(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Al­do­na BART­KIE­NĖ
Gamink ir Balsuok
Al­do­na BART­KIE­NĖ
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Pakruojo rajone

Felicija ir Vytautas Bučai – 65 metus kartu

2017 m. rugpjūčio 11 d.
Janina ŠAPARNIENĖ

Ne­se­niai Ūde­kų kai­mo gy­ven­to­jai Fe­li­ci­ja ir Vy­tau­tas Bu­čai kai­mo bend­ruo­me­nės šven­tė­je bu­vo no­mi­nuo­ti il­gaam­žiš­kiau­sia su­tuok­ti­nių po­ra. Ran­ka ran­kon jie gy­ve­na jau še­šias­de­šimt šeš­tus me­tus. Ar Bu­čai – ne se­niau­sia su­tuok­ti­nių po­ra Pak­ruo­jo ra­jo­ne, ne­ži­no­ma: met­ri­ka­ci­jos sky­riu­je to­kia sta­tis­ti­ka ne­ren­ka­ma.

janina@skrastas.lt

Dar­nūs de­šimt­me­čiai kar­tu

„No­mi­na­ci­ja „Il­gaam­žiai su­tuok­ti­niai“ ski­ria­ma Fe­li­ci­jai ir Vy­tau­tui Bu­čams. Lin­ki­me stip­rios svei­ka­tos ir gra­žaus to­li­mes­nio bend­ro gy­ve­ni­mo“ – ra­šo­ma bend­ruo­me­nės at­sto­vų įteik­to­je no­mi­na­ci­jo­je.

Fe­li­ci­ja ir Vy­tau­tas 65-me­tų bend­ro gy­ve­ni­mo su­kak­tį pa­mi­nė­jo šį pa­va­sa­rį. Di­de­lių iš­kil­mių ne­ren­gė, šven­tė vy­ko šei­mos ra­te – Bu­čai su­si­lau­kė tri­jų duk­te­rų ir sū­naus, džiau­gia­si aš­tuo­niais anū­kais ir de­vy­niais proa­nū­kiais.

Anū­kų šei­mos se­ne­liams Ge­le­ži­nių ves­tu­vių pro­ga su­kū­rė svei­ki­ni­mą – vin­je­tę su nuo­trau­ko­mis.

F. Bu­čie­nė pri­si­me­na, kad šei­mos šven­tės ar­ti­mų­jų ra­te bu­vo šven­čia­mos vi­są lai­ką. Nuo pat jų kuk­lių su­tuok­tu­vių 1952-ai­siais, kuo­met re­gist­ruo­ti san­tuo­kos te­ly­dė­jo liu­di­nin­kai – Vy­tau­to se­suo ir pusb­ro­lis. O san­tuo­kos sak­ra­men­tą Lin­ku­vos baž­ny­čio­je jau­no­ji šei­ma priė­mė, dvi­ra­čiais at­va­žia­vę iš at­lai­dų Pa­mū­šy­je... Fe­li­ci­jai tuo­met bu­vo dvi­de­šimt ket­ve­ri, Vy­tau­tui – po­ra me­tų ma­žiau.

Abu – ki­lę iš tų pa­čių apy­lin­kių. Fe­li­ci­ja gi­mu­si ir au­gu­si Puo­džiū­nuo­se. Vy­tau­tas – iš jau iš­ny­ku­sio Pa­gir­nin­kų kai­mo, ku­ria­me jo tė­ve­lis, Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės sa­va­no­ris, dir­bo už tar­ny­bą gau­tus še­šio­li­ka hek­ta­rų.

Fe­li­ci­ja ir Vy­tau­tas su­si­pa­ži­no šo­kiuo­se, vyk­da­vu­siuo­se Ūde­kų kai­me. Tuok­tis jau­ni ne­bi­jo­jo – tuo la­biau, kad švie­sios at­min­ties Vy­tau­to tė­ve­lis sū­nui vis kal­bė­da­vęs, kad užau­gęs tu­ri su­si­kur­ti sa­vo gy­ve­ni­mą.

Ūde­kų apy­lin­kė­se Bu­čai ži­no­mi iš­skir­ti­ne tar­pu­sa­vio dar­na: nuo pir­mų­jų šei­my­ni­nio gy­ve­ni­mo die­nų jie – vi­sur tik kar­tu.

„Fe­lė ir Vy­tau­tas, Vy­tau­tas ir Fe­lė“, – šyp­so­da­ma­si už­de­da ran­ką ant pe­ties vy­rui Fe­li­ci­ja. Ir sa­ko, kad gy­ve­ni­mą jie­du pra­lei­do ge­rai.

Gy­ve­ni­mas sta­ty­tas sa­vo ran­ko­mis

Fe­li­ci­ja ir Vy­tau­tas bend­rą gy­ve­ni­mą pra­dė­jo, pri­si­me­na, tu­rė­da­mi tik vie­nas ki­tą ir sa­vo ran­kas.

Ke­le­tą die­nų po ves­tu­vių pra­lei­dę Fe­li­ci­jos tė­vų na­muo­se, iš­si­kė­lė į val­džios skir­tą kam­ba­rė­lį tuo­se pa­čiuo­se Puo­džiū­nuo­se, nuo trem­ties pa­si­slė­pu­sių ūki­nin­kų pa­lik­ta­me na­me. Be jau­nų­jų Bu­čų čia dar gy­ve­no trys iš Dzū­ki­jos at­kel­tos šei­mos. O ku­rį lai­ką na­mas bu­vo ta­pęs iš da­lies ka­rei­vi­nė­mis – ja­me ap­gy­ven­din­ta apie dvi de­šim­tis ru­sų ka­rei­vių. Ką ka­rei­viai vei­kė Ūde­kų apy­lin­kė­se, Bu­čai ne­ži­no­jo – tik ma­tė, kad jie iš­va­žiuo­da­vo į kai­mus.

„Gal ka­rei­viai sau­go­jo į ko­lū­kį paim­tus žmo­nių pa­dar­gus“? – spė­ja Vy­tau­tas. Ir pri­si­me­na, kad kar­tą Fe­li­ci­ja vos ne­bu­vo nu­šau­ta.

Jau­no­ji Bu­čie­nė vė­lai grį­žo iš Pa­ne­vė­žy­je vyks­tan­čių bu­hal­te­ri­jos kur­sų – da­lį ke­lio į Puo­džiū­nus tek­da­vo ei­ti pės­čio­mis. Ėmė bels­tis į už­sklęs­tas na­mo du­ris. O ka­rei­viai iš­si­gan­do, grie­bė­si šau­tu­vų, rė­kė „stoj!“ Ru­siš­kai ne­sup­ran­tan­ti Fe­li­ci­ja, ne­pri­si­bel­du­si į du­ris, ėmė bels­tis į lan­gus – ta­da jau ka­rei­viai su­si­vo­kė, kad čia ne už­puo­li­mas...

Vy­tau­tas ku­rį lai­ką dir­bo apy­lin­kės ko­mi­te­to sek­re­to­riu­mi, po to pe­rė­jo į nau­jai su­kur­tą MTS-ą (ma­ši­nų ir trak­to­rių sto­tį, ko­kias ta­ry­bi­nė val­džia kū­rė kai­muo­se). O po pen­ke­rių me­tų, įgi­jęs vai­ruo­to­jo tei­ses, iki pat pen­si­jos dir­bo anuo­me­ti­nia­me „Pa­žan­gos“ ko­lū­ky­je.

Fe­li­ci­ja bu­vo vie­tos ko­lū­kio ap­skai­ti­nin­kė. Jau­no­je šei­mo­je vie­nas po ki­to krykš­tė kū­di­kiai. Bu­čai sa­vo jė­go­mis sta­tė­si na­mą Ūde­kuo­se.

„Bu­vo sun­ku, bet juk sau na­mus sta­tė­me. Vi­sas ply­tas pa­ts su­ve­žio­jau“, – pri­si­mi­nė Vy­tau­tas.

Dar­bas šei­mos gal­vos ne­gąs­di­no: pu­sant­rų me­tu­kų li­kęs naš­lai­čiu, Vy­tau­tas pri­si­me­na jau nuo dvy­li­kos me­tų šie­nau­da­vęs, tal­kin­da­mas tė­ve­liui. Šiam rei­kė­jo rū­pin­tis dviem vy­res­niais vai­kais iš pir­mo­sios san­tuo­kos ir tri­mis jau­nė­liais, su­si­lauk­tais su ant­ra­ja žmo­na. Vy­tau­tui bu­vo sep­ty­nio­li­ka, kai mi­rė tė­ve­lis – vai­ki­nas li­ko pa­grin­di­nis dar­bi­nin­kas šei­mo­je.

Na­mą Bu­čai bai­gė sta­ty­ti 1957-ai­siais.

Po ku­rio lai­ko Fe­li­ci­jai pa­siū­lė dar­bą Ūde­kų bib­lio­te­ko­je. F. Bu­čie­nė juo­kia­si, kad už men­ką at­ly­gi­ni­mą, vos 46 rub­lius, val­džia ne­ra­do bib­lio­te­ki­nin­kės.

„Te­bu­vau bai­gu­si pra­di­nę mo­kyk­lą ir ap­skai­ti­nin­kų kur­sus. Dirb­da­ma bib­lio­te­ko­je, švie­čiau žmo­nes ir pa­ti švie­čiau­si, bai­giau vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Pers­kai­ty­da­vau vi­sas Ūde­kų bib­lio­te­ko­je bu­vu­sias kny­gas. Žmo­nių tuo­met lan­ky­da­vo­si daug. O ne­tu­rin­tiems jė­gų atei­ti į bib­lio­te­ką se­nu­kams pa­ti ne­šda­vau kny­gas, su­si­dė­ju­si į kup­ri­nę“, – pri­si­me­na F. Bu­čie­nė.

Skai­ty­ti ūde­kie­tė mėgs­ta iki šiol, nuo pat pir­mų­jų nu­me­rių pre­nu­me­ruo­ja „Šiau­lių kraš­tą“. Po­nia Fe­li­ci­ja juo­kia­si, kad vi­suo­met dien­raš­tį pre­nu­me­ruo­ja me­tams – ge­riau iš anks­to tau­po, bet be mė­gia­mo lei­di­nio ne­lie­ka.

Bu­čai vi­są lai­ką gy­ve­no ūkiš­kai – so­di­no dar­žus, lai­kė gy­vu­lius. At­kū­rus Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bę, Vy­tau­tas su­si­grą­ži­no tė­ve­lio že­mę, ūki­nin­ka­vo. Bu­čų kie­me iki šiol te­be­si­ri­kiuo­ja že­mės dir­bi­mo tech­ni­ka. Tik, su­si­lpnė­jus svei­ka­tai, ūki­nin­kau­ja jau ne­be jie, o duk­ra su žen­tu. Lin­ku­vo­je gy­ve­nan­čios duk­ros pa­de­da su­si­tvar­ky­ti ir na­muo­se.

Šei­mai ne­trū­ko ir lais­va­lai­kio

Va­ži­nė­ti į dar­bą Vy­tau­tas bu­vo nu­si­pir­kęs mo­to­cik­lą. Su Fe­li­ci­ja juo ke­liau­da­vo ir į Pa­lan­gą, ir į Ši­lu­vą, ir į sve­čius pas to­liau gy­ve­nan­čius gi­mi­nes. Šei­mai pa­gau­sė­jus, Bu­čai per­sė­do į mo­to­cik­lą su lop­še­liu, ku­ria­me ke­liau­da­vo vai­kai. O vė­liau kie­me at­si­ra­do ir pir­ma­sis au­to­mo­bi­lis – mosk­vi­čius „krem­liu­kas“. Juo šei­ma ke­liau­da­vo į ren­gi­nius ne tik Pak­ruo­jo, bet ir ap­lin­ki­niuo­se ra­jo­nuo­se.

Fe­li­ci­ja ir Vy­tau­tas pri­si­me­na, kad šia ma­ši­na iš­si­leis­da­vo va­sa­ro­ti ir ke­lioms die­noms. Nu­si­bo­dus žmo­nių sau­sa­kim­šai Pa­lan­gai, Bu­čai pa­su­ko į Jūr­ma­lą. Iš­va­žiuo­da­vo kar­tu su ke­liau­ti mėgs­tan­čiais kai­my­nais. Ne­to­li jū­ros pa­sta­ty­da­vo ma­ši­nas, at­suk­tas ga­lu vie­na į ki­tą, pa­kel­da­vo ba­ga­ži­nių dang­čius ir ant jų iš­ties­da­vo bre­zen­tą. Imp­ro­vi­zuo­ta sto­gi­nė tap­da­vo ir slėp­tu­ve nuo lie­taus, ir abie­jų va­sa­ro­to­jų šei­mų vir­tu­ve – nes kai­my­nai at­si­ga­ben­da­vo vi­sus val­giui vir­ti rei­ka­lin­gus in­dus. Fe­li­ci­ja šyp­so­si – va­sa­ro­ti Jūr­ma­lo­je šei­moms su vai­kais bu­vo sau­gu. Kar­tą Bu­čams pri­rei­kė sku­biai par­va­žiuo­ti na­mo. Pa­li­ko pa­jū­ry­je vi­sus puo­dus, „bliū­dus“, ir iš­lė­kė. O su­grį­žę in­dus ra­do taip, kaip bu­vo pa­dė­ję.

Fe­li­ci­ja mė­go dai­nuo­ti, vai­din­ti sa­vi­veik­los ko­lek­ty­vuo­se, me­na „nuo sce­nos ne­nu­lip­da­vu­si“. O kiek me­tų mo­ja­vo­se gie­do­ta!

„O da­bar mū­sų ke­lio­nės – dau­giau­siai pas gy­dy­to­jus“, – juo­kia­si Bu­čai.

Ne­beuž­ten­kant svei­ka­tos di­des­niems dar­bams, Fe­li­ci­ja ėmė­si už­ra­ši­nė­ti pri­si­mi­ni­mus apie gim­tą­jį Puo­džiū­nų kai­mą. Nu­sib­rai­žė jo bei gre­ti­mų Puo­džiū­nė­lių, se­no­vė­je va­din­tų Puo­džiū­nų bo­bi­liais, pla­nus, ka­pi­nai­čių sche­mą, su­ra­šė so­dy­bų šei­mi­nin­kų pa­var­des. F. Bu­čie­nė jau ap­ra­šė ke­tu­rias de­šim­tis šei­mų, gy­ve­nu­sių se­nuo­siuo­se Puo­džiū­nuo­se.

„Bo­bi­liais va­din­da­vo vie­tas, kur gy­ven­da­vo ma­ža­že­miai ar be­že­miai, ne­pa­si­tu­rin­tys kai­mie­čiai. Anuo­met pra­var­des duo­da­vo pa­gal gy­ve­ni­mo bū­dą ar el­ge­sį. Iš vai­kys­tės pri­si­me­nu kai­my­nę Vin­cen­tą Ga­siū­nie­nę, va­din­tą Kaip­gi­ne – ji šne­kė­da­ma vis pri­dė­da­vo žo­de­lius „kaip gi ne"“, – sa­ko Fe­li­ci­ja.

Įst­ri­gęs ūde­kie­tės at­min­ty­je ir kar­tu su tė­vu mėg­tas krės­ti po­kštas. Kai­my­nai tu­rė­ję la­bai pik­tą gai­dį, pul­di­nė­da­vu­sį žmo­nes. Paukš­tis ypač ar­šiai rea­guo­da­vo į rau­do­nos spal­vos dra­bu­žius. Tad tė­vas Fe­ly­tę, ap­si­ren­gu­sią rau­do­na su­kne­le, ves­da­vo­si prie kai­my­nų so­dy­bos to gai­džio er­zin­ti. Pik­čiur­na ne­persk­ris­da­vo so­dy­bos tvo­ros, tad įnir­šį iš­lie­da­vo ant jos.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

Fe­li­ci­jai ir Vy­tau­tui anū­kų šei­mos su­kū­rė svei­ki­ni­mą – vin­je­tę 65-ojo ve­dy­bų ju­bi­lie­jaus pro­ga.

Bend­ruo­me­nės no­mi­na­ci­ja – il­gaam­žiš­kiau­siai kai­mo šei­mai.

Fe­li­ci­ja ir Vy­tau­tas – pir­mai­siais bend­ro gy­ve­ni­mo me­tais.

Fe­li­ci­ja Bu­čie­nė ra­šo pri­si­mi­ni­mus apie se­nuo­sius Puo­džiū­nus.

Dienos populiariausi

Per javapjūtę sėjo pažadus (23)

2017 m. rugpjūčio 12 d.
lankomiausias

Kas pa­dė­s Šiau­lių me­rui? (33)

2017 m. rugpjūčio 12 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas