70 lėkščių sriubos atveria vartus

70 lėkš­čių sriu­bos at­veria var­tus

Šiau­lie­tė lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­do „Lais­vės var­tai“ va­do­vė Žyd­ro­nė Sta­nie­nė gy­ve­ni­me yra pra­vė­ru­si ne­ma­žai „var­tų“. Ir ta­da, kai te­ko pa­tir­ti fan­tas­tiš­ką ko­lek­ty­vo jė­gą, ku­riant Šiau­liuo­se sa­vi­val­dą, ir ta­da, kai Šiau­liams už­sie­ny­je ieš­ko­jo drau­gų, ji jau­tė­si sa­vo vie­to­je. Ta­čiau ne­ti­kė­tai ji at­ra­do so­cia­li­nės veik­los pra­smę ir ži­no, kaip 70 po­rci­jų sriu­bos ga­li pa­keis­ti gy­ve­ni­mą.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Rugp­jū­čio jū­ra ir 70 lėkš­čių sriu­bos

Kas­met rugp­jū­tį be­veik sa­vai­tei Šiau­liuo­se įsi­kū­ręs lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­das „Lais­vės var­tai“ su­kvie­čia į su­si­ti­ki­mą prie jū­ros. Į sto­vyk­lą va­žiuo­ja neį­ga­lūs vai­kai. Prie jū­ros bū­ti­nai pa­si­kvie­čia sve­čių iš Bal­ta­ru­si­jos. Sie­kia­ma, kad su­si­drau­gau­tų, bend­ra­dar­biau­tų spe­cia­lis­tai, tė­vai. Kas­met sto­vyk­lau­ja apie 60 žmo­nių.

Žyd­ro­nė il­gai pa­sa­ko­ja, kad sto­vyk­los tiks­las – ne tik pa­ro­dy­ti jū­rą tiems, ku­rie ne vi­sa­da ga­li ją pa­siek­ti, bet ir ga­li­my­bė bend­rau­ti la­bai įvai­riems žmo­nėms, pa­ma­ty­ti vie­niems ki­tus ir su­pras­ti, koks pa­sau­lis yra įvai­rus ir įdo­mus.

Va­sa­ros sto­vyk­la neį­ga­liems vai­kams – tik vie­na iš „Lais­vės var­tų“ veik­los sri­čių. Fon­das bend­ra­dar­biau­ja su neį­ga­liai­siais, ne­vy­riau­sy­bi­nė­mis, sen­jo­rų or­ga­ni­za­ci­jo­mis, vai­kų die­nos cent­rais.

„Lais­vės var­tai“ dau­gy­bę me­tų pa­gal su­tar­tį su Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės So­cia­li­nės pa­ra­mos cent­ru su­mo­ka už 70 po­rci­jų sriu­bos, ku­ria mai­ti­na­mi Šiau­lių bė­džiai. Čia atei­na ne tik pri­klau­so­my­bių naš­tą vel­kan­tys. Ne­re­tai pa­ma­ty­si ir jau­nas mo­te­ris, ve­di­nas vai­ku­čiais.

Sriu­bai kiek­vie­ną mė­ne­sį fon­das per­ve­da ne­ma­žą su­mą pi­ni­gų, su­rink­tų už par­duo­tus daik­tus, dra­bu­žius ir ava­ly­nę, at­siųs­tus iš Šve­di­jos į šiau­lie­tiš­kuo­sius „Lais­vės var­tus“.

70 po­rci­jų sriu­bos puo­das tu­ri maž­daug 20 me­tų is­to­ri­ją, nu­ti­ku­sią su lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­du „Lais­vės var­tai“ ir pa­čia Žyd­ro­ne Sta­nie­ne.

Lais­vės var­tai pra­si­vė­rė il­gam

Prieš pen­ke­rius me­tus Žyd­ro­nė pa­li­ko dar­bą Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bė­je, kur dir­bo apie 20 me­tų. Iš pra­džių ma­nė – lai­ki­nai, kol su­si­ras tik­rą dar­bą, dirbs „Lais­vės var­tuo­se“. Bė­go die­nos, dar­bų tik dau­gė­jo ir su­pra­to, kad ji nie­kur ne­beis, nes veik­los – dau­gy­bė.

Ren­gia­mi pro­jek­tai, ku­rie lai­mi ir Sa­vi­val­dy­bės, ir So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jos kon­kur­sus, fon­de dir­ba apie 20 sa­va­no­rių, ku­riems įdo­mus so­cia­li­nis dar­bas.

Fon­das „Lais­vės var­tai“ bu­vo įkur­tas maž­daug prieš du de­šimt­me­čius. Vė­liau stei­gė­jas fon­dą, ku­ris ne­vyk­dė veik­los, per­lei­do Žyd­ro­nei.

Į Žyd­ro­nę krei­pė­si vie­na šve­dė, ji bu­vo pri­glau­du­si glo­bos na­muo­se au­gu­sią šiau­lie­tę. Lie­tu­va dar ne­bu­vo Eu­ro­pos Są­jun­gos na­rė, to­dėl mer­gi­na po tri­jų mė­ne­sių tu­rė­jo pa­lik­ti Šve­di­ją, bet grįž­ti į Lie­tu­vą ne­tu­rė­jo kur – vi­siš­kai vie­na. Šve­dai pa­skam­bi­no Žyd­ro­nei – rei­kia pa­gal­bos, rei­kia dar­bo.

Apie 2000 me­tus su­ras­ti dar­bo Šiau­liuo­se žmo­gui be jo­kios spe­cia­ly­bės ne­bu­vo leng­va. Akys nu­kry­po į fon­dą. Šve­dai pa­ta­rė ati­da­ry­ti par­duo­tu­vė­lę, mer­gi­nai bus dar­bo vie­ta, fon­das ga­lės vys­ty­ti veik­lą.

To­kia bu­vo par­duo­tu­vė­lės, ku­rio­je pre­kiau­ja­ma at­siųs­ta iš Šve­di­jos lab­da­ra, Šiau­lių sa­vi­val­dy­bės So­cia­li­nių pa­slau­gų cent­re pra­džia.

Par­duo­tu­vė­lė yra tik ma­ža šio pa­sta­to da­lis. Šia­me pa­sta­te kas­dien ren­ka­si be­na­miai, ne­pri­tek­lių, pri­klau­so­my­bių iš­var­gin­ti žmo­nės pa­val­gy­ti, nu­si­praus­ti, ap­si­reng­ti šva­riais dra­bu­žiais. Pas­ta­to kie­me nuo­la­tos sto­vi dė­žės su dra­bu­žiais ir ba­tais, ku­rių ne­nu­pir­ko par­duo­tu­vė­lė­je. Ga­li im­ti vi­si – kam ko trūks­ta.

Žyd­ro­nės gy­ve­ni­me li­ko ir mer­gi­na, dėl ku­rios fon­das „Lais­vės var­tai“ pra­dė­jo sa­vo tik­rą lab­da­rin­gą­ veik­lą.

Veik­lą pra­dė­ju­sio fon­do rė­mė­jas dau­gy­bę me­tų bu­vo ir iš­li­ko Šve­di­jos Kris­tians­ta­do mies­to švedų ir lietuvių są­jun­ga.

Bū­tent ši pa­ra­ma, or­ga­ni­zuo­ja­ma Šve­di­jo­je, ir yra vi­sos fon­do veik­los pa­grin­das.

Fan­tas­tiš­kas lai­kas Sa­vi­val­dy­bės ko­man­do­je

Žyd­ro­nė – šiau­lie­tė, čia gi­mė, au­go, mo­kė­si, stu­di­ja­vo, dir­bo ir gy­ve­na. Pro­fe­si­ja – in­ži­nie­rė tech­ni­kė-me­cha­ni­kė. Stu­di­ja­vo Šiau­liuo­se. Po stu­di­jų – dar­bas Te­le­vi­zi­jos ins­ti­tu­te, vei­ku­sia­me prie Šiau­lių te­le­vi­zo­rių ga­myk­los. Te­le­vi­zi­jos ins­ti­tu­tas ga­mi­no kil­no­ja­mąsias te­le­vi­zi­jos sto­tis, ku­rios bu­vo pa­klau­sios pa­sau­ly­je, iš­po­pu­lia­rė­jo per Mask­vos olim­pia­dą. Žyd­ro­nė dir­bo ins­ti­tu­te konst­ruk­to­re.

Jos dės­ty­to­jas Alf­re­das Lan­kaus­kas ta­po Šiau­lių mies­to va­do­vu – tuo­met tos pa­rei­gos va­di­no­si mies­to Ta­ry­bos pir­mi­nin­kas. Jam te­ko for­muo­ti ko­man­dą, ku­ri pri­va­lė­jo at­kur­ti Šiau­liuo­se sa­vi­val­dą. Rei­kė­jo nau­jų žmo­nių, nau­jų idė­jų ir vė­jų. 1993 me­tais A. Lan­kaus­kas pa­kvie­tė prie ko­man­dos pri­si­jung­ti sa­vo bu­vu­sią stu­den­tę Žyd­ro­nę.

„No­rė­jo­si, bet bu­vo šiek tiek bai­su. Prieš išei­da­ma iš Te­le­vi­zi­jos ins­ti­tu­to pa­si­klau­siau, ar priims at­gal, jei­gu kas. Dar­bas sa­vi­val­dy­bė­je – vi­siš­kai ne­ži­no­ma sri­tis. Te­le­vi­zi­jos ins­ti­tu­tas ir jo va­do­vas Vis­val­das Pet­rai­tis pa­drą­si­no – tik eik! Išė­jau“, – ne vi­sai leng­vą ap­si­spren­di­mą pri­si­mi­nė Ž. Sta­nie­nė.

1993 me­tais Žyd­ro­nė ta­po mies­to va­do­vo pa­ta­rė­ja, ta­čiau veik­los sri­čių gau­sy­bė – dir­bo ke­lių Ta­ry­bos ko­mi­te­tų sek­re­to­re, prii­mi­nė­jo gy­ven­to­jų skun­dus.

Tuo­me­ti­nės Sa­vi­val­dy­bės si­no­ni­mas – kū­ry­ba. Žyd­ro­nė me­na, kad vis­kas vi­siems bu­vo nau­ja, šiek tiek sun­ku, bet taip įdo­mu, kad ne­bu­vo ka­da skai­čiuo­ti nei dar­bo va­lan­dų, nei žiū­rė­ti, ką ko­le­ga vei­kia.

„Ta­da Sa­vi­val­dy­bė­je ta­po­me tik­ra ko­man­da. Vi­si su­ge­bė­jo­me vis­ką, vie­ni ki­tus pa­lai­kė­me. Fan­tas­tiš­kas lai­kas bu­vo, nes mes drau­ge – kaip ko­man­da – at­ra­di­nė­jo­me tai, kas Lie­tu­vo­je bu­vo vi­siš­kai nau­ja“, – su džiaugs­mo ki­birkš­tė­lė­mis aky­se pri­si­mi­nė.

Žyd­ro­nė net ir išė­ju­si iš dar­bo ne­nus­to­jo ste­bė­ti, kas vyks­ta mies­to Sa­vi­val­dy­bė­je jau kaip mies­to pi­lie­tė. Šian­die­ni­nės sa­vi­val­dos bruo­žas, Žyd­ro­nės aki­mis, – dau­ge­lis dir­ba kas sau, trūks­ta ko­le­gų bend­ro dar­bo.

„Po­li­ti­kai su­for­muo­ja už­duo­tį, vi­sa Sa­vi­val­dy­bė – ko­man­da sten­gia­si kuo ge­riau pa­da­ry­ti. Tuo­met si­ner­gi­ja bu­vo la­bai aukš­tos pra­bos. Ne­žiū­rė­jo­me į skir­tin­gas pu­ses – kas sau“, – fan­tas­tiš­ku va­di­na­mą lai­ką pri­si­mi­nė Ž. Sta­nie­nė.

Tiks­li Šve­di­jos ko­pi­ja

Žyd­ro­nė bu­vo bai­gu­si ma­gist­ran­tū­rą, kur ge­ro­kai pa­gi­li­no ang­lų kal­bos ži­nias. Šiau­lių sa­vi­val­dy­bė pra­dė­jo megz­ti ry­šius su už­sie­nio ša­li­mis ir mies­tais. Už­sie­nio ry­šių sky­rius jau bu­vo įkur­tas, kai tuo­me­ti­nė jo va­do­vė išė­jo į ki­tą dar­bą, Žyd­ro­nė pe­rė­mė jos pa­rei­gas.

„Dau­gė­jo mies­tų par­tne­rių, au­go in­te­re­sas už­megz­ti kuo dau­giau ry­šių su už­sie­nio ša­li­mis. Pa­ga­liau – net ir Šiau­lius rei­kė­jo pa­ro­dy­ti pa­sau­liui ir pa­tiems pa­ma­ty­ti, kaip ki­ti tvar­ko­si“, – pa­sa­ko­jo Ž. Sta­nie­nė.

Ji juo­kia­si, kai sa­ko­me, kad žmo­nės to­kias sa­vi­val­dy­bi­nin­kų iš­vy­kas ver­ti­na kaip pui­kias eks­kur­si­jas į už­sie­nį. Iš­vy­ko­se, ti­ki­na, vyk­da­vo la­bai ak­ty­vus dar­bas ir iš­tik­da­vo tik­ras nuo­var­gis. Pa­tir­ties, idė­jų ir ry­šių rei­kė­jo dau­ge­ly­je mies­to sri­čių: tuo­met pra­si­dė­jo oro uos­to vys­ty­mo pro­jek­tas, rei­kė­jo mo­de­lio, kaip Šiau­liuo­se tvar­ky­ti at­lie­kas, ko­kį so­cia­li­nį mo­de­lį vys­ty­ti.

No­ro dirb­ti nau­jo­viš­kai bu­vo, bet be­ne pa­grin­di­nis bar­je­ras bu­vo už­sie­nio kal­bos. Už­sie­nio ry­šių sky­rius ve­žė čia už­sie­nio spe­cia­lis­tus, pa­dė­jo su­si­kal­bė­ti, į už­sie­nio ša­lis vy­ko Sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­jai. Taip at­si­ti­ko, kad be­ver­tė­jau­da­mi Už­sie­nio ry­šių sky­riaus spe­cia­lis­tai pa­tys pra­dė­jo iš­ma­ny­ti ne­ma­žai sri­čių.

Vie­na pir­mų­jų sri­čių, kaip tvar­ky­ti mies­to at­lie­kas. Tuo­met bu­vo lai­kas, kai mies­te į į kie­mus va­ži­nė­jo šiukš­lia­ve­žės ir nu­sta­ty­tą va­lan­dą, iš­gir­dę gar­sų, il­gą ir su nie­kuo ta­da ne­su­pai­nio­ja­mą ma­ši­nos sig­na­lą, gy­ven­to­jai su šiukš­lių ki­bi­rais pa­bir­da­vo iš laip­ti­nių.

Už­sie­nio ry­šių sky­rius ve­žė Sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­jus į Šve­di­ją, o šie į Šiau­lius vie­ni pir­mų­jų ša­ly­je par­ve­žė tiks­lų šve­diš­ką at­lie­kų tvar­ky­mo mo­de­lį, kai mies­te vie­toj šiukš­lių ma­ši­nų at­si­ra­do at­lie­kų kon­tei­ne­riai.

Į res­to­ra­ną – se­ne­lių na­muo­se

Iš olan­dų šiau­lie­čiai mo­kė­si so­cia­li­nio dar­bo – se­ne­lių glo­bos na­mai Šiau­liuo­se kur­ti pa­gal olan­diš­ką mo­de­lį. Žyd­ro­nė me­na, kaip žmo­nės pa­ty­rė kul­tū­ri­nį šo­ką pa­ma­tę, kaip Olan­di­jo­je gy­ve­na­ma se­ne­lių na­muo­se.

„Pas mus ta­da se­ne­lių na­mai bu­vo pa­na­šūs į li­go­ni­nes, ne­la­bai šva­rūs, ne­la­bai ge­ri kva­pai. Olan­di­jo­je pa­ma­tė­me gra­žiau­sius pa­sta­tus, ku­rių pir­muo­se aukš­tuo­se bū­ti­nai – val­gyk­la-res­to­ra­nas ten gy­ve­nan­tiems se­ne­liams, o kam­ba­riuo­se bal­dai – lyg pui­kiau­siuo­se na­muo­se. Kul­tū­ri­nis šo­kas tik­rai bu­vo“, – juo­kia­si Žyd­ro­nė.

Žyd­ro­nei jau ne­be­bai­su užei­ti į šiau­lie­tiš­kus se­ne­lių na­mus. Jie to­kie kaip Olan­di­jo­je. Bet tu­rė­jo praei­ti maž­daug 20 me­tų, kad ir pas mus vis­kas kar­di­na­liai pa­si­keis­tų. Pro­ce­sai mū­sų vi­suo­me­nė­je ne­vy­ko la­bai grei­tai, rei­kė­jo lai­ko, kol pa­ma­tė, kol su­pra­to, kol pa­kei­tė mąs­ty­se­ną, kol rea­li­za­vo min­tis ir nu­kir­po ati­da­ry­mo juos­te­les. O svar­biau­sia – kol žmo­nės su­pra­to, kad se­ne­lių glo­bos na­mai nė­ra joks pra­keiks­mas.

Į Olan­di­ją, Da­ni­ją šiau­lie­čiai, Už­sie­nio kal­bų sky­riaus dar­buo­to­jų ly­di­mi, va­žia­vo par­si­vež­ti švie­ti­mo, ar­chi­tek­tū­ros idė­jų.

Pa­vyz­džiui, pie­ti­nio Šiau­lių mik­ro­ra­jo­no lais­va­lai­kio zo­na „Ber­žy­nė­lis“ yra tiks­li Da­ni­jos Fre­de­ri­ci­jos mies­to lais­va­lai­kio erd­vės kopija.

Sa­vi­val­dy­bės Už­sie­nio ry­šių sky­rius pra­my­nė bi­čiu­lys­tės ke­lius ir į Ame­ri­ką. Oma­ha – pir­miau­sia Sa­vi­val­dy­bės pro­jek­tas, tik po to su šiuo JAV mies­tu su­si­bi­čiu­lia­vo ir de­le­ga­ci­jo­mis, stu­den­tais pra­dė­jo keis­tis Šiau­lių uni­ver­si­te­tas.

Te­le­fo­no nu­me­rio neišt­ry­nė

Išei­nant iš dar­bo Sa­vi­val­dy­bė­je, Šiau­lių mies­tas tu­rė­jo 11 ofi­cia­lių mies­tų drau­gų už­sie­nio ša­ly­se, o par­tne­rių – ke­lis kar­tus dau­giau.

Žyd­ro­nė šiek tiek at­si­dūs­ta, kai klau­sia­me, ar iš­li­ko jos už­megz­ti ry­šiai su už­sie­nio mies­tais ir žmo­nė­mis.

„Jau pen­ke­ri me­tai aš ne­be­dir­bu Sa­vi­val­dy­bė­je, bet dau­gy­bė žmo­nių, su ku­riais Sa­vi­val­dy­bė il­gus me­tus pa­lai­kė ry­šius, skam­bi­na man, nes į Sa­vi­val­dy­bę nė­ra kam skam­bin­ti, nė­ra sky­riaus ar žmo­gaus, ku­ris už už­sie­nio ry­šius bū­tų at­sa­kin­gas. Jie džiau­gia­si, iš­sau­go­ję ma­no te­le­fo­no nu­me­rį...“ – ne­si­džiau­gia Žyd­ro­nė.

Ji pa­sa­ko­ja, kad dau­ge­lis žmo­nių, su ku­riais bend­rau­da­vo ofi­cia­lių de­le­ga­ci­jų me­tu, ta­po as­me­ni­niais drau­gais – ki­taip neį­ma­no­ma.

„Jie nuo­šir­džiai no­rė­jo pa­dė­ti Šiau­liams, o mes nuo­šir­džiai no­rė­jo­me gau­ti iš jų pa­tir­ties. Tai bu­vo tik­ra. Nut­rū­ko tik dar­bo san­ty­kiai, bet vi­sa ki­ta li­ko, kol pe­rau­go į pla­čią so­cia­li­nę veik­lą ir pa­kei­tė ma­no pa­čios gy­ve­ni­mą“, – sa­kė šiau­lie­tė.

Kai Žyd­ro­nė kas­met nu­va­žiuo­ja į Šve­di­ją at­si­skai­ty­ti už sa­vo veik­lą, daž­niau­siai ne tik šve­dai, bet ir pa­ti Žyd­ro­nė nu­stem­ba, kiek pa­vy­ko per me­tus pa­da­ry­ti.

Šve­dų an­ta­kiai kil­no­ja­si iš nuo­sta­bos, kai Žyd­ro­nė klo­ja įro­dy­mus – įgy­ven­din­ta dau­gy­bė pro­jek­tų, pa­mai­tin­ti, ap­reng­ti, apau­ti dau­gy­bė žmo­nių, pa­si­rū­pin­ta svei­kais ir neį­ga­liais vai­kais, su­reng­ta mo­ky­mų, se­mi­na­rų tė­vams, so­cia­li­nio dar­bo spe­cia­lis­tams.

Įgy­ven­din­ti pro­jek­tai su sen­jo­rais, gy­ve­nan­čiais Šiau­lių sa­va­ran­kiš­ko gy­ve­ni­mo na­muo­se – su­reng­ta gau­sy­bė už­siė­mi­mų, pa­so­din­ta gė­lių ir de­ko­ra­ty­vi­nių au­ga­lų, su­reng­ta fo­to­se­si­jų, eks­kur­si­jų į mu­zie­jus. Se­no­liai prie­kaiš­tau­ja, jei­gu il­giau ko nors fon­das jiems ne­su­gal­vo­ja.

Žyd­ro­nė kar­tais pa­ti nu­stem­ba, kad jai, tech­ni­kei, at­si­vė­rė kū­ry­biš­ku­mas, kai idė­jos ve­ja vie­na ki­tą ir nė­ra ka­da nuo­bo­džiau­ti.

Lab­da­rių ša­lis keičiasi

Pas­ta­ruo­ju me­tu Žyd­ro­nei ne­re­tai ten­ka la­bai steng­tis, kad įro­dy­tų šve­dams, jog Lie­tu­vo­je dar yra li­kę žmo­nių, ku­riems rei­kia pa­gal­bos ir pa­ra­mos. Šve­dai ste­bi­si – juk Lie­tu­va jau se­niai Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lis, pa­ti ga­lė­tų ki­tiems pa­dė­ti.

Žyd­ro­nė kas­kart nu­va­žia­vu­si į Šve­di­ją ma­to spar­čiai be­si­kei­čian­tį šios ša­lies vei­dą. Jį kei­čia imig­ran­tai.

Pa­ti Šve­di­ja iš­gy­ve­na ne­ma­žai so­cia­li­nių pro­ble­mų, nes vis dau­gė­ja žmo­nių, ku­riems rei­kia pa­ra­mos. Ir šve­dų „se­cond hand“ (nau­do­tų daik­tų) par­duo­tu­vė­lės la­bai grei­tai tuš­tė­ja, nes nau­jie­siems gy­ven­to­jams rei­kia įsi­kur­ti. Šve­dai jau pa­ju­to ir di­dė­jan­tį pi­ni­gi­nių pa­šal­pų po­rei­kį.

Gied­riaus BAR­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lie­tė Žyd­ro­nė Sta­nie­nė be­veik 20 me­tų kū­rė Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės ry­šius su už­sie­niu, ku­rie pa­krei­pė jos gy­ve­ni­mą į so­cia­li­nę sri­tį.

Lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­do „Lais­vės var­tai“ va­do­vė Žyd­ro­nė Sta­nie­nė ma­nė, kad tik lai­ki­nai dirbs so­cia­li­nė­je sri­ty­je, ta­čiau veik­los vis dau­gė­ja.