APKLAUSA. Ką šiau­lie­čiai ži­no apie sie­ną Pri­si­kė­li­mo aikš­tė­je?

Jo­nas BAR­KAUS­KAS, ar­chi­tek­tas:

– Ar­chi­tek­tas Vy­te­nis Ru­do­kas (Pri­si­kė­li­mo aikš­tės re­konst­ruk­ci­jos pro­jek­to au­to­rius) nu­ma­tė, jog sie­na tu­ri bū­ti in­te­rak­ty­vi: aikš­tės pu­sė­je – ek­ra­nas, ki­to­je pu­sė­je – in­te­rak­ty­vus mies­to že­mė­la­pis, vir­šu­je – ap­žval­gos aikš­te­lė. Tik ži­nau, kad kai ku­rių da­ly­kų tu­rė­jo at­si­sa­ky­ti, nes Sa­vi­val­dy­bė aiš­ki­no, jog nė­ra lė­šų.

Jei­gu me­ras ti­ki­na, jog ne­ži­no ar ne­sup­ran­ta, ko­kia čia sie­na, te­gu pa­klau­sia ar­chi­tek­to. Be to, Sa­vi­val­dy­bė tu­ri Ad­mi­nist­ra­ci­ją, ku­ri for­mu­la­vo Pri­si­kė­li­mo aikš­tės re­konst­ruk­ci­jos kon­kur­so už­duo­tis, tvir­ti­no pro­jek­tą, iš­da­vė lei­di­mus sta­ty­bai, tai­gi, ga­li klaus­ti ir Ad­mi­nist­ra­ci­jos, kas čia bus?

EU­GE­NI­JA, Me­de­ly­no gy­ven­to­ja:

– Ir mes šią sie­ną "rau­dų sie­na" va­di­no­me, kol ne­su­ži­no­jo­me, kad čia gal bus tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cent­ras – tai gal vi­sai nie­ko? Sut­var­kys aikš­tę, sie­ną ge­riau­siems dai­li­nin­kams te­gu duo­da api­pieš­ti, ir vis­kas bus ge­rai.

Ma­nau, kad me­ras tik­rai tu­ri ži­no­ti, kas čia bus.

Tam Sa­vi­val­dy­bė ir pi­ni­gų tu­ri. Aš gal­vo­ju, jei­gu vi­sas gat­ves vi­sur ka­sa, ver­čia, tai pi­ni­gų tu­ri? Ne­gi vel­tui da­ro? Eu­ro­pos Są­jun­gos pi­ni­gus gau­nam, tai rei­kia pa­nau­do­ti

JUS­TAS, dir­ban­tis biu­re ša­lia aikš­tės:

– Vi­so­kių tos sie­nos pa­va­di­ni­mų esu gir­dė­jęs: jog čia bus tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cent­ro ba­zė, ap­žval­gos aikš­te­lė, "rau­dų sie­na", ki­no teat­ras – vi­so­kių va­rian­tų.

Man ta sie­na ge­rai at­ro­do ir nė tru­pu­čio ne­mai­šo, aš tik lau­kiu, ka­da vis­ką su­tvar­kys.

Me­ras gal tik no­ri iš gy­ven­to­jų iš­klaus­ti, kaip tą sie­ną pa­nau­do­ti ki­taip, nei su­pla­nuo­ta?

Pir­mi­nė funk­ci­ja bu­vo sie­ną pa­nau­do­ti kon­cer­tams, ren­gi­niams.

Mo­kes­čius mo­ka­me, tai te­gu pa­da­ro tą erd­vę mies­tie­čiams tin­ka­mą bend­rai nau­do­tis. Tam jo­kių pi­ni­gų ne­gai­la. Ner­vai ima tik ta­da, kai kaž­kam pri­va­čiai į ki­še­nę mies­to pi­ni­gai ima by­rė­ti.

Šiau­lie­tė DAI­VA:

– Ta sie­na – neįp­ras­tas va­rian­tas. Gir­dė­jau, kad čia bus ek­ra­nas. Gal, kai vis­ką su­tvar­kys, bus gra­žu?

Mies­to va­do­vas tu­rė­tų ži­no­ti, kas yra da­ro­ma – da­bar jau vė­lu klaus­ti, kas bus? Rei­kia tik baig­ti, kas pra­dė­ta, o pi­ni­gų jai įreng­ti tu­rė­jo nu­ma­ty­ti iš kar­to.

Ne­rei­kė­tų ar­chi­tek­tų kal­tin­ti. Spren­di­mus juk prii­ma Sa­vi­val­dy­bė, mies­to Ta­ry­ba – ne ar­chi­tek­tas. Ar­chi­tek­tas tei­kia tik siū­ly­mus, ką da­ry­ti, kaip da­ry­ti, bet jiems pri­tar­ti tu­ri Sa­vi­val­dy­bė.