Ko­viu­kai ap­si­gy­ve­no mo­kyk­los sie­no­se

Paukš­čiai kol kas pa­si­rin­ko anks­čiau vai­kų dar­že­liui pri­klau­siu­sį pa­sta­tą. Jo sie­nos prieš ke­le­rius me­tus re­no­vuo­tos, su­mon­ta­vus pa­pil­do­mas de­ko­ra­ty­vias konst­ruk­ci­jas, jas ap­tin­ka­vus.

Da­bar pa­sto­gė­se žio­ji an­gos. Me­džia­gos iš­tru­pė­jo ar paukš­čiai pra­ka­po­jo sna­pais – lie­ka neaiš­ku.

Vie­to­mis ke­lių kumš­čių di­du­mo an­go­se gal­būt neiš­si­tek­tų su­bren­dę ko­vai. Ta­čiau jų jau­nik­liams ko­vu­kams įlis­ti pa­to­gu. Vi­du­je erd­vu, nes tarp de­ko­ra­ty­vaus sluoks­nio ir gelž­be­to­nio sie­nų pa­lik­ti tar­pai.

Vie­ni paukš­čiai iš­plas­no­ja lauk, sna­puo­se su­spau­dę plė­ve­lių ga­ba­lus. Ma­tyt, at­si­ka­po­ję nuo sie­nų. Lai­mi­kį ne­ša­si į ne­to­li esan­čius me­džius su­krau­tiems liz­dams pa­stip­rin­ti.

Per ki­tas an­gas su­len­da po du paukš­čius. Nuo že­mės gir­dė­ti, kaip jie sie­no­je kui­čia­si.

Vie­nas iš po­ros pa­skui iš­len­da ir nu­tu­pia vi­sai ša­li­mais sie­nos au­gan­čia­me me­dy­je.

Nau­jo­ji Ak­me­nė la­bai pa­tin­ka ko­vams, jų skai­čiuo­ja­ma šim­tais. La­biau­siai pa­ste­bi­mi pa­va­sa­riais, kai me­džiuo­se su­su­ka liz­dus. Kai ku­rio­se vir­šū­nė­se – ar­ti de­šim­ties.

Gau­si po­pu­lia­ci­ja ke­lia pro­ble­mų: pe­rė­ji­mo me­tu paukš­čiai der­gia ša­li­gat­vius ša­lia liz­da­vie­čių, triukš­min­gai kark­si. La­biau­siai pyks­ta pen­kiaaukš­čių na­mų gy­ven­to­jai. Jie ven­gia at­si­da­ry­ti lan­gus, nes dar prieš sau­lės te­kė­ji­mą iman­tys kark­sė­ti ko­vai truk­do mie­go­ti.

To­dėl mies­te skru­pu­lin­gai ge­nė­ja­mi me­džiai. Ta­čiau ko­vai pri­si­tai­ko, vis dėl­to su­suk­da­mi liz­dus ir tarp tra­pių ar ato­kiau au­gan­čių ša­kų.

Ban­do­ma bai­dy­ti paukš­čius, me­džiuo­se gąs­di­nti iš­ka­bi­na­mais ba­lio­nais, ka­muo­liais.

Ko­vai yra nyks­tan­tys paukš­čiai, dėl ku­rių ap­sau­gos yra pa­si­ra­šy­tos ir tarp­tau­ti­nės kon­ven­ci­jos, to­dėl da­bar esa­mu pe­rė­ji­mo lai­ko­tar­piu Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja drau­džia ar­dy­ti liz­dus.