(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Al­do­na BART­KIE­NĖ
Gamink ir Balsuok
Al­do­na BART­KIE­NĖ
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Budintis reporteris

Ka­ras vai­ko aki­mis (10)

2017 m. rugpjūčio 9 d.
zau

Ski­riu Va­le­ri­jai, sa­vo ma­mai, ku­ri gy­ve­ni­me pa­ty­rė daug var­go ir siel­var­to.

Bė­gant nuo mir­ties

1941-ųjų ru­de­nį su ma­ma sto­vė­jo­me Tel­šiuo­se prie pie­no par­duo­tu­vės Tur­gaus aikš­tė­je. Nuo ma­žo­sios baž­ny­čios ar­tė­jo ko­lo­na mo­te­rų su vai­kais. Nė vie­no vy­ro, tik jas ly­din­tys gink­luo­ti bal­ta­raiš­čiai.

Mo­te­rys bu­vo su­var­gu­sios, nors kie­me jau spa­lis, kai ku­rios mū­vė­jo ba­su­tes.

„Kur jos ei­na?“ – pa­klau­siau ma­mos. „Ei­na pa­si­vaikš­čio­ti“. „Ko­dėl ne­pa­si­puo­šu­sios ir vi­sos ty­li? Ko­dėl jos ei­na ne ša­li­gat­viu, o bru­ku, kur vaikš­to...ark­liai?“

Ma­ma nie­ko neat­sa­kė, ji pra­dė­jo verk­ti. Ver­kė ir dar ke­lios mo­te­rys, sto­vin­čios ei­lė­je. Ko­lo­na nu­su­ko į Eže­ro gat­vę.

Nau­jo­ji val­džia ge­tą Tel­šiuo­se įstei­gė 1941 me­tais rug­sė­jo 1 die­ną. Čia bu­vo ap­gy­ven­din­ta 400-500 žy­džių. Vy­rus anks­čiau at­sky­rė ir su­šau­dė Rai­niuo­se bei ki­to­se vie­to­se.

Į ge­tą pa­puo­lė ir Fei­del­ma­nų šei­ma – aš­tuo­nios mer­gi­nos. Bro­lis Gir­ša jau bu­vo žu­vęs, jį su­šau­dė suo­lo kai­my­nas, su ku­riuo gim­na­zi­jo­je kar­tu mo­kė­si pen­ke­rius me­tus.

Gir­šos ži­nias mo­ky­to­jai ver­ti­no vien pen­ke­tais, bu­vo įval­dęs ke­tu­rias kal­bas. Ma­tyt, suo­lo kai­my­nas jau­tė sa­vo ne­vi­sa­ver­tiš­ku­mą. Pra­si­dė­jus ka­rui, už­si­ri­šo bal­tą raiš­tį, nu­ve­dė bend­ra­moks­lį į Rai­nius ir su­šau­dė.

Fei­del­ma­nų šei­ma bu­vo ne­tur­tin­ga, ma­ma sir­go, gu­lė­jo lo­vo­je. Pa­ti vy­riau­sio­ji – Do­ba, su­lau­ku­si ke­tu­rio­li­kos me­tų, išė­jo tar­nau­ti: sten­gė­si pa­dė­ti šei­mai.

Ge­te ne­bu­vo bal­dų, ne­bu­vo pa­ta­ly­nės. Žy­dės bu­vo siun­ti­nė­ja­mos ūkio dar­bams į kai­mus, taip pra­mis­da­vo. Mais­tu šel­pė ir tel­šiš­kiai.

Prieš pat Ka­lė­das Sa­ra Fei­del­ma­nai­tė su­ži­no­jo pa­slap­tį – iš Šiau­lių apy­gar­dos gau­tas įsa­ky­mas – Tel­šių ge­tą lik­vi­duo­ti iki Nau­jų­jų me­tų. Jos kal­bų nie­kas ne­klau­sė, žy­dės ne­ti­kė­jo, kad per Ka­lė­das jas su­šau­dys.

Sa­rai pri­kal­bė­ti bėg­ti pa­vy­ko tik vy­riau­sią­ją se­se­rį. Jos su Do­ba pa­si­ša­li­no iš ge­to, o gruo­džio 23-24 die­no­mis bu­vo su­šau­dy­tos vi­sos ge­to gy­ven­to­jos. Jas pri­glau­dė Rai­nių že­me­lė.

Aš tai va­di­nu lie­tu­vių tau­tos ne­lai­me. Prie­šas vi­sa­da liks prie­šu. Jis sten­gė­si ir sten­gia­si pa­grieb­ti nau­jus ta­vo marš­ki­nius, iš­si­ves­ti ta­vo mo­te­rį. Bet, kad sa­vi grob­tų tur­tą: par­duo­tu­vę, na­mą, že­mę, prie­var­tau­tų ta­vo mo­te­rį, žu­dy­tų ta­vo vai­kus. Žu­dė tuos, ku­rie juos gy­dė, mo­kė, tai­sė laik­ro­džius, ba­tus, siu­vo rū­bus. Ne­ži­nau, kaip to­kį nuo­puo­lį pa­va­din­ti. Gal tai da­lies tau­tos pa­mi­ši­mas?

Se­se­rys ke­le­tą pa­rų slaps­tė­si miš­kuo­se. Lau­ke – gruo­dis. Pa­ma­tė, kad il­gai neišt­vers, Al­sė­džiuo­se įsliū­ki­no į baž­ny­čią. Čia su­ti­ko ku­ni­gą Vla­dis­la­vą Taš­kū­ną. Jis priė­mė mer­gi­nas į sa­vo na­mus, kur kar­tu su ki­to­mis dviem žy­dė­mis iš Tel­šių jos slaps­tė­si ke­le­tą sa­vai­čių. Per tą lai­ką ku­ni­gas su­ra­do mer­gi­noms prie­blobs­tį.

Doba ap­si­gy­ve­no pas jau­nus ūki­nin­kus al­sė­diš­kius Sta­sę ir An­ta­ną Mi­ka­laus­kus. Sara iš­vy­ko į Skuo­do ra­jo­ną, Bars­ty­čius, kur iki ka­ro pa­bai­gos slaps­tė­si pas Oną ir Jo­ną Gird­vai­nius. Kar­tu su ja ka­ro pa­bai­gos su­lau­kė ir žy­dai­tė Mi­ra Ga­pa­no­vi­čiū­tė.

Sa­ra su­ta­rė su ku­ni­gu V. Taš­kū­nu dėl krikš­to. Mer­gi­na ga­vo Ge­nu­tės var­dą.

„Jei­gu pro­ble­mos kils, tai pa­ro­dy­si­me po­pie­rius – jūs ka­ta­li­kė“, – pa­sa­kė ku­ni­gas.

Ta­čiau tai dau­giau bu­vo skir­ta sa­ve nu­ra­min­ti. Kad to krikš­to ga­lia ne­la­bai ti­kė­jo – ro­do Mi­ka­laus­kų el­ge­sys: Sta­sys įren­gė slėp­tu­vę, iš ku­rios Sa­ra-Ge­nu­tė išei­da­vo tik nak­ti­mis, pa­ša­li­niams žmo­nėms ji ne­si­ro­dė.

„Sta­sė ir An­ta­nas Mi­ka­laus­kai – did­vy­riai! Ko­kiems stip­riems rei­kė­jo bū­ti, kad 1941 me­tais ryž­tų­si to­kiam žy­giui. Jie gel­bė­jo ma­no ma­mą ne dėl pi­ni­gų, auk­so. Mer­gi­na jo­kio tur­to ne­tu­rė­jo. Tik su­kne­lė ir megz­tu­kas, ku­riais vil­kė­jo. Jie at­li­ko sa­vo ka­ta­li­kiš­ką prie­der­mę, iš­tie­sė de­ši­nę į ne­lai­mę pa­te­ku­siam. Tai bu­vo žmo­giš­ka at­jau­ta ar­ti­mam. Šlo­vė jiems!“ – pa­sa­kė Gir­ša Ra­fae­lis (nu­žu­dy­to dė­dės gar­bei ga­vęs jo var­dą).

1946-ai­siais Ge­no­vai­tė iš­te­kė­jo už Men­de­lio Ra­fae­lio ir ap­si­gy­ve­no Tel­šiuo­se. Vy­ras bu­vo ki­lęs iš ne­tur­tin­gos, gau­sios šei­mos. Leis­ti sū­nų į moks­lus tė­vai ne­tu­rė­jo iš ko.

Men­de­lis bu­vo ga­bus ir no­rė­jo mo­ky­tis. Jis įsto­jo į vie­ną iš žy­miau­sių Ry­tų Eu­ro­po­je ju­daiz­mo dva­si­nių se­mi­na­ri­jų – Tel­šių je­ši­vą. Jos stu­den­tus iš­lai­ky­da­vo vie­tos žy­dų bend­ruo­me­nė, pi­ni­gus au­ko­jo dau­ge­lio kraš­tų žy­dai. Jau­ni­mas, su­plau­kęs be­maž iš vi­so pa­sau­lio, je­ši­vo­je stu­di­ja­vo Tal­mu­dą, To­rą. 1940-ai­siais čia mo­kė­si per pen­kis šim­tus vai­ki­nų.

Bai­gęs je­ši­vą Men­de­lis ga­lė­jo dirb­ti ra­bi­nu, bet jis ne­no­rė­jo pa­lik­ti gim­ti­nės. Kad lik­tų Lie­tu­vo­je, tu­rė­jo įgy­ti dar vie­ną spe­cia­ly­bę. Moks­lus tę­sė Kau­no ama­tų mo­kyk­lo­je, ta­po šalt­kal­viu ir pa­pil­dė pro­le­ta­ria­to gre­tas Klai­pė­do­je. Vo­kie­ti­jai oku­pa­vus Klai­pė­dos kraš­tą, M. Ra­fae­lis su­grį­žo į Tel­šius.

Vo­kie­ti­jai už­puo­lus so­vie­tus, Men­de­lis ra­gi­no gi­mi­nai­čius ir pa­žįs­ta­mus žy­dus trauk­tis. Gen­tai­niai ne­ti­kė­jo, jie tvir­ti­no: „Vo­kie­čiai – kul­tū­rin­ga tau­ta ir žy­dų ne­skriaus“.

Ra­fae­lis pės­čias, pa­ke­lei­vi­nė­mis ma­ši­no­mis pa­sie­kė Ry­gą, sė­do į trau­ki­nį ir iš­dun­dė­jo į Ru­si­jos gi­lu­mą. Vė­liau jis pa­te­ko į dar­bo ar­mi­ją ir dir­bo Turk­mė­ni­jo­je.

Sta­sė ir An­ta­nas Mi­ka­laus­kai tu­rė­jo daug že­mės. So­vie­tų val­džia juos iš­buo­ži­no ir iš­trė­mė į Si­bi­rą.

„Tą die­ną ge­rai įsi­mi­niau, nes nuo pat ry­to vy­ra­vo įtam­pa, tė­ve­lis puo­šė­si: ap­si­vil­ko juo­dą kos­tiu­mą, bal­tus marš­ki­nius. Ma­ma už­ri­šo kak­la­raiš­tį, ir išė­jo...į par­ti­jos ra­jo­no ko­mi­te­tą, pas pir­mą­jį sek­re­to­rių.

Grį­žo už po­ros va­lan­dų ir, pa­si­kvie­tęs ma­mą, abu už­si­da­rė sa­lo­nė­ly­je. Aš, pri­dė­jęs au­sį prie du­rų, klau­siau­si: „Sek­re­to­riui sa­kau: Mi­ka­laus­kai, ri­zi­kuo­da­mi gy­vy­be, iš­gel­bė­jo ma­no žmo­ną. Gal ga­li­ma at­si­žvelg­ti ir pa­leis­ti juos iš Si­bi­ro. O sek­re­to­rius: „Ra­fae­li, no­ri pa­skui juos iš­va­žiuo­ti? To­kia par­ti­jos li­ni­ja...Už­miršk, mud­vie­jų po­kal­bio ne­bu­vo“, – pa­sa­ko­jo Gir­ša Ra­fae­lis.

M. Ra­fae­lis nu­ta­rė: dau­giau į klap­čiu­kus ne­be­sik­reips, o ju­dins šu­lus. Kas trys mė­ne­siai jis ra­šy­da­vo laiš­ką – pra­šy­mą Jus­tui Pa­lec­kiui.

„1957-ai­siais gy­ve­no­me Tel­šiuo­se, Spau­dos gat­vė­je, vys­ku­pi­jos pa­pė­dė­je. Ruo­šiau pa­mo­kas, kai pa­skam­bi­no į du­ris. Tarp­du­ry­je sto­vė­jo aukš­taū­gis ūso­rius ir ma­žy­tė mo­te­rė­lė. Ji pa­si­tei­ra­vo: „Ar čia Ge­nu­tė gy­ve­na?“ Sut­ri­kau, nes šį var­dą gir­dė­jau pir­mą kar­tą. Iš ki­to kam­ba­rio klyk­da­ma įpuo­lė ma­ma ir pa­ki­bo tiems žmo­nėms ant kak­lo, o po to man pa­sa­kė: „Bėk į par­duo­tu­vę, pa­sa­kyk tė­vui, kad grį­žo Mi­ka­laus­kai“, – pri­si­me­na sū­nus.

Nuo se­no žmo­nės sa­ko, kad ži­nių, pa­tir­ties ant pe­čių ne­ne­šio­si, o...gal­vo­je kaup­si. Že­mai­ti­jos vys­ku­pas Pet­ras Ma­že­lis kvies­da­vo­si Men­de­lį Ra­fae­lį į ku­ri­ją ir va­lan­dų va­lan­das dis­ku­tuo­da­vo Se­no­jo ir Nau­jo­jo Tes­ta­men­to klau­si­mais, nag­ri­nė­da­vo ži­no­miau­sių pa­sau­ly­je fi­lo­so­fų kū­ri­nius.

Pet­ras Ma­že­lis gy­ve­no su se­se­ri­mi pae­že­rė­je. Sku­bant na­mo, vi­sa­da rei­kė­da­vo praei­ti pro di­džią­ją mė­sos par­duo­tu­vę Res­pub­li­kos gat­vė­je. Jo­je dir­bo Men­de­lis Ra­fae­lis.

Su­si­ly­gi­nęs su di­džiu­liais lan­gais, vys­ku­pas su­lė­tin­da­vo žings­nius, o pa­ma­tęs dis­ku­si­jų par­tne­rį, pa­kel­da­vo skry­bė­lę ir gal­vos link­te­lė­ji­mu...pa­si­svei­kin­da­vo.

Trys lie­tu­viai, dir­bę mė­si­nė­je, su pa­vy­du žiū­rė­da­vo į šią sce­ną ir jiems nie­ko ne­be­lik­da­vo, kaip kons­ta­tuo­ti fak­tą:“Ra­fae­li...vys­ku­pas ta­ve ger­bia“. „Aš jį – taip pat.“

Je­ši­vo­je įgy­tos ži­nios ne tik gal­von su­gu­lė, bet per­si­da­vė ir sū­nums.

Kai­my­nų ber­niu­kas Val­das ruo­šė­si sto­ti į Vil­niaus uni­ver­si­te­tą, ke­ti­no stu­di­juo­ti fi­zi­ką – ma­te­ma­ti­ką. Su­ti­kęs vai­ki­ną laip­ti­nė­je, pa­si­tei­rau­da­vau: ko la­biau­siai bi­jo? „Ma­te­ma­ti­kos eg­za­mi­no. Jį lai­ky­da­mi dau­giau­siai su­klum­pa“, – pa­sa­kė jis.

Su­ti­kęs moks­lei­vį už ge­ros sa­vai­tės, pa­si­tei­ra­vau: „Na kaip?“ „Jau stu­den­tas. La­biau­siai nu­ste­bi­no ma­te­ma­ti­kos eg­za­mi­nas. Dės­ty­to­jas pa­si­tei­ra­vo iš kur at­vy­kau, ko­kią vi­du­ri­nę bai­giau, kas mo­kė ma­te­ma­ti­kos. Pa­sa­kiau, kad esu šiau­lie­tis, mo­kiau­si Ge­gu­žių vi­du­ri­nė­je, o ma­te­ma­ti­ką dės­tė Gir­ša Ra­fae­lis. Ta­da jis pa­klau­sė: ko­kį pa­žy­mį ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­jas ra­šy­da­vo? At­sa­kiau – ket­ver­tą su pliu­su. Ta­da jis pa­sa­kė: „Ra­šau...pen­ke­tą. Ra­fae­lio pa­ruoš­ti moks­lei­viai vi­sa gal­va aukš­tes­ni už ki­tus stu­den­tus“. Nei už­da­vi­nio spren­džiau, nei žo­džiu klau­si­nė­jo“, – pa­sa­kė ma­no kai­my­nas stu­den­tas.

Vy­riau­sio­ji Fei­del­ma­nų at­ža­la Do­ba po­ka­ry­je iš­te­kė­jo už Lei­bos Ša­ve­lio, gy­ve­no Kau­ne, su­si­lau­kė sū­naus ir duk­ters. 1971 me­tais šei­ma iš­vy­ko gy­ven­ti į Iz­rae­lį.

Je­ru­za­lė­je ku­ni­gas Vla­dis­lo­vas Taš­kū­nas, Sta­sė ir An­ta­nas Mi­ka­laus­kai pri­pa­žin­ti Pa­sau­lio Tau­tų Tei­suo­liais, jie ap­do­va­no­ti Žū­van­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žiais. To­kius pat ap­do­va­no­ji­mus ga­vo ir Ona bei Jo­nas Gird­vai­niai iš Bars­ty­čių. Be šių žmo­nių pa­gal­bos se­se­rims Fei­del­ma­nai­tėms ne­bū­tų pa­vy­kę iš­gy­ven­ti.

Sa­ra-Ge­nu­tė ir Men­de­lis Ra­fae­liai su sū­nu­mis Mi­ša bei Gir­ša. Nuot­rau­ka da­ry­ta 1958 me­tais.

Dienos populiariausi

Per javapjūtę sėjo pažadus (23)

2017 m. rugpjūčio 12 d.
lankomiausias

Kas pa­dė­s Šiau­lių me­rui? (33)

2017 m. rugpjūčio 12 d.
daugiausiai komentuotas

Komentarai (5)

STASE, 2017-08-09 18:09
BE GALO IDOMUS TIKRI FAKTAI NEJAUGI JAU PASKUTINIS APRASYMAS LAUKSIME NAUJU

Sakyč, 2017-08-09 10:10
prisiminimai įdomiai užrašyti.
Kito autoriaus straipsniai ne prie ko.
Suolo draugo pavardę rašyti būtų jau dokumentika, jei patvirtinta dokumentais.

Miunhauzenas, 2017-08-09 10:01
Gerb.autoriau,reikejo nesibaiminti ir parasyti to Girsosmokyklos suolo draugo pavarde,o gal jis yra dabar garbinamuju sarasuose..?

miestietis, 2017-08-09 09:27
Išties labai įdomūs pasakojimai iš neišgalvoto gyvenimo, tik labai trumpi(o gal dėlto, kad labai jau jų laukiu ir praryju akimirksniu), ir nepalyginsi su Rūtelės privalomaisiais straipsniais, atidirbtais už atlyginimą.

Arūnas Petraitis, 2017-08-09 08:04
Ačiū autoriui ir "ŠK" redakcijai už išties įdomią tęstinę publikaciją.

Rodomi komentarai nuo 1 iki 5. Iš viso: 5

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 5
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas