Tre­čiak­la­sės gel­bė­jo au­to­mo­bi­lio kliu­dy­tą mo­čiu­tę

Nie­ko ne­lauk­da­mos sku­bė­jo pa­dė­ti

Ba­lan­džio 3 die­ną Go­da Kviet­kaus­kai­tė ir Aus­tė­ja Zem­ku­tė po pa­mo­kų iš pro­gim­na­zi­jos žings­nia­vo link mies­to cent­ro. Mer­gai­tės – la­bai ge­ros drau­gės, po pa­mo­kų daž­nai bend­rau­ja, nes Go­dai ten­ka pa­lauk­ti au­to­bu­so į Ska­kus ar­ba at­va­žiuo­jan­čių ją par­vež­ti tė­čio, se­ne­lio.

Moks­lei­vių dė­me­sį pa­trau­kė Bo­ri­so Dau­gu­vie­čio gat­vė­je su stum­do­mu ve­ži­mė­liu, į ku­rį ga­li at­si­rem­ti, per žo­ly­nė­lį ei­nan­ti gar­baus am­žiaus mo­te­ris. Net­ru­kus iš gre­ti­mo kie­mo ėmė stum­tis au­to­mo­bi­lis, ku­rio vai­ruo­to­jas ne­krei­pė dė­me­sio į pės­čią­ją.

"Jis stū­mė­si ke­lis kar­tus, tai lė­čiau, tai grei­čiau. Tik akis ati­trau­kiau į ša­lį, pa­si­su­kau, – o mo­čiu­tė jau gu­li ant ke­lio, daik­tai pa­bi­rę per as­fal­tą. Dar spė­jau te­le­fo­ną iš­si­trauk­ti ir už­fik­suo­ti nu­va­žiuo­jan­tį au­to­mo­bi­lį. Pri­puo­lė­me su Go­da pa­dė­ti se­nu­tei at­si­kel­ti. Šiaip ne taip abiems pa­vy­ko. Ta­da mo­čiu­tė pa­kė­lu­si ran­ką ban­dė stab­dy­ti pra­va­žiuo­jan­čius au­tom­bi­lius. Vie­nas su­sto­jo. Aš pa­kal­bė­jau su vai­ruo­to­ju ir kaž­kaip sa­vai­me pa­siū­liau jam pa­šne­kė­ti su po­li­ci­ja. Net ne­ži­nau, kaip? Atė­jo į gal­vą to­kia min­tis ir vis­kas", – praė­jus ke­lioms die­noms po įvy­kio "Šiau­lių kraš­tui" pa­sa­ko­jo Aus­tė­ja Zem­ku­tė.

Pri­mir­šo gi­mi­mo da­tą ir ad­re­są

Vy­ras mer­gai­tės duo­tu te­le­fo­nu pa­skam­bi­no bend­ruo­ju pa­gal­bos nu­me­riu, po to pa­rei­gū­nai de­ta­liau iš­klau­si­nė­jo pa­čios Aus­tė­jos.

"Tru­pu­tį bu­vo ne­drą­su, pa­si­me­čiau, net sa­vo gi­mi­mo da­tą ir gy­ve­na­mo­sios vie­tos ad­re­są pri­mir­šau. Pas­kui jau ma­no te­le­fo­nu per­skam­bi­no grei­to­sios pa­gal­bos me­di­kai ir pa­klau­sė, ar rei­kia pa­gal­bos. Da­viau jiems te­le­fo­ną pa­šne­kė­ti su at­vy­ku­siais pa­rei­gū­nais", – pa­sa­ko­ja mer­gai­tė.

Kol Aus­tė­ja bend­ra­vo su po­li­ci­ja, jos drau­gė Go­da sau­go­jo abie­jų su­rink­tus gar­baus am­žiaus mo­ters daik­tus ir ran­ki­nę.

"Man bu­vo la­bai gai­la mo­čiu­tės, nes ji se­na. Pa­gal­vo­jau, kaip bai­su bū­tų, jei ma­no mo­čiu­tei taip at­si­tik­tų", – sa­vo ne­ri­mu pa­si­da­li­jo G. Kviet­kaus­kai­tė. 80 me­tų nu­ken­tė­ju­sio­ji bu­vo nu­vež­ta į li­go­ni­nę, jai nu­sta­ty­tas bend­ras vi­so kū­no su­mu­ši­mas, po to ji iš­leis­ta gy­dy­tis am­bu­la­to­riš­kai.

Mo­kyk­la di­džiuo­ja­si

Tre­čio­kių pa­gal­ba bu­vo svar­bi. Šiau­lių ap­skri­ties vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to at­sto­vė spau­dai Gai­lu­tė Smag­riū­nie­nė in­for­ma­vo, kad pa­gal mer­gai­tės fil­muo­tą me­džia­gą pa­rei­gū­nai nu­sta­tė au­to­mo­bi­lį "VW Pas­sat" vai­ra­vu­sį as­me­nį, ku­ris pa­si­ša­li­no iš įvy­kio vie­tos ir per pus­va­lan­dį jį su­ra­do. 76-erių me­tų jo­niš­kie­tis bu­vo blai­vus, jis paaiš­ki­no ne­pa­ju­tęs, kad kaž­ką kliu­dė.

Mer­gai­tės apie įvy­kį sku­bė­jo pa­si­pa­sa­ko­ti tė­ve­liams, o ki­tą die­ną pra­si­ta­rė kla­sės auk­lė­to­jai.

Tru­pu­tį bu­vo ne­drą­su, pa­si­me­čiau, net sa­vo gi­mi­mo da­tą ir gy­ve­na­mo­sios vie­tos ad­re­są pri­mir­šau.

"Mes la­bai di­džiuo­ja­mės to­kiu gra­žiu tre­čiak­la­sių poel­giu, ku­ris ga­li tap­ti pa­vyz­džiu ki­tiems. Ma­nau, to­kie da­ly­kai atei­na iš šei­mos, daug le­mia auk­lė­ji­mas, pa­vyz­dys", – sa­ko lai­ki­nai ei­nan­ti Ma­to Slan­čiaus­ko pro­gim­na­zi­jos di­rek­to­rės pa­rei­gas Vio­le­ta Zig­man­tie­nė.

Ne apa­gal am­žių bran­džios

Go­dos ma­ma Al­ma Kviet­kaus­kie­nė re­dak­ci­jai pa­sa­ko­jo, kad duk­rai įvy­kis la­bai įstri­go ir pa­vei­kė, va­ka­re ji bu­vo su­si­grau­di­nu­si. Ta­čiau iš kar­to vis­ką pa­sa­ko­ti bi­jo­jo, kad tė­ve­liai ne­prie­kaiš­tau­tų, jog ki­ša­si į suau­gu­sių­jų rei­ka­lus.

Aus­tė­jos Zem­ku­tės ma­ma Li­na Kelp­šie­nė sa­ko, kad duk­ros poel­gis ne­nus­te­bi­no, nes ji la­bai sa­va­ran­kiš­ka, gal to­dėl kad tu­ri ge­ro­kai vy­res­nius bro­lį ir se­se­rį, tad el­gia­si pa­gal am­žių iš­skir­ti­nai bran­džiai, lin­ku­si už­jaus­ti silp­nes­nius, my­li gy­vū­nus. Aus­tė­ja net pa­ti su­si­ta­rė su po­li­ci­ja, kaip, ku­rio­je vie­to­je su­si­tik­ti ir per­duo­ti fil­muo­tą me­džia­gą iš įvy­kio vie­tos.

"Kai vis­kas at­si­ti­ko, Aus­tė­ja skam­bi­no ke­lis kar­tus, bet tuo me­tu dir­bau, ma­niau, kad tie­siog kaž­ką iš mo­kyk­los no­ri pa­sa­ky­ti ir nė­ra sku­bu. Pas­kui ga­vau pa­sta­bą: "Ma­my­te, kai man ta­vęs la­biau­siai rei­kia, neat­si­lie­pi", – pa­sa­ko­jo L. Kelp­šie­nė.