(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Al­do­na BART­KIE­NĖ
Gamink ir Balsuok
Al­do­na BART­KIE­NĖ
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Pirmas puslapis

Šeima grįžo namo

2017 m. rugpjūčio 8 d.
Regina MUSNECKIENĖ

Kel­mės ra­jo­ne, Šau­kė­nų mies­te­ly­je, gy­ve­nan­tys Ag­nė ir Juo­zas Ja­no­niai de­vy­ne­rius me­tus dir­bo Ai­ri­jo­je. Ta­čiau ten ne­lip­dė gūž­tos. Na­mus kū­rė Lie­tu­vo­je, Ag­nės gim­ti­nė­je.

Skir­tin­gai nuo ki­tų emig­ran­tų at­ža­lų ne­di­de­li, gra­žios gam­tos prie­globs­ty­je įsi­kū­rę Šau­kė­nai pa­tin­ka ir Ja­no­nių vai­kams. Jei­gu pra­si­kals­ta, tė­vai su­draus­mi­na pa­sa­ky­da­mi: „Jei­gu ne­klau­sy­sit, skri­sim į Ai­ri­ją“.

reginamus@skrastas.lt

„Pa­si­da­viau ban­dos jaus­mui“

Ag­nė Ud­ry­tė-Ja­no­nie­nė įgi­jo siu­vi­mo tech­no­lo­gės spe­cia­ly­bę Kau­no tech­no­lo­gi­jų uni­ver­si­te­te. Tu­rė­jo iš­si­la­vi­ni­mą ati­tin­kan­tį dar­bą Kau­ne. Ta­čiau vie­ną die­ną nu­spren­dė emig­ruo­ti.

Išsk­ri­do pas drau­gę, gy­ve­nu­sią Ai­ri­jo­je ir dir­bu­sią ten va­ly­to­ja. „Tuo me­tu dau­ge­lis emig­ra­vo. Ir aš emig­ra­vau. Pa­si­da­viau ban­dos jaus­mui“, – taip šian­dien sa­vo ke­lio­nę į to­li­mą sa­lą ver­ti­na po­nia Ag­nė.

Jau­na mo­te­ris ne­si­gai­li de­vy­ne­rių emig­ra­ci­jo­je pra­leis­tų me­tų. Pa­ma­tė pa­sau­lio, nes at­ly­gi­ni­mas lei­do pa­ke­liau­ti. Ten su­ti­ko iš Gruz­džių ki­lu­sį sa­vo vy­rą Juo­zą. Lie­tu­vos am­ba­sa­do­je su­si­tuo­kė. Gi­mė sū­nus Ti­tas ir duk­re­lė Bea­ta.

Už­dir­bo pi­ni­gų na­mo sta­ty­bai. Ag­nės tė­vai gy­dy­to­ja Ja­ni­na ir se­niū­ni­jos dar­buo­to­jas Jo­nas Ud­riai kar­tais juo­kau­ja, jog Ai­ri­ja pa­dė­jo jų vai­kams pa­si­sta­ty­ti na­mus ir su­grįž­ti.

Darbš­tus žmo­gus nie­kur ne­pra­puo­la

Kai emig­ra­vo į Ai­ri­ją, Ag­nei bu­vo 27-eri. Iš pra­džių kaip ir jos drau­gė dir­bo va­ly­to­ja. Lie­tu­vai­tė mo­kė­jo tik vo­kie­čių kal­bą. O ne­mo­kant ang­liš­kai ge­res­nio dar­bo ir ne­ga­lė­jo ti­kė­tis.

„Dir­bau vis­ko ir la­bai daug, – me­na grį­žu­si emig­ran­tė. – Ne tik va­ly­to­ja. Plo­viau in­dus ka­vi­nė­se, ka­siau bul­ves pas ūki­nin­kus. Tik pa­sku­ti­nius pen­ke­rius me­tus dir­bau sa­vo pro­fe­si­jai ar­ti­mes­nį dar­bą – pri­va­čio­je siu­vyk­lė­lė­je tai­sy­da­vau dra­bu­žius. Siū­ti iš­mo­kau uni­ver­si­te­te. Lie­tu­vo­je pen­ke­rius me­tus bu­vau dir­bu­si siu­vi­mo tech­no­lo­ge vie­no­je Kau­no įmo­nė­je.“

Net au­gin­da­ma ma­žus vai­kus po­nia Ag­nė plu­šė­jo še­šias die­nas per sa­vai­tę, nors dau­ge­lis mo­te­rų Ai­ri­jo­je, pa­pras­tai, dir­ba ne vi­su eta­tu. Iki tol sta­ty­bo­se dir­bęs vy­ras Juo­zas įsi­dar­bi­no sau­gos fir­mo­je, dirb­da­vo nak­ti­mis, o die­no­mis, kai žmo­na išei­da­vo į siu­vyk­lė­lę, pri­žiū­rė­da­vo vai­kus.

Daug ir sun­kiai dirb­da­mi Ja­no­niai tu­rė­jo tiks­lą – pa­si­sta­ty­ti na­mą Šau­kė­nuo­se ir grįž­ti į Lie­tu­vą. Šau­kė­nų mies­te­ly­je nu­si­pir­ko se­ną so­dy­bą su lūš­ne­le. Ją nu­grio­vė ir so­dyb­vie­tė­je pra­dė­jo kur­ti nau­ją, šiuo­lai­ki­nį gy­ve­ni­mą. Sta­ty­bos tę­sė­si pen­ke­rius me­tus.

Į na­mus te­ko su­dė­ti ne­ma­žai lė­šų. Sta­ty­ba ir įsi­kū­ri­mas kai­na­vo apie 100 tūks­tan­čių eu­rų. Iš lie­tu­viš­kų at­ly­gi­ni­mų ne­bū­tų pa­jė­gę pa­si­sta­ty­ti. Ne­bent kaip ir dau­ge­lis bend­raam­žių iš ban­ko bū­tų ėmę pa­sko­lą.

Sta­ty­bą pri­žiū­rė­jo Ag­nės tė­vai. Jie dė­jo vi­sas pa­stan­gas, kad vien­tur­tė duk­ra grįž­tų į gim­ti­nę, bū­tų ša­lia, pa­gel­bė­tų se­nat­vė­je.

Juo­zas Ja­no­nis – taip pat vien­tur­tis. Jo tė­vai irgi lau­kė sū­naus grį­ži­mo į Lie­tu­vą.

Emig­ran­tas lie­ka emig­ran­tu

Ja­no­niai grį­žo per­nai, lie­pos 17-ąją. Šią da­tą pri­si­mins vi­są gy­ve­ni­mą. Nuo­šir­džiai džiau­gia­si grį­ži­mu ir sa­vais na­mais, nors pus­me­tį, kol įsi­kū­rė, dar te­ko glaus­tis pas tė­vus.

Vi­sus svar­biau­sius sa­vo gy­ve­ni­mo įvy­kius jie sie­jo su Lie­tu­va. Su­si­tuo­kė Ai­ri­jo­je. Juos su­tuo­kė Lie­tu­vos am­ba­sa­dos dar­buo­to­jai. Atš­ven­tė kuk­liai, be puo­tos. Tik vy­ko į po­ves­tu­vi­nę ke­lio­nę. Ves­tu­ves at­šven­tė po me­tų grį­žę į Lie­tu­vą. Kar­tu pa­krikš­ti­jo ir sa­vo pir­ma­gi­mį Ti­tą.

Lie­tu­vių šei­ma gy­ve­no ne­di­de­lia­me, maž­daug Kel­mės dy­džio Nav­ne mies­te­ly­je. Ten bu­vo ir dau­giau lie­tu­vių. Vai­kai lan­kė ai­riš­ką mo­kyk­lą ir dar­že­lį. Ta­čiau sa­vait­ga­liais tė­vai juos ve­žio­da­vo į lie­tu­viš­ką mo­kyk­lė­lę Dub­li­ne, kad iš­mok­tų skai­ty­ti ir ra­šy­ti lie­tu­viš­kai.

Ai­ri­jo­je at­ly­gi­ni­mai du – tris kar­tus di­des­ni ne­gu Lie­tu­vo­je. Mi­ni­ma­lus įkai­nis už vie­ną dirb­tą va­lan­dą – 9 eu­rai.

Drau­giš­ka ir so­cia­li­nių pa­šal­pų sis­te­ma. Vie­ni­šas ne­dir­ban­tis žmo­gus gau­na apie 200 eu­rų per sa­vai­tę, šei­ma – apie 500 eu­rų. Dau­ge­lis ai­rių ir ne­dir­ba, mie­liau nau­do­ja­si pa­šal­po­mis. Taip da­ro ir kai ku­rie lie­tu­viai.

Po­nia Ag­nė sa­ko nie­kuo­met ne­si­nau­do­ju­si ai­riš­ko­mis pri­vi­le­gi­jo­mis. Tik, kai gi­mė vai­kai, po pus­me­tį ga­lė­jo ne­dirb­ti, kad juos paau­gin­tų.

„Nors emig­ran­tai daž­niau­siai dir­ba ge­riau už pa­čius ai­rius, yra tvar­kin­ges­ni ir draus­min­ges­ni, ta­čiau emig­ran­tas nie­kuo­met ne­pri­lygs ai­riui. Lie­tu­vo­je jau­čia­mės žy­miai ge­riau, tar­si sė­dė­tu­me sa­vo ro­gė­se. Ra­mi­na sau­gu­mo jaus­mas“, – ly­gi­na A. Ja­no­nie­nė.

Lie­tu­vo­je dar­bo ra­do per dvi sa­vai­tes

La­biau­siai į Lie­tu­vą vi­sam lai­kui grį­žu­sią šei­mą nu­ste­bi­no ap­lin­ki­nių reak­ci­ja. „Ko­dėl grį­žo­te? Ką jūs čia veik­si­te? Nė­ra dar­bo.“

Ta­čiau dar­bo po­nia Ag­nė ra­do per mė­ne­sį. Vy­rui Juo­zui pa­vy­ko įsi­dar­bin­ti per po­rą sa­vai­čių.

„Lie­tu­vo­je žmo­nės bi­jo at­stu­mų. Va­žiuo­ti ke­lias de­šim­tis ki­lo­met­rų į dar­bą jiems at­ro­do neį­ma­no­ma, – pa­sa­ko­ja A. Ja­no­nie­nė. – Mes abu su vy­ru ga­vo­me dar­bo Šiau­liuo­se. Va­žiuo­ja­me į dar­bą vie­nu au­to­mo­bi­liu.“

Ag­nė dar­buo­ja­si tech­no­lo­ge vie­no­je Šiau­lių siu­vi­mo įmo­nė­je, Juo­zas įmo­nė­je ga­mi­na bal­dams de­ta­les.

Už­dir­ba vie­nas – du, ki­tas – tris kar­tus ma­žiau ne­gu Ai­ri­jo­je. Ta­čiau, kai su­skai­čiuo­ja, jog ne­rei­kia mo­kė­ti už būs­to nuo­mą, ku­ri kai­nuo­da­vo 750 eu­rų per mė­ne­sį, tūks­tan­čio eu­rų per me­tus sie­kian­čio au­to­mo­bi­lio drau­di­mo, ke­lių mo­kes­čių, už dar­že­lį, nes vai­kus pri­žiū­ri tė­vai, ir iš lie­tu­viš­ko at­ly­gi­ni­mo lie­ka be­veik tiek pat kiek lik­da­vo Ai­ri­jo­je.

Jau­na šei­ma pa­skai­čiuo­ja ir tai, kad už­siau­gi­na dar­žo­vių sa­vo skly­pe ir šilt­na­my­je.

Bet svar­biau­sia, jog gy­ve­na ša­lia sa­vo tė­vų, kad vai­kai kas­dien ga­li ma­ty­ti sa­vo se­ne­lius ir kal­bė­ti gim­tą­ja kal­ba.

Ai­ri­jo­je nuo ket­ve­rių me­tų mo­kyk­lė­lę, ku­rio­je bu­vo ir lie­tu­vių, ir len­kų, ir ki­nų, lan­kęs sū­nus Ti­tas Šau­kė­nų gim­na­zi­jo­je bai­gė pa­ren­gia­mą­ją kla­sę. Vai­kui lie­tu­viš­ka mo­kyk­la ir vi­sa ap­lin­ka pa­tin­ka la­biau ne­gu ai­riš­ka. Duk­ra Bea­ta – taip pat lai­min­ges­nė Lie­tu­vo­je.

„Kai vai­kai pra­de­da la­bai iš­dy­kau­ti, pa­gąs­di­nu, jog skri­sim į Ai­ri­ją. Iš kar­to nu­rims­ta, nes jiems tai bū­tų di­džiau­sia baus­mė“, – sa­ko Ag­nė.

As­me­ni­nės nuo­trau­kos

Lie­tu­vo­je taip pat yra ką pa­žiū­rė­ti. Ag­nė ir Juo­zas Ja­no­niai su sa­vo tė­vais Ja­ni­na ir Jo­nu Ud­riais bei vai­kais Ti­tu ir Bea­ta ap­lan­kė Anykš­čius.

Ja­no­nių šei­ma Ai­ri­jo­je lais­va­lai­kiu poil­siau­da­vo prie jū­ros ar­ba kal­nuo­se.

Ja­no­nių šei­ma džiau­gia­si su­grį­žu­si į gim­ti­nę.

Už Ai­ri­jo­je už­dirb­tus pi­ni­gus Ja­no­nių šei­ma pa­si­sta­tė šį na­mą Šau­kė­nuo­se.

Dienos populiariausi

Per javapjūtę sėjo pažadus (23)

2017 m. rugpjūčio 12 d.
lankomiausias

Kas pa­dė­s Šiau­lių me­rui? (33)

2017 m. rugpjūčio 12 d.
daugiausiai komentuotas