Absurdas karo grėsmės akivaizdoje

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Algimantas Sėjūnas, 1990 metų Kovo 11-osios akto signataras, balandžio 24 dieną atšventė 82-ąjį gimtadienį. Jis ragina rasti jėgų susitelkti vardan Lietuvos, kaip tai padarėme prieš tris dešimtmečius.
1990 metų Kovo 11-osios Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Algimantas SĖJŪNAS niekada nepriklausė komunistų partijai, pritarė jos uždraudimui Lietuvoje ir buvo vienas iš iniciatorių skelbiant KGB nusikalstama organizacija. Bet jis skeptiškai vertina dabartinę konservatorių iniciatyvą priimti dekomunizavimo įstatymą, skelbti LKP nusikalstama organizacija.
„Ar buvę komunistai šiandien problema ir svarbiausia aktualija? Absurdas vyksta karo grėsmės akivaizdoje“, – sako signataras.

 

Apie realias grėsmes

– Į viešumą iškelta Prezidento Gitano Nausėdos buvusi narystė komunistų partijoje atnaujino diskusijas dekomunizavimo tema. Seimui konservatoriai teikia įstatymo projektą skelbti Lietuvos komunistų partiją (LKP) nusikalstama organizacija dėl piliečių genocido, trėmimų. Taip pat siūloma, kad priklausomybę KP būtų privaloma nurodyti kandidatuojant į Prezidentus, Seimo narius, EP narius ir ar savivaldybių tarybų narius. Bet tik tiems, kurie buvo LKP CK nariai ar dirbo LKP CK aparate. Ką apie tai manote? Siūlymas aktualus ar pavėluotas?

– Kad Prezidentas nutylėjo narystę komunistų partijoje skandalinga, bet gal pirmiausia kalbėkime apie šiandieninę Lietuvos situaciją ir realias grėsmes.

33 metus mūsų valstybė yra nepriklausoma, o daug svarbių sričių vis dar esame priklausomi nuo Rusijos. Lietuvos energetika tebėra bendros su Rusija energetinės sistemos BRELL dalis, mūsų geležinkelių sistema sekama Rusijos tarnybų. Modernizavome savo geležinkelį taip, kad informacija apie traukinius nukeliauja tiesiai į Maskvą.

Rusijos karas su Ukraina tęsiasi jau beveik 10 metų, Rusija neatsisako imperinių ambicijų, bet tos grėsmės akivaizdoje mes visiškai nepasiruošę krašto gynybai. JAV generolas visiškai teisus pasakęs, jog patys esame atsakingi už šalies gynybą ir pavyzdžiu nurodė Suomiją. Priešas su tankais ir lėktuvais per vieną dieną pereitų visą Lietuvą. Neišgelbėtų nė NATO. Be to, karas šiandien visai kitoks – raketomis, kurios lekia šimtus kilometrų, naikinama infrastruktūra, pastatai – lieka tik išdeginta žemė.

Mūsų Vyriausybė, Seimas ir Prezidentas turėtų šiuos esminius klausimus nagrinėti, juos spręsti. Laiko visai neturime, priešas jau prie mūsų vartų.

Kartais pagalvoju, jeigu Rusija, kuri ruošėsi karui ne vieną dešimtmetį, būtų pradėjusi nuo Baltijos valstybių, tai gal jau būtų nukeliavusi iki pat Berlyno? Europos Sąjunga karui nesiruošė ir visiškai jo nesitikėjo.

Šiandien vienas pagrindinių klausimų, kaip mes ginsimės, koks bus atsakas priešui? Tauta yra supriešinta, o gintis turime visi. Vienas pagrindinių klausimų, kaip tautą suvienysime gynybai? Žmones reikia telkti, kalbėtis su visais, nieko neatstumiant į paribį.

Mano požiūriu, Lietuvos situacija ir viduje, ir išorėje yra labai sudėtinga. Mes esame atsidūrę prieš realią karo grėsmę. Europos Sąjungos ir NATO parama Ukrainai yra tokia didelė, kad jos dėka Ukraina žmonių gyvybių kaina dar laikosi...

Žiūrint į ši kontekstą dekomunizavimo klausimai mums visiems yra nereikšmingi, netgi kenksmingi, nes kelia naują visuomenės susipriešinimą.

Pirminė diskusija vyko dar 1991 metais

– Dėl KGB pripažinimo nusikalstama organizacija ir jos agentų liustracijos įstatymas buvo priimtas dar 1998 metais. Kodėl dėl komunistų partijos to nepavyko padaryti?

– Puikiai prisimenu, kaip Aukščiausiojoje Taryboje buvome suskilę į dvi dalis, posėdžiavome atskirose salėse. Aš buvau Vytauto Landsbergio pusėje, bet tada mes jau buvome tapę mažuma.

Kai Borisas Jelcinas po 1991 metų rugpjūčio uždraudė TSKP (Tarybų sajungos komunistų partija) ir netgi buvo sustabdęs Rusijos komunistų partijos veiklą, svarstėme, ar nereikia ir mums uždrausti Lietuvos komunistų partijos? Ji buvo atsiskyrusi nuo TSKP dar 1989 metais. Iš tiesų tas atsiskyrimas buvo teisingas žingsnis, ji jau buvo tapusi Lietuvos partija. Bet manėme, kad jos turtą, kurį paveldėjo iš TSKP, reikia konfiskuoti, o komunistams pasiūlyti iš naujo partiją susikurti, jeigu nori. Nuo nulio, kaip kūrėsi visos kitos partijos.

Bet, deja, tie svarstymai buvo pavieniai, iniciatyva ėjo iš klaipėdiečių signatarų, o mūsų vadovai tam nepritarė. Po Maskvoje žlugusio rugpjūčio pučo prasidėjo Lietuvos pripažinimas tarptautinėje erdvėje, Vytautas Landsbergis daug keliavo po užsienius, gal laiko neturėjo dekomunizavimo klausimui? Tad viskas buvo palikta savieigai, procesai buvo nebaigti, o dabar gaudyk vėją laukuose...

1991 metais buvo uždrausta tik TSKP ir jos padalinys Lietuvoje, vadinamieji platformininkai, bandę paimti valdžią 1991 metų sausį. TSKP nariais Lietuvoje buvo 200 tūkstančių asmenų, o į Algirdo Brazausko vadovaujamą LKP perėjo gal tik koks 50 tūkstančių.

Dekomunizavimas ne vien Lietuvos problema, bet ir daugelio posovietinių, pokomunistinių šalių. Lenkija ir kitos Vidurio Europos demokratinės šalys tų klausimų nėra iki galo išsprendusios.

Tai nėra paprasti klausimai. Sąjūdis juk buvo susijęs su komunistų partija, iniciatyvinėje grupėje buvo daug komunistų. Romualdas Ozolas – Sąjūdžio kūrėjas – buvo LKP CK narys. Kaip jį ir kitus Kovo 11-osios signatarus komunistus traktuosime? Klausimų kyla ir dėl prezidentų Algirdo Brazausko, Dalios Grybauskaitės, jie buvo komunistai. Skelbsime dabar juos nusikalstamos organizacijos nariais?

Jeigu laiku nesugebėjome dekomunizavimo klausimo išspręsti, reikia susitaikyti su tuo, kokia yra mūsų visuomenė ir jos nebekiršinti. Lietuvoje jau yra užaugusi nauja trisdešimtmečių karta, kuri toliau kurs Lietuvą.

Ne vien Lietuvos problema

– Manote, jog turėjome laiku atsiskaityti su komunistų partija ir su tais, kurie buvo susiję su KGB?

– Taip. Turėjome progą, bet ją praleidome.

Rusija per savo agentus yra giliai įsiskverbusi į Vakarus. Rusijai juk pavyko energetiškai parklupdyti Vakarų Europą, ji nebuvo pasiruošusi karui, nesuprato Rusijos tikrųjų tikslų.

Mes galėjome padaryti savo visuomenės pjūvį dėl KGB agentų ir bendradarbių. Seime siūlėme kurti nepriklausomą komisiją, ištirti, kas dirbo agentais, kas bendradarbiavo, o kas tiesiog pakliuvo į KGB pinkles. Buvau Seimo Nacionalinio saugumo komiteto narys ir prisimenu, kad kai komiteto vardu teikiau Liustracijos įstatymo projektą, jis buvo „grąžintas tobulinti“. Nubalsavo už tobulinimą mano frakcija – konservatoriai. O vėliau buvo taip „patobulintas“, kad likome baloje, kurioje niekas nieko nebesusigaudys.

Prisipažinę KGB agentai yra įslaptinti 75 metams, nuo 2000 metų jiems 10 metų buvo uždrausta dirbti viešo administravimo sektoriuje. Istorikai mano, kad gali būti 1 000 neprisipažinusių KGB agentų. Galėjome savo visuomenę apvalyti, padaryti švarią nuo Rusijos įtakos, bet to nepadarėme.

KGB sistema buvo labai sudėtinga, apnarpliojo daug žmonių, daug elito. Lietuvoje pirminis verslas buvo labai susijęs su Rusija, ir partijos buvo įklampintos.

Bet dabar viskas jau pavėluota ir su komunistais, ir su KGB agentais. Neišsprendėme laiku ir dėkime tašką. Dabar, karo grėsmės akivaizdoje, spręsti klausimus, kurie tik įneš susipriešinimo, visiškas nesusipratimas. Ar Seime to nesuvokiama?

Žinoma, G. Nausėdai reikėjo iš karto paaiškinti stojimo į komunistų partiją motyvus, kodėl taip elgėsi? Bet kodėl būtent dabar reikia sumenkinti prezidentą, valstybės vadovą, kai šią liepą Vilniuje laukiama NATO viršūnių susitikimo?

Manau, norima mušti prezidento reitingus, nebežiūrima valstybės interesų, vaikomasi tik partinių reitingų prieš artėjančius Seimo ir Prezidento rinkimus.

Pirmu smuiku groja partiniai interesai Vyriausybės ir Prezidento priešpriešoje. Gaila, kad ambicijos ima viršų ir užmirštama valstybė.

– Ir anksčiau buvo politikų tarpusavio rietenų, bet gal buvo suvokiama, kad Lietuva svarbiausia?

– Buvo suvokiama. Nors man buvo labai keista, kad Sąjūdis, 1990 metais laimėjęs rinkimus, neturėjo ką pasiūlyti į Vyriausybę. Nebuvo pasiruošęs valdyti. Ir turėjo ateiti tie, kurie dirbo sovietinėje Lietuvoje ir turėjo administravimo patirties. Pamenu, svarstyta, kaip pasaulyje atrodysime, kai komunistę Kazimierą Prunskienę skirsime premjere. O ji iš karto sako, aš išstoju iš partijos. Tik vis tiek premjere neilgai išsilaikė.

Bet net tada, kai Aukščiausioje Taryboje susiskaldėme ir nebegalėjome kartu dirbti, visiems buvo aišku, kad Lietuva ir nepriklausomybė yra svarbiausia.

Apie tai visi turime galvoti ir šiandien. Ar buvę komunistai šiandien problema? Tautos susipriešinimas yra problema. Reikia baigti tą karą savo viduje, nebesiskirstykime į „teisiuosius“, „vatnikus“, „maršistus“, nes Lietuvai yra iškilęs realus karo pavojus.

Susiskaldžiusi Aukščiausioji Taryba tada atrado jėgų, susirinko į vieną būrį ir vardan tos Lietuvos priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją, užbaigė paskutinį, būtiną darbą valstybės kūrime ir išsiskirstė... Tai buvo teisingas sprendimas.

Ar dabar galime vėl visi susitelkti? Lietuva, labiausiai nykstanti tauta pasaulyje, ir šitame, neduok Dieve, raketų kare iš Lietuvos teliktų tik griuvėsiai ir išdeginta žemė. Ar turime aiškų planą kaip to išvengti?