaulius, pritraukiame tik festivalio vardu – dar reikia didelių ir jų pačių finansinių įdėjimų. O kai atvažiuoja, norisi, kad kuo geriau pažintų šalį. Iš festivalio niekas neišvažiavo supykęs ar nepatenkintas – gal tik pavargęs, bet kai nuovargis praeina, lieka gražūs prisiminimai, geros emocijos.
– Išbraukiant „Laiptų galerijos“ organizuojamą festivalį „Šiaulių Monmartro respublika“ iš miesto reprezentacinių renginių sąrašo, kritikuota, kad renginiai vyksta ne tik Šiauliuose, bet ir kituose apskrities miestuose. Jūsų akimis, tokios išvykos pliusas ar minusas?
– Aš manau, išvažiuoti yra privalumas, nes garsini Šiaulių miestą kitur. Visi didesni festivaliai, tarkime, „Skamba skamba kankliai“, vienas seniausių folkloro festivalių Lietuvoje, vyksta ir kitur, Zarasuose ir t. t.
Svarbu, kad ir pasikviestas menininkas plačiau skleistų savo kūrybą nei viename mieste. Ir mes, kai važiuojame į festivalius, dažniausiai nebūname vienoje vietoje, festivaliai vyksta regione.
Šiauliai, manau, visgi yra šio krašto centras, ir dalijimasis su kitais turėtų būti privalumas.
Repertuaru atsižvelgia į regioną
– Gruodį dainomis pasveikinote tarptautinės miniatiūrų parodos „Jau atvažiuoja šventa Kalėda“ atidarymą „Laiptų galerijoje“. Taip tradiciškai baigiate koncertinius metus?
– Su „Salduvės“ ansambliu lapkritį daug koncertavome. Jau nuo rudens ruošiamės kitų metų Dainų šventei, turime paruošti specialią 20 minučių programą, vasario 3 dieną bus apžiūros. Pasiėmėme mintį apie medžius, ąžuolą ir liepą, jų sugretinimą su žmogumi – kas apskritai lietuviui buvo gamta ir miškas, ką reiškė, kodėl buvo sudievinti.
– Jei „Laiptų galerija“ bus prijungta prie Šiaulių kultūros centro, koks likimas laukia „Salduvės“?
– Nežinome, koks bus likimas. Mes gyvename savo gyvenimą, repetuojame. Jei prijungs, manau, ansamblis vis tiek išliks. Aš esu kūrėjas, kitiems ansambliečiams ši veikla – laisvalaikis, reikia džiaugtis, kad jie lanko ansamblį – ir labai pareigingai lanko. Repeticijos pas mus vyksta du kartus per savaitę. Džiaugiuosi entuziazmu, kad tik jis neblėstų. Ansambliui jau 37 metai, su juo patys augame ir jau bręstame.
Galvoju: kaip bus, taip bus. Gal dar nesujungs? Gal išliksim? Gal persigalvos? Ansamblis vis tiek yra ansamblis, gali būti ir vienoje įstaigoje, ir kitoje. Bet, aišku, mes ten užaugome, buvusios „Laiptų galerijos“ direktorės Janinos Ališauskienės mintis buvo įkurti ansamblį, ji pradėjo ieškoti vadovų. Ten mūsų namai.
– Kada ir kaip jūs įsijungėte į ansamblį?
– Aš – nuo 1988-ųjų.
Iš pradžių J. Ališauskienė pakabino skelbimus mokyklose, ieškojo, kas galėtų ateiti vadovauti. Ir dvi jaunos pedagogės Birutė Rožkaitė-Čepienė ir Violeta Daknienė atėjo į ansamblį, jos – pirmosios vadovės. Paskui buvo Rimantas Abukevičius.
Atėjau po dvejų metų. Reikėjo instrumentinės grupės, aš esu birbynininkas, tad ir sukūrėme. Pradėjome nuo skudučių, piemenų instrumentų, paskui, man atrodo, tais pačiais metais prisijungė mokslus baigusi Vaiva Narbutaitė, grojanti smuiku.
Atsimenu, universalinės parduotuvės apačioje buvo muzikos instrumentų skyrius, nusipirkau armoniką ir pradėjau mokytis. Nei armonika mane kas nors mokino groti, nei bandonija. Vėliau atėjo bandonininkas, grojęs ir smuiku, Alfonsas Pelenis. Paskui pakvietėme ir mokytoją a. a. Joną Krivicką – basedle grojo. Taip po truputėlį viskas ir rutuliojosi.
Ilgiausiai kolektyve yra Vaiva Narbutaitė ir Ausma Beinoravičienė, jos prisijungė ką tik baigusios Vilniaus universitetą, abi buvo istorikės.
– 1988 metai, Sąjūdis, pakilimas, susidomėjimas kilo ir folkloru?
– Jautėsi pakilimas. Tais metais, kai būdavo apžiūros, bijau sumeluoti, bet tikrai septyni, o gal 8–10 ansamblių Šiauliuose buvo. Dabar gaila, kad suaugusių folkloro ansamblių esame tik mes, tautodailininkų „Margulis“, Šiaulių kultūros centro „Sidabrinė gija“. Dar yra jaunimo kolektyvai mokyklose „Vieversėlis“, „Gasužis“...
Gal nėra žmonių, kurie dirbtų? Buvo Dianos Martinaitienės Šiaulių universiteto „Vaiguva“, Virginijos Gintilaitės aklųjų ir silpnaregių „Sedula“. Buvo grįžusi etnomuzikologė Justė Lipinskienė, jos „Rėda“ buvo, bet šeima išvažiavo link jūros.
Jaunimas išvažiuoja studijuoti ir nebegrįžta. Pavyzdžiui, „Ratilio“ yra daug buvusių šiauliečių.
– Kas jums svarbu, rengiant repertuarą?
– Yra nuostata: mes savo repertuare atsižvelgiame į regioną. Mums, šiauliečiams, yra labai sunku – dabar mus priskyrė prie Žemaitijos, bet kažkur nuo Kairių jau prasideda Aukštaitija, radviliškiečiai jau aukštaičiai. Mieste neturime tarmės. Repertuarą renkuosi iš archyvinių įrašų, iš dainynų.
Su tarmėmis mums sunku. Mano tėvelis Šiauliuose gimęs, nors jo tėveliai buvo iš Žemaitijos, paskui į Vilnių išvažiavę. Mama aukštaitė, aš grynas šiaulietis, Šiauliuose gimęs, augęs.
Šiaulių krašte susijungia dvi etnografinės sritys. Suvalkiečių, dzūkų dainų į savo repertuarą mažai traukiame, tik kalendorines. Kalendorinių dainų dauguma iš Dzūkijos – jei nori dainuoti kalėdines dainas, giesmes, daugiausia jos bus dzūkiškos.
– Šalia „Salduvės“ esate ir studentiško ansamblio „Saulė“ meno vadovas. Ar pasikeitė ansamblio situacija, universitetui tapus akademija?
– „Saulė“ susikūrė 1972 metais, aš atėjau 1996 metais. Buvo daug gastrolių, daug įvairių koncertų, projektų. Dabar mažiau, gal studentai labiau užsiėmę, dirba. Anksčiau, jei yra gastrolės į užsienį, – ką tu! O dabar nebėra tokios motyvacijos, už 20 eurų gali nuskristi į Londoną ir nieko nereikia daryti.
Bet motyvacija yra kita: savirealizacija, bendrystė, akiračio praplėtimas, pažintys, koncertai. Bendras muzikavimas, šokimas, po pasisekusio koncerto geras jausmas. Dabar koncertuojame mažiau. Šį sezoną daug šokėjų išėjo, dabar turime stipresnę merginų grupę. Koncertavome Kuršėnuose „Griežk, smuikeli“, Vilniuje buvo studentų festivalis „Linksminkimos“. Dalyvaujame, bet nebe taip plačiai.
Viskas labai susiję. Per pandemiją žmonės įprato kitaip gyventi, kitokius prioritetus susidėlioja. Sumažėjo specialybių, šiemet nesurinkti studentai į muzikos grupę. Atrodo, studentai nori irgi daug ko, bet repeticijos, reikia derintis. Aišku, kas nori, viską spėja.
Kad metai būtų geresni
– Ne tik vadovaujate kolektyvams, mokote mokinius, bet esate išleidęs knygų, su kolektyvais – muzikinių albumų. Kokia būtų kūrybinė statistika?
– Su „Salduve“ išleidome šešis muzikinius albumus, su „Saule“ – vienuolika. Esu išleidęs muzikinių partitūrų, jose yra aranžuotos liaudies dainos liaudiškos muzikos kapeloms.
Esu parašęs per 150 kūrinių aranžuočių, būsimoje Dainų šventėje liaudiškos muzikos kapelos atliks mano kūrinį „Čyru vyru“ bendrame ansamblių vakare. Pagal mano sukurtą muziką Šokių dieną bus šokis „Kupon einam“, choreografas V. Mačiulskis, o aš sukūriau muziką.
Dar esu liaudiškos muzikos kapelų konsultantas – dabar kaip tik vyksta atrankos į Dainų šventę, darbuojamės su liaudiškos muzikos kapelomis.
– Kaip manote, grynasis folkloras nenunyks?
– Tikrai yra entuziastų, bet dabar viskas globalėja, pritraukti jaunimą sunku. Aš už tai, kad viskas turi atrasti savo vietą – ir folkloras, ir stilizuota muzika. Kartais kraštutinumai labai dideli, aš esu tolerantiškas tuo atžvilgiu. Yra folklorininkų, kurie labai kategoriški: jei pridėta ranka, viskas, netinka, sugadinta. Arba – yra profesionaliosios muzikos atstovų, kurie sako: ką ten folkloras, viskas labai paprasta! Dar yra liaudiškos muzikos kapelos ir liaudiškos muzikos instrumentiniai ansambliai, tarp jų vėl: kapelos groja popsą!
Anksčiau dainos turėjo paskirtį, pavyzdžiui, darbo, vestuvinės. Dabar viską keliame į sceną, kitaip nebus, net tų darbų nebėra.
Aš manau, viskas priklauso nuo repertuaro: ar kokybiškai atlieki, koks vadovų, ansambliečių požiūris. Manau, reikia džiaugtis ištobulintais, kaip mūsų, modifikuotais, instrumentais: birbyne, kanklėmis, jie turi labai gražų tembrą, turi suradę savo nišą. Kitos šalys tikrai to neturi.
– Folkloro festivaliuose pajuntate savo šalies, savo kultūros išskirtinumą? Juk lietuviškos sutartinės yra net įtrauktos į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą?
– Sutartinės – toks žanras, kuriam reikia pasiruošimo. Kitur žmonėms labai patinka, negirdėta, kažkas nauja, kita spalva. Kitas nesupranta to grožio. Bet jeigu iš širdies dainuoja, gražiai, derančiai, visa tai paliečia žmogų. Sutartinės kaip ratas užsuka – jos meditacinės.
Aišku, reikia kokybiškai atlikti, sutartinės reikalauja tam tikrų įgūdžių. Mokykloje turiu skudutininkų ansamblį, visą laiką sutartines pučiame. Kad išgirstų, kad žinotų, kas tai yra.
– Jūs, ko gero, jau ir gimėte su instrumentu?
– Tikrai ne! Nei tėtis, nei mama – ne muzikantai, nedainingi. Bet mano dėdė, tėvelio brolis, mokėsi groti birbyne, paskui perėjo į saksofoną, tais laikais dirbo su estradiniais ansambliais, grojo. Kai nuėjau į muzikos mokyklą, pasakiau, kad noriu groti birbyne. Galima sakyti, pastūmėjo tėvelio brolis. O muzikuoti norėjau, mažas ritmus mušdavau.
Anksčiau birbynė gal dešimt kartų buvo populiariau nei dabar. Tik muzikos mokyklų Šiauliuose buvo viena, o dabar yra penkios.
Po muzikos mokyklos buvo Šiaulių aukštesnioji (dabar S. Sondeckio) muzikos mokykla, irgi baigiau birbynę, paskui akademija, mokiausi neakivaizdiniu būdu.
O į folklorą atėjau per „Salduvę“. Pirmasis darbas Šiauliuose buvo „Sondeckyje“ ar „Laiptuose“, man atrodo, kad tuo pačiu metu.
– Iš Šiaulių nesvarstėte išvykti?
– Net negalvojau apie kitus miestus. Šiauliai man patinka, nėra didelių spūsčių. Gražus mažas miestelis. Na, ne toks jau mažas, bet tinkamas. Nebūčiau čia gyvenęs, jei nebūtų patikę.
– Šiemet paskelbtame Savivaldybių kultūros indekse 2022 Šiauliams teko tik 58 vieta. Ar tai tinkama pozicija Šiauliams?
– Nesigilinau, kaip sudarinėjo indeksą, nesu funkcionierius, kuris vertina, bet man atrodo, kad gyvenimas Šiauliuose vyksta. Jei rekomenduojama, kad Šiauliuose turėtų būti daugiau kolektyvų, įstaigų – ta kryptimi ir reikia eiti, didinti, o ne mažinti. Reiktų pritraukti naujų žmonių, su naujomis idėjomis, jei trūksta meno kolektyvų, kad juos steigtų. Įstaigų nereikėtų uždarinėti, jos parodo, ką ir kaip gali. Kameriniai renginiai visada turi savo žmonių ratą. Perkelk tą patį mažytį renginį į didelę erdvę, jis paskęs ir neteks savo žavesio.
– Kokie jūsų kitų metų lūkesčiai?
– Dainų šventė. Dar dirbu su mokiniais – norisi vaikus išmokyti, visada išgyveni, kad jiems sektųsi. Ruošiamės Dainų šventei, dar teks įveikti atrankas.
Kitąmet esame pakviesti važiuoti į festivalį Turkijoje, kviečia ir į Vokietiją. Čia – didieji, o mažesnių renginių ar projektų vis nelauktai atsiranda.
– Kalbamės paskutinėmis šių metų dienomis, ko palinkėtumėte sau ir kitiems?
– Visų pirma, ramybės, ramumo aplinkui – visiems taikos. Kad būtų ramu širdyse. Į viską žvelgti kūrybiškai, ieškoti, nes tie žmonės, kurie ieško, ir atranda. Ir sveikatos – vieno iš pagrindinių dalykų. Kūrybiškumo, sveikatos, meilės. Juk nauji metai visuomet siejasi su viltimi, kad nebus prastesni, negu buvo.
