Aguonaičio žiedų laukė šešerius metus

"Bo­ta­ni­kos so­das bend­rau­ja su ki­tais pa­sau­lio bo­ta­ni­kos so­dais, kei­čia­si sėk­lo­mis. Prieš še­še­rius me­tus pas mus at­ke­lia­vo aguo­nai­tis ir bu­vo pa­sė­tas", – au­ga­lo is­to­ri­jos pra­džią pri­si­me­na R. Vai­no­rie­nė.

Pir­mais me­tais aguo­nai­čio dai­gus la­bai sun­ku iš­sau­go­ti, daž­niau­siai jie žūs­ta, rei­kia di­džiu­lės prie­žiū­ros. ŠU Bo­ta­ni­kos so­de dai­ge­liai au­go va­zo­nė­ly­je, prieš po­rą me­tų bu­vo pa­so­din­ti lau­ke.

Pra­žy­du­sio aguo­nai­čio aukš­tis – 40–50 cen­ti­met­rų.

"Be­veik vi­sos aguo­nai­čių rū­šys (jų yra 55) – iš Ki­ni­jos, Hi­ma­la­jų kal­nų, tik 1–2 – Eu­ro­pos. Jų au­gi­mo są­ly­gos – šal­tos žie­mos, vė­sios va­sa­ros, mu­so­ni­niai lie­tūs, drėg­mė. Kai pas mus už­kai­ti­no iki 36 laips­nių, net ne­gal­vo­jau, kad ga­li pra­žys­ti. Ta vie­ta bu­vo daug lais­to­ma, tai tur­būt ir iš­gel­bė­jo", – sa­ko R. Vai­no­rie­nė.

Pa­sak moks­li­nin­kės, aguo­nai­tį ga­li­ma pra­žy­din­ti ir grei­čiau, bet Bo­ta­ni­kos so­de au­ga­lų yra la­bai daug, tad vie­no iš­skir­ti ir su­teik­ti idea­lių są­ly­gų ne­ga­li.

Aguo­nai­tis – kap­ri­zin­gas au­ga­las, nors pri­klau­so aguo­ni­nių šei­mai. Jam rei­kia drėg­no, der­lin­go, leng­vo su­bstra­to. Ne­mėgs­ta karš­čio, sau­lės ato­kai­tos. Tai – pa­vė­sio, so­do au­ga­las. Jam rei­kia pa­rink­ti ry­ti­nę ar­ba va­ka­ri­nę pu­sę.

Pra­žy­din­ti aguo­nai­tį – iš­šū­kis.

Aguo­nai­čio žie­dy­ne su­si­for­muo­ja ne­ma­žai žie­dų. Pir­mie­ji sklei­džia­si vir­šū­ni­niai. Žie­dai at­si­mer­kia vie­nas pa­skui ki­tą. Pa­tys de­ko­ra­ty­viau­si – pir­mie­ji.

Jei są­ly­gos bus vė­ses­nės, Bo­ta­ni­kos so­de šis au­ga­las tu­rė­tų žy­dė­ti apie tris sa­vai­tes.

"Di­džiau­sias įspū­dis bū­na, kai žy­di di­de­lis au­ga­lų są­ža­ly­nas. Mū­sų Bo­ta­ni­kos so­de kol kas to nė­ra, bet džiau­gia­mės ir tuo. Mums, bo­ta­ni­kams, kiek­vie­nas re­tes­nis pra­žy­din­tas au­ga­las yra džiaugs­mas. Lan­ky­to­jams ir­gi įdo­mu pa­ma­ty­ti gy­vą re­te­ny­bę", – sa­ko R. Vai­no­rie­nė.

Aguo­nai­čiai nė­ra il­gaam­žiai, juos rei­kia nuo­lat at­sė­ji­nė­ti, atau­gin­ti. R. Vai­no­rie­nė ti­ki­si, kad nu­žy­dė­jęs au­ga­las su­bran­dins sėk­las. Jei ne – teks vėl už­si­sa­ky­ti iš ki­tų Bo­ta­ni­kos so­dų.

Jei aguo­nai­tis sėk­las su­bran­dins ir pa­ts pa­si­sės, ti­kė­ti­na, kad bus la­biau pri­si­tai­kęs prie mū­sų kli­ma­to.

R. Vai­no­rie­nė rū­pi­na­si kal­ni­nių au­ga­lų ko­lek­ci­ja ir ži­no: jei au­ga­lus par­si­ve­ži iš na­tū­ra­lių bu­vei­nių, kal­nų, sun­ku ti­kė­tis, kad pas mus iš­gy­vens. Bet jei su­si­ren­ki sėk­las ir pa­sė­ji, kur kas di­des­nė ti­ki­my­bė dai­gui iš­lik­ti, jis vys­to­si nau­jo­mis są­ly­go­mis, tai­ko­si.

Pa­sak R. Vai­no­rie­nės, pra­žy­du­si aguo­nai­čių rū­šis dar nė­ra pa­ti gra­žiau­sia. Bo­ta­ni­kos so­de au­ga ir no­te­ra­la­pis aguo­nai­tis, bet šie­met jis dar tik­rai ne­žy­dės. Tai pa­ti po­pu­lia­riau­sia rū­šis, užau­ga iki 1 met­ro. Žie­dai stam­būs, dan­gaus mė­ly­nu­mo – sod­riai mė­ly­nos spal­vos.

Tarp 55 rū­šių yra ir rau­do­nai, gel­to­nai žy­din­čių aguo­nai­čių.

Lie­tu­vo­je gė­li­nin­kų mė­gė­jų dar­že­liuo­se aguo­nai­čių žie­dų R. Vai­no­rie­nei ne­te­ko ma­ty­ti.

No­te­ra­la­pių aguo­nai­čių sėk­los par­duo­da­mos, bet no­rint su­lauk­ti žie­dų, rei­kia ap­si­šar­vuo­ti kant­ry­be.

Ga­li­ma sė­ti ru­de­nį der­lin­go­je že­mė­je, star­ti­fi­kuo­ti sėk­las. Jo­kiu bū­du neiš­žio­vin­ti su­bstra­to. Kai dai­gai su­dygs, žie­dų teks pa­lauk­ti ne vie­ne­rius me­tus.

Aguo­nai­tis – trum­paam­žis au­ga­las, pra­žys­ta ir nu­nyks­ta. Bet bū­na, kad iš­dygs­ta nau­ji ūg­liai ar­ba pa­si­sė­ja iš sėk­lų. Nors dau­gu­ma rū­šių žy­di vie­ną kar­tą gy­ve­ni­me, yra ir il­ga­me­čių.

Mums, bo­ta­ni­kams, kiek­vie­nas re­tes­nis pra­žy­din­tas au­ga­las yra džiaugs­mas. Lan­ky­to­jams ir­gi įdo­mu pa­ma­ty­ti gy­vą re­te­ny­bę.