Pa­va­sa­ris jau džiu­gi­na žie­dais

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Uo­las­kė­lių yra įvai­riau­sių rū­šių, jos ski­ria­si ir la­pais, ir žie­dų spal­vo­mis bei for­mo­mis.
Šiau­lių uni­ver­si­te­to Bo­ta­ni­kos so­de žie­dais akis jau džiu­gi­na anks­ti pra­žys­tan­tys au­ga­lai: kro­kai, eri­kos, uo­las­kė­lės, rak­ta­žo­lės, ši­la­gė­lės, ro­do­dend­rai ir ki­ti.

Vie­nos pir­mų­jų dar­že­liuo­se su­žy­di bal­to­sios snie­guo­lės. ŠU Bo­ta­ni­kos so­de pa­vė­sin­ges­nė­se vie­to­se jos dar te­be­žy­di. Kaip ir bal­ta­žie­džiai, mė­lyn­žie­džiai kro­kai. Tik sau­lės ato­kai­to­je jie jau vi­siš­kai nu­žy­dė­ję.

Mė­ly­nais žie­de­liais žyb­si si­bi­ri­nės scy­lės, smul­kia­žie­dės žyd­rės, pa­ma­žu pra­de­da skleis­tis rak­ta­žo­lių gel­to­ni, ro­ži­niai, vio­le­ti­niai žie­de­liai. Pie­vo­je bal­tai raus­vas gal­ve­les ke­lia sau­lu­tės, vio­le­ti­niais žie­de­liais vie­to­mis žy­di kva­pio­sios naš­lai­tės.

ŠU Bo­ta­ni­kos so­do di­rek­to­rius dr. Mar­ty­nas Kaz­laus­kas sa­ko, kad tai – įpras­tos mū­sų dar­že­lių gė­lės, ta­čiau no­rin­tiems anks­ti pa­va­sa­rį džiaug­tis žie­dais ga­li­ma pa­si­so­din­ti ir įvai­res­nių. Pa­vyz­džiui, la­bai anks­ti pa­va­sa­rį vio­le­ti­niais, ro­ži­niais ar bal­tais žie­de­liais pra­žys­ta pa­va­sa­ri­nių eri­kų ke­rai ir žy­di be­veik vi­są pa­va­sa­rį.

Eri­kas ge­riau­sia so­din­ti sau­lė­to­je vie­to­je, bet au­ga ir leng­va­me pa­vė­sy­je. Jos mėgs­ta pu­rią, pa­kan­ka­mai drėg­ną, hu­mu­sin­gą, švel­niai rūgš­čią (5,5–6 pH) dir­vą.

Pa­na­šių au­gi­mo są­ly­gų rei­kia ir anks­ti pra­žys­tan­tiems ro­do­dend­rams, dar va­di­na­miems aza­li­jo­mis.

Pur­pu­ri­niais žie­dais ap­si­py­lu­si žie­mą la­pus nu­me­tan­ti va­sar­ža­lė aza­li­ja (smai­lu­sis ro­do­dend­ras). Pa­na­šios spal­vos žie­dais, tik kiek smul­kes­niais žy­di ir vis­ža­lė aza­li­ja. Šių rū­šių ro­do­dend­rai žy­di 3–4 sa­vai­tes. Jei orai vė­ses­ni, žy­di ne taip gau­siai, bet il­giau.

Kad ro­do­dend­rai (taip pat ir aza­li­jos) ge­rai aug­tų ir bū­tų at­spa­rūs li­goms, M. Kaz­laus­kas pa­ta­ria dir­vą ap­lin­kui ro­do­dend­rus mul­čiuo­ti pu­šų, eg­lių spyg­liais, su­smul­kin­ta spyg­liuo­čių žie­ve, dur­pė­mis. Ypa­tin­gų dur­pių šiems au­ga­lams ne­rei­kia, tin­ka pa­pras­tos aukš­ta­pel­kių dur­pės.

Vis­ža­lius ro­do­dend­rus vasarį–kovą bū­ti­na ap­sau­go­ti nuo kait­rių sau­lės spin­du­lių. Ne­rei­kia deng­ti tik tų ro­do­dend­rų, ku­rie au­ga pu­šų paunks­nė­je.

Sau­lės ato­kai­to­je grei­tai vi­su gra­žu­mu mė­ly­nos, ro­ži­nės, vio­le­ti­nės spal­vos žie­dais su­žy­dės ši­la­gė­lės. Šios gė­lės mėgs­ta sau­sas, smė­lin­gas, sau­lė­tas vie­tas, ne vel­tui va­di­na­mos ši­lo gė­lė­mis. Nors ši­la­gė­lės žy­di neil­gai (apie po­rą sa­vai­čių), ta­čiau dar­že­lius puo­šia gra­žiais la­pais ir įspū­din­gais vai­sy­nais, ku­rie su­džio­vin­ti nau­do­ja­mi puokš­tėms.

Gel­to­nus pum­pu­rus su­kro­vė jau ir pa­va­sa­ri­nis ado­nis. Žals­vais žie­dais pra­žy­do ele­bo­rai (dar va­di­na­mi čė­rais, snie­go ro­žė­mis). Oran­ži­nius žie­dus su­kro­vė mar­gu­tės. Šie au­ga­lai, pa­sak Bo­ta­ni­kos so­do di­rek­to­riaus, taip pat nė­ra nau­jie­na lie­tu­vių dar­že­liuo­se.

Bo­ta­ni­kos so­do al­pi­na­riu­mas iš to­lo švie­čia gel­to­nais anks­tų žie­de­liais. Anks­tos žy­di vi­są pa­va­sa­rį ir akis džiu­gi­na gel­to­nais ki­li­mė­liais.

Įvai­riau­sių spal­vų ir for­mų žie­de­liais ap­si­py­lu­sios uo­las­kė­lės, taip pat kal­ni­niai au­ga­lai. Ža­lio­mis šluo­te­lė­mis žy­di mels­va­sis mė­li­tas, sau­go­mas Lie­tu­vos au­ga­las, au­gan­tis šla­pio­se, dur­pin­go­se pie­vo­se.

Ryš­kiai rau­do­nai al­pi­na­riu­me žy­di že­maū­gė tul­pė, tam­siai mė­ly­ną žie­dą iš­sklei­dęs nykš­tu­ki­nis vilk­dal­gis.

Iš ro­ži­nės į mė­ly­ną spal­vą be­si­mai­nan­čiais žie­dais žy­di plau­tės. Tai – Lie­tu­vos miš­kų au­ga­las.

Ro­ži­nius žie­dy­nus tar­si gry­bus iš­sklei­dę šaukš­čiai. Šie au­ga­lai au­ga ar­čiau van­dens, upe­lių, eže­rų šlai­tuo­se, drėg­no­se pie­vo­se. Po ke­lių sa­vai­čių žie­dai nu­nyks, juos už­goš di­de­li kar­py­ti šaukš­čių la­pai, ku­rie užau­ga iki met­ro aukš­čio. Šaukš­tis – taip pat lie­tu­viš­kas au­ga­las.

Smul­kiais gels­vais žie­de­liais žy­di viš­ta­pie­nės. M. Kaz­laus­kas sa­ko, kad dar­že­liuo­se šis au­ga­las nė­ra po­pu­lia­rus, gal­būt dėl sa­vo smul­ku­mo, pa­na­šu­mo į pa­pras­tą žo­lę.

Gel­to­nais žie­de­liais pa­ma­žu jau pra­de­da žy­dė­ti for­si­ti­jos, dar va­di­na­mos Ve­ly­kų me­džiu, nes pa­pras­tai pra­žys­ta Ve­ly­kų lai­ko­tar­piu.

Smul­kes­niais žie­de­liais, bet taip pat gel­to­nais pra­de­da žy­dė­ti ir gels­va­žie­dė se­du­la.

"Šis au­ga­las įdo­mus tuo, kad be­ne vie­nin­te­lis iš se­du­lų užau­gi­na val­go­mus vai­sius, pa­na­šius į kau­ka­zi­nės sly­vos. Vai­siai rūgš­to­ki, bet tu­ri daug vi­ta­mi­nų", – sa­ko Bo­ta­ni­kos so­do va­do­vas.

M. Kaz­laus­kas sa­ko, kad šie­met nors ir anks­ti ne­li­ko snie­go, ta­čiau ši­lu­mos te­ko pa­lauk­ti, tad ir pir­mie­ji žie­dai pa­si­ro­dė įpras­tu lai­ku. Tik kri­tu­lių ge­ro­kai ma­žiau bu­vo nei anks­tes­niais me­tais. Tos Bo­ta­ni­kos so­do vie­tos, ku­rios to­kiu me­tu dar bū­da­vo ga­na drėg­nos, šie­met yra sau­sos.

"Ta­čiau drėg­mės trū­ku­mo pa­va­sa­rį au­ga­lai pa­pras­tai ne­jau­čia, bū­na tik jo per­tek­lius, blo­giau, kai pa­si­tai­ko sau­sas ru­duo, ta­da kai ku­rie au­ga­lai ne­ga­li tin­ka­mai pa­si­ruoš­ti žie­mai", – sa­ko M. Kaz­laus­kas.

 

Sidabro žiedai https://www.silvera.lt/ziedai