(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Al­do­na BART­KIE­NĖ
Gamink ir Balsuok
Al­do­na BART­KIE­NĖ
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Gyvenimo spalvos

Kai svečias – antras po Dievo

2017 m. rugpjūčio 12 d.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ

GRU­ZI­JOS RE­POR­TA­ŽAI (1)

Sa­vai­tė Gru­zi­jo­je – tik mirks­nis. Ša­lis, pil­na pa­ra­dok­sų, pri­ver­čia įsi­my­lė­ti ir ne­be­pa­lei­džia. Svai­gi­na gam­ta, sko­niais, įspū­džiais, įsu­ka pa­šė­lu­sią jaus­mų ka­ru­se­lę. Jau pir­mą­ją die­ną iš­girs­ta­me gru­zi­niš­ką fi­lo­so­fi­ją: pir­mo­je vie­to­je yra Die­vas, ant­ro­je – sve­čias, tre­čio­je – mo­te­ris.

zivile@skrastas.lt

Pir­mas įspū­dis

„Ne­la­bai pa­na­šus į nuo­trau­ką iš in­ter­ne­to“, – in­for­muo­ja bend­ra­ke­lei­vis, pir­ma­sis Ku­tai­sio oro uos­te pa­ma­tęs žmo­gų, lau­kian­čio mū­sų su už­ra­šu GUA – toks nak­vy­nės vie­tos pa­va­di­ni­mas. Pa­si­la­bi­nę su­ži­no­me, kad ap­gy­ven­di­ni­mo vers­lui va­do­vau­ja sū­nus Gior­gi, o mus pa­si­tin­ka tė­tis.

„Kam jums rei­ka­lin­gi pi­ni­gai?! Pas mus vis­kas ne­mo­ka­ma!“ – de­da­si nu­ste­bęs, kai pa­si­tei­rau­ja­me, kur iš­si­keis­ti pi­ni­gus. Ma­mu­ka – toks mū­sų pir­mo­jo su­tik­to gru­zi­no var­das. At­ro­do, Die­vo siųs­tas. Nors at­si­ra­do jis mū­sų gy­ve­ni­me ab­so­liu­čiai at­si­tik­ti­nai – už­si­sa­kius nak­vy­nę ir su­lau­kus pa­siū­ly­mo paim­ti iš oro uos­to.

Ke­lio­nė­je ji mums tam­pa tik­ru ma­mu­ku – pa­de­dan­čiu, pa­si­rū­pi­nan­čiu, pa­mai­ti­nan­čiu. Tar­si pa­tei­si­nęs lie­tu­vių au­siai šmaikš­tų kal­bi­nį žais­mą: gru­zi­niš­kai tė­tis yra „ma­ma“.

Po žvar­bios lie­tu­viš­kos va­sa­ros nak­ties ry­ti­nis Ku­tai­sio karš­tis drioks­te­li ir tvoks­te­li. „Va­kar Ku­tai­sy­je bu­vo +38, ry­toj bus ne ma­žiau“, – ža­da Ma­mu­ka. Džin­sus ir megz­ti­nius no­ri­si nu­si­mes­ti čia pat. Pa­si­ro­do, mums pa­si­se­kė: dar vi­sai ne­se­niai Gru­zi­ją skal­bė lie­tus – bir­že­lį, o ir lie­pos pra­džio­je bu­vo šal­ta ir šla­pia.

Esa­me „su­pa­kuo­ti“ tie­siai iš oro uos­to. Gru­zi­nas jau su­pla­na­vęs mū­sų ke­lio­nę. Va­žiuo­si­me į Pro­me­tė­jo ur­vus. Pas­kui į kan­jo­ną. Pas­kui prie kriok­lio. Vaiz­džiai pa­sa­ko­ja apie gro­žį, ku­rį pa­ma­ty­si­me. Pa­na­šu, kad šį kar­tą pa­ra tu­rės dau­giau nei 24 va­lan­das.

Trum­pas žvilgs­nis į Ku­tai­sį pro au­to­mo­bi­lio lan­gą. Ne­ty­li­me. Ma­mu­ka pa­sa­ko­ja apie sa­ve, tu­ris­tus, Ku­tai­sį ir Gru­zi­ją. Iš­dės­to gru­zi­niš­ką fi­lo­so­fi­ją: pir­mo­je vie­to­je yra Die­vas, ant­ro­je – sve­čias, tre­čio­je – mo­te­ris.

Ap­sis­to­ti Ma­mu­kos na­muo­se at­vyks­ta tu­ris­tų iš įvai­rių ša­lių. Ga­ra­že, pa­sa­ko­ja, da­bar sto­vi vo­kie­čių šei­mos dvi­ra­čiai. At­va­žiuo­ja iš Len­ki­jos, Če­ki­jos, Iz­rae­lio, Bul­ga­ri­jos, bu­vo ir kau­niš­kių. Vie­ni ke­liau­to­jai at­vy­ko iš Si­bi­ro su ma­ši­na. Tik į ket­vir­tą die­ną iš­drį­so pa­sa­ky­ti, kad Ru­si­jo­je ki­taip kal­ba­ma ir ro­do­ma apie Gru­zi­ją, nei yra rea­ly­bė­je. Ne­ri­ma­vo prieš at­vyk­da­mi. Iš­vy­ko lai­min­gi.

„Po­li­ti­kai kal­ti. Vi­si žmo­nės yra ge­ri, ko­kios tau­ty­bės be­bū­tų. Tar­na­vau ar­mi­jo­je, tu­riu daug drau­gų Ru­si­jo­je, la­bai ge­ri žmo­nės“, – be­veik be ak­cen­to kal­ba gru­zi­nas.

Ma­mu­ka su žmo­na au­gi­na du sū­nus, tu­ri še­šia­me­tį anū­ką. Vy­res­ny­sis sū­nus ve­dė jau­nas – 17 me­tų. Ves­tu­vės, pa­sa­ko­ja, vy­ko ke­tu­rias die­nas, jo­se da­ly­va­vo 250 sve­čių. Šei­mas, šyp­so­si Ma­mu­ka, gru­zi­nai ku­ria anks­ti, kad bū­tų ga­li­ma pa­si­džiaug­ti ne tik anū­kais, bet ir proa­nū­kiais. Vi­si gy­ve­na kar­tu: ne­no­ri, kad vai­kai išei­tų. „Ver­ty­bių mo­ko­ma­si ne iš kom­piu­te­rio, o iš gy­ve­ni­mo“, – dės­to gru­zi­nas. Ir kal­ba apie pa­gar­bą vy­res­nia­jam.

Emig­ruo­ti iš Gru­zi­jos Ma­mu­ka ne­ga­lė­tų. Ką jau iš Gru­zi­jos! Ne­ga­lė­tų nė Tbi­li­sy­je gy­ven­ti! Jau­čia­si lai­min­gas, kai ga­li išei­ti į sa­vo kie­mą, pa­si­svei­kin­ti su kai­my­nais. Na­muo­se gi­liai įleis­tos šak­nys, ki­tur ne­pri­gy­tų.

Pro­me­tė­jo le­gen­da

Pro­me­tė­jo ur­vas, esan­tis už 20 ki­lo­met­rų nuo Ku­tai­sio, – vie­nas iš itin lan­ko­mų ob­jek­tų. Pa­gal le­gen­dą, bū­tent čia bu­vęs pri­kal­tas Pro­me­tė­jas, do­va­no­jęs žmo­nėms ug­nį.

Prie įė­ji­mo ke­lio­li­ka ro­dyk­lių nu­ro­do kryp­tis ir ki­lo­met­rus. Iki Mar­so – 46 mi­li­jo­nai ki­lo­met­rų, iki Sid­nė­jaus ope­ros rū­mų – 13 860, Gi­zos pi­ra­mi­džių – 1 705, Ki­je­vo Mai­da­no aikš­tės – 1 293 ki­lo­met­rai. Lie­tu­va ro­dyk­lės dar ne­tu­ri.

Pro­me­tė­jo ur­ve ma­lo­niai vė­su, bet ne­šal­ta. Sta­lak­ti­tais ir sta­lag­mi­tais puoš­tos sa­lės pri­me­na ne­že­miš­kus pa­veiks­lus. Spal­vas kei­čian­tis ap­švie­ti­mas nuo­lat ku­ria skir­tin­gus vaiz­di­nius. Kar­tais at­ro­do, kad prieš akis iš­ny­ra skulp­tū­ros, kar­tais – baž­ny­čių kuo­rai. Mė­ly­na, rau­do­na, gel­to­na, aly­vi­nė, ža­lia... Ta­kas ur­ve ve­da dau­giau nei ki­lo­met­rą: lai­ko ir at­stu­mų po­jū­tis dings­ta.

Ur­vas tu­ris­tams at­ver­tas ma­žiau nei prieš de­šimt­me­tį. Tai – bu­vu­sio Gru­zi­jos pre­zi­den­to Mi­chai­lo Saa­kaš­vi­lio pro­jek­tas. Apie M. Saa­kaš­vi­lį ke­lio­nės me­tu gir­dė­jo­me daug ir įvai­riau­sių nuo­mo­nių. Vie­ni gy­rė už pa­ža­bo­tą ko­rup­ci­ją ir su­tram­dy­tą nu­si­kals­ta­mu­mą, ki­ti rė­žė tie­siai: Gru­zi­ja – vie­nin­te­lė pa­sau­lio ša­lis, ku­riai esą be­veik de­šimt­me­tį va­do­va­vo be­pro­tis. Mi­šos re­ži­mas – ir taip va­di­na­mas šis eta­pas.

Pa­si­vaikš­čio­ji­mą ur­ve bai­gia ke­lio­nė val­te­le po­že­mi­ne upe su šal­mu ant gal­vos. Net­ru­kus aki­vaiz­džiai įsi­ti­ki­na­me jo bū­ti­nu­mu: val­ties pir­ma­ga­ly­je sė­din­čios tu­ris­tės dėl as­me­nu­kės ban­do pa­si­keis­ti vie­to­mis. „Trinkt!“ – pa­si­girs­ta dus­lus ir stip­rus gar­sas, šal­mui at­si­mu­šus į pri­že­mė­ju­sią uo­lie­ną. Krau­jo ne­pra­lie­ta.

Di­no­zau­rų pėd­sa­kais

Ke­lias į Mart­vi­li kan­jo­ną. Dai­ro­mės iš­pū­tę akis, vis­kas dar nau­ja ir neįp­ras­ta. Grei­tis, pyp­sė­ji­mas, iš pir­mo žvilgs­nio – ab­so­liu­tus vai­ra­vi­mo chao­sas. Vė­liau paaiš­kė­ja, kad chao­sas tu­ri sis­te­mą. Pyp­sė­ji­mas – ne pyk­tis ar ner­vas, o drau­giš­kas ki­to įspė­ji­mas. Per sa­vai­tę ne­ma­tė­me nė vie­nos ava­ri­jos.

„Vi­sa­da lai­kau­si tai­syk­lių“, – pa­ti­ki­na vai­ruo­to­jas, ir pyp­te­lė­jęs len­kia per iš­ti­si­nę juos­tą, ne­ma­žin­da­mas grei­čio. „Tai­syk­lių, – tę­sia, – lai­ky­tis bū­ti­na.“

„Pas mus apie 80 pro­cen­tų ma­ši­nų – mer­se­de­sai.“ Kaip ty­čia, vie­nas po ki­to pro ša­lį pra­ke­že­na ži­gu­liu­kai.

Pa­ke­lė­se vaikš­ti­nė­ja ar ant as­fal­to il­si­si kar­vės, sau­lė­je le­pi­na­si juo­dos kiau­lės, links­mai pra­skuo­džia ožkos. Va­ka­rais gy­vu­liai pa­tys pa­reis na­mo, tar­si pa­žiū­rė­ję į laik­ro­dį.

Lau­kas dar la­biau gra­so karš­čiu, svi­li­na. Gru­zi­nas nuo­lat brau­kia pa­kau­šį ske­pe­tai­te. Ir ne­pa­lei­džia ci­ga­re­tės iš ran­kos.

Pa­ke­liui į kan­jo­ną dai­ro­mės le­dų. Ma­mu­ka „ap­ra­mi­na“ ne­pirk­ti – kai­nos pri­tai­ky­tos tu­ris­tams, ne­ver­ta iš­lai­dau­ti.

Ke­le­tas gru­zi­no žo­džių, ir prie ka­sų at­si­du­ria­me be lau­ki­mo – ko­ne per „už­pa­ka­li­nes du­ris“. Tu­ris­tų ne­trūks­ta, ap­link – kal­bų ba­bi­lo­nas.

Ei­lė prie gel­bė­ji­mo­si lie­me­nių – tar­si ban­ke, at­si­spau­di nu­me­riu­ką ir lau­ki sa­vo ei­lės, ste­bė­da­mas ek­ra­ną. Lie­me­nes skirs­tan­tys dar­buo­to­jai nu­žvel­gia nuo gal­vos iki ko­jų, įver­ti­na ir pa­ren­ka, jų aki­mis, tin­ka­mą.

Gu­mi­nės val­ties ga­le sė­di pa­ty­ręs irk­li­nin­kas, ki­ti irk­lai ati­ten­ka tu­ris­tams. Kan­jo­ną iš­grau­žu­sios upės van­duo – vais­kiai ža­lias. Upę, at­ro­do, iki pat dan­gaus įrė­mi­na uo­los. Kan­jo­nas tę­sia­si 2 400 met­rų, uo­lų aukš­tis – 20–40 met­rų. Kaž­kur iš dan­gaus že­myn smin­ga kriok­lys. Aukš­tos uo­los tei­kia ma­lo­nų pa­vė­sį, van­duo vė­si­na.

„Iš kur esa­te“? – tei­rau­ja­si irk­li­nin­kas. „I lo­ve Lit­va!“ – iš kar­to pri­si­pa­žįs­ta mei­lė­je.

„Di­no­zau­ro pė­da!“ – kar­to­ja neaiš­kia ang­lų kal­ba. „Sme­ge­nys“, – be­da pirš­tu į iš­raiš­kin­gą uo­lie­ną. Tie­sos apie di­no­zau­rus yra: in­for­ma­ci­niai sten­dai nu­ro­do, jog uo­lų am­žius sie­kia 20–25 mi­li­jo­nus me­tų, o kan­jo­nas ta­po popu­lia­rus 2010 me­tais, po moks­li­nės eks­pe­di­ci­jos di­no­zau­rų pėd­sa­kams tir­ti.

Pas­ku­ti­niuo­sius met­rus iki ap­si­su­ki­mo vie­tos ten­ka įveik­ti įsi­ki­bus vir­vės – ki­taip val­tį ne­ša ir su­ka stip­ri sro­vė. Gru­zi­nas pa­ra­gi­na at­si­gai­vin­ti uo­lie­na trykš­tan­čiu van­de­niu. Ska­nus! Irk­li­nin­kas pa­ten­kin­tas iš­ke­lia nykš­tį į vir­šų.

Kaip bus ro­ju­je?

Ma­mu­ka, at­ro­do, per­skai­tė mū­sų min­tis: lai­kas pie­tums.

Res­to­ra­no vi­du­je – prie­te­ma, triukš­mas, ci­ga­re­čių ir mais­to kva­pas. Di­džio­jo­je sa­lė­je šven­čia gau­si ir gar­si kom­pa­ni­ja. Ko­kia pro­ga šven­čia­ma? Ves­tu­vės? Ju­bi­lie­jus? Ogi lai­do­tu­vės! „Žmo­gus jau pa­lai­do­tas, da­bar pra­si­dė­ju­si ki­ta da­lis“, – paaiš­ki­na.

Pie­tums pa­pra­šo­me vie­tos pa­tie­ka­lų. Ma­mu­ka pa­da­vė­jai var­di­ja vie­ną pa­tie­ka­lą po ki­to. Nuš­čiū­va­me su­vo­kę, kad tuoj bus už­sa­ky­ta ko­ne pu­sė me­niu.

O ką mėgs­ta pa­ts? Gru­zi­nas pra­de­da de­ta­liai pa­sa­ko­ti, kaip ruo­šia­mas jo ska­nu­sis pa­tie­ka­las iš ka­la­ku­to, ke­pa­mas ypa­tin­go­mis pro­go­mis. „Ar už­sa­ky­ti?“ – ko­ne pa­šo­ka nuo suo­lo. Pa­šo­ka­me ir mes, su­lai­ky­da­mi jo min­tį ir už­si­de­gi­mą.

Ar ga­mi­na na­mie kin­cha­lius (tra­di­ci­nį pa­tie­ka­lą, pa­na­šų į di­de­lius kol­dū­nus)? Gru­zi­no ma­ny­mu, per daug dar­bo: rei­kia itin il­gai min­ky­ti teš­lą. „Bet kai pra­kan­di ir į bur­ną su­bė­ga mė­sos skys­tis, ga­li iš pro­to išei­ti“, – pri­si­mer­kia iš ma­lo­nu­mo.

Ra­gau­ja­me vis­ką: viš­tie­nos ir dar­žo­vių sa­lo­tas, ku­ku­rū­zų pa­plo­tė­lius, įvai­rias­pal­ves už­te­pė­les, sū­rį, ke­ba­bą, šaš­ly­ką...

Ma­mu­ka vy­no įsi­pi­la sim­bo­liš­kai – tik pa­tik­rin­ti, ar ge­ras. Paaiš­ki­na, kad Gru­zi­jo­je vai­ruo­to­jams ga­lio­ja 0 pro­mi­lių tai­syk­lė.

„Kad jums vi­sa­da deg­tų ža­lia švie­sa!“ – lin­ki.

Vie­nas po ki­to lie­ja­si anek­do­tai. Apie uoš­vę. Apie drau­gys­tę. Gru­zi­jo­je, sa­ko Ma­mu­ka, ki­taip nei pas jus: ei­nant pas drau­gą, ne­rei­kia skam­bin­ti. Drau­gas vi­sa­da yra lau­kia­mas, ne­svar­bu, koks bū­tų pa­ros me­tas. Vi­sa­da prii­ma­mas ir vai­ši­na­mas. Drau­gui ga­li pa­si­pa­sa­ko­ti tai, ko ne­ga­lė­tu­mei žmo­nai ar vai­kui.

Bai­mė, kad jau pir­mie­siems pie­tums iš­lei­si­me pu­sės ke­lio­nės biu­dže­tą, pa­si­ro­do ne­pag­rįs­ta. Pen­kie­se už maž­daug de­šimt pa­tie­ka­lų, vy­ną, mi­ne­ra­li­nį van­de­nį, li­mo­na­dą su­mo­ka­me 93 la­rius – kiek per 30 eu­rų. Į su­mą įskai­čiuo­tas ir ap­tar­na­vi­mo mo­kes­tis – ar­bat­pi­ni­giai.

Res­to­ra­no di­rek­to­rius šyp­so­si be­dan­te šyp­se­na ir kiek­vie­nam spau­džia ran­ką. Jau­di­no­si, ar vis­kas tiks sve­čiams. Da­bar ra­mus – ti­ko.

Gat­vė­je tin­giai tyso šu­nys, karš­tis įvei­kė ir juos. „Man pa­tin­ka Lie­tu­va, Lat­vi­ja, Es­ti­ja. Jū­sų pre­zi­den­tė mo­te­ris“, – nu­džiun­ga pro ša­lį ėjęs vie­ti­nis.

Iš ko gy­ve­na gru­zi­nai? „Dau­giau­sia – pri­va­tus vers­las. So­viet­me­čiu vi­si vog­da­vo. Da­bar ne. Ga­liu ma­ši­ną su rak­te­lius kie­me pa­lik­ti. Apie 90-uo­sius iš kar­to ma­ši­nos ne­be­bū­čiau ra­dęs“, – sa­ko Ma­mu­ka.

Nu­si­kals­ta­mu­mą, paaiš­ki­na, pa­ža­bo­jo Saa­kaš­vi­lio me­tai, kai bu­vo itin su­griež­tin­tos baus­mės. Ir ko­rup­ci­ja bu­vo su­ma­žin­ta dras­tiš­kai: iš po­li­ci­jos bu­vo at­leis­ti vi­si ir priim­ti nau­ji. O kaip da­bar­ti­nė val­džia? „Vaikš­to mie­go­da­ma.“

Ma­ši­na vin­giuo­tu ke­liu ky­la vis aukš­tyn. Kal­nuo­se vė­siau. Prie van­dens, ant uo­lų, poil­siau­to­jai ke­pa šaš­ly­kus, ko­ne prie kiek­vie­nos kom­pa­ni­jos gu­li ar­bū­zai.

Ma­mu­ka stve­ria už ran­kų ir tem­pia į van­de­nį. Kam per­si­reng­ti, jei ga­li­ma mau­dy­tis su dra­bu­žiais!

Pa­si­šo­ki­nė­da­mas kū­liais ver­čia­si už aša­rą skaid­res­nis kriok­lių van­duo. „Jei čia taip gra­žu, kaip bus ro­ju­je?“ – su­si­mąs­to gru­zi­nas.

Vai­šin­gi na­mai

Va­ka­rie­nės sta­las kve­pia ar­bū­zu, ne­tru­kus ant sta­lo ke­liau­ja ne­kta­ri­nų, sly­vų der­lius. Ča­čos, vy­no? Šei­mi­nin­kas ve­da pa­ro­dy­ti sa­vo at­sar­gas. Ne tik pa­ro­dy­ti.

Ki­tą die­ną tu­ri­me at­si­dur­ti Ba­tu­my­je. „Ryt rei­kės šal­mo, – rim­tu vei­du juo­kau­ja. – Šian­dien ne­rei­kė­jo, nes be­veik nie­kur ne­va­žia­vom.“ Tas nie­ko – 380 ki­lo­met­rų.

Nors jau gi­li nak­tis, Ma­mu­ko žmo­na at­ne­ša ga­ruo­jan­tį ab­ri­ko­sų py­ra­gą. „Jei bū­čiau ne­ve­dęs, vis tiek ta­ve ves­čiau“, – švel­niu žvilgs­niu pa­glos­to žmo­ną. Kar­tu ap­gai­li, kaip jai sun­ku: tu­ri anks­ti kel­tis, kad trims vy­rams pus­ry­čius pa­ga­min­tų, o pa­skui lau­kia vi­sa die­na ant ko­jų gro­žio sa­lo­ne.

Tos­tas.

Tru­pu­tis ak­tua­li­jų – lie­tu­viš­kų ir gru­zi­niš­kų.

„Mū­sų ša­lių dip­lo­ma­ti­niai san­ty­kiai tvir­ti“, – sa­ko bend­ra­ke­lei­vė. „Ne tvir­ti, o nuo­sta­būs!" – pa­tai­so gru­zi­nas. To­kie ge­ri, kad ver­ti at­ski­ro tos­to.

(Bus dau­giau)

Ar­tū­ro JAU­GĖ­LOS nuo­tr.

Nuot­rau­ka su Ma­mu­ka – drau­gys­tei už­tvir­tin­ti.

Ke­liuo­se lais­vai vaikš­ti­nė­ja kar­vės.

Įvai­riau­sios vi­sa­tos ir pa­sau­lio kryp­tys prie įė­ji­mo į Pro­me­tė­jo ur­vą.

Pro­me­tė­jo ur­vo ma­gi­ja.

Pa­sip­lau­kio­ji­mas Mart­vi­li kan­jo­ne.

Įvai­rias­pal­vės ir įvai­rias­ko­nės už­te­pė­lės.

Ša­li­ke­le sma­giai trau­kia ož­kos.

Iš­ky­la – tie­siai ant uo­lė­tos pa­kran­tės.

„At­sar­giai, ne­pas­lys­ki­te!“ – rū­pi­na­si Ma­mu­ka.

Ke­lio­nės pa­ly­do­vas – gru­zi­nas Ma­mu­ka.

Uo­lų iš­grau­žo­se prie Kinchk­ha kriok­lio – skaid­ru­tė­lis van­duo.

Kinchk­ha kriok­lys.

Gru­zi­niš­kų val­gių – į gru­zi­niš­kos vir­tu­vės res­to­ra­ną.

Dienos populiariausi

Per javapjūtę sėjo pažadus (23)

2017 m. rugpjūčio 12 d.
lankomiausias

Kas pa­dė­s Šiau­lių me­rui? (33)

2017 m. rugpjūčio 12 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas