„1991-ųjų įvykiai iki šiol tinkamai neįvertinti“

„1991-ųjų įvykiai iki šiol tinkamai neįvertinti“

„1991-ųjų įvy­kiai iki šiol tin­ka­mai neį­ver­tin­ti“

Jo­nas Tru­čins­kas 1991-ųjų me­tų sau­sį bu­vo Šiau­lių mies­to ta­ry­bos pir­mi­nin­kas. Jis ge­rai pri­si­me­na prieš 28 me­tus iš­gy­ven­tus įvy­kius. „Tai bu­vo Ta­ry­bų Są­jun­gos ka­ri­nė ag­re­si­ja, nu­si­kal­ti­mas žmo­giš­ku­mui, bet iki šiol tei­siš­kai ne­įver­tin­tas“, – sa­ko J. Tru­čins­kas.

Su „Šiau­lių kraš­tu“ jis da­li­ja­si ma­žai ži­no­mais fak­tais apie si­tua­ci­ją Šiau­liuo­se, Sa­vi­val­dy­bės veiks­mus. Mies­to Ta­ry­ba ren­gė­si dirb­ti ir po­grin­dy­je.

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

„Ma­tė­me jų slap­tus pla­nus“

– Jūs bu­vo­te pir­ma­sis Šiau­lių mies­to ta­ry­bos (1990–1995) pir­mi­nin­kas po Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo. Anuo­met tai bu­vo pir­mo­jo as­mens mies­te pa­rei­gos ir at­sa­ko­my­bė. Ko­kį jaus­mą iš­gy­ve­na­te, pri­si­min­da­mas 1991-ųjų sau­sio 13-ąją?

– Tais 1991-ai­siais bai­giau ant­rą­jį uni­ver­si­te­tą – gy­ve­ni­mo uni­ver­si­te­tą. Nie­kas ma­nęs nė­ra kal­bi­nęs apie tų me­tų įvy­kius. „Šiau­lių kraš­tas“ – pir­ma­sis. O šie­met su­tam­pa net sa­vai­tės die­nos: kaip prieš 28 me­tus, taip da­bar, sau­sio 12-oji bu­vo šeš­ta­die­nis, o sau­sio 13-oji – sek­ma­die­nis.

Mes ren­gė­mės tiems įvy­kiams. Pen­kių di­džių­jų mies­tų ta­ry­bų pir­mi­nin­kai tuoj po Nau­jų­jų me­tų bu­vo­me su­si­ti­kę ir su­dė­lio­jo­me veiks­mų taš­kus.

– Jau­tė­te, kad su­lauk­si­me ag­re­si­jos?

– Ne tik jau­tė­me – ži­no­jo­me. Tu­rė­jo­me apie tai in­for­ma­ci­jos iš Šiau­lių gar­ni­zo­no va­do Iva­no­vo, su ku­riuo bu­vo ge­ri san­ty­kiai.

Dar 1990 me­tų ba­lan­džio mė­ne­sį, kai bu­vau iš­rink­tas Ta­ry­bos pir­mi­nin­ku, ant­rą sa­vo dar­bo die­ną nu­va­žia­vau į Zok­nius su­si­tik­ti su gar­ni­zo­no ka­riais. 300 ka­ri­nin­kų bu­vo sa­lė­je, tris va­lan­das kal­bė­jo­mės – man tai bu­vo pir­mas ge­ras „du­šas“.

Su­si­ti­ki­mą or­ga­ni­za­vo ka­ri­nin­kas Vla­di­mi­ras Cho­ri­kov, ku­ris bu­vo mies­to Ta­ry­bos na­rys. Ta­da ir su­si­pa­ži­nau su gar­ni­zo­no va­dais. Jie bu­vo la­bai su­si­rū­pi­nę, kaip čia kas bus – pra­si­dė­jo blo­ka­da, mais­to ne­bė­ra (So­vie­tų Są­jun­ga blo­ka­dą prieš Lie­tu­vą pra­dė­jo 1990 ba­lan­džio 18 die­ną, neį­vyk­džius rei­ka­la­vi­mo at­šauk­ti Ko­vo 11-osios ak­tą apie Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mą).

Kai tik bu­vo iš­rink­tas me­ras Ka­zi­mie­ras Ša­vi­nis, nu­spren­dė­me, kad ka­riš­kiai ne­bus iš­skir­ti – skir­si­me ir jiems mais­to ta­lo­nus. Nuo ta­da san­ty­kiai su ka­riš­kiais bu­vo nuo­lat pa­lai­ko­mi. To­dėl ži­no­jo­me, ko­kius nu­ro­dy­mus jie gau­na iš Ry­gos – jo­je bu­vo Pa­bal­ti­jo ka­ri­nės apy­gar­dos va­do­vy­bė.

Ži­no­mas fak­tas, kad sau­sio 11 die­ną 11.30 va­lan­dą Šiau­liuo­se bu­vo užim­tos kraš­to ap­sau­gos pa­tal­pos – bu­vu­sios DO­SAAF (su­ka­rin­tos so­vie­ti­nės vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos ar­mi­jai rem­ti) pa­tal­pos.

Bet ne­ži­no­ma, jog prieš va­lan­dą bu­vom su­si­ti­kę su gar­ni­zo­no va­dais – ap­tar­ti, kaip vyks tas užė­mi­mas, kad mies­to neiš­gąs­din­tų ir ne­kil­tų konf­lik­tų.

Gra­žu bu­vo pa­si­žiū­rė­ti, kaip tai vy­ko – sto­vi sau­go­da­mi pa­sta­tą vie­nas mū­sų kraš­to ap­sau­gos sar­gy­bi­nis ir vie­nas jų ka­rei­vis.

Gar­ni­zo­no va­das ta­da pa­ts pa­skam­bi­no, pra­šy­da­mas su­si­tik­ti. Sa­ko: „Ga­vom ko­man­dą, kad mies­te rei­kia kaž­ką užim­ti? Ką siū­lai?“

Sa­kau: „Kad nė­ra, ką užim­ti. Tur­gų užim­ki­te, bet ta­da pa­tys mais­to ne­be­gau­si­te.“

Ma­tėm jų slap­tus pla­nus, ką tu­rė­tų užim­ti. Tai bu­vo pa­štas, Sa­vi­val­dy­bė, kraš­to ap­sau­gos pa­tal­pos ir abu via­du­kai. Dar su­de­rė­jo­me, jei­gu jau priei­tų rei­ka­las iki via­du­kų, tai tik vie­ną – se­ną­jį Til­žės gat­vė­je – blo­kuos, o ki­tą pa­liks lais­vą.

– Kaip mies­te įvy­kiai klos­tė­si sau­sio 13-ąją?

– Sau­sio 13-osios nak­tį, kai bu­vo užim­ta Lie­tu­vos te­le­vi­zi­ja ir ra­di­jas, nu­trū­ko trans­lia­ci­ja iš Vil­niaus ir įsi­jun­gė trans­lia­ci­ja iš Sut­kū­nų, mes su me­ru tre­čią va­lan­dą nak­ties va­žia­vo­me į gar­ni­zo­ną su­ži­no­ti, ką jie da­rys?

Pa­sa­kė, jog jo­kios sun­kio­sios tech­ni­kos ne­tu­ri ir dar kar­tą pa­ti­ki­no, jog ak­ty­vių veiks­mų ne­siims – pa­tys ne­bu­vo suin­te­re­suo­ti, nes čia bu­vo jų šei­mos. Iš sa­vo pu­sės pra­šė už­tik­rin­ti rim­tį. Bet jie ne­ži­no­jo, ko­kių veiks­mų im­sis Psko­vo di­vi­zi­jos de­san­ti­nin­kai, ku­rie ba­za­vo­si Ga­ga­ri­no mies­te­ly­je.

Psko­vo de­san­ti­nin­kai Šiau­liuo­se at­si­ra­do dar prieš Nau­juo­sius me­tus. Apie tai man pra­ne­šė KGB Šiau­lių sky­riaus va­das P. Ri­di­kas. Sau­sio 11-ąją pa­skam­bi­no ir pa­siū­lė per­kas­ti J. Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vę, kad de­san­ti­nin­kai iki mies­to cent­ro ne­pri­va­žiuo­tų.

Keis­ta bu­vo tai gir­dė­ti iš so­vie­ti­nio sau­gu­mo va­do.

O Šiau­lių gar­ni­zo­no va­das Iva­no­vas ne tik su mu­mis bend­ra­vo, bet ir je­dinst­vi­nin­kų ne­pri­si­lei­do. Pri­si­me­nu jo at­sa­ky­mą je­dinst­vi­ni­nkams: „Ei­kit, se­niai, sau į kul­tū­ros na­mus ir ten be­zdė­ki­te.“

Už bend­ra­dar­bia­vi­mą su mu­mis Iva­no­vas pra­ra­do ant­pe­čius. 1991-ųjų rugp­jū­tį, sa­vai­tę prieš pu­čą Mask­vo­je, bu­vo iš­trem­tas į Si­bi­rą.

Gar­ni­zo­no va­du bu­vo pa­skir­tas Sa­buk, gi­męs Mar­cin­ko­ny­se. Tai su juo dar leng­viau bu­vo bend­rau­ti. San­ty­kiai bu­vo to­kie ge­ri, kad lei­do mums net virš oro uos­to pa­skrai­dy­ti.

Ta­da ame­ri­kie­čiai, at­va­žia­vę į Šiau­lius, do­mė­jo­si Zok­nių ae­rod­ro­mu, sa­ko, gal ga­lit suor­ga­ni­zuo­ti to­kį skry­dį. Pas­kam­bi­nau Sa­buk ir da­vė ko­man­dą ne­rea­guo­ti į mū­sų lėk­tu­vą. Iš Meš­kui­čių ae­rod­ro­mo pa­ki­lo­me su dre­ban­čiu AN-2, ame­ri­ko­nai net iš­si­gan­dę bu­vo. Tuo­met pir­mo­sios Zok­nių are­rod­ro­mo nuo­trau­kos bu­vo pa­da­ry­tos.

B. Jel­ci­ną ži­nia pa­sie­kė iš Šiau­lių

– Šiau­lie­čiai to­mis sau­sio die­no­mis va­žia­vo gin­ti par­la­men­to į Vil­nių, bu­dė­jo prie mies­to Sa­vi­val­dy­bės. Kvie­tė­te žmo­nes ar to­kia reak­ci­ja spon­ta­niš­kai ki­lo?

– Dar šeš­ta­die­nį, sau­sio 12-ąją, nu­va­žia­vo­me su Ta­ry­bos na­riu Va­len­ti­nu Didž­gal­viu ir tuo­me­ti­ne Ta­ry­bos sek­re­to­ria­to va­do­ve Vi­da Sta­siū­nai­te į te­le­vi­zi­jos bokš­tą. Ten bu­vo­me įren­gę lai­ki­ną stu­di­ją ir tie­sio­gi­nia­me ete­ry­je žmo­nes per­spė­jo­me, jei­gu iš­girs si­re­nas, va­di­na­si, ag­re­si­ja pra­si­dė­jo.

Tą pa­tį šeš­ta­die­nio va­ka­rą su­kvie­tė­me į Sa­vi­val­dy­bę de­pu­ta­tus, nes iš Vil­niaus atė­jo ži­nia, kad ga­li bū­ti puo­li­mas. Taip ir bu­vo.

Pir­mas ma­no skam­bu­tis bu­vo mon­sin­jo­rui Kleo­pui Ja­kai­čiui, kad skam­bin­tų baž­ny­čios var­pais. Ug­nia­ge­sių pa­pra­šiau, kad iš­va­žiuo­tų su ma­ši­no­mis į gat­ves ir įjung­tų si­re­nas. Su si­re­no­mis va­ži­nė­jo ir grei­to­sios pa­gal­bos ma­ši­nos.

Žmo­nės ėjo, va­žia­vo link Sa­vi­val­dy­bės, sta­tė sun­kio­sios tech­ni­kos ba­ri­ka­das gat­vė­se prie Sa­vi­val­dy­bės, pa­što, mi­li­ci­jos.

Ry­tą po tra­giš­ko­sios sau­sio 13-osios nak­ties įvy­ko mi­tin­gas prie Sa­vi­val­dy­bės. Or­ga­ni­za­vo­me au­to­bu­sus vež­ti žmo­nes į Vil­nių bu­dė­ti prie par­la­men­to.

To­mis die­no­mis iš­gy­ve­no­me to­kį vie­ny­bės jaus­mą, ku­rį sun­ku žo­džiais ap­sa­ky­ti.

– Kas tą nak­tį į sau­sio 13-ąją vy­ko už Sa­vi­val­dy­bės sie­nų?

– Su­sis­kam­bi­no­me su Vil­niaus ir Kau­no mies­tų ta­ry­bų pir­mi­nin­kais. Ta­ria­mės, jog rei­kia už­sie­niui pra­neš­ti, kad pra­si­dė­jo ag­re­si­ja prieš Lie­tu­vą. De­pu­ta­tų, ku­rie būria­vo­si ma­no ka­bi­ne­te, klau­siu, ar tu­ri­te ko­kių ry­šių? Ju­lius Ra­guls­kis pri­si­mi­nė, jog Ze­no­nas Sa­ba­lys pa­žįs­ta Ze­le­nog­ra­do mies­to me­rą. Ze­le­nog­ra­das ta­da bu­vo Ru­si­jos de­mok­ra­tų lop­šys.

Ma­no ka­bi­ne­tas bu­vo tre­čia­me aukš­te, lei­džiuo­si laip­tais į ant­rą aukš­tą Z. Sa­ba­lio ieš­ko­ti, o jis jau ky­la laip­tais pas ma­ne – su ta pa­čia idė­ja. Pas­kam­bi­no Ze­le­nog­ra­do me­rui apie pu­sę tri­jų nak­ties ir jis iš kar­to pa­kė­lė Bo­ri­są Jel­ci­ną. Kai Vy­tau­tas Lands­ber­gis ne­ga­lė­da­mas pri­si­skam­bin­ti M. Gor­ba­čio­vui, pa­skam­bi­no B. Jel­ci­nui, jis jau ži­no­jo, kas vyks­ta Lie­tu­vo­je – ži­no­jo šiau­lie­čių pa­stan­go­mis.

– To­mis sau­sio die­no­mis ne tik par­la­men­tas, bet ir sa­vi­val­dy­bės bu­vo ne­prik­lau­so­my­bės gy­ni­mo for­pos­tai. Ar bu­vo to­kių de­pu­ta­tų, ku­rie sau­giau lei­do lai­ką ki­tur?

– Bu­vo ku­rių ne­bu­vo. Vis­ko bu­vo. Bu­vo ne­pa­lau­žia­mų, kaip An­ta­nas Kliun­ka, ku­ris iš kar­to va­žia­vo kau­tis – par­la­men­to gin­ti. Bu­vo ir to­kių, ku­rie sten­gė­si sė­dė­ti ar­čiau du­rų. Ne­bu­vom to­kie vie­nin­gi už Sa­vi­val­dy­bės du­rų.

Ne vis­ką vi­siems ir bu­vo ga­li­ma sa­ky­ti. Ži­no­jom, kad vie­nas mū­sų de­pu­ta­tas pri­klau­so so­vie­ti­niam sau­gu­mui. Iš mi­li­ci­jos aukš­tų pa­rei­gū­nų pa­si­ti­kė­jom komisarais A. Vil­bi­ku, ku­ris bu­vo mies­to Ta­ry­bos na­rys, ir B. La­zut­ka.

Bu­vo priim­tas Ta­ry­bos pre­zi­diu­mo spren­di­mas or­ga­ni­zuo­ti pa­si­prie­ši­ni­mą po­grin­dy­je. Ta­ry­ba bu­vo pa­da­ly­ta į dvi gru­pes – Cent­ro ir Pie­ti­nio, nes pa­gal in­for­ma­ci­ją, ku­rią tu­rė­jom iš gar­ni­zo­no, jie ren­gė­si at­kirs­ti mies­to cent­rą nuo Pie­ti­nio ra­jo­no.

Cent­ro gru­pei aš tu­rė­jau va­do­vau­ti, Pie­ti­nio – Va­len­ti­nas Ma­zu­ro­nis. Cent­ro šta­bas bū­tų bu­vęs baž­ny­čio­je.

Iš anks­to ruo­šė­mės ir te­le­vi­zi­jos trans­lia­ci­joms iš Šiau­lių. Jos neat­si­ra­do per vie­ną nak­tį. Te­le­vi­zo­rių ga­myk­los in­ži­nie­riai J. Kel­du­šis, V. Pet­rai­tis ir ki­ti įren­gi­nė­jo slap­tą stu­di­ją Šiau­lių dra­mos teat­re. Jei­gu bū­tų griu­vu­sios trans­lia­ci­jos iš Sut­kū­nų, bū­tu­me ete­rį įjun­gę vi­sai Lie­tu­vai mes ir Pa­ne­vė­žys.

Su A. Kauš­pė­du, ku­ris ta­da va­do­va­vo Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jai ir ra­di­jui, pa­lai­kė­me ry­šius. Bu­vo mums at­vež­ta mi­ni apa­ra­tū­ra, siųs­tu­vas ir vie­na vaiz­do ka­me­ra. Lai­kiau ją pa­slė­pęs Vy­tau­to gat­vė­je pas pa­žįs­ta­mus trem­ti­nius lap­te­vie­čius.

Dar sau­sio 12 die­ną Sa­vi­val­dy­bė­je at­si­ra­do ir ak­to­rių de­san­tas. Iš Sa­vi­val­dy­bės bal­ko­no Oli­ta Dau­tar­tai­tė, Pra­nas Piau­lo­kas, Si­gi­tas Ja­ku­baus­kas, An­ta­nas Venc­kus ir ki­ti ak­to­riai skai­tė ei­les, dai­nos bu­vo dai­nuo­ja­mos, in­for­ma­ci­ją apie įvy­kius ša­ly­je žmo­nėms skai­tė­me. Šiau­lie­tė žur­na­lis­tė Lai­ma Pe­lec­kie­nė, tuo­met dir­bu­si EL­TA ko­res­pon­den­te, pa­dė­jo reng­ti ži­nių su­ves­ti­nes.

Tris pa­ras tuo­met nei­šė­jau iš Sa­vi­val­dy­bės. Atė­jo žmo­na su duk­ra ir at­ne­šė man šil­tas vil­no­nes ko­ji­nes. Vė­liau klau­siau jų: „Ko­dėl at­ne­šėt man tas ko­ji­nes?“ Iki šiol ne­ga­li paaiš­kin­ti, sa­ko: „Ne­ži­nom“.

– Ar ti­kė­jo­te, kad vis­kas ge­rai baig­sis?

– Ne­bu­vom už­tik­rin­ti, kad ir Šiau­liuo­se ne­pa­ju­dės Psko­vo di­vi­zi­jos de­san­ti­nin­kai.

Bet mū­sų žmo­nių vie­ny­bė ir su­si­tel­ki­mas bu­vo ypa­tin­gi. Svar­biau­sia bu­vo iš­veng­ti krau­jo pra­lie­ji­mo, kvie­čiau žmo­nes ne­pa­si­duo­ti pro­vo­ka­ci­joms.

Ant­ra ver­tus, ži­no­jom, kad de­san­ti­nin­kai čia ne­tu­rė­jo sun­kio­sios tech­ni­kos. Tik bu­vo dar vie­na jų gru­pė – 40 ka­rių iš spe­cia­lių­jų pa­jė­gų bu­vo dis­lok­uo­ti Zok­niuo­se. Bu­vau su jais su­si­ti­kęs, la­bai bu­vo sun­ku kal­bė­tis – vi­sų akys stik­li­nės – slo­gus įspū­dis. Jie iš Šiau­lių iš­va­žia­vo tik po pu­čo žlu­gi­mo Mask­vo­je.

Apie ak­tua­li­jas

– Kaip ma­no­te, kas šian­dien yra ak­tua­lu, mi­nint Lie­tu­vos gy­nė­jų die­ną?

– Iki šios die­nos Lie­tu­va nė­ra tin­ka­mai įver­ti­nu­si Sau­sio 13-osios įvy­kių. Nu­teis­ti bu­vo tik sta­ty­ti­niai, to­kie, kaip M. Bu­ro­ke­vi­čius. O tai bu­vo Ta­ry­bų Są­jun­gos ka­ri­nė ag­re­si­ja – nu­si­kal­ti­mas žmo­giš­ku­mui, bet jis neį­ver­tin­tas.

Jei­gu bū­tų lai­ku tei­siš­kai įver­tin­tas, tai ir Krem­lius šian­dien gal bū­tų ki­toks. Ne­bau­džia­mu­mas at­ri­ša ran­kas – tą ro­do Kry­mo anek­si­ja, Uk­rai­nos įvy­kiai.

Sąsa­jų su Ru­si­jos de­mok­ra­tais ne­su­ge­bė­jo­me iš­sau­go­ti. Jie ta­da bu­vo la­bai pa­ki­lę. Mask­vo­je, Ma­nie­žo aikš­tė­je, sau­sio 14-ąją su­ren­gė šim­ta­tūks­tan­ti­nį mi­tin­gą, smerk­da­mi įvyk­dy­tą ag­re­si­ją ir pa­lai­ky­da­mi mus. Iki šiol jis lai­ko­mas di­džiau­siu mi­tin­gu, su­reng­tu Mask­vo­je. Ru­sams de­mok­ra­tams rū­pė­jo tie pa­tys da­ly­kai kaip mums.

– Iš šios die­nos per­spek­ty­vos, kaip ver­ti­na­te pir­mo­sios ka­den­ci­jos mies­to Ta­ry­bos vaid­me­nį?

– Nors vis­ko bu­vo, bet, ma­nau, jog tai bu­vo ge­riau­sia Ta­ry­ba iš vi­sų ka­den­ci­jų. Ne­tu­rė­jo­me pra­kti­kos, tik vie­nas ki­tas bu­vo iš se­no­sios val­džios, turintis ad­mi­nist­ra­ci­nės pa­tir­ties. Bet su­pra­to­me pa­grin­di­nį da­ly­ką – tu­ri­me dirb­ti žmo­gui, kur­ti sa­vi­val­dą.

Dė­jo­me jai pa­grin­dus ir at­ro­do, kad nie­ko blo­go ne­pa­da­rė­me. Te­ni­so kor­tus, ku­rių nie­kas Lie­tu­vo­je ne­sta­tė, pa­sta­tė­me. Vė­liau juk tik are­na te­bu­vo pa­sta­ty­ta.

Vi­sa­da ma­niau ir ma­nau, kad sa­vi­val­dy­bė­je ūkio rei­ka­lai svar­biau­si, o ne po­li­ti­kos. Kai da­bar į as­me­ny­bes su­si­ve­da po­li­ti­nės ant­klo­dės tam­py­mas, mies­to rei­ka­lai lie­ka ant­raei­liai. Jei­gu ne­su­ge­bi kaž­ką rea­laus pa­da­ry­ti – kam ei­ni į val­džią?

Par­ti­jos šian­dien pa­ti­ria kri­zę. Pa­sau­ly­je į vir­šų ei­na au­to­ri­ta­ri­niai ly­de­riai – ne­ge­ras tas kva­pas.

Vi­siems lin­kė­čiau stip­ry­bės. Nuo glo­ba­liz­mo nie­kur ne­ding­si, bet ga­li­me pa­si­žiū­rė­ti į švei­ca­rus, suo­mius, kaip jie tvar­ko­si ir gy­ve­na. Lin­kė­čiau, kad ir Lie­tu­vo­je taip bū­tų, kad iš­lik­tu­me sa­vi­mi.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Jo­nas Tru­čins­kas tei­gia: „Jei­gu Sau­sio 13-osios įvy­kiai bū­tų lai­ku tei­siš­kai įver­tin­ti, Krem­liaus po­li­ti­ka gal bū­tų ki­to­kia – ne­bau­džia­mu­mas at­ri­ša ran­kas.“

Jo­nas Tru­čins­kas, in­ži­nie­rius, vers­li­nin­kas, bu­vęs pir­ma­sis Šiau­lių mies­to ta­ry­bos pir­mi­nin­kas po Nep­ri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo, sa­ko, jog 1991-ai­siais bai­gė ant­rą­jį uni­ver­si­te­tą – gy­ve­ni­mo uni­ver­si­te­tą.

As­me­ni­nė nuo­tr.

Jo­nas Tru­čins­kas – Sa­vi­val­dy­bė­je, sa­vo ka­bi­ne­te, 1991-ųjų sau­sio 13-ąją. Ta­da iš Sa­vi­val­dy­bės nei­šė­jo tris pa­ras.