103-eji – gyvenimas kupinas pilnatvės

103-eji – gy­ve­ni­mas ku­pi­nas pil­nat­vės

Kai rad­vi­liš­kie­tis Hen­ri­kas La­sys pa­sa­ko­da­vo apie sa­vo gy­ve­ni­mą, dau­ge­lis sa­ky­da­vo, kad jis ver­tas kny­gos. Bū­da­mas 94-erių, to­kią ir iš­lei­do. Su­lau­kęs 103-ejų, jis kiek­vie­ną die­ną spren­džia kry­žia­žo­džius, skai­to laik­raš­čius ir pui­kiai pri­si­me­na sa­vo ne­leng­vą Lie­tu­vos lais­vės ko­vų da­ly­vio, bu­vu­sio po­li­ti­nio ka­li­nio ir trem­ti­nio gy­ve­ni­mą.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

„Dar ir jau­niems ga­liu da­lį sa­vo pro­to ati­duo­ti“

Ko­vo 25 die­ną H. La­siui su­ka­ko 103-eji me­tai. Kai il­gaam­žio su gar­biu ju­bi­lie­ju­mi atė­jo pa­svei­kin­ti mies­to ir ra­jo­no va­do­vai, se­no­lis sė­dė­jo fo­te­ly­je ir skai­tė „Šiau­lių kraš­tą“ – jis yra vie­nas iš­ti­ki­miau­sių dien­raš­čio skai­ty­to­jų.

Į ant­rą­jį aukš­tą už­li­pę svei­kin­to­jai įpuo­lė į kam­ba­rė­lį, ku­ria­me sto­vė­jo lo­va, mat gal­vo­jo, kad jo­je gu­li ju­bi­lia­tas. Ir kaip vi­si nu­ste­bo, iš­gir­dę se­no­lio juo­ką ša­lia esan­čia­me kam­ba­ry­je.

Dar dau­giau vi­siems nuo­sta­bos bu­vo, kai su­ži­no­jo, jog se­no­lis, jei tik gra­žus oras, nie­kie­no ne­pa­de­da­mas nu­si­lei­džia iš ant­ro aukš­to že­myn, ge­rą va­lan­dą pa­si­vaikš­čio­ja ir vėl už­li­pa į sa­vo kam­ba­rį.

Kar­tu su ju­bi­lia­tu gy­ve­nan­ti jo duk­ra Vid­man­tė pa­si­juo­kia: „Te­ko pa­varg­ti, kol įpir­šau tė­vu­kui laz­dą – vis ne ono­ras mat bu­vo į ją rem­tis, nors jau­nys­tė­je, at­virkš­čiai, da­bi­ta bu­vęs: skry­bė­lė ant šo­no, ant ran­kos laz­de­lė pa­ka­bin­ta ir žy­giuo­ja“.

Kad šim­ta­me­tis ne­sė­di su­dė­jęs ran­kų ir yra iš­pru­sęs žmo­gus, ro­do len­ty­no­se gu­lin­čios en­cik­lo­pe­di­jos, kny­gos, kai ku­rios iš jų skai­čiuo­jan­čios ant­rą­jį šimt­me­tį, kny­ge­lės su kry­žia­žo­džiais. Dau­ge­lį kny­gų H. La­sys pa­ts res­tau­ra­vo, pa­ts įri­šo žur­na­lų komp­lek­tus.

„Aš dar ir jau­niems ga­liu da­lį sa­vo pro­to ati­duo­ti“, – pa­si­juo­kė pui­kiai vis­ką me­nan­tis se­no­lis jį ap­lan­kiu­siems sve­čiams.

Po­no Hen­ri­ko kam­ba­ry­je ant sie­nos ka­bo iš­di­din­tos nuo­trau­kos, anū­kų pieš­ti ir do­va­no­ti pa­veiks­lai, o duk­ra iš stal­čiaus iš­trau­kia ir se­no­vi­nį vo­kiš­ką fo­toa­pa­ra­tą.

Se­no­lio duk­ra iš­duo­da: tė­tis bu­vo aist­rin­gas fo­tog­ra­fas, o to­kio apa­ra­to, ku­rį jam at­siun­tė iš Vo­kie­ti­jos, ne vie­nas ko­lek­cio­nie­rius da­bar pa­vy­dė­tų. Vien fo­toa­pa­ra­to ob­jek­ty­vas ko ver­tas – ar­mo­ni­kė­le į prie­kį „iš­va­žiuo­jan­tis“.

Ki­ta­me kam­ba­ry­je už stik­lo su­dė­tos iš­gra­vi­ruo­tos tau­rės, me­nan­čios vi­sus ke­tu­ris at­švęs­tus gim­ta­die­nius nuo pat šim­to­jo ju­bi­lie­jaus. Tai – ar­ti­mų­jų do­va­na se­ne­liui.

Jau­nys­tė – ži­no­mų žmo­nių ir įvy­kių ap­sup­ty

H. La­sys įsi­ti­ki­nęs: jo stip­ry­bė ir il­gaam­žiš­ku­mas – sun­kaus ir pa­vo­jų ku­pi­no gy­ve­ni­mo vai­sius. Tik jie ir spor­tas jį už­grū­di­no, – sa­ko še­šiais anū­kais, 13 proa­nū­kių ir tri­mis pro­proa­nū­kiais be­si­džiau­gian­tis se­no­lis. Tik, va, my­li­mos žmo­nos ne­tu­ri jau 19 me­tų. Ir vy­res­nio­sios duk­ros ne­bėr.

H. La­sys gi­mė Mask­vo­je, kur li­ki­mas bu­vo nu­bloš­kęs La­sių šei­mą, ten tu­rė­ju­sią ne­di­du­kę par­fu­me­ri­jos ir ki­tų smulk­me­nų ga­myk­lė­lę. Lie­tu­vai pa­skel­bus Nep­rik­lau­so­my­bę, La­siai grį­žo į Lie­tu­vą.

Ru­si­jo­je li­ku­sio tur­to iš­vy­ku­si gel­bė­ti H. La­sio ma­ma, už­si­da­rius sie­noms, taip ir ne­beg­rį­žo į tė­viš­kę – din­go be ži­nios re­vo­liu­ci­jos su­krės­to­je Ru­si­jo­je.

Su dviem vai­kais li­ku­siam vy­rui ne­bu­vo leng­va juos iš­lai­ky­ti, ta­čiau šei­mo­je vi­sa­da di­de­lis dė­me­sys bu­vo ski­ria­mas iš­si­moks­li­ni­mui. Taip H. La­sys įsto­jo mo­ky­tis į Kau­no aukš­tes­nią­ją tech­ni­kos mo­kyk­lą.

Kad bū­tų leng­viau pra­gy­ven­ti, dar be­si­mo­ky­da­mas jo­je, H. La­sys sten­gė­si pa­ts už­si­dirb­ti.

„Po tri­jų kur­sų ku­rį lai­ką brai­žy­to­ju dir­bau pas ži­no­mą ar­chi­tek­tą V. Lands­ber­gį-Žem­kal­nį. Už kiek­vie­ną at­lik­tą už­duo­tį kar­tu su ki­tais stu­den­tais kas­kart gau­da­vo­me po 1-3 li­tus ir džiau­gė­mės ga­lė­da­mi už­si­dirb­ti“, – stu­di­jų lai­kus pri­si­mi­nė H. La­sys.

Dar vie­na pa­žin­tis su ži­no­mu žmo­gu­mi – bend­ri moks­lai ir drau­gys­tė su ša­lies Pre­zi­den­to An­ta­no Sme­to­nos bro­lio sū­nu­mi Ka­ziu.

1933-iai­siais Kau­no Alek­so­to ae­rod­ro­me H. La­sys kar­tu su mi­nia ki­tų lie­tu­vių trau­kė „Atsk­rend sa­ka­lė­lis“ ir per nak­tį lau­kė At­lan­to van­de­ny­ną skro­džian­čios „Li­tua­ni­cos“, pi­lo­tuo­ja­mos ša­lies did­vy­rių Da­riaus ir Gi­rė­no. Šiems neatsk­ri­dus, kar­tu su vi­sais skirs­tė­si į na­mus skau­dan­čia šir­di­mi.

Už po­grin­di­nę veik­lą – la­ge­riai ir trem­tis

Pra­si­dė­jus ka­rui, 1941–1945 me­tais in­ži­nie­riaus dip­lo­mą tu­rin­tis H. La­sys dir­bo Šiau­lių ap­skri­ties sa­vi­val­dy­bės Pra­mo­nės sky­riaus vir­ši­nin­ku, vė­liau – Pram­kom­bi­na­to di­rek­to­riu­mi. Jam tie­sio­giai bu­vo pa­val­džios įvai­rios įmo­nės: lentp­jū­vės, ma­lū­nai, vil­nų kar­šyk­los, ke­ra­mi­kos dirb­tu­vės, pir­mi­niai odos ap­dir­bi­mo ce­chai ir ki­ti.

Tais me­tais jis pra­dė­jo gy­ven­ti dvi­gu­bą gy­ve­ni­mą – ei­da­mas gan aukš­tas pa­rei­gas, įsi­trau­kė ir į po­grin­di­nę Lie­tu­vos Lais­vės Ar­mi­jos (LLA) veik­lą, ta­po at­sa­kin­gas už šios or­ga­ni­za­ci­jos fi­nan­sus ir ka­są, vei­kė kar­tu su ži­no­mu po­grin­di­nin­ku Jo­nu No­rei­ka, pa­si­va­di­nu­siu Ge­ne­ro­lu Vėt­ra, ku­ris 1947 me­tais bu­vo su­šau­dy­tas.

Da­bar jau kaip ri­zi­kin­gą nuo­ty­kį H. La­sys pri­si­me­na at­ve­jį, kai jie su­gal­vo­jo bū­dą, kaip bend­ra­žy­giams per­duo­ti gink­lų: su­kai­šio­jo juos į sta­ty­bi­nius vamz­džius ir iš­siun­tė pa­sta­ruo­sius lyg nie­kuo ne­kal­tą kro­vi­nį. Lai­mei, gud­ry­bė ne­bu­vo išaiš­kin­ta.

Apie slap­tą­ją H. La­sio veik­lą ne­ži­no­jo net jo šei­mos na­riai. Ku­rį lai­ką jau­tęs, jog yra se­ka­mas, H. La­sys 1945 me­tais bu­vo suim­tas.

„Sa­vo kai­liu pa­ty­riau įvai­riau­sias tar­dy­mo eg­ze­ku­ci­jas – mes bu­vo­me gu­mi­nė­mis laz­do­mis mu­ša­mi į skau­džiau­sias kū­no vie­tas, pė­dos bu­vo svi­li­na­mos ug­ni­mi, lau­žo­mos ran­kos ir ko­jos, nau­do­ja­mas elekt­ros šo­kas. Daž­niau­siai tar­dy­da­vo nak­ti­mis, kai la­biau­siai no­rė­jo­si mie­go“, – bai­sią­sias die­nas pri­si­mi­nė H. La­sys.

Po bai­sių­jų tar­dy­mų įvy­kęs teis­mas H. La­sį ap­kal­ti­no iš­da­vys­te ir nu­tei­sė jį 10 me­tų ka­lė­ti Si­bi­ro la­ge­riuo­se bei 5-erius me­tus – trem­ty­je.

H. La­siui te­ko gy­ven­ti ir dirb­ti Ur­da­mos, Mi­ku­nio, Tai­še­to, Ma­ga­da­no la­ge­riuo­se. Aš­tuo­ne­rius me­tus ka­lė­jęs la­ge­ry­je to­li­ma­ja­me Ma­ga­da­ne, 1954 me­tais H. La­sys čia su­lau­kė sa­vo šei­mos – sa­vo no­ru pas jį į trem­tį at­vy­ko žmo­na Ja­ni­na su duk­ro­mis Vik­to­ri­ja Da­lia ir Vid­man­te Ona.

Dar po pen­ke­rių me­tų La­siai su­grį­žo į Lie­tu­vą. Čia ga­bus in­ži­nie­rius ga­vo dar­bą tuo­me­ti­nė­je Rad­vi­liš­kio Tarp­ko­lū­ki­nė­je sta­ty­bos or­ga­ni­za­ci­jo­je. Rad­vi­liš­ky­je H. La­sys pa­ts su­si­pro­jek­ta­vo na­mą, ku­ria­me iki šiol gy­ve­na su duk­ros šei­ma.

Au­to­rės nuo­tr.

Viskuo besidomintis ir ap­si­skai­tęs Hen­ri­kas La­sys ir šian­dien te­bė­ra iš­ti­ki­mas „Šiau­lių kraš­to“ skai­ty­to­jas.

Fo­tog­ra­fi­ja po­nui Hen­ri­kui – bu­vęs aist­rin­gas jo po­mė­gis.

Kar­tu su ju­bi­lia­tu gy­ve­nan­ti Hen­ri­ko La­sio duk­ra Vid­man­tė Ona ro­do tė­vu­ko da­ry­tas nuo­trau­kas.

Šią biog­ra­fi­nę kny­gą Hen­ri­kas La­sys pa­ra­šė bū­da­mas 94-erių.

As­me­ni­nės nuo­tr.

1954 me­tais po­nas Hen­ri­kas Ma­ga­da­ne su­lau­kė sa­vo šei­mos – į trem­tį pas vy­rą sa­va­no­riš­kai at­va­žia­vo žmo­na su abiem duk­ro­mis.

Po trem­ties grį­žus į Lie­tu­vą.