(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Al­do­na BART­KIE­NĖ
Gamink ir Balsuok
Al­do­na BART­KIE­NĖ
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Karas vaiko akimis

Ka­ras vai­ko aki­mis (11)

2017 m. rugpjūčio 10 d.
zau

Ski­riu Va­le­ri­jai, sa­vo ma­mai, ku­ri gy­ve­ni­me pa­ty­rė daug var­go ir siel­var­to.

Šlo­vė šiau­lie­čiams

1987-ųjų va­sa­rą, bai­gus šie­nap­jū­tę, di­de­lė Šiau­lių ra­jo­no žem­dir­bių, kul­tū­ros dar­buo­to­jų, mo­ky­to­jų gru­pė dviem au­to­bu­sais iš­vy­ko eks­kur­si­jon į Le­ning­ra­dą (da­bar Sankt Pe­ter­bur­gas).

Pet­ro­pav­lovs­ko tvir­to­vė­je, di­džiu­lė­je lau­ki­mo sa­lė­je, jau bū­ria­vo­si apie po­ra šim­tų žmo­nių. Na­cio­na­li­niais rū­bais pa­si­puo­šę uz­be­kai, turk­mė­nai, kau­ka­zie­čiai... Lū­ku­ria­vo čia ir bū­rys kau­nie­čių.

„Įst­ri­go­me ma­žiau­siai po­rai va­lan­dų“, – pa­gal­vo­jau ta­da. Ir tą pa­čią aki­mir­ką per vie­ti­nį ra­di­ją pra­ne­šė: „De­le­ga­ci­ja iš Lie­tu­vos, iš Šiau­lių, kvie­čia­ma į vi­dų!“

Mes su­si­žval­gė­me ir nu­ta­rė­me, kad ap­si­ri­ko. Mū­sų va­do­vė nu­sku­bė­jo aiš­kin­tis. Už po­ros mi­nu­čių ji su­grį­žu­si pa­sa­kė: „Ei­me! Mus pra­lei­džia“. O iš ra­di­jo apa­ra­to to­liau skli­do (kal­bė­jo vie­na iš mo­te­rų, ku­ri re­gu­lia­vo tu­ris­tų srau­tus): „Ke­tu­rias­de­šimt tre­čių­jų ru­de­nį vo­kie­čiai mus at­ve­žė į Šiau­lius, at­bo­gi­no į kaž­ko­kią aikš­tę. Bu­vo­me su­ša­lę ir al­ka­ni. Kas tre­čias vai­kas sir­go. Mus iš­gel­bė­jo šiau­lie­čiai: at­ne­šė rū­bų, duo­nos, vi­ra­lo. Pas­kui lie­tu­viai mus iš­si­ve­žio­jo po kai­mus. Dir­bo­me, gy­ve­no­me so­čiai ir šil­tai. Ko­kie žmo­nės! Iki gra­bo len­tos mel­si­mės už juos!“

Uz­be­kai, no­rė­da­mi pa­ma­ty­ti tuos ant­žmo­gius, su­li­po net ant suo­lų. Mes, su­tri­kę ir su­si­jau­di­nę, žen­gė­me pro du­ris. Ką reiš­kia sun­kią mi­nu­tę iš­ties­ta pa­gal­bos ran­ka! Kiek me­tų praė­jo po ka­ro, o vis pri­si­me­na...

Kal­bė­ju­sios ru­sės pa­si­tei­ra­vau: gal ji pri­si­me­na vie­to­vę, kur ta­da, ka­ro me­tais, Lie­tu­vo­je gy­ve­no?

„Var­pu­tė­nai! Su Jad­vy­ga ir Jo­nu iki šiol bend­rau­ja­me. Jau du kar­tus bu­vau pas juos. Ir jie mus ap­lan­ko“.

Apė­jus ka­ze­ma­tus, jau tvir­to­vės kie­me, mus ly­dė­ju­si gi­dė le­ning­ra­die­tė lyg tarp kit­ko pa­sa­kė: „Kas no­ri­te, ga­li­te ap­lan­ky­ti Pet­ro ir Po­vi­lo so­bo­rą, ten aš jū­sų ne­ly­dė­siu. Mums tai da­ry­ti drau­džia­ma. Aš jū­sų lauk­siu, kol vi­si su­si­rink­si­te.

Tai, ką iš­vy­do­me – nu­ste­bi­no. Ka­ted­ro­je – be­veik vi­sų Ru­si­jos ca­rų pan­teo­nas: čia il­sė­jo­si Pet­ro Di­džio­jo, im­pe­ra­to­rie­nių pa­lai­kai. Pet­ro ka­pas sken­do gė­lė­se. „Gal koks ju­bi­lie­jus, kad toks dė­me­sys?“ – pa­si­tei­ra­vau ru­sų. Iš­gir­dau: „Taip bū­na kas­dien, net ir žie­mą“. Ne­ma­žai žmo­nių, at­si­klau­pu­sių prie mar­mu­ri­nių kars­tų, mel­dė­si.

1943-iųjų spa­ly­je se­ne­lis grį­žo su­žvar­bęs. Jis pa­sa­kė, kad į Tel­šių tur­ga­vie­tę vo­kie­čiai at­ve­žė ru­sų šei­mas, vie­nas ki­tas se­nis, dau­gu­ma – mo­te­rys ir vai­kai. Vi­si pusp­li­kiai ir al­ka­ni. Rei­kia nu­neš­ti dra­bu­žių, ką nors už­kąs­ti.

Ma­ma už­kai­tė pa­tį di­džiau­sią ka­ti­lą van­dens, ruo­šė ar­ba­tą, se­ne­lė pjaus­tė duo­ną, te­pė ant jos mar­me­la­dą.

Į tur­ga­vie­tę išė­jo­me bū­riu. Ra­tuo­se po gū­nia glau­dė­si dvi mo­te­rys ir trys vai­kai. Ka­dan­gi se­ne­lis pra­šne­ko ru­siš­kai – maz­gas at­si­ri­šo. Mo­te­rys at­vė­rė šir­dis. Pa­si­ro­do, jų šei­ma nuo Nov­go­ro­do, dar­da jau sa­vai­tę. Vo­kie­čiai be­veik nie­ko ne­lei­do pa­siim­ti, to­dėl jie vi­si pusp­li­kiai, jau trys pa­ros nie­ko ne­val­gę. Vi­si vai­kai jos – Va­lės. Ma­no ma­mos var­das Va­le­ri­ja. Žo­džiu, su­ti­ko bend­ra­var­dę. Ru­sės pa­si­guo­dė: ke­tur­me­tei Dar­jai blo­gai – karš­čiuo­ja. Vais­tų jie ne­tu­ri, vai­kas ga­li nu­mir­ti.

Se­ne­liui pa­žįs­ta­mas ūki­nin­kas nuo Džiu­gi­nė­nų pa­sa­kė, kad tas mo­te­ris ve­šis pas sa­ve. Jo Oni­kė pri­žiū­ri sep­ty­nių mė­ne­sių An­ta­nu­ką, nė­ra kam ūky­je su­ktis. Vie­na pri­žiū­rės sa­vo vai­kus ir jos sū­nų. Ant­ro­ji plu­šės ūky­je. Kar­tu su Oni­ke ga­lės su­ktis po dar­žus: da­bar kaip tik rau­na bu­ro­kus, gy­vu­lius apeis. Bus di­džiu­lė pa­spir­tis.

Vy­rai su­ta­rė: ser­gan­čią Dar­ją ir jos ma­mą pri­glau­si­me mes, o kai mer­gai­tė pa­sveiks – jas abi at­bo­gins į Džiu­gi­nė­nus.

Se­ne­lis ru­sai­tę su­su­po į ant­klo­dę ir par­si­ne­šė glė­by­je. Na­muo­se li­go­nei su­gir­dė tab­le­tę, da­vė liep­žie­džių ar­ba­tos su me­du­mi ir ji už­mi­go.

Vieš­nios pas mus gy­ve­no sa­vai­tę, kol pa­svei­ko mer­gy­tė. Vė­liau jos ne kar­tą lan­kė mus. Pas­ku­ti­nį kar­tą Va­lia atė­jo kar­tu su sa­vo vy­ru Ste­pa­nu, jau de­mo­bi­li­zuo­tu iš ar­mi­jos. Grį­žo į tė­vy­nę, į Nov­go­ro­dą. Dau­giau jų ne­be­su­ti­ko­me.

Dienos populiariausi

Per javapjūtę sėjo pažadus (23)

2017 m. rugpjūčio 12 d.
lankomiausias

Kas pa­dė­s Šiau­lių me­rui? (33)

2017 m. rugpjūčio 12 d.
daugiausiai komentuotas

Komentarai (1)

rolandas, 2017-08-10 17:02
raso taip panasiai kaip mano zmonos tevelis pasakojo bet kitoje lietuvos puseje saunu kad dar prisimena kazkas kaip buvo pagarba PONUI ALGIUI LENKIU ZILA GALVA jam

Rodomi komentarai nuo 1 iki 1. Iš viso: 1

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 1
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas