(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Gamink ir BALSUOK
Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi
Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Sveikata

Kai laimingas vaikas, laimingi ir tėvai

2017 m. rugsėjo 12 d.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ

Kas svar­biau­sia au­gi­nant vai­ką: ar tai, kad jis įgy­tų kuo dau­giau ži­nių, ar kad bū­tų smal­sus ir kū­ry­bin­gas? Šiau­lių uni­ver­si­te­to dės­ty­to­ja ki­ne­zi­te­ra­peu­tė dr. Vai­da Alek­na­vi­čiū­tė-Ab­lons­kė pa­ro­do­je „Ką vei­ki?/ Ta­vo PIN ko­das“ da­li­jo­si sa­vo as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi, kaip au­gin­ti smal­sų, drą­sų, kū­ry­bin­gą ir at­sa­kin­gą vai­ką.

jurgita@skrastas.lt

Pa­gy­ri­mų ne­bū­na per daug

„Aš ne psi­cho­lo­gė. Esu ma­ma, ku­ri no­ri užau­gin­ti sa­vo vai­kus lai­min­gus, drą­sius ir ak­ty­vius vi­suo­me­nės pi­lie­čius“, – sa­ko V. Alek­na­vi­čiū­tė-Ab­lons­kė. Mo­te­ris, au­gin­da­ma dvi sa­vo duk­ras, re­mia­si ki­tų psi­cho­lo­gų re­ko­men­da­ci­jo­mis, pa­ste­bė­ji­mais. Ta­čiau ži­nios yra vie­na, o vi­sa ki­ta, kaip tai vei­kia pra­kti­ko­je. Pra­ne­ši­me „Lai­min­gi ir vai­kai, lai­min­gi ir jūs“ ji ap­žvel­gė tuos me­to­dus, ku­rie jai pa­si­tei­si­no, pa­tei­kė konk­re­čių pa­vyz­džių.

Pa­sak dės­ty­to­jos, tik nuo tė­vų pri­klau­so, ko­kiu žmo­gu­mi taps užau­gęs vai­kas: ar jis bus links­mas, smal­sus, ar bus ner­vin­gas, nie­kuo ne­si­do­min­tis niurgz­lys.

„Sa­vo šei­mo­je mes sten­gia­mės va­do­vau­tis to­kia tai­syk­le, kad vai­kas jau­čia­si lai­min­gas, my­li­mas, kai jau­čia­si sau­gus, o sau­gus – kai ži­no tai­syk­les“, – sa­ko pra­ne­šė­ja.

V. Alek­na­vi­čiū­tė-Ab­lons­kė įsi­ti­ki­nu­si, kad vai­kas jau­čia­si my­li­mas, kai yra gi­ria­mas, to­dėl sa­vo duk­ras sten­gia­si gir­ti kuo daž­niau ne­bi­jo­da­ma, kad jos iš­leps. Tik pa­gy­ri­mas tu­ri bū­ti aiš­kus, tiks­lus, konk­re­tus ir be pa­tai­ka­vi­mo. Pa­vyz­džiui, vai­kas su­plo­vė in­dus ir mes jį pa­gi­ria­me: „Šau­nuo­lis, tu su­plo­vei in­dus“.

Gir­da­mi vai­ką, pa­ro­do­me jam rū­pes­tį, dė­me­sį, ko iš jo ti­ki­mės ir atei­ty­je. Taip vai­kui su­tei­kia­me pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi.

Rei­kia nuo­šir­džiai do­mė­tis tuo, ką vai­kas da­ro, da­ly­vau­ti to­je veik­lo­je. Pa­vyz­džiui, ma­žas vai­kas su­si­kau­pęs sta­to ka­la­dė­lių bokš­tą. Tė­vai vai­ką ga­li pa­gir­ti: „Tu la­bai su­si­kau­pęs dė­lio­ji, tau tik­riau­siai išeis la­bai aukš­tas bokš­tas.“

„Vai­kui ne­rei­kia įsa­ki­nė­ti, val­dy­ti jo, tie­siog at­spin­dė­ki­te tai, ką ma­to­te“, – pa­ta­ria pra­ne­šė­ja.

Sau­gu­mo su­tei­kia tar­pu­sa­vio pa­si­ti­kė­ji­mas

„Vai­kams jaus­tis sau­giems pa­de­da są­ži­nin­gu­mo, tar­pu­sa­vio pa­si­ti­kė­ji­mo, em­pa­ti­jos, taip pat op­ti­miz­mo ir pro­ble­mų spren­di­mo mo­ky­ma­sis“, – sa­ko dvie­jų vai­kų ma­ma.

Są­ži­nin­gu­mo ir tar­pu­sa­vio pa­si­ti­kė­ji­mo mo­ky­ma­sis pa­de­da kur­ti ir iš­lai­ky­ti ar­tu­mą tarp tė­vų ir vai­kų.

„Man pa­tin­ka ta idė­ja ir aš ja va­do­vau­juo­si, kad nie­ka­da ne­rei­kia nuo vai­ko slėp­ti jo­kių bė­dų, su ku­rio­mis ten­ka su­si­dur­ti šei­mo­je, kad ir ko­kios skau­džios ar ne­ma­lo­nios jos bū­tų. Vai­kui rei­kia vis­ką pa­sa­ky­ti ir paaiš­kin­ti. Ti­kiu, kad mes vai­kui taip pa­ro­do­me ir mo­ko­me jį, kaip rea­guo­ti į pro­ble­mas, kaip tvar­ky­tis su emo­ci­jo­mis ir kaip spręs­ti pro­ble­mas. Tuo pa­čiu vai­kui siun­čia­me ži­nią, kad ir tu ga­li įveik­ti sa­vo pro­ble­mas, o jei­gu kils bė­dų, mes tau pa­dė­si­me“, – sa­ko mo­te­ris.

Kaip ug­dy­ti tar­pu­sa­vio pa­si­ti­kė­ji­mą?

V. Alek­na­vi­čiū­tė-Ab­lons­kė pa­tei­kia pa­vyz­dį iš sa­vo pra­kti­kos. Daž­nai sve­čiuo­ja­si tė­vų so­dy­bo­je, ku­ri nė­ra ap­tver­ta, o ne­to­lie­se – ga­na jud­ri gat­vė ir tven­ki­nys. Kaip su­si­tar­ti su ma­žu vai­ku, kad trum­pam pa­lik­tas vie­nas jis neiš­bėg­tų į gat­vę ar ne­nuei­tų prie tven­ki­nio?

„Kai duk­rai bu­vo tre­ji me­tu­kai, pa­klau­siau jos: „Jei­gu nuei­siu į trum­pam į vi­dų, ar tu nie­kur nei­šei­si iš kie­mo, ar ga­liu ta­vi­mi pa­si­ti­kė­ti?“ Duk­ra pa­tvir­ti­na. Nuei­nu į vi­dų ir už­trun­ku kiek il­giau tuo pa­čiu ste­bė­da­ma, ką duk­ra vei­kia kie­me. Po ku­rio lai­ko išė­ju­si į lau­ką pa­gi­riu duk­rą: „Šau­nuo­lė, tu iš­bu­vai kie­me. Aš ga­liu ta­vi­mi pa­si­ti­kė­ti.“ Tai vie­nas iš va­rian­tų, kaip mes ku­riam pa­si­ti­kė­ji­mą“, – sa­ko pra­ne­šė­ja.

Ki­tas bū­das kur­ti tar­pu­sa­vio pa­si­ti­kė­ji­mą – ne­to­le­ruo­ti me­lo. „Mes ta­ve my­lė­si­me vi­sa­da, kas be­nu­tik­tų, ką be­pa­da­ry­tum, tik nie­ka­da mums ne­me­luok. Jei­gu me­luo­si, mes ta­vi­mi ne­pa­si­ti­kė­sim“, – taip rei­kė­tų su­si­tar­ti su vai­ku.

Em­pa­ti­ja

No­rint, kad vai­kas mo­kė­tų už­jaus­ti, su­pras­ti ki­tą ir pa­dė­ti, rei­kia ši­to iš jo ti­kė­tis. V. Alek­na­vi­čiū­tė-Ab­lons­kė įsi­ti­ki­nu­si, kad ir tri­me­tis vai­kas ge­ba su­si­do­ro­ti su ati­tin­ka­mo­mis na­mų ruo­šos už­duo­ti­mis, pa­dė­ti ar­ti­mie­siems.

Ke­tur­me­tė dės­ty­to­jos duk­ra na­muo­se tu­ri tam tik­rų pa­rei­gų – su­plau­ti puo­de­lius, nu­va­ly­ti dul­kes, pa­si­klo­ti sa­vo lo­vą ir pa­šer­ti ka­ti­nė­lį.

Ma­ži vai­kai daž­nai ne­no­riai da­li­ja­si sa­vo žais­lais. Čia taip pat pra­ver­čia em­pa­ti­jos ug­dy­mas. „Kaip ma­nai, kaip tas vai­kas jau­čia­si, kad tu ne­si­da­li­ji žais­liu­ku? At­sa­ky­mas daž­niau­siai bū­na: „Liūd­nas“. O tu ar no­rė­tum taip jaus­tis? Jei­gu ne, tai gal pa­si­da­link žais­liu­ku, vai­kas tru­pu­tį pa­žais ir tau grą­žins“, – pa­vyz­dį pa­tei­kia pra­ne­šė­ja.

Kaip vai­kams su­pras­ti, kad tė­vai juos my­li?

Kuo dau­giau bū­ti su vai­ku, ro­dy­ti rū­pes­tį ir užuo­jau­tą. Pa­sak pra­ne­šė­jos, net ir ne­tu­rint daug lai­ko, rei­kia bū­ti­nai su­ras­ti jo sa­vo vai­kams ir tą lai­ką pra­leis­ti ko­ky­biš­kai, nuo­šir­džiai džiau­gian­tis bend­ra veik­la: žai­džiant, kal­ban­tis, ke­liau­jant.

Taip pat nuo­šir­džiai rei­kia do­mė­tis vai­ko pro­ble­mo­mis. Jei­gu vai­kas sa­ko, kad su­si­py­ko su drau­gu, ne­rei­kė­tų į tai nu­mo­ti ran­ka, nes vai­kui tai yra la­bai svar­bu. Rei­kė­tų pa­si­kal­bė­ti, ko­dėl su­si­py­ko, kas nu­ti­ko, ką bū­tų ga­li­ma pa­keis­ti, kad ki­tą kar­tą taip ne­nu­tik­tų.

Rei­kia di­džiuo­tis tais da­ly­kais, ku­riuos vai­kas iš­moks­ta ir pa­da­ro. Ir džiaugs­mu rei­kė­tų pa­si­da­lin­ti ne tik vai­kui gir­dint, bet ir prie se­ne­lių, drau­gų, gi­mi­nai­čių. Di­džia­vi­ma­sis sa­vo vai­ko pa­sie­ki­mais ke­lia vai­ko sa­vi­ver­tę.

Dar vie­nas svar­bus da­ly­kas pa­ro­dy­ti, kad my­li­te vai­ką, kuo daž­niau jį ap­ka­bin­ti, pa­my­luo­ti. To rei­kia ne tik kū­di­kiams, ma­žiems vai­kams, bet ir jau paau­gu­siems. Net ir paaug­liams rei­ka­lin­gas ap­ka­bi­ni­mas.

„Vai­kas vi­sa­da yra ge­ras, ne­tin­ka­mas ga­li bū­ti tik jo el­ge­sys. Jei­gu duk­ra pa­da­rė kaž­ką blo­go, nie­ka­da ne­sa­kau, kad tu esi blo­ga. Sa­kau – tu blo­gai, ne­tin­ka­mai pa­siel­gei“, – pa­tir­ti­mi da­li­ja­si pra­ne­šė­ja.

Op­ti­miz­mo ga­li­ma iš­mok­ti

No­rint, kad vai­kas užaug­tų lai­min­gas, rei­kia jį mo­ky­ti op­ti­miz­mo.

„Daug moks­li­nių stu­di­jų at­lik­ta, kad op­ti­miz­mas ge­ri­na ne tik psi­chi­nę, bet ir fi­zi­nę svei­ka­tą. Op­ti­mis­tai yra la­biau lin­kę bend­rau­ti, drau­gau­ti, jiems ge­riau se­ka­si moks­le, dar­be, ra­miau žiū­ri į vi­sas gy­ve­ni­miš­kas si­tua­ci­jas. Taip yra ir dėl to, kad op­ti­mis­tai yra lin­kę pri­siim­ti įsi­pa­rei­go­ji­mus, kar­to­ti tuos veiks­mus, ku­rie ve­da į sėk­mę. Jei­gu juos iš­tin­ka ne­sėk­mė, jie tai prii­ma kaip lai­ki­ną veiks­nį, ku­rį iš­gy­ve­na ir ei­na to­liau“, – sa­ko V. Alek­na­vi­čiū­tė-Ab­lons­kė.

Mo­te­ris sa­vo vai­kus op­ti­miz­mo mo­ko kiek­vie­no­je si­tua­ci­jo­je įžvelg­da­ma kaž­ką ge­ro. Kiek­vie­ną va­ka­rą kar­tu su vy­res­nią­ja duk­ra min­ti­mis per­bė­ga per praė­ju­sią die­ną. Ma­ma pra­šo duk­ros pri­si­min­ti tris ge­rus da­ly­kus įvy­ku­sius tą die­ną ir tik vie­ną blo­gą. Api­bend­ri­nus pa­si­ro­do, kad die­na bu­vo ge­ra. Ta­da ma­ma klau­sia, ko­kia bus ki­ta die­na. Duk­ra pa­pras­tai sa­ko, kad bus ge­ra, pa­sa­kiš­ka, nuo­sta­bi.

„Taip tam tik­ru bū­du pro­gra­muo­jam, kad ry­toj bus ge­ra die­na. Ki­taip sa­kant, neu­ro­ling­vis­ti­nis pro­gra­ma­vi­mas“, – sa­ko pra­ne­šė­ja.

Mo­ko­si spręs­ti pro­ble­mas

V. Alek­na­vi­čiū­tė-Ab­lons­kė sa­ko, kad rei­kia kuo dau­giau kal­bė­tis su vai­ku, nes taip au­ga ir vai­kas, au­gi ir pa­ts.

Kal­bė­tis rei­kia ne tik apie ge­rus da­ly­kus, bet ir apie pro­ble­mas. Vai­ką rei­kia iš­mo­ky­ti spręs­ti jas. Pa­vyz­džiui, jei­gu vai­kas kaž­ko la­bai už­si­gei­džia ar­ba kaž­kas vyks­ta ne taip kaip jis no­ri, ir pra­de­da ožiuo­tis, verk­ti, rei­kia nu­ra­min­ti vai­ką ir pa­pra­šy­ti, kad jis įver­tin­tų pro­ble­mą: ar ji di­de­lė, ar vi­du­ti­nė, ar ma­ža.

„Kol kas mums vi­sos pro­ble­mos at­ro­do la­bai di­de­lės, – šyp­so­si mo­te­ris. – Pa­vyz­džiui, nu­si­pir­ko­me le­dų, pa­li­ko­me šal­dik­ly­je pas se­ne­lius, o po sa­vai­tės nu­va­žia­vę ten jų ne­be­ra­do­me. Prob­le­ma! Ir di­de­lė pro­ble­ma. Kai vai­kas nu­ri­mo, pra­dė­jom ieš­ko­ti kar­tu spren­di­mo bū­do. Te­rei­kia nu­va­žiuo­ti į par­duo­tu­vę, nu­si­pirk­ti le­dų ir ne­bus pro­ble­mos.“

Tai­gi, vai­kui rei­kia pa­ro­dy­ti ke­lius, kaip ga­li­ma iš­spręs­ti pro­ble­mą.

Jei­gu vai­kas el­gia­si ne­tin­ka­mai, jį rei­kia su­stab­dy­ti, per­spė­ti, o jei­gu rei­kia, ir nu­baus­ti.

„Vai­kui rei­kia ži­no­ti ri­bas ir tai­syk­les. Jei­gu vai­kas el­gia­si ne­tin­ka­mai, iki tri­jų kar­tų per­spė­ju, kas lau­kia, jei­gu ne­si­liaus. Jei­gu ir to­liau taip el­gia­si, vai­kas su­si­lau­kia baus­mės“, – sa­ko pra­ne­šė­ja.

Gė­din­ti vai­ką rei­kė­tų tik tuo­met, jei vai­kas tik­rai pa­siel­gė ne­gra­žiai, la­bai blo­gai ir į tai nė­ra jo­kio emo­ci­nio at­sa­ko.

„Pa­ti di­džiau­sia baus­mė, įvar­di­ja psi­cho­lo­gai, yra vie­ša gė­da. Ta­čiau ši­to rei­kė­tų veng­ti, jei­gu vai­ko nu­si­žen­gi­mas nė­ra la­bai di­de­lis“, – pa­ta­ria V. Alek­na­vi­čiū­tė-Ab­lons­kė.

Jei­gu vai­kas kaž­ko ne­no­ri da­ry­ti, tė­vai to tu­rė­tų iš­si­rei­ka­lau­ti ki­taip, tik ne šauk­da­mi ar rėk­da­mi. Yra tam bū­dų.

„Drau­di­mą sten­giuo­si keis­ti į siū­ly­mą. Pa­vyz­džiui, duk­ra no­ri ir val­gy­ti, ir kal­bė­ti vie­nu me­tu. Vie­toj to, kad sa­ky­čiau ne­kal­bėk pil­na bur­na, aš pa­ta­riu: „Tu da­bar pa­val­gyk, aš pa­lauk­siu ir iš­klau­sy­siu ta­ve.“ Re­zul­ta­tą gau­na­me tą pa­tį – ji ne­kal­ba pil­na bur­na“, – sa­ko mo­te­ris.

Dar vie­nas bū­das – „įro­dyk, kad aš ne­tei­si“. Tik juo V. Alek­na­vi­čiū­tė-Ab­lons­kė pa­ta­ria ne­pikt­nau­džiau­ti, nes ne­be­veiks.

„Pa­vyz­džiui, no­riu, kad grei­tai su­val­gy­tų ko­šę, o ji žiū­ri fil­mu­kus ir pa­mirš­ta val­gy­ti. Aš ta­da sa­kau: „La­ži­nuo­si, kad fil­mu­kas baig­sis anks­čiau, ne­gu tu baig­si val­gy­ti ko­šę.“ Ta­da ji sku­ba pa­val­gy­ti, kol ne­si­bai­gė, ir man pa­ten­kin­ta sa­ko, kad bu­vau ne­tei­si“, – pa­tir­ti­mi da­li­ja­si pra­ne­šė­ja.

„Vai­kai – tai ne ma­ži žmo­nės, o di­de­li pa­sau­liai. Tad my­lė­ki­me ir džiau­ki­mės sa­vo di­de­liais pa­sau­liais“, – pa­ta­ria V. Alek­na­vi­čiū­tė-Ab­lons­kė.

As­me­ni­nė nuo­tr.

„Aš ne psi­cho­lo­gė. Esu ma­ma, ku­ri no­ri užau­gin­ti sa­vo vai­kus lai­min­gus, drą­sius ir ak­ty­vius vi­suo­me­nės pi­lie­čius“, – sa­ko Šiau­lių uni­ver­si­te­to dės­ty­to­ja ki­ne­zi­te­ra­peu­tė dr. Vai­da Alek­na­vi­čiū­tė-Ab­lons­kė ir da­li­ja­si sa­vo pa­tir­ti­mi.

Dienos populiariausi

Oro uosto direktoriui per slidžios politinės gatvės (31)

2017 m. rugsėjo 13 d.
lankomiausias
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas