Naujausios
Ant šeimos ir meilės pamatų
Šiaulių vyskupui Eugenijui Bartuliui gruodžio 7 dieną sukako 60 metų. Jubiliejaus išvakarėse interviu „Šiaulių kraštui“ vyskupas kalbėjo: “Išgyvename pirmiausia ne ekonominę, o dvasinę krizę“.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Šeima yra didžioji meilės mokykla
— Visų mūsų šaknys yra šeimoje. Kokia Jūsų šeima?
— Aš turiu būti dėkingas tėveliams už gyvenimo dovaną, kad jie sutiko pašaukti mane pagal Dievo valią.
Mūsų šeimoje augo šeši broliai, keturios seserys. Aš — pats jauniausias, augau lyg šiltadaržyje, visų mylimas, lepinamas.
Bendravimas su šeimos nariais man buvo pasiruošimas gyvenimui. Šeima yra ta pirmoji mokykla, kurioje gauni visus pagrindus: meilės, tikėjimo, doros, sugyvenimo, darbštumo. Mano gimtasis miestas — Kaunas, Šančiai. Tėveliai, vienas brolis ir sesuo jau išėję į Amžinybę. Dviejų seserų draugyste džiaugiuosi čia, Šiauliuose. Visi gyvename Lietuvoje.
— Kodėl rinkotės dvasininko kelią?
— Gilią tikėjimo dvasią perdavė tėvai, todėl mano apsisprendimas natūraliai kilo. Dvi seserys dar pogrindžio sąlygomis buvo įstojusios į pranciškonių vienuolyną. Tik apie tai aš daug vėliau sužinojau.
Pasirinkimas, aišku, buvo nepopuliarus. Saugumas labai stipriai mus kratė. Kai baigiau vidurinę mokyklą, mano charakteristikoje buvo parašyta: „Neatsikratęs religinių prietarų“. Tas sakinys reiškė viena — į jokią aukštąją mokyklą neįstosi. Išėjau į kariuomenę, nes įstoti į Kunigų seminariją buvo dvi sąlygos: arba turėjai būti ligonis, arba turėjai būti baigęs karinę tarnybą. Norėjau būti sveikas, todėl keliavau į armiją.
Gorkio apskrityje pusę metų tarnavau seržantų mokykloje. Ten pajutau, ką reiškia tikra karinė tarnyba. Įgijau fotometristo specialybę ir mane nusiuntė į karinį dalinį — visai netoli Vladivostoko.
Armijoje mane vis ragino stoti į komjaunimą, sakiau, jog nesu to vertas, nesu toks geras. Bet tarnybai baigiantis man labai gražią charakteristiką parašė.
Džiaugsmo žmogus
— Neretai įsivaizduojame, kad dvasininkas — asketiškas žmogus. Jūs turite įvairių pomėgių: esate keliauninkas, kopiate į kalnus, fotografuojate, leidžiate foto albumus. Kodėl Jums to reikia?
— Aš mėgstu bendrauti su žmonėmis. Kai atvykau į Šiaulius, surengėme daug piligriminių kelionių. Išsijudino Šiauliai, į Italiją važiavome, į Romą — į pasaulio šeimų suvažiavimą, į Australiją, Sidnėjų — į pasaulio jaunimo dienas. Man miela, kad žmonės pamatė truputėlį pasaulio. Į kalnus kopiu, kad atgaučiau jėgas, nes dvasinis darbas išsekina.
Mano svajonė — dar nuvykti į Indiją, prie Motinos Teresės kapo Kalkutoje pasimelsti.
— Ar buvo gyvenime tokių akimirkų, kad galėtumėte sušukti: „Sustok, akimirka, žavinga“?
— Man visos akimirkos brangios. Susitikimas su kiekvienu žmogumi man yra brangus, nes yra vienintelis ir nepakartojimas. Pati brangiausia akimirka yra Šventų Mišių auka, kai susivieniji su Viešpačiu.
— Koks žmogus esate: optimistas, pesimistas, realistas?
— Sakyčiau, džiaugsmo žmogus. Mano šūkis Vyskupo herbe — „Džiaugtis visuomet Viešpatyje“. Tik pozityviai žiūrėdami į kiekvieną žmogų, į kiekvieną problemą, viską galime išspręsti.
Manau, šiandien pirmiausia yra dvasinė krizė. Jeigu nebus žmogaus, kas iš tos ekonomikos?
Pirmiausia turi būti išugdytas žmogus — sąžiningas, pareigingas. Jis neturi apgaudinėti nei valstybės, nei kitų žmonių, būti teisingas ir kartu išmintingas. Tai yra svarbiausi dalykai.
Kiek dabar žmonių nusižudo, išsipjauna dėl to, kad negrąžina skolos. Kada žmonės teisingai elgsis, tada ir gyvenimas bus mielas.
Darbas žmogui turi būti šventė. Kada darbadavys į savo darbuotoją žiūrės su dėkingumu, kad dirba jo verslui, su meile — kaip į brolį ir į seserį, tada į darbą žmogus eis kaip į šventę.
— Manote kad mums stinga geranoriškumo, meilės vienas kitam?
— Manau, tai yra visko pagrindas. Tenka patirti nelabai draugišką elgesį, kai būnu ten, kur manęs niekas nepažįsta. Ir kaip pasikeičia bendravimas, kai sužino, kad vyskupas atėjo.
Kartais jaučiasi žmogaus išdidumas, pasipūtimas — štai, koks aš. Kiek pasiekiau, koks turtingas. Bet gyvenime viskas yra trapu, šiandien — milijonierius, o rytoj gali būti visiškas vargšas.
Ne piniguose laimė, o tikroje meilėje. Žmonės neretai yra turtingi, o nei jų šeima tvirtai laikosi, nei vaikai tvarkingi. Daug visko turi, bet neturi širdies, meilės, supratimo.
Viešpats aiškiai sako: „Rūpinkitės Dievo karalyste ir visa kita jums bus pridėta“. Mes, atvirkščiai, rūpinamės pirmiausia visu kitu. Tai yra mūsų visų klaida.
Dėkoju Dievui, kad neturiu laiko žiūrėti televizoriaus. Nežinau, ar atsispirčiau toms baisioms šlykščioms laidoms. Nuogybių pilna. Ką mes darome? Ne kūnas turi būti pirmoje vietoje, o dvasia. Antra, kūnas turi būti gerbiamas. Kūnas yra Šventosios dvasios šventovė pagal Kristaus mokslą.
Jeigu kūniška meilė padarytų žmones laimingus, taigi visi būtų be galo laimingi. Bet pirmiausia turi būti dvasinis ryšys. Jeigu jo nėra, kūniškas ryšys neatneša laimės. Žmogus pasidaro vartotojas, tampa daiktu, įrankiu kito rankose.
Demokratija — ne šventa karvė
— Bendraujate su jaunais žmonėmis, esate Lietuvos kariuomenės ordinaras. Ką manote apie jaunimą?
— Manau, kad yra daug gražaus jaunimo, aš juo žaviuosi. Jaunimas ieško ir jam reikia gerų dvasios vadovų — ir šeimose, ir mokyklose. Bet jų stinga.
— Valdžią išsirenkame ir tuoj ją kaltiname. Ką apie tai manote?
— Pirmiausia, turime ugdyti žmones, kurie eitų tiesos, meilės ir šventumo keliu. Tada ir į Seimą ateis žmonės, kurie išmintingai ims spręsti problemas. Dabar gi sėdi dūšelė Seime ir ardo šeimos pagrindus. Stumia visokias dviejų vyrų, dviejų moterų santuokas. Juk eina prieš prigimtį. Pavyzdžiui, negimusi gyvybė — juk visiems aišku, net gyvuliams aišku, jog tai — gyvybė. Mums, žmonėms, neaišku.
— Bet tokie svarstymai aiškinami demokratija.
— O kas ta demokratija — šventa karvė, kurią turime garbinti? Demokratija turi suteikti mums sparnus, bet neturi mūsų sužlugdyti. Nei tautos, nei žmonių.
Kita vertus, kiek galima iš kiekvieno šaipytis, juoktis? Ar tik skaudindami vienas kitą galime pasiekti gerų rezultatų? Blogį reikia nugalėti gerumu.
— O Jūsų patirtis ar rodo, kad toks kelias pasitvirtina?
— Taip. Aš niekada niekam nepatariu piktumu įveikti problemų. Prieš pusmetį kreipėsi viena šeima, kuri buvo ant skyrybų slenksčio. Ir vienas, ir kitas pasipūtęs. Pavyko sutaikyti, dabar dėkoja.
Kaip vaikai kenčia, kai yra ardomos šeimos. Tada nebetenkama pagrindų, ir ko susilauksime? Tarsi patys ugdome narkomanus, alkoholikus. Mes turime išsiugdyti šeimas ir ant šeimos pagrindo statyti Lietuvą.
Keiskimės ir keisis pasaulis
— Tikinčiaisiais įsivardija ne vienas, bet ar daug tokių iš tikrųjų?
— Sudėtingi dalykai. Teko neseniai kalbėtis su viena studente. Pasirodo, net Vilniaus aukštojoje mokykloje dėstytojas stebisi: dar tarp jūsų yra tikinčiųjų? Taip tyčiojamasi iš tikinčiojo žmogaus.
Kol mes neatsigręšime į Dievą, tol murkdysimės. Ten, kur nėra Dievo, ten yra pragaras, nes ten nėra meilės. Kur yra meilė, ten yra dangus. Tie du dalykai — labai paprasti.
— Išgyvename Šv. Kalėdų laukimo laikotarpį. Ko palinkėtumėte?
— Kaip bebūtų, linkėčiau kievienam priartėti prie Dievo. Čia — pagrindas. Nepaisant visų aplinkybių ir situacijų. Sibire išliko žmonėmis tie, kurie meldėsi, kurie nepalūžo, nes jie buvo prie gyvybės šaltinio. Visiems linkėčiau, pirmiausia atsigręžti į meilę, meilėje gyventi ir tada spręsti problemas.
Žmonės, kurie turi tikėjimą, lengviau įveikia visas negandas. Nepasiduoda nusiminimui, liūdesiui, neparanda vilties, neina žudytis.
Gyvenimas nėra žaidimas, nėra pasaka, gyvenimas yra tikrovė, kurią mes turime priimti tokią, kokia ji yra. Priimti su meile, su dėkingumu ir nešti gyvenime savo kryžių.
— Sakote, kad kančias turime kentėti ir neprotestuoti?
— Protestai tik pablogina padėtį. Šeima, kuri išsiardo, juk tik pablogina padėtį — viskas žlunga. Taip ir valstybėje. Visur reikia derybų, išminties. Jokiu būdu neikime į karą — karas yra pralaimėjimas.
— Bet gaji nuostata, gyvenk šia diena, ir viskas bus gerai?
— Čia — drugelio logika. Kai atsigręšime į meilę ir su meile sugebėsime vienas į kitą pasižiūrėti, keisis pasaulis.
— Kada tai gali įvykti?
— Šiandien. Kiekvienam reikia pradėti nuo savęs ir keisti pasaulį. Tik taip.
citata: O kas ta demokratija — šventa karvė, kurią turime garbinti? Demokratija turi suteikti mums sparnus, bet neturi mūsų sužlugdyti. Nei tautos, nei žmonių.„
DŽIAUGSMAS: Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis sako esąs džiaugsmo žmogus — vyskupo herbe įrašyta:„Džiaugtis visuomet Viešpatyje“.
NUOSTATA: Vyskupas Eugenijus Bartulis mano, jog karas — visada pralaimėjimas, protestai, pyktis — ne tas kelias spręsti problemas ir šeimoje, ir valstybėje.
PILIGRIMAS: Vyskupas ( dešinėje) Šiaulius išjudino piligriminėmis kelionėmis: visada pats maldininkus veda ir į Kryžių kalną, ir į Šiluvą, keliauja su šiauliškiais ir į pasaulio šeimų, jaunimo suvažiavimus.
PASKYRIMAS: Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio sutikimas Šiauliuose 1997 metų liepą. Iki to jam teko dirbti 11 parapijų.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
