(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Al­do­na BART­KIE­NĖ
Gamink ir Balsuok
Al­do­na BART­KIE­NĖ
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Gyvenimo spalvos

Sugrįžimai į Papilę iš Amerikos

2017 m. rugpjūčio 12 d.
Vytautas RUŠKYS

Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų pi­lie­čiai Lai­ma ir Jo­nas Šal­čiai 1988-ai­siais pra­dė­jo skrai­dy­ti į Lie­tu­vą. Nuo ta­da kas­met ap­si­sto­ja po­rai mė­ne­sių. Ko­dėl jiems to rei­kia, „Šiau­lių kraš­tas“ kal­bė­jo­si Šal­čių nu­si­pirk­to­je so­dy­bo­je Pa­pi­lė­je, Ak­me­nės ra­jo­ne.

J. Šal­tis – to­li­mas ke­liau­to­jo Ma­to Šal­čiaus gi­mi­nai­tis, o po­nios Lai­mos te­ta – Sa­lo­mė­ja Nė­ris, ta­čiau abu yra kuk­lūs ir apie ži­no­mus gi­mi­nes ne­si­gi­ria.

vytautas@skrastas.lt

Šei­mos emig­ra­vo į Ame­ri­ką

Be­maž 30 me­tų L. ir J. Šal­čiai kas­met at­skren­da į Lie­tu­vą po kar­tą ar du. Pa­si­džiaug­ti gim­ti­ne.

Iki šiol ven­gė duo­ti in­ter­viu. Pir­mą­kart ap­si­spren­dė dėl vie­nin­te­lės prie­žas­ties, kaip laiš­ke­ly­je pa­ra­šė Lai­ma Šal­čius: „Jei­gu „Šiau­lių kraš­to“ pub­li­ka­ci­ja bent vie­ną skai­ty­to­ją ska­tin­tų pa­gal­vo­ti apie tai, ką Lie­tu­va iš­gy­ve­nu­si, ką iš­ken­tė­ju­si, ko­kia mū­sų tau­ta di­di ir yra Aukš­čiau­sio­jo do­va­na mums kiek­vie­nam.“

Jo­nas gi­mė Kau­ne 1943 me­tų va­sa­ry­je. Tė­vas dir­bo Tau­ra­gė­je fab­ri­ko di­rek­to­riu­mi, bu­vo ak­ty­vus Šau­lių są­jun­gos na­rys. 1944-ųjų va­sa­rą ar­tė­jant ru­sų ka­riuo­me­nei su šei­ma pa­si­trau­kė į Va­ka­rus.

„Ant­raip so­vie­tai bū­tų su­do­ro­ję ar vė­liau iš­ve­žę į Si­bi­rą“, – nea­be­jo­ja J. Šal­čius.

Gy­ve­no pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­je Vo­kie­ti­jo­je.

No­rin­tiems per­skris­ti į Ame­ri­ką, rei­kė­jo ten tu­rė­ti gi­mi­nių. Šal­čių šei­mai su dviem sū­nu­mis pa­vy­ko dau­giau kaip po 5 me­tų – 1949-ųjų ru­de­nį.

Įsi­kū­rė Či­ka­go­je, ka­dan­gi tuo­se kraš­tuo­se gy­ve­no Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro lai­kais pa­si­trau­kę gi­mi­nai­čiai.

„Ame­ri­ko­je va­di­na­mie­ji di­pu­kai pra­dė­jo gy­ve­ni­mą nuo var­gų, – sa­kė J. Šal­čius. – Net bai­gę aukš­tuo­sius moks­lus ar ėję di­de­les pa­rei­gas Lie­tu­vo­je, pir­miau­sia va­lė grin­dis, dir­bo ki­tus pa­pras­tus dar­bus. Pra­si­gy­ve­ni­mui. Nors Lie­tu­vo­je įsi­vaiz­duo­ta, kad ten pi­ni­gai kaip apel­si­nai ant me­džių au­ga. Ta­čiau Ame­ri­ko­je kiek­vie­nas, ku­ris ne­tin­gi dirb­ti – ga­li pra­si­gy­ven­ti“.

Tė­ve­lis už­dir­bo, kad iš­leis­tų sū­nų į aukš­tuo­sius moks­lus. Il­i­no­jaus vals­ti­jos uni­ver­si­te­te įgi­jo elekt­ro­ni­kos in­ži­nie­riaus pro­fe­si­ją. Įsi­dar­bi­no. Dar ma­gist­ran­tū­ro­je stu­di­ja­vo vers­lo ad­mi­nist­ra­vi­mą. Be­veik vien aukš­čiau­siais įver­ti­ni­mais. Jo pa­var­dė yra pa­žan­giau­sių uni­ver­si­te­to stu­den­tų gar­bės są­ra­še.

35 me­tus dir­bo „Mo­to­ro­los“ kom­pa­ni­jo­je, ku­ri už­sii­mi­nė­jo ra­di­jo ry­šio prie­mo­nių ga­my­ba, vė­liau – te­le­fo­nų ga­my­ba. Pra­dė­jęs va­dy­bi­nin­ku kar­je­rą pa­da­rė iki vi­cep­re­zi­den­to.

Į Vo­kie­ti­ją pa­si­trau­kė ir Lai­mos Šal­čius tė­ve­liai su vai­kais, ji gi­mė pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­je 1945-ai­siais. Pas­kui ir­gi pa­te­ko į Ame­ri­ką.

Bū­da­ma pen­kio­lik­me­tė su­si­pa­ži­no su Jo­nu 1960-ai­siais atei­ti­nin­kų ren­gi­ny­je. Su­si­tuo­kė po aš­tuo­ne­rių me­tų.

Ji įgi­jo ang­lų kal­bos mo­ky­to­jos ir iš­kal­bos spe­cia­ly­bę taip pat Il­i­no­jaus uni­ver­si­te­te, vė­liau stu­di­ja­vo kli­ni­ki­nę pe­da­go­gi­ką. Dir­bo iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo įstai­go­je, gim­na­zi­jo­je, ko­le­dže. Jai ypač jaut­ru bu­vo teik­ti pa­gal­bą kurč­ne­by­liams. La­bai džiaug­da­vo­si, ga­lė­da­ma jiems už­deg­ti švie­se­lę ju­dė­ti į prie­kį.

Dar­bas rei­ka­la­vo „gy­ve­ni­mo lėk­tu­ve“

J. Šal­čius dar­bo rei­ka­lais nuo­lat skrai­dė po Eu­ro­pą, Azi­ją, pa­siek­da­vo Aust­ra­li­ją. At­ro­dė, lyg gy­ven­tų lėk­tu­ve.

Vie­na už­duo­čių – pre­kiau­ti „Mo­to­ro­los“ pro­duk­ci­ja Bal­ti­jos vals­ty­bė­se. Nors pra­dė­ta nuo do­va­nos – mi­li­jo­no do­le­rių ver­tės. Už tiek 1993-iai­siais kom­pa­ni­ja pa­do­va­no­jo ry­šio prie­mo­nių ir pa­pil­do­mos įran­gos Lie­tu­vos po­li­ci­jai, kai rei­kė­jo rū­pin­tis at­vyks­tan­čio po­pie­žiaus ap­sau­ga.

Net­ru­kus Pre­zi­den­tas Al­gir­das Bra­zaus­kas pa­kvie­tė J. Šal­čių ap­tar­ti „Mo­to­ro­los“ in­ves­ti­ci­jų Lie­tu­vo­je. Kom­pa­ni­ja pa­sky­rė 100 mi­li­jo­nų do­le­rių įreng­ti inf­rast­ruk­tū­rai. Įs­teig­ta mo­bi­lio­jo ry­šio bend­ro­vė „Om­ni­tel“.

Pa­na­šių su­si­ti­ki­mų bū­ta ir su Alek­sand­ru Lu­ka­šen­ka, kai jo at­sto­vau­ja­mo­je Bal­ta­ru­si­jo­je, taip pat Uk­rai­no­je, Ru­si­jo­je ieš­ko­ta pre­ky­bos ga­li­my­bių.

„Ga­liau­siai su šiuo žmo­gu­mi ne­no­rė­jo­me tu­rė­ti nie­ko bend­ro, pir­miau­sia to­dėl, kad ne­ga­lė­jo­me pa­kel­ti ko­rup­ci­jos“, – ver­ti­na J. Šal­čius.

Į Lie­tu­vą šei­ma at­skri­do su tu­ris­tais

1988 me­tų rupgp­jū­tį L. ir J. Šal­čiai pir­mą kar­tą at­skri­do į Lie­tu­vą su di­de­le tu­ris­tų gru­pe. Drau­ge su vi­sais trimis vai­kais: aš­tuo­nio­lik­me­čiu sū­nu­mi, me­tais jau­nes­ne duk­ra ir de­vyn­me­te jau­nė­le.

„Pa­tys ne­la­bai ži­no­jo­me, koks reikš­min­gas tai bu­vo Lie­tu­vai lai­kas. Pa­ma­tė­me iš­kel­tą tris­pal­vę Vil­niu­je ir ba­dau­to­jus prie Ka­ted­ros“, – me­na J. Šal­čius.

Ap­lan­kė ir ma­mos tė­viš­kę – Pa­pi­lę. Ne­bu­vo pa­pras­ta, kai ta­ry­bi­niai sau­gu­mie­čiai sten­gė­si su­kliu­dy­ti ame­ri­kie­čiams tu­ris­tams iš­vyk­ti iš sos­ti­nės. Vieš­bu­čiuo­se paim­da­vo pa­sus. Ta­čiau J. Šal­čius su­kė­lė šur­mu­lį, nea­ti­da­vė. Ro­dė žy­mas iš de­šim­čių pa­sau­lio vals­ty­bių ir ti­ki­no, kad vi­sur lai­kė­si Ame­ri­kos įsta­ty­mų – iš sa­vo ran­kų neiš­lei­do pa­so.

Su do­ku­men­tu bu­vo drą­siau at­si­skir­ti nuo tu­ris­tų gru­pės ir leis­tis sam­dy­tu au­to­mo­bi­liu į Pa­pi­lę. At­ro­dė, kad va­žia­vo ne­se­ka­mi sau­gu­mie­čių. Ma­no: jie gal­būt tu­rė­jo svar­bes­nių už­duo­čių – tą pa­čią die­ną Vin­gio par­ke vy­ko is­to­ri­nis Są­jū­džio mi­tin­gas.

Pa­pi­lė­je iš gi­mi­nai­čių te­gy­ve­no pusb­ro­lis. Jis nu­ve­dė į ka­pi­nes ant pi­lia­kal­nio, pa­ro­dė se­ne­lio, pro­se­ne­lio, ki­tų ar­ti­mų­jų ka­pa­vie­tes. Sus­to­jo ir ki­ta­me šlai­te – prie tau­tos švie­suo­lio Si­mo­no Dau­kan­to ka­po.

Praš­mat­nų bu­tą Vil­niu­je iš­kei­tė į tro­be­lę Pa­pi­lė­je

Dva­sio­je su­vir­po sen­ti­men­tai tė­viš­kei. Vė­les­nių ke­lio­nių me­tu į Lie­tu­vą, kai ne­be­rei­kė­jo bi­jo­ti sau­gu­mie­čių, vis trauk­da­vo ir Pa­pi­lė. Ap­sis­to­da­vo mies­te­ly­je esan­čio­je kai­mo tu­riz­mo so­dy­bo­je. Bend­rau­da­vo su vie­ti­niais.

Išei­viai nu­si­pir­ko ir 1999 me­tais ėmė gy­ven­ti per me­tus po po­rą mė­ne­sių nu­pirk­ta­me bu­te Vil­niaus šir­dy­je – se­na­mies­ty­je ne­to­li „Stik­lių“ res­to­ra­no. Se­nos sta­ty­bos na­me su be­maž met­ro sto­rio sie­no­mis įsi­ren­gę mo­der­nų būs­tą.

Ame­ri­ko­je gy­ve­na sa­vo na­muo­se ne­to­li Či­ka­gos, bet šal­tuo­ju me­tų lai­ku maž­daug pus­me­čiui ap­si­sto­ja Flo­ri­dos vals­ti­jo­je tu­ri­ma­me na­me prie Mek­si­kos įlan­kos.

„To­dėl, kad mū­sų am­žiu­je pa­tin­ka ir sau­sio mė­ne­sį mau­dy­tis jū­ro­je“, – šyp­so­si su­tuok­ti­niai.

Pas­kui pa­tiks­li­na, kad Flo­ri­dos kraš­te įsi­kū­ru­si vy­res­nio­sios duk­ros šei­ma, su ja daž­nai bū­na.

Vie­ną­kart lan­ky­da­ma­sis Pa­pi­lė­je vie­ti­nio bi­čiu­lio pa­pra­šė: jei­gu kas nors par­da­vi­nės na­me­lį gra­žes­nė­je vie­to­je, – iš­kart pa­skam­bink į Ame­ri­ką.

Po ke­le­rių me­tų atė­jo ži­nia: mi­rė mo­te­ris, li­ko me­di­nė tro­be­lė. Ame­ri­kie­tis už­sa­kė, nė ne­pa­ma­tęs pir­ki­nio. Pa­ka­ko ži­no­ti, kad vie­ta – prie par­ko, ja­me au­gan­čios pen­kio­li­ka­mie­nės lie­pos, ki­ta­pus Ven­tos kran­to at­si­ve­ria pi­lia­kal­nis su ka­pi­nė­mis.

„Bu­vo to­kia bū­se­na, kad jei ir nie­ko ge­ro nei­šei­tų su tuo pir­ki­niu, vis tiek bu­vau lai­min­gas jį tu­rė­da­mas“, – me­na J. Šal­čius.

Kai žmo­na ban­dė su­ži­no­ti konk­re­tes­nius pa­si­rin­ki­mo mo­ty­vus, iš­gir­do: pa­ts ne­ži­nau, trau­kia ir tiek.

Ke­le­rius me­tus tru­ko pa­sta­tų at­nau­ji­ni­mas. Spe­cia­liai pa­lik­tos me­di­nės sie­nos, se­no­vi­nės lu­bos, kai ku­rios ki­tos konst­ruk­ci­jos. Įreng­tos ko­mu­ni­ka­ci­jos. Kie­me iš­ki­lo pa­vė­si­nė, per­tvar­ky­tas ūkio pa­sta­tė­lis. Yra pir­tis. So­dy­bos iš­skir­ti­nu­mas – iš­vaiz­dus kop­lyts­tul­pis. Ge­rą nuo­tai­ką ku­ria ki­ti me­džio dro­ži­niai.

Jau ke­le­ri me­tai su­tuok­ti­niai jau­čia­si lai­min­gi Pa­pi­lė­je, čia pa­bė­ga nuo vi­so pa­sau­lio šur­mu­lio, nuo ame­ri­kie­tiš­kos ap­lin­kos. Kad pa­jus­tų oro gai­vą. Ma­ty­tų ki­to­kius de­be­sis. Pak­lus­tų lie­tu­viš­ku­mo trau­kai.

Lai­ma pa­brė­žia, kad jai pa­tin­ka me­di­nis na­me­lis su že­me ap­link, kur pa­no­rė­ju­si ga­li pa­ra­vė­ti.

Mo­der­nų bu­tą sos­ti­nė­je par­da­vė.

„Ką ma­tai – tą gau­ni“

Iš pra­džių maž­daug po mė­ne­sį at­skris­da­vo pa­va­sa­riop ir ru­de­niop. Da­bar ap­si­spren­dė ma­žiau var­gin­tis lėk­tu­vuo­se – at­vyks­ta tik va­sa­ro­mis.

Daug ke­liau­ja po Lie­tu­vą. Ap­lan­ko gi­mi­nai­čius Ro­kiš­ky­je, Vil­ka­viš­ky­je ir ki­tur, už­su­ka pas bi­čiu­lius. Kai lie­ka na­muo­se – daug skai­to. Žiū­ri te­le­vi­zi­jos lai­dą „Duo­kim ga­ro!“. Pa­tin­ka bend­rau­ti su kai­my­nais ir ki­tais pa­pi­lė­niš­kiais.

„No­ri­me bū­ti priim­ti to­kie, ko­kie esa­me šią aki­mir­ką, bet vis tiek pa­jun­ta­me už­slėp­tą dė­me­sį: „Ką tie ame­ri­ko­nai čia da­ro?“ ar nuo­sta­tą: „Tur­tuo­liai at­va­žia­vę“,– sa­kė su­tuok­ti­niai.

„Ap­si­džiau­gia­me, kai mū­sų sve­čiai at­si­svei­kin­da­mi sa­ko: bu­vo ge­ra pa­si­šne­kė­ti, – džiau­gė­si L. Šal­čius. – Bi­jau ap­si­rik­ti, bet ki­ti pa­jun­ta lyg švie­žio oro ga­vę.

Ame­ri­ko­je sa­ko­me: „Ką ma­tai, tą gau­ni, o ką gau­ni – tą ma­tai.“

Vai­kys­tė­je abiem Šal­čiams apie Lie­tu­vą tė­vai pa­sa­ko­jo gra­žių nu­ti­ki­mų. Sten­gė­si, kad vai­kai iš­lai­ky­tų lie­tu­viš­ku­mą.

Lai­mos tė­vai at­ža­las re­gu­lia­riai so­din­da­vo ra­šy­ti dik­tan­tus lie­tu­vių kal­ba. Leis­da­vo į dra­mos ra­te­lius, kur sta­ty­da­vo spek­tak­lius apie Lie­tu­vos knyg­ne­šius.

L. ir J. Šal­čiai sa­vo vai­kus iš­mo­kė ge­rai su­si­šne­kė­ti lie­tu­viš­kai.

„Bet anū­kai lin­kę kal­bė­ti tik ame­ri­ko­niš­kai“, – šyp­so­si se­ne­lis.

„Ėmę lan­ky­ti Lie­tu­vą, pa­ju­to­me, kad ji nė­ra pa­sa­kų ša­lis, kaip mums vaiz­da­vo tė­ve­liai, – sa­kė J. Šal­čius. – Ten­ka priim­ti rea­liz­mą. Juk pus­šim­tį me­tų tru­kęs so­vie­tiz­mas pa­da­rė įta­ką“.

Rė­mė­jai

L. ir J. Šal­čiai Pa­pi­lė­je ži­no­mi kaip lab­da­riai. Ne kar­tą au­ko­jo mies­te­lio baž­ny­čiai. Pa­dė­jo su­re­mon­tuo­ti vie­ti­nį vai­kų dar­že­lį. Re­mia gim­na­zi­ją, la­biau­siai – čia vei­kian­čią atei­ti­nin­kų kuo­pą.

„Kaip ir pri­va­lo­me pa­dė­ti kuo­pai, nes ta­po­me jos na­riais, tu­rė­da­mi send­rau­gi­nin­kų sta­tu­są, – mo­ka­me na­rio mo­kes­tį“, – šyp­so­da­mie­si sa­ko su­tuok­ti­niai.

Pa­me­na pir­mą ke­lio­nę į Lie­tu­vą su do­va­no­mis – kiek­vie­nas iš pen­kių šei­mos na­rių at­ve­žė po du la­ga­mi­nus. Jo­se ne­til­po as­me­ni­niai rū­bai, juos tem­pė kup­ri­nė­se ant pe­čių. Vie­šė­da­mi be­maž kas­dien ei­da­vo į ta­ry­bi­niais lai­kais po­pu­lia­rias „do­le­ri­nes“ pirk­ti nau­jų do­va­nų – jų te­par­duo­da­vo pa­gal die­nos li­mi­tą. Pa­ju­to tuo­met įpras­tą Lie­tu­vos gy­ven­to­jų po­žiū­rį apie ame­ri­ko­nų tur­tus.

L. ir J. Šal­čiai lai­ko­si nuo­sta­tos – ne­pri­si­dė­ti prie šal­pos or­ga­ni­za­ci­jų, ku­rios iš as­me­nų ren­ka au­kas, o pa­skui ką nors pa­re­mia. Su­tuok­ti­niai pa­tys pir­miau­sia įsi­ti­ki­na, kad rei­kia pa­gal­bos ir tuo­met as­me­niš­kai pa­de­da. Per dau­gy­bę me­tų pa­ty­rė ir pikt­nau­džia­vi­mo pa­ra­ma.

Apie gi­mi­nys­tės ry­šius

J. Šal­čius ne­sle­pia esąs gar­saus ke­liau­to­jo Ma­to Šal­čiaus to­li­mas gi­mi­nai­tis.

Žmo­na Lai­ma lin­ku­si nu­ty­lė­ti, kad tė­ve­lio se­suo – Sa­lo­mė­ja Nė­ris. Atsk­leis­ti lyg pa­slap­tį įkal­bi­na vy­ras.

Mo­te­ris ar­gu­men­tuo­ja, kad no­rė­tų iš­sau­go­ti pri­va­tu­mą, kad bend­rau­da­ma su žmo­nė­mis, ne­jaus­tų jų kli­juo­ja­mos eti­ke­tės.

Ga­liau­siai lei­džia­si į pa­svars­ty­mus: „Gi­miau tais pa­čiais me­tais, kai mi­rė te­ta, tik po ke­lių mė­ne­sių, jos ne­ma­čiau. Bet ži­nau, koks bu­vo ma­no tė­ve­lis, ko­kia bu­vo jo ma­ma – bū­da­ma iš tos pa­čios gi­mi­nės Sa­lo­mė­ja ne­ga­lė­jo bū­ti blo­gas žmo­gus. Jie apie ki­tus nie­ka­da ne­pa­sa­ky­da­vo blo­go žo­džio, žmo­nes my­lė­jo. Kai per­skai­čiau Anu­šaus­ko kny­gą apie lie­tu­vį, ku­ris są­mo­nin­gai iš­da­vė šim­tus tau­tie­čių – pa­gal­vo­ju: ne­daug ką gir­dė­jau, o ko­kią dau­gy­bę da­ly­kų vis gir­džiu apie te­tą. Nors nie­ko neiš­da­vė, ne­nu­šo­vė. Ji tik dėl tre­čia­vė­ji­nin­kų spau­di­mo pa­pras­čiau­siai pa­si­me­tė. Kaip ir dau­gu­ma me­ni­nin­kų, va­do­va­vo­si la­biau jaus­mais, ne­gu iš­skai­čia­vi­mais“.

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Lai­ma ir Jo­nas Šal­čiai ki­tą­met mi­nės san­tuo­kos 50 me­tų su­kak­tį.

Pir­mo­sios Lie­tu­vos Res­pub­li­kos vy­riau­sy­bės ry­šių mi­nist­ras Kos­tas Bi­ru­lis (vi­du­ry­je) ir Jung­ti­nių Ame­ri­kos vals­ti­jų kom­pa­ni­jos „Mo­to­ro­la“ vi­cep­re­zi­den­tas Jo­nas Šal­čius (de­ši­nė­je) bei jo ko­le­ga nu­si­fo­tog­ra­fa­vo po su­si­ti­ki­mo.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se gy­ve­nan­tis 74 me­tų Jo­nas Šal­čius šią va­sa­rą il­giau kaip mė­ne­sį pra­lei­do Pa­pi­lė­je.

So­dy­bą puo­šian­tis kry­žius – tre­čias Lai­mos ir Jo­no Šal­čių pa­sta­ty­tas Lie­tu­vo­je.

Ge­rą nuo­tai­ką ku­ria kie­me su­kom­po­nuo­ti me­džio dro­ži­niai.

Dienos populiariausi

Per javapjūtę sėjo pažadus (23)

2017 m. rugpjūčio 12 d.
lankomiausias

Kas pa­dė­s Šiau­lių me­rui? (33)

2017 m. rugpjūčio 12 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas