(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Al­do­na BART­KIE­NĖ
Gamink ir Balsuok
Al­do­na BART­KIE­NĖ
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Kelmės rajone

Tikrasis vargas kenčia tyliai

2017 m. rugpjūčio 4 d.
Autorės nuotr.

Spe­cia­lis­tai so­cia­li­niam dar­bui kei­čia veik­los sti­lių. Nors vi­sas dar­bo lai­kas pra­vers­tų dirb­ti su do­ku­men­tais, ta­čiau bent da­lį die­nų jie ski­ria va­ži­nė­ti į kai­mus, lan­ky­ti žmo­nes, tirti jų lū­kes­čius ir po­rei­kius.

„Po to­kių ke­lio­nių api­ma dve­jo­pas jaus­mas. Gai­la dėl su­si­klos­čiu­sių ap­lin­ky­bių vargs­tan­čių ar­ba sa­vo ydų įkai­tais ta­pu­sių žmo­nių. Il­gai apie tai gal­vo­ju ir drau­ge sten­giuo­si vy­ti ša­lin tas min­tis, kuo ma­žiau sve­ti­mų bė­dų su­ger­ti į sa­ve, nes tie­siog ne­pa­jėg­čiau su kiek­vie­nu drau­ge ken­tė­ti“, – įspū­džiais da­li­ja­si Kelmės rajono Šau­kė­nų se­niū­ni­jos so­cia­li­nė dar­buo­to­ja Lo­re­ta Mu­šaus­kie­nė.

reginamus@skrastas.lt

Lai­mė gim­ti darbš­čio­je šei­mo­je

Lo­re­tos Mu­šaus­kie­nės pro­fe­si­ja – eko­no­mis­tė-or­ga­ni­za­to­rė. Ku­rį lai­ką dir­bo Kur­šė­nų miš­kų urė­di­jo­je. Ne­li­kus dar­bo ten, te­ko ras­ti išei­tį. Stu­di­ja­vo Vil­niaus edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­te, kur įgi­jo so­cia­li­nio dar­buo­to­jo kva­li­fi­ka­ci­ją.

„Tu­rė­jo­me pa­gal­bi­nį ūkį. Lai­ky­da­vo­me la­bai daug gy­vu­lių: veis­li­nių ir pe­ni­mų kiau­lių, kar­vių, nu­tri­jų, au­gi­no­me ko­pūs­tus par­duoi, dar­žo­vių sau. Vis­kas mums ap­si­mo­kė­jo, – pa­sa­ko­ja po­nia Lo­re­ta. – Da­bar kai ku­rie pa­šal­pų ga­vė­jai sa­ko, jog jiems neap­si­mo­ka au­gin­ti nei dar­žo­vių, nei gy­vu­lių. Ge­riau nu­si­pirk­ti. Bet pa­šal­pa žmo­gui sie­kia tik 102 eu­rus. Iš ko pirk­ti?“

Po ke­lio­nių į kai ku­rių se­niū­ni­jos gy­ven­to­jų na­mus so­cia­li­nė dar­buo­to­ja grįž­ta su­krės­ta. Gai­la aso­cia­lio­se šei­mo­se au­gan­čių vai­kų, gai­la ap­leis­tų se­nų žmo­nių.

Tuo­met pa­ma­no, ko­kia ji lai­min­ga, kad gi­mė darbš­čio­je, tvar­kin­go­je, pa­si­tu­rin­čio­je šei­mo­je. Bet pa­si­tu­ri­mai gy­ven­ti ir da­bar, ir anuo­met reiš­kė la­bai daug ir sun­kiai dirb­ti.

Jos tė­vai vi­suo­met bu­vo pa­sken­dę dar­buo­se. Gy­vu­liai, dar­žai, gė­ly­nai, ap­lin­ka. Tė­vas, nu­žiū­rė­jęs, kad duk­ra ne­si­mo­ko, sa­ky­da­vo: „Jei­gu ne­si­mo­kai, eik pa­dė­ti ma­my­tei“.

Pa­ma­ty­tas obe­lų žy­dė­ji­mas

– Au­go­te tvar­kin­go­je, rū­pes­tin­go­je šei­mo­je. De­ja, šian­dien ten­ka dirb­ti su ki­to­kį so­cia­li­nį sta­tu­są tu­rin­čiais žmo­nė­mis. Ką apie juos ma­no­te?

– Jie – ne­lai­min­gi. Nes gi­mė to­kio­se šei­mo­se, ku­rios ne­tu­rė­jo ar­ba ne­no­rė­jo tu­rė­ti so­cia­li­nių įgū­džių. Gal­būt gir­ta­vo, tin­gė­jo. Nu­ga­lė­ti iš tė­vų at­si­neš­tą ko­dą rei­kia di­de­lės va­lios ir pa­stan­gų. O jei­gu tos va­lios ne­duo­ta?

Pap­ras­čiau­sia to­kį žmo­gų pa­smerk­ti, jį nu­ra­šy­ti, at­stum­ti. Ta­čiau ar tu­ri­me to­kią tei­sę?

Po apy­lin­kes vaikš­čio­da­vo toks svir­du­liuo­jan­tis, nuo al­ko­ho­lio pri­klau­so­mas žmo­gus. Vie­ną die­ną pa­ste­bė­jau, jog jo jau ku­ris lai­kas ne­si­ma­to. Nu­va­žia­vau į na­mus. Pa­si­ro­do griū­da­mas su­si­lau­žė ko­ją. Bu­vo iš­si­kvie­tęs grei­tą­ją. Nu­ve­žė į li­go­ni­nę, už­dė­jo lan­ge­tę. Rim­tes­nės pa­gal­bos ne­su­tei­kė, nes so­cia­liai ne­draus­tas. At­gal na­mo nie­kas ne­par­ve­žė. Ge­rai, kad tu­rė­jo pi­ni­gų tak­si.

Kai nu­va­žia­vau,ko­ja bu­vo su­ti­nu­si, su­šu­tu­si. Pa­ti­ni­mas ver­žė. Žmo­gus lan­ge­tę nu­si­plė­šė. Pra­dė­jau žy­gius. Rei­kė­jo gau­ti ra­men­tus. Nu­ve­žiau vy­rą į dar­bo bir­žą. Pa­si­rem­da­mas ra­men­tais šiaip taip nu­kli­bikš­čia­vo iki tar­pi­nin­kės. Už­si­re­gist­ra­vo, įga­vo tei­sę gy­dy­tis. Tuo­met nu­ve­žiau į li­go­ni­nę, ten at­li­ko ty­ri­mus, iš­ra­šė vais­tų nuo skaus­mo. Pa­leng­vė­jo žmo­gaus kan­čios.

Daž­nai su­si­du­riu su pri­klau­so­my­bių kan­ki­na­mais, bet pri­si­kel­ti dar ga­lin­čiais žmo­nė­mis. Jie – li­go­niai. Skun­džia­si, kad skau­da vis­kas: ir skran­dis, ir kau­lai, ir ke­pe­nys. Per ke­le­tą pa­sta­rų­jų me­tų Šau­kė­nų se­niū­ni­jo­je pri­kal­bė­jo­me už­si­ko­duo­ti nuo al­ko­ho­lio apie 10 žmo­nių. 3 iš jų pa­vy­ko iš­gel­bė­ti. Vie­nas nu­sto­jęs ger­ti vy­ras dė­ko­jo: „Lo­re­ta, aš pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me pa­ma­čiau obe­lų žy­dė­ji­mą“.

Ne­ži­nau, ar tei­sin­ga, kad nu­spręs­ta at­si­sa­ky­ti ko­da­vi­mo... Sta­tis­ti­kos ne­ga­li­ma iš­kel­ti aukš­čiau žmo­gaus gy­ve­ni­mo. Bent vie­nas iš šim­to iš­gel­bė­tas žmo­gus yra pa­sie­ki­mas.

Ša­lia darbš­tuo­lių – ir tin­gi­nys­tė

– Ar ne­pik­ta, kad dau­gu­ma jū­sų klien­tų, nie­ko ne­dirb­da­mi, gau­na pa­šal­pas, ir so­cia­li­nės dar­buo­to­jos dar tu­ri jiems pa­tar­nau­ti?

– Dve­jo­pas jaus­mas. Pa­šal­pa iš tik­rų­jų yra la­bai ma­ža – 102 eu­rai žmo­gui. Iš tiek neį­ma­no­ma pra­gy­ven­ti vi­są mė­ne­sį. Ta­čiau dau­ge­lis jo­mis be­si­nau­do­jan­čių žmo­nių dar lai­ko gy­vu­liu­ką, dir­ba ga­ba­lė­lį že­mės, už­siau­gi­na dar­žo­vių, tu­ri sa­vo mė­sos – taip su­du­ria ga­lą su ga­lu.

Šau­kė­nuo­se – tur­tin­gi miš­kai. Dau­ge­lis uo­gau­ja, gry­bau­ja, pa­si­ruo­šia at­sar­gų žie­mai, da­lį miš­ko der­liaus par­duo­da.

Ta­čiau kai ku­rio­se šei­mo­se tie­siog į­si­šak­ni­ju­si tin­gi­nys­tė. Sa­kau: „Yra že­mės ga­ba­lė­lis, už­siau­gin­kit sa­vo bul­vi­kę, mor­ki­kę“, o jie at­šau­na, kad au­gin­ti neap­si­mo­ka. Ge­riau nu­si­pirk­ti.

Kai­me daug se­nų, neį­ga­lių žmo­nių. Jiems rei­kia pa­gal­bos. Nuei­tų jau­ni, stip­rūs vy­rai, su­skal­dy­tų mal­kas, api­pjau­tų žo­lę, se­nu­tė at­si­ly­gin­tų ke­le­tu eu­rų – pri­si­dur­tų prie pa­šal­pos. De­ja, daž­na­me kai­me neį­ma­no­ma pa­gal­bos pri­si­pra­šy­ti.

Tė­vai de­šimt­me­čiais gy­ve­na iš pa­šal­pų. Ne­se­niai mo­ti­na į se­niū­ni­ją at­ve­dė pil­na­me­tys­tės jau su­lau­ku­sią duk­rą, kad su­si­tvar­ky­tų do­ku­men­tus pa­šal­pai. Pa­ro­dė, kur ga­li­ma gau­ti pi­ni­gų ir pa­sa­kė, jog dau­giau už ran­kos ne­ve­džios, te­gu rū­pi­na­si pa­ti. Mo­ti­na jau­čia­si at­li­ku­si sa­vo pa­rei­gą.

Tin­gi­niais kar­tais la­biau pik­ti­nuo­si ne­gu al­ko­ho­li­kais. Al­ko­ho­li­kai – jau li­go­niai, nors pa­tys kal­ti, kad pa­sly­do. O tin­gi­nys­tė at­si­ran­da iš „raš­ka­žiaus“. Bet ne­ga­li ir to tin­gi­nio teis­ti. Jam tik­riau­siai ne­duo­ta va­lios, stip­ry­bės. Ga­liau­siai mes ne­ži­no­me, kuo tas žmo­gus kvė­pa­vo vai­kys­tė­je, ko­kių dva­sios trau­mų tu­rė­jo.

Ne tas la­biau­siai ken­čia, ku­ris gar­siai rė­kia

– Ar ne­bū­na taip, kad per tuos, ku­rie gar­siai apie sa­vo ne­pri­tek­lius ir var­gą rė­kia, kar­tais ne­pa­ma­to­mas tik­rai ken­čian­tis žmo­gus?

– Tik­rai daug to­kių žmo­nių, ku­rie ken­čia ty­liai. Ne­se­niai su­krė­tė vie­nas įvy­kis. Vie­na tvar­kin­gai gy­ve­nan­ti, darbš­ti šei­ma pra­si­ta­rė, jog no­rė­tų neį­ga­lų sa­vo vai­ką pir­mą­syk gy­ve­ni­me nu­vež­ti prie jū­ros. Ta­čiau ne­tu­ri neį­ga­lio­jo ve­ži­mė­lio. Ir neiš­ga­li jo nu­si­pirk­ti.

La­bai ope­ra­ty­viai su­tvar­kė­me do­ku­men­tus, iš So­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro ga­vo­me ne­mo­ka­mą neį­ga­lio­jo ve­ži­mė­lį. Tai dar kar­tą įro­dė, jog rei­kia pa­čioms va­žiuo­ti į šei­mas ir tir­ti žmo­nių po­rei­kius. Tik tuo­met so­cia­li­nis dar­bas iki ga­lo at­lie­ka sa­vo mi­si­ją.

Vyks­ta­me pas se­nu­kus, klau­sia­me, kur jų vai­kai, ar to­li gy­ve­na. Dau­ge­lio iš­vy­kę į už­sie­nį. Kai ku­rių Lie­tu­vo­je. Ta­čiau vai­kai – kaip paukš­čiai: par­skren­da ir iš­skren­da, tu­ri sa­vus gy­ve­ni­mus. O tė­vai ty­liai ken­čia li­gas, vie­nat­vę, kai ku­rie ir ne­pri­tek­lius.

Ge­rai, jei kai­me­ly­je stip­ri bend­ruo­me­nė. Kai kur darbš­tes­nės mo­te­rys pa­čios pra­de­da slau­gy­ti se­nu­kus, nu­per­ka jiems mais­to, pa­mel­žia kar­vę, nu­ka­sa bul­ves, pa­de­da įveik­ti ki­tus sun­kes­nius dar­bus.

Jei­gu jiems įtin­ka, at­si­ran­da dau­giau no­rin­čių nau­do­tis jų pa­slau­go­mis. Tuo­met tos mo­te­rys įdar­bi­na­mos lan­ko­mos prie­žiū­ros dar­buo­to­jo­mis.

Jei­gu žmo­gaus pa­ja­mos sie­kia tik 204 eu­rus per mė­ne­sį, pa­gal­ba jam su­tei­kia­ma ne­mo­ka­mai. Jei su­ma di­des­nė, bet ne­sie­kia 306 eu­rų, rei­kia mo­kė­ti 3 pro­cen­tus nuo sa­vo pa­ja­mų. Jei sie­kia 306 eu­rus už lan­ko­mos prie­žiū­ros dar­buo­to­jos pa­slau­gas rei­kia mo­kė­ti vi­są kai­ną – 2 eu­rus 36 cen­tus už va­lan­dą.

Kai ku­rios vie­ni­šos, vai­kų ne­tu­rin­čios se­nu­tės mo­kė­tų ir vi­są kai­ną, kad bent ret­kar­čiais kas nors už­suk­tų į jų na­mus pa­bend­rau­ti, pa­si­šne­kė­ti. Ga­liau­siai, kad at­ras­tų, kai vie­ną die­ną kur nors su­kniubs.

Kai atė­mė pa­šal­pą, pra­dė­jo dirb­ti

– Kai pra­dė­jo­te dau­giau va­ži­nė­ti po kai­mus ir ma­ty­ti tik­ruo­sius žmo­nių po­rei­kius, gal­būt pa­ste­bė­jo­te, jog kai kam ne­rei­kia pa­šal­pų?

– Atk­ri­to treč­da­lis pa­šal­pi­nin­kų. Da­bar jie jau nė ne­si­krei­pia. Li­ko tik tie, ku­riems pa­ra­mos tik­rai rei­kia.

Aiš­ku, dar yra pik­ty­biš­kai ne­dir­ban­čių jau­nų, svei­kų žmo­nių. Ta­čiau pa­šal­pos jiems ski­ria­mos dėl vai­kų. Vai­kų ne­ga­li­me lai­ky­ti al­ka­nų dėl tė­vų tin­gė­ji­mo.

Be­je, vie­ną vy­rą, ku­ris ne­tu­ri šei­mos, ne­skir­da­mi pa­šal­pos, pri­ver­tė­me įsi­dar­bin­ti. Jis ei­da­vo, ne­ši­nas alaus "bam­ba­liu", pro miš­ko dar­bi­nin­kus ir ty­čio­da­vo­si: „Jūs, dur­niai, dirb­kit, o aš pa­šal­pą gau­nu“. Dar­bi­nin­kus tai pik­tin­da­vo ir skau­din­da­vo. Jie sun­kiai plu­ša miš­ke, o gau­na ne ką už pa­šal­pą di­des­nį at­ly­gi­ni­mą, pro ša­lį ei­da­mas pa­šal­pi­nin­kas iš jų dar ty­čio­ja­si.

Kai nu­sto­jo­me skir­ti pa­šal­pą, da­bar tas po­nas pa­ts įsi­dar­bi­no miš­ko dar­bi­nin­ku.

Sun­ku pa­sver­ti žmo­gaus var­gą. Tik kar­tais, at­ro­do, jog gar­siau rė­kian­tis ken­čia la­biau už vargs­tan­tį ty­liai...

Lo­re­ta Mu­šaus­kie­nė sa­ko, jog ge­riau­sias at­pil­das so­cia­li­niam dar­buo­to­jui – ma­ty­ti, jog, su­tei­kus pa­gal­bą, žmo­gus tam­pa lai­min­ges­nis. De­ja, yra žmo­nių, ku­rie nie­kuo­met ne­bū­na lai­min­gi. Su­lau­kę pa­gal­bos ar dė­me­sio, įtar­ti­nai žiū­ri ir klau­sia: „O ko­dėl tu man to­kia ge­ra?"

Dienos populiariausi

Per javapjūtę sėjo pažadus (23)

2017 m. rugpjūčio 12 d.
lankomiausias

Kas pa­dė­s Šiau­lių me­rui? (33)

2017 m. rugpjūčio 12 d.
daugiausiai komentuotas

Komentarai (13)

Dovis, 2017-08-07 12:45
Ko čia raudat? Dovis prieš dovį: kas neturės užkandos, gaus alaus pastatyti

sutinku, 2017-08-06 21:09
Sutinku su tuo, kuris rašė "Lietuvai". Lietuviai iš tikrųjų kenčia tyliai. Visi ir tikrieji vargšai, ir vidutiniokai ir viršininkai yra vargšai. Kiekvienas brenda savo vargą.

gerai, 2017-08-06 21:07
Gerai, kad socialinės darbuotojos dabar pačios važinėja pas gyventojus į namus. Pamato tikrąją padėtį.

na taip, 2017-08-06 21:06
Na taip. Užsienyje pavalgyti žmogui jokia problema. Tam reikalui pinigų visada pakanka.O Lietuvoj kažkaip vargetoms tenka raustis po konteinerius.Nors iš kitos pusės pagalvojus, europinius makaronus kiti šeria šunims.Kas čia negerai?

teisybė, 2017-08-06 21:03
Kad tikrasis vargas kenčia tyliai -- gryniausia teisybė.Vargingai gyvenantys žmonės nesiafišuoja ir niekieno nieko neprašo. Dažniausia jie mano, jog patys yra kalti dėl vargano savo gyvenimo. Gal neturėjo turtingų tėvų? Gal gabumai buvo riboti? Gal mažiau praktiškumo?
Tačiau mūsų valstybėje yra ir gabių, netgi talentingų žmonių, kurie priversti balansuoti ties skurdo riba.Nors tie, kurie dar gali sau leisti normaliai pavalgyti, bent kartą per metus nusipirkti naują drabužį, susimokėti mokesčius, jau laikomi vidutiniąja klase.

įdomu, 2017-08-06 20:59
Specialistė socialiniam darbui išreiškė daug įdomių minčių apie tinginystę. Gal per daug tolerantiškai kalba, bet ką padarysi, tai jos duona, jos kontingentas. Nenori įžeisti žmonių. Beį dėl tinginystės pilnai sutinku.

gaila, 2017-08-06 20:58
Gaila socialinės rizikos šeimose augančių vaikų.

aišku, 2017-08-06 20:57
Aišku, reikia gelbėti ir alkoholikus. Bet kad dirbančiam žmogui mūsų tėvynėje nulis dėmesio.Manau, kad būtent jiems, visuomenės stuburui reikia skirti geras algas, rūpintis jų sveikata, oria senatve ir geromis pensijomis. Kai dirbančiais, padoriais žmonėmis bus tinkamai pasirūpinta, tada galėsim skirti daugiau dėmesio ir alkoholikams ar asocialiems žmonėms.

sekmės, 2017-08-06 20:54
Matosi, kad socialinė darbuotoja tikrai jautri, nenori nieko įžeisti. Tik kažin ar pačios atlyginimas daug didesnis už pašalpininkų gaunamus pinigus.

Tylis, 2017-08-05 09:13
ir toki lendzgrybini ubagyna rusai puls-taigi tuos atseit zaliuosius zmogeliukus ir taip apoplekcija nutrenks,paveizejus to liaupsinamo rojaus ubagus.ha ha ha....

Rodomi komentarai nuo 1 iki 10. Iš viso: 13

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 13
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas