Ar gyvensime DVIRATIŠKĖSE?

Skaičiau apie Radviliškio Lizdeikos gimnazijos 7-10 klasių moksleivių žygį dviračiais po Šiaulių kraštą. Tai nebe pirma tokia pažintinė kelionė, kuomet per dvi savaites nukeliaujama apie 50 km., apsidairoma, pasigilinama, susipažįstama ir ,svarbiausia, pailsima nuo telefonų, interneto, televizijos, miesto rutinos.

Taip kilo daug minčių, nes pati jau daug metų vasaromis važinėjuosi dviračiu.

Kadaise Šiauliai turėjo pretenzijų į dviračių miesto vardą. Ne iš piršto laužtas tai buvo prasimanymas, nes juk „Vairas“, o dabar “Baltic Vairas“ reprezentuoja mūsų miestą ir šalį.

Žiūrim, ką gi mes turim. Vasarą randasi daugiau besivažinėjančiųjų dviračiais, nes esama dviračių takų, dviratininkų zonų. Džiugu, jog daugėja sportuojančių jaunų šeimų, pavienių ekstremalų, kurie ieško saviraiškos formų.

Pažįstu šiaulietį, kuris kasdien iš pietinio mikrorajono dviratį mina į miesto centrą. Žmogus grūdinasi, sportuoja, sutaupo nemažai lako ir pinigų. O juk per krizę dviratį ypatingai turėtų pamėgti dirbantys ir bedarbiai, jaunimas, net senjorai.

Šį pavasarį žvalgiausi po Beneliukso valstybes ir ne tik pro turistinio autobuso langą. Buvau sužavėta ne tik Olandijos pakelėse besipuikuojančiais baltasparniais vėjo malūnais.

Mane tiesiog pribloškė Amsterdame matytų dviračių kiekiai. Kelionės gidė pasakojo, jog vien šio miesto gyventojai turi apie 10 milijonų dviračių, kitaip tariant, net po kelis kiekvienam asmeniui.

Kasdieniniai — juodi, išeiginiai — ryškesnių spalvų. Aišku, veikia ir dviračių nuoma. Pavyzdžiui, Liuksemburge nuomojami dviračiai yra žydros bei oranžinės spalvos.

Galbūt, kilo asociacijų dėl eksmero A.Zuoko nepasisekusių bandymų nuomoti sostinėje oranžinius dviračius? Idėja kaip tik ir buvo nusižiūrėta iš mano minėtų kaimyninių valstybių.

Kodėl ji nepasiteisino? Ogi todėl, kad nebuvo tam tinkamai pasiruošta. Nereikia pamiršti, jog lietuviai yra sovietinio mąstymo žmonės: į skolintą daiktą žvelgia atsainiai, o dovanoto visai nesaugo (prisiminkime taip vadinamus valdiškus butus arba bendrabučius, kurie nustekenti iki piratnamių arba lūšnynų lygio).

Kur link suku? Štai K.Donelaičio gatvės kapinėse galima išsinuomoti kibirą, kastuvą, grėblį už tam tikrą užstatą arba pateikus asmens dokumentą. Tai kuo skiriasi dviračių nuoma? Lygiai tas pats principas.

O jeigu norite įsigyti gerą dviratį, juk, manau, net išsimokėtinai galima pamėginti. Prie „Baltic Vairo“ būtų galima ne tik įrengti servisą, bet ir mokymo važiuoti, supažindinimo su elementariais važiavimo reikalavimais kursus.

Beje, šiauliečiai turi gilias dviračių klubo tradicijas. Ir ne tik BMX važiavimo trasose, bet ir kelionių, žygių po Lietuvą, kalnus ir kitas vietoves. Tiesiog reikia dažniau reklamuoti dviračio privalumus ir mūsų visų gyvenimo kokybė kardinaliai pakis. O bendravimo kultūros reikalai taip pat randasi ne išsyk, to reikia mokytis.

Pasidairykime aplink, kaip nykiai atrodo miestas vasarą, kai neturėdami dviračių paaugliai „žaidžia“ per balkonus praeiviams ant galvų mėtydami kiaušinius, pieno maišelius, gėlių vazonus, “tapydami“ namų sienas, daužydami vitrinas, šlapindamiesi laiptinėse, lakstydami ir keikdamiesi ir t.t.

Jeigu veiktų dviratininkų vasaros stovyklos, kaip pasikeistų gyvenimas DVIRATIŠKĖSE, o savaitgaliais ir šeimos galėtų kur nors priemiesty ar net mikrorajonų aikštelėse, dviračių takuose ir pan. organizuotai stovyklauti, rungtyniauti, iškylauti.

Reikia tik rasti entuziastų, pedagogų, sportininkų, kurie imtųsi iniciatyvos, kad mūsų miestas pagaliau taptų dviratininkų miestu, užkrėstų kitus didmiesčius dviratomanija.

Beje, vaikų darželiuose irgi būtų galima organizuoti triratukininkų lenktynes, išleidžiant po du nuomojamus dviratukus. Juk mūsų klimato sąlygomis važinėtis galima net pusę metų. O vasarą būtų puiki iniciatyva uždaryti bent Architektų gatvę, kad dviratininkai be kaukių ar kitų oro filtrų pajėgtų laisvai važinėtis iš vieno miesto galo į kitą ( vėl prisiminiau, kaip lengvai, grakščiai amsterdamiečiai mina dviračius, vilkėdami kostiumus, paltukus, o iš krepšių kyšo aukštakulniai bateliai).

Esame įpratę, kad kažkas įvestų tvarką (TVARKA BUS...), užuot patys ėmę keistis, tvarkytis, rodyti iniciatyvą. Jokia partija nepajėgi pakeisti mūsų stereotipų, neveiklumo, kartais infantilumo ar abejingumo. Todėl atsakymas į klausimą, ar kada nors būsime dviratininkų miestu, glūdi mumyse.