Naujausios
Akmentašiais tapo ir vaikai, ir suaugusieji
Gaižaičiuose (Joniškio rajonas) akmeninį gyvenvietės herbą kuria Albertas ir Dalius Martinaičiai iš Šiaulių. Akmentašystės meno paslapčių jie taip pat moko būrį vietos žmonių, darbą paįvairindami etnokultūros pamokomis, liaudies muzika ir šokiais. Nors planuota dirbti iki praėjusio sekmadienio, meistrai, sulaukę vietos gyventojų susidomėjimo, pluša ir šią savaitę.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Akmuo ir improvizacijos
Albertas Martinaitis vienam iš vaikinukų paduoda būgną, pats į rankas čiumpa ragą, antrą ragą įduoda dar kitam ir liepia pūsti. Vaikas iš visų plaučių stumia orą, bet iš rago liurlena neužtikrintas garsas. Būrelis aplink ima prunkščioti, bet mokytojas visus nutildo ir liepia kartoti. Po kelių bandymų ragas prabyla.
Tada išsirikiuoja trise — Aistė Almonaitė, Julijus Navickas, Rimvydas Šidlauskas — ir užgroja improvizuotą melodiją akmeniniais skudučiais, kuriuos patys vaikai per porą dienų pasigamino, padedami meistro.
Čia pat akmentašys čiumpa dūdmaišį ir sugroja melodiją, o paskui klausia: „Ar žinote, kuo dūdmaišis susijęs su Gaižaičiais?“ Visi kraipo galvas. Tada A. Martinaitis papasakoja istoriją apie meškas, kurios grojant ima šokti, ir uogas, kurios iš tolo šviečia Gaižaičių kaimo herbe. Tą herbą, o tiksliau — jo fragmentus akmentašys kuria kartu su sūnumi Daliumi ir būriu talkininkų iš Gaižaičių, Raistų, Juodeikių kaimų.
Visi prisideda kuriant herbą
Kas dieną čia — Antanas Erštikis, Artūras Stabrauskas su dukra Kornelija, Kristina Vaikasaitė, Gintautas Sora, Paulius Streleckas, Gintarė Petrylaitė ir kiti. Suaugusius labiau vilioja žinios apie akmens apdirbimo būdus, darbo pradmenys, o vaikams įdomu viskas: pirmi akmenyje iškalti štrichai, nedrąsūs ornamentai, pakabukai, meistro pasakojimai, siekiantys tikrą akmens amžių, primenant apie iš jo gamintus kirvukus, bandymai groti, dainuoti, žaisti akmens futbolą.
„Pirmą dieną ragu pabandžiau sugroti keletą himno natų. Ką jūs manote? Visi vaikai, sėdėję žolėje, atsistojo. Vadinasi, jie žino, kas yra pagarba savo kraštui. Vaikai prisideda prie herbo kūrimo. Gal ta skulptūra nebus profesionaliai padaryta, tačiau ji bus kurta bendruomeniškai, o ne primesta, atvežta kažkieno iš šalies“, — sakė tautodailininkas A. Martinaitis.
Herbo skulptūrą numatoma atidengti mokslo metų pradžiai.
Idėjos ateičiai
Akmentašys — kupinas idėjų. Jis sakė pasiūlęs vietos bendruomenei įkurti Juros periodo parką su prieštvaniniais gyvūnais, sukurtais iš akmens, kurio Gaižaičių apylinkėse netrūksta. Toks parkas pritrauktų žmonių dėmesį, sulauktų turistų, o tada ir savo sūrius, bandeles žmonės turėtų kam parduoti. Galbūt kažkas iš vietos gyventojų rimčiau užsiimtų akmentašyste ir galėtų kurti verslą. Pasak meistro, perspektyvą turi ir akmeninių švilpynių arba skudučių ansambliukas. Jei pavyktų susigroti, tai būtų seno ir naujo jungtis: akmens muzikos instrumentas ir liaudiška melodija, galbūt — sutartinė.
Šiuos akmentašystės mokymus organizavo seniūnija ir vietos bendruomenė, vadovaujama Laimos Petkauskienės. Gaižaičių seniūnė Stanislava Andrulaitienė parašė paraišką ir gavo 10000 litų finansavimą mokymams. Pasak jos, akmens apdirbimas būtų tikrai nauja Joniškio rajone, o žaliavos apylinkėse ypač gausu.
Autorės nuotr.
ĮVAIROVĖ: Tautodailininkas Algirdas Martinaitis moko ne tik akmentašystės pradmenų, bet ir mušti būgną,šokti.
BANDYMAS: Karolina Stabrauskaitė, atvykusi į mokymus su tėčiu, pabandė iškalti akmenyje gėlytę.
ŠVILPYNĖS: Aistė Almonaitė, Julijus Navickas, Rimvydas Šidlauskas groja savo pačių gamintomis akmeninėmis švilpynėmis.
ISPANIJA: Akmentašys Algirdas Martinaitis rodo iš Ispanijos parvežtą akmenį.
PASIRINKIMAS: Antanas Erštikis pasirinko kaimišką tematiką, nutarė skaptuoti karvės galvą.
MOKINIAI: Būrys meistrų mokinių ant žolės sudėjo ir savo pirmuosius akmens darbelius: švilpukus, žuvytes, dubenėlius, ežiuką...
