Akmenėlių dvare jaučiasi savo vietoje

Ak­me­nė­lių dva­re jau­čia­si sa­vo vie­to­je

Šiau­lie­tė Edi­ta Ape­ra­vi­čie­nė, dar taip ne­se­niai ge­ne­ra­li­nio di­rek­to­riaus įga­lio­ti­nė Šiau­lių dur­pių įmo­nė­je „Rė­ky­va“, o šian­dien – Ak­me­nė­lių dva­ro Pak­ruo­jo ra­jo­ne sa­vi­nin­kė, ener­gin­gai mos­čio­ja ran­ko­mis: tą ker­tę dar rei­kės apei­ti, ten – pa­lais­ty­ti. Vis­kas iki smulk­me­nų ap­gal­vo­ta. Be­veik kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį dva­ras pil­nas sve­čių – me­ni­nin­kų, is­to­ri­kų ir tų, ku­riems no­ri­si pa­jus­ti 200 me­tų se­nu­mo so­dy­bos au­rą. Be­veik prieš  12 me­tų Ak­me­nė­lių dva­ras bu­vo ties su­ny­ki­mo ri­ba.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Idė­ja vir­to kū­nu

Ak­me­nė­lių dva­ras tik re­gist­ro do­ku­men­tuo­se įvar­di­ja­mas dva­ru. Iš­ties tai vo­kie­čių kil­mės ba­ro­nui Teo­do­rui fon der Ro­pui nuo 1780 me­tų pri­klau­siu­sio Pak­ruo­jo dva­ro pa­li­var­kas, vie­nas iš try­li­kos.

E. Ape­ra­vi­čie­nė apie Ak­me­nė­lius pir­mą­syk iš­gir­do prieš kiek dau­giau ne­gu 12 me­tų. Tik­rai šiau­lie­tei, gy­ve­nu­siai vie­na­me iš Dva­ro gat­vės dau­gia­bu­čių, il­go­kai kir­bė­jo min­tis įsi­gy­ti so­dy­bą to­lė­liau nuo mies­to, vien­kie­my­je, kur ga­lė­tų klau­sy­tis ty­los, džiaug­tis gam­ta, at­si­kvėp­ti, pla­nuo­ti dar­bus, pa­bū­ti su sa­vi­mi ir tie­siog sa­vi­mi.

Paieš­kos už­tru­ko. La­bai užim­tai E. Ape­ra­vi­čie­nei tal­ki­no ar­ti­mie­ji – tė­ve­liai ir iš Ame­ri­kos at­vy­ku­si se­suo. Jie at­ra­do Ak­me­nė­lius. Ap­žiū­rė­jo vi­si nuo­trau­kas: vaiz­džiai nu­fo­tog­ra­fuo­tas ak­me­ni­nis so­dy­bos svir­nas tie­siog pri­kaus­tė. Po­nia Edi­ta ap­si­spren­dė – tin­ka! Ji vi­sa­da mė­go ak­me­nį.

Pas­kui ga­vo do­ku­men­tus – įra­šas juo­se: Ak­me­nė­lių dva­ras. E. Ape­ra­vi­čie­nės žo­džiais, su tuo ne­ti­kė­tu įra­šu min­tys apie at­sa­ko­my­bę už­griu­vo vi­su svo­riu – dva­ras juk yra kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tas!

Vaiz­das, ku­rį „Rė­ky­vos“ va­do­vė iš­vy­do at­vy­ku­si, ne­pa­guo­dė. Ap­lin­kui – griu­ve­nos, krū­vos žvy­ro, te­ri­to­ri­ja sken­do aukš­tuo­se kie­čiuo­se.

Abe­jo­nės neap­lei­do ir tuo­met, kai ry­žo­si už­si­merk­ti prieš ne­pat­rauk­lų vaiz­dą ir nu­vež­ti rank­pi­ni­gius. Pa­da­vu­si juos, dar dvi sa­vai­tės dve­jo­jo: ar su­ge­bės, ar ga­lės šim­tus me­tų skai­čiuo­jan­čia­me dva­re vis­ką at­lik­ti iki ga­lo tei­sin­gai ir są­ži­nin­gai.

„Aš esu ženk­lų žmo­gus – jau­čiau, kad man to dva­ro rei­kia. Bet kar­tu ži­no­jau, kad su juo pri­va­lau elg­tis gar­bin­gai – tai di­de­lė at­sa­ko­my­bė. Čia ne tas pa­ts, kas įsi­gy­ti nau­ją su­kne­lę, ku­rią ga­li kar­tą ki­tą ap­si­vilk­ti ir pa­dė­ti“, – sa­ko E. Ape­ra­vi­čie­nė.

Tė­vai, ypač po­nios Edi­tos ma­ma, bu­vo pa­šiur­pę. Mal­da­vo klau­sy­ti ra­cio­na­laus bal­so ir įsi­gy­ti pa­pras­tą so­dy­bą, na, to­kią, ko­kias per­ka vi­si. Tuo tar­pu duk­ra, užuo­t įsi­klau­siu­si, tar­si dva­ro dva­sių už­ke­rė­ta vis kar­to­jo: „Jūs tik pa­žiū­rė­ki­te, kaip čia gra­žu!...“

Tik da­bar, praė­jus ge­ram de­šimt­me­čiui, mo­te­ris tei­gia su­pran­tan­ti, ką tė­vai no­rė­jo pa­sa­ky­ti. Ki­ta ver­tus, sa­ko ji, jei­gu vi­sa­da vi­si tik ra­cio­na­laus bal­so klau­sy­tų, gal ir vai­kai ne­gim­tų.

„Už­si­bū­riau ta­da. Ir nie­ka­da ne­pa­si­gai­lė­jau“, – sa­ko pa­rei­gų ak­ci­nė­je bend­ro­vė­je „Rė­ky­va“ at­si­sa­kiu­si ir jau dve­jus me­tus tik Ak­me­nė­lių dva­re gy­ve­nan­ti E. Ape­ra­vi­čie­nė.

Gra­žu!

Tvar­ky­tis dva­ro so­dy­bo­je pra­dė­jo nuo pra­džių. Pir­mais me­tais nu­pjo­vė žo­lę, iš­va­lė li­ku­sių ke­tu­rių pa­sta­tų net lu­bas sie­kian­čius šiukš­ly­nus, ap­tvar­kė lai­ko vi­siš­kai su­nio­ko­tus pa­vel­do griu­vė­sius.

Drau­gams, ne­tgi ge­riau­siai drau­gei apie Ak­me­nė­lių dva­rą nie­ko ne­sa­kė. Vi­si tik ir spė­lio­jo, kur ji dings­ta sa­vait­ga­liais, kur pra­nyks­ta per ato­sto­gas. Kol vie­ną kar­tą, po be­ne po­ros me­tų nuo dva­ro so­dy­bos įsi­gi­ji­mo, ap­lan­ky­ti už­si­no­rė­ju­si bi­čiu­lė pa­siel­gė ryž­tin­gai: ne­lei­do baig­ti te­le­fo­ni­nio po­kal­bio, kol po­nia Edi­ta ne­pa­si­sa­kė, kur ją šiuo me­tu ga­li­ma ras­ti. At­va­žia­vu­si nu­ste­bo: gra­žu!

„Ir aš ta­da nu­si­ra­mi­nau: va­di­na­si, ne man vie­nai, bet yra ir dau­giau žmo­nių, ku­riems čia gra­žu!“ – šyp­so­si dva­ro šei­mi­nin­kė. Ta­da, drau­gei ap­si­lan­kius, so­dy­ba la­biau pa­na­šė­jo į sta­ty­bų aikš­te­lę, o ne šimt­me­čius me­nan­tį dva­rą.

Da­rė vis­ką iš šir­dies. Prio­ri­te­tas – iš­sau­go­ti tai, kas li­ko.

„Ma­nau, jei ne­tu­ri, ką in­ves­tuo­ti, ge­riau nein­ves­tuo­ti, bet tik ne­griauk. Tai – nu­si­kal­ti­mas“, – sa­ko mo­te­ris. To­kiu prin­ci­pu ji ir va­do­va­vo­si kel­da­ma dva­ro pa­sta­tus ir te­ri­to­ri­ją ant­ram gy­ve­ni­mui.

Kas neiš­li­ko, ką šimt­me­čiai ir so­vie­ti­nio laik­me­čio po­žiū­ris (ko­lū­kio lai­kais Ak­me­nė­lių dva­ro pa­sta­tuo­se bu­vo san­dė­liuo­ja­mos trą­šos ir kit­kas) suar­dė, su­nai­ki­no, E. Ape­ra­vi­čie­nė už­si­brė­žė at­kur­ti. Ar­ba bent su­kur­ti pa­na­šią ap­lin­ką, ku­ri at­spin­dė­tų XVIII am­žiaus dva­sią.

Daug skai­tė is­to­ri­nės, ar­chy­vi­nės me­džia­gos, do­mė­jo­si to laik­me­čio dva­rų eks­ter­je­ro ir in­ter­je­ro ten­den­ci­jo­mis. Res­tau­ra­to­riaus ir in­ter­je­ro di­zai­ne­rio An­ta­no Pu­žaus­ko ir ki­tų pro­fe­sio­na­lų pa­stan­gų dė­ka dva­ro sta­ti­niai at­gi­jo sen­din­to mū­ro sie­no­mis, da­žy­tais tra­fa­re­tais, se­no­vi­nė­mis ar­ko­mis, pa­si­puo­šė pa­veiks­lais.

Se­nų­jų me­džių ne­ju­di­no, to­dėl ne­pla­čiu ke­liu­ku įva­žia­vus į so­dy­bos te­ri­to­ri­ją akis už­kliū­va už se­nu­tė­lio ąžuo­lo. Šei­mi­nin­kė bu­vo su­gal­vo­ju­si šį se­ne­lį pra­džiu­gin­ti ap­lin­kui pri­so­din­da­ma ąžuo­liu­kų. Bet ąžuo­las juos glo­bo­ti grei­čiau­siai at­si­sa­kė, to­dėl nė vie­nas iš ąžuo­liu­kų neiš­gy­ve­no.

Se­nų me­džių dva­ro so­dy­bo­je yra ir dau­giau.

Vi­są ke­lių hek­ta­rų te­ri­to­ri­ją šei­mi­nin­kė ap­juo­sė pu­šai­čių tvo­ra. Jos se­niai praau­go sa­vo so­din­to­ją.

So­dy­bą puo­šia dau­gy­bė gė­lių. Ir ne bet ko­kių, o tik to­kių, ku­rios pa­pil­dy­tų dva­ro ap­lin­ką.

Akį trau­kia ir ka­dai­se šiukš­lių krū­vo­je sken­dę se­no­jo klo­ji­mo griu­vė­siai. Te­ko ne­ma­žai pa­plu­šė­ti ir in­ves­tuo­ti, kol ap­tru­pė­ję sie­nų frag­men­tai ta­po gar­bin­gos is­to­ri­nės praei­ties liu­dy­to­jais.

At­vi­ra žmo­nėms

E. Ape­ra­vi­čie­nė su­ka­si kaip vi­jur­kas. Ne­pai­sant ke­lių sam­do­mų pa­dė­jė­jų, šei­mos na­rių, jai net die­nos per trum­pos.

„Ver­ti­nu lai­ką ir ne­mėgs­tu jo gaiš­ti tuš­čioms kal­boms ar­ba žiū­rė­da­ma pi­gius se­ria­lus. Net jei nie­ko ne­vei­kiu, aš la­bai daug gal­vo­ju, ieš­kau, do­miuo­si. Man pa­tin­ka ži­no­ti“, – sa­ko dva­ro sa­vi­nin­kė.

Taip gal­vo­da­ma veik­li mo­te­ris su­bran­di­no ne vie­ną pui­kią idė­ją, ku­ri at­gai­vi­no dva­ro so­dy­bą, įpū­tė jo­je daug gy­vy­bės. Jau dve­ji me­tai kiek­vie­ną šeš­ta­die­nį ly­giai 14 va­lan­dą, Ak­me­nė­lių dva­re or­ga­ni­zuo­ja­mos įdo­mių pa­šne­ke­sių po­pie­tės, ku­rio­se lau­kia­mi vi­si no­rin­tys. Te­mos – įvai­riau­sios, o lek­to­riai – ži­no­mi is­to­ri­kai, mu­zi­ko­lo­gai, kri­ti­kai, me­ni­nin­kai. Kas­kart su­si­ren­ka ke­lios de­šim­tys klau­sy­to­jų iš vi­sos Lie­tu­vos.

Daž­ni dva­re ir ki­to­kie ren­gi­niai.

Štai per­nai rugp­jū­tį čia vy­ko ta­py­to­jo Si­gi­to Sta­niū­no ir kom­po­zi­to­riaus Pau­liaus Kil­baus­ko kon­cer­tas-per­for­man­sas. Me­ni­nin­kas ta­pė skam­bant P. Kil­baus­ko kū­ri­niams.

Per­nai ir šių me­tų bir­že­lį klo­ji­me griau­dė­jo Pa­žais­lio fes­ti­va­lio kon­cer­tas „Pu­čia­mų­jų fies­ta“.

O rugp­jū­čio 3–5 die­no­mis Ak­me­nė­lių dva­re į kū­ry­bi­nes dirb­tu­ves su­si­rinks Lie­tu­vos, Lat­vi­jos, Es­ti­jos ir Len­ki­jos ar­tis­tai. Jie re­pe­tuos kon­cer­tą smui­kui ir or­kest­rui, pri­sta­tys jį pir­mą kar­tą Lie­tu­vo­je, vyks fo­tog­ra­fi­jų, ju­ve­ly­ri­kos pa­ro­da. Dva­ro sa­vi­nin­kė už pa­lai­ky­mą ir pa­ra­mą dė­kin­ga ge­ra­no­riš­kiems žmo­nėms. Iš vi­sos šir­dies jai pa­de­da Kau­ne gy­ve­nan­ti bi­čiu­lė Rai­ma Can­de­rie­nė.

Be to, E. Ape­ra­vi­čie­nė dva­re įkū­rė žir­gy­ną. Žir­gai ir jų tre­ne­rė įkvė­pė su­reng­ti vai­kų jo­ji­mo var­žy­bas. Jos penk­tą kar­tą vyks ir šių me­tų rugp­jū­tį.

„Kad jūs ma­ty­tu­mė­te, su ko­kia mei­le vai­kai jo­di­nė­ja!“ – šil­ta šyp­se­na pra­žys­ta po­nios Edi­tos akys.

Ji ka­te­go­riš­kai ne­su­tin­ka, kad Ak­me­nė­lių dva­ro so­dy­bai pri­lip­tų ves­tu­vi­nio dva­ro eti­ke­tė. Taip, ves­tu­vėms dva­rą nuo­mo­ja, bet su są­ly­ga: kad bus iš­skir­ti­nai iš­kil­min­ga puo­ta, nė iš to­lo ne­pa­na­ši į vi­so­mis pra­smė­mis so­tų ba­lių, ku­ria­me al­ko­ho­lis, pi­gios dai­nos, vul­ga­rūs juo­ke­liai.

Rei­kia, nes tai yra gy­ve­ni­mas

Ko­dėl po­niai Edi­tai vi­so ši­to rei­kia? To­kį klau­si­mą Ak­me­nė­lių dva­ro šei­mi­nin­kė ne kar­tą gir­dė­jo ir iš bi­čiu­lių, ir iš ne­pa­žįs­ta­mų žmo­nių. Jos at­sa­ky­mas konk­re­tus: „Rei­kia, nes tai ma­no gy­ve­ni­mas!“

Ir to, anot ža­vin­gos mo­ters, rei­kia ne tik jai, tai tu­ri rū­pė­ti vi­siems. Įsi­ti­ki­nu­si, kad atė­jęs lai­kas per­kai­no­ti ver­ty­bes ir at­si­sa­ky­ti „nu­si­pop­si­ni­mo“, nu­si­pi­gi­ni­mo, nes vals­ty­bė, jos žo­džiais, kaž­ko­dėl ska­ti­na ne­kul­tū­ri­nius ren­gi­nius, fes­ti­va­lius, va­din­da­ma tai kul­tū­ra.

„Žmo­nės ne­tu­ri, ką veik­ti: tri­na­si kaž­kur, ieš­ko pi­gių pra­mo­gų, ga­liau­siai lai­ką lei­džia spok­so­da­mi į te­le­vi­zo­rių. Dva­si­nis ba­das už­val­do kaž­ka­da smar­kiai iš­dras­ky­tą tau­tą, ku­ri pra­ra­du­si sa­vo šak­nis. Ne­ras­da­mi dva­si­nio pa­si­ten­ki­ni­mo, žmo­nės grie­bia­si al­ko­ho­lio“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

E. Ape­ra­vi­čie­nė, bū­da­ma šiau­lie­tė, sa­ko Šiau­lių taip ir ne­pa­mi­lu­si – pil­kas mies­tas, nyks­tan­tis, ir nie­kam ne­rū­pin­tis.

„Gy­ven­da­ma Šiau­liuo­se, jau­čiau, kad esu ne sa­vo vie­to­je. Gy­ven­da­ma Ak­me­nė­lių dva­re, esu sa­vo vie­to­je. Man ne­leng­va, bet aš esu vie­to­je“, – sa­ko po­nia Edi­ta.

Jai svar­bi praei­tis – tė­vų, pro­tė­vių gy­ve­ni­mai.

„Ma­no ba­by­tė tu­rė­jo is­to­ri­nį vien­kie­mį. Man tai pa­da­rė įspū­dį, nes ta­da bu­vau vai­kas, o vai­kai vis­ką jau­čia šir­de­le. Tie­siog neį­si­vaiz­duo­ju sa­vęs, gy­ve­nan­čios koo­pe­ra­ti­nia­me na­mu­ke“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Kaž­ka­da skai­tė Eu­ge­ni­jaus Skers­to­no kny­gą apie se­no­vi­nius daik­tus, pa­vel­dą.

„Ten ra­dau min­tį, jog tie, ku­rie įsi­gy­ja pa­vel­dą, yra be­pro­čiai, nes tu­ri vi­są gy­ve­ni­mą au­ko­tis. Ši min­tis man vi­sai pa­tin­ka“, – sa­ko E. Ape­ra­vi­čie­nė. – Gy­ve­ni­mas juk ir tu­ri bū­ti sem­per ve­rum (vi­sa­da tik­ra – lot.).

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Edi­ta Ape­ra­vi­čie­nė ir šei­mos sim­bo­lis žir­gas Fa­vo­ri­tas – su di­džiau­sia mei­le.

Už­mirš­tas Ak­me­nė­lių dva­ras pri­kel­tas nau­jam gy­ve­ni­mui.

Bu­vu­sio dva­ro klo­ji­mo sie­nos jau­kiai ap­go­bia erd­vę.

Gy­ve­na­ma­ja­me na­me ap­gal­vo­ta kiek­vie­na de­ta­lė.

„Čia yra ma­no gy­ve­ni­mas, vis­kas tik­ra“, – sa­ko Ak­me­nė­lių dva­ro sa­vi­nin­kė Edi­ta Ape­ra­vi­čie­nė.

Dva­ras at­nau­jin­tas pa­gal XVIII am­žiaus dva­rų in­ter­je­ro ir eks­ter­je­ro ma­dą.

Dva­ras – prieš 12 me­tų. At­nau­ji­ni­mui pra­si­dė­jus, jis įamžintas nuotraukose.