(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Jus­ti­nos ŪSAI­TĖS
Gamink ir balsuok
Jus­ti­nos ŪSAI­TĖS
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Keturi kampai

Sodybą pavertė rojaus kampeliu

2017 m. liepos 13 d.
Loreta RIPSKYTĖ

Al­ma ir Sau­lius Grons­kiai į ty­kią tar­si užu­tė­kis so­dy­bą Jo­niš­ky­je at­si­kraus­tė prieš tris­de­šimt me­tų. Jo­je anuo­met gy­ve­no ži­no­mas ra­jo­ne fo­tog­ra­fas Kons­tan­ti­nas Ber­žė­nas. Iš tų lai­kų iš­li­ko tik šu­li­niai, jaz­mi­no ir aly­vos krū­mai ir vi­jok­li­nė ro­žė. Be­veik 21 aro plo­tas pa­si­kei­tė neat­pa­žįs­ta­mai: čiur­le­na fon­ta­nė­liai, žy­di ro­žių pul­kas, akį trau­kia vi­saip iš­rai­ty­ti, iš­kar­py­ti ka­da­giai, tu­jos, vais­me­džius su­pa se­ren­čių lan­ke­liai. Ši so­dy­ba šie­met bu­vo iš­rink­ta tarp tri­jų gra­žiau­sių Jo­niš­ky­je.

loretar@skrastas.lt

Du tven­ki­niai ir drau­giš­kos žu­ve­lės

Al­mos ir Sau­liaus Grons­kių so­dy­bos re­no­vuo­tas na­mas švie­čia iš to­lo. Iš kie­mo pu­sės – me­džiu dvel­kian­ti te­ra­sa, ku­rio­je atei­ty­je ras vie­tą vy­ro ir sū­naus Mant­vy­do eks­po­na­tai – me­džiok­lės tro­fė­jai. Ki­ta pu­sė, pa­gal šei­mi­nin­kės pla­ną, bus įstik­lin­ta, kad vy­res­nia­me am­žiu­je il­gais va­ka­rais ga­lė­tų sė­dė­ti ir gro­žė­tis ap­lin­ka.

Te­ra­so­je vie­tą ra­do sū­naus pa­ga­min­ti lau­ko bal­dai. Pjaus­tant mal­koms me­die­ną li­ko ke­li kel­mai. Juos ap­dai­li­no, nu­švei­tė – da­bar ga­li­ma pri­sės­ti. Me­di­niai at­nau­jin­ti suo­lai at­ke­lia­vo iš na­mo pa­lė­pės.

„Jie dar ma­no tė­ve­lio. Iki tol vis sė­di­nė­da­vo­me ant vir­tu­vi­nio komp­lek­to. Duk­ra Jo­vi­ta kaž­ka­da bu­vo me­di­nes kė­des pa­puo­šu­si bo­ru­žių pie­ši­niais, ir jos ti­ko“, – pa­sa­ko­ja šei­mi­nin­kė.

Iš tų lai­kų li­ko ir rau­do­na gal­va su bal­tais taš­ke­liais švie­čian­ti ak­me­ni­nė mus­mi­rė, „iš­dy­gu­si“ po rie­šut­me­džiu. Tai – ir­gi duk­ros, da­bar gy­ve­nan­čios už­sie­ny­je, pa­li­ki­mas. O ak­me­nų čia yra ir dau­giau, jų šei­ma vis par­si­ve­ža iš pa­lau­kių.

Ne­ma­žai ak­me­nų su­dė­ta į al­pi­na­riu­mą, juo­sian­tį di­dį­jį so­dy­bos tven­ki­nį. Jų iš vi­so čia du. Du ir fon­ta­nai: vie­nas tar­si kriok­lys kren­ta ak­mens pa­ko­po­mis že­myn, ki­tas čiur­le­na tarp gir­na­pu­sių, at­vež­tų iš šei­mi­nin­kės gim­to­jo Vai­niū­nų kai­mo (Pak­ruo­jo ra­jo­nas).

„Ka­dai­se pas ko­le­gę Kal­ne­ly­je pa­ma­čiau ba­sei­nė­lį ir už­si­ma­niau bū­ti­nai pa­si­da­ry­ti na­muo­se. Grį­žu­si pa­ti ėmiau že­mę raus­ti, iš­ka­siau ne­di­du­ką van­dens tel­ki­nė­lį, į ku­rį pir­mą­sias tris žu­ve­les įlei­do­me. Jos taip ge­rai jau­tė­si ir įsi­gy­ve­no, kad da­bar vi­sas bū­rys nar­do, gal ko­kios 60,“ – vaiz­džiai pa­sa­ko­ja A. Grons­kie­nė, pa­mė­tė­da­ma ke­lias sau­jas žu­vų mais­to, prie ku­rio jų – bal­tų, rau­do­nų, be­veik juo­dų – bū­rys su­plau­kia kaip­mat. Žu­ve­lės van­de­ny se­kio­ja pa­skui ap­link vaikš­tan­čius žmo­nes, nes jau įpra­tu­sios, kad ne­tru­kus bus pa­šer­tos.

Tven­ki­nys, ku­rį į dvi da­lis ski­ria me­di­nis til­te­lis, iš ma­žos „akies“ il­gai­niui vir­to ge­ro­kai di­des­niu van­dens tel­ki­niu, vi­zua­liai pus­lan­kiu ap­glė­bian­čiu na­mą. Ka­dai­se to­je vie­to­je dir­vą va­go­jo ke­li grio­viai, tur­būt iš­kas­ti van­de­niui po pa­va­sa­rio po­lai­džio že­mo­je vie­to­je su­rink­ti, apau­gę aly­vų krū­mais. Vie­ną tam­siai vio­le­ti­niais žie­dais pa­va­sa­rį ap­si­pi­lan­tį krū­mą A. ir S. Grons­kiai pa­li­ko.

For­ma­vi­mo ir kar­py­mo azar­tas

Prie tven­ki­nio nu­tū­pu­sios dvi iš buks­me­džių krū­me­lių iš­kar­py­tos an­ty­tės. Jos dar ne vi­sai su­for­muo­tos, pa­ma­žu tu­ri už­pil­dy­ti me­ta­li­nį iš vie­lų iš­lanks­ty­tą paukš­čių kar­ka­są. So­dy­bos šei­mi­nin­kė sa­ko tie­siog už­si­krė­tu­si au­ga­lų for­ma­vi­mu. Taip at­si­ra­do prie na­mo sve­čius pa­si­tin­kan­čios dvi iš­kar­py­tos meš­ku­tės. Vie­na – pla­čiai iš­si­žio­ju­si, ki­ta – san­tū­riai už­čiau­pu­si nas­rus. Al­ma šmaikš­tau­ja: „Ta pir­mo­ji tai aš, nes dau­giau šne­ku, o ant­ro­ji – vy­ras Sau­lius“. Jo na­muo­se ne­bu­vo, ne­se­niai iš­vy­ko į Ang­li­ją, kur jau 13 me­tų dir­ba, vis grįž­da­mas į sa­vo ir žmo­nos ku­ria­mą oa­zę Jo­niš­ky­je.

Iš­kar­py­tos tu­jos šio­je so­dy­bo­je virs­ta spi­ra­lė­mis, ka­da­giai – šliau­žian­čiais keis­tais „tink­lais“, ki­tais ne­ti­kė­tais tva­ri­niais. Da­lis jų to­kiais bu­vo pa­vers­ti ne dėl gro­žio, bet pra­kti­niais su­me­ti­mais: jau bu­vo pra­dė­ję džiū­ti, iš vie­nos ar ki­tos vie­tos ėmęs by­rė­ti ža­lia­sis rū­bas. Ta­čiau iš­kar­pius pa­žeis­tas vie­tas, jie at­si­ga­vo ir to­liau džiu­gi­na gro­žio puo­se­lė­to­jus.

Ro­žių slė­nis

Ko­kia gra­ži so­dy­ba ap­sieis be ro­žių – gė­lių ka­ra­lie­nių? Jo­niš­kie­čių na­mus puo­šia be­veik 40 jų krū­me­lių, tik­ras ro­žių slė­nis. Trys ro­žės pa­vel­dė­tos iš Al­mos ma­mos, ku­ri ka­dai­se jas pir­ko Ry­go­je. O vi­jok­li­nė rau­don­žie­dė – bu­vu­sio so­dy­bos šei­mi­nin­ko K. Ber­žė­no pa­li­ki­mas. Tik vie­tą pa­kei­tė.

Ro­žy­ne sto­vi Rū­pin­to­jė­lio skulp­tū­ra, prieš pen­ke­rius me­tus su­kur­ta me­džio meist­ro Eu­ge­ni­jaus Rim­džiaus iš Pak­ruo­jo ra­jo­no. Jis šei­mai do­va­no­jo ir me­di­nį gi­gan­tiš­ką ba­tą, ku­ria­me ve­ši žy­din­čios gė­lės.

Gel­to­nais žie­dais iš to­lo švie­čia ši­lin­gių krū­me­liai, pa­so­din­ti tarp tu­jų, juo­sian­čių so­dy­bą jos pa­kraš­čiais. Kol kas šių gel­ton­žie­džių ne­daug, anks­tes­niais me­tais šei­mi­nin­kė bu­vo pa­so­di­nu­si le­van­dų, žy­dė­ji­mo me­tu džiu­gi­nu­sių dan­giš­ka spal­va, ta­čiau jos neats­pa­rios, nu­ša­lo.

A. Grons­kie­nė sa­ko puo­se­lė­jan­ti min­tį už pir­te­lės, kur pa­sta­ty­ta mi­nia­tiū­ri­nį na­me­lį ant vi­štos ko­je­lės pri­me­nan­ti rū­kyk­la, įreng­ti vie­tą jau­kiai pa­si­sė­dė­ti su kny­ga. Iš­dė­lio­tų ra­ti­nį, na­gi­nes, ki­tus se­no­vi­nius daik­tus, ant dvie­jų sta­ti­nių pri­tvir­ti­nusi len­tą pa­da­ry­tų ori­gi­na­lų suo­lą. Idė­jų dar daug yra, tad po ke­le­rių me­tų so­dy­bo­je vėl at­si­ras nau­jų mie­lų ker­te­lių.

Au­to­rės nuo­tr.

Al­ma Grons­kie­nė juo­kau­ja, kad šios iš tu­jų su­for­muo­tos meš­ku­tės – tai ji ir jos vy­ras Sau­lius.

Ro­žių slė­nis ir Rū­pin­to­jė­lis.

Šis tve­ki­nys da­bar jau ge­ro­kai di­des­nis nei bu­vo pir­mi­nis jo va­rian­tas, iš­raus­tas pa­čios šei­mi­nin­kės ran­ko­mis.

Tven­ki­ny­je gy­ve­nan­tis gau­sus bū­rys žu­ve­lių tie­siog se­kio­ja žmo­nes, nes ti­ki­si gau­ti mais­to.

Al­ma Grons­kie­nė sa­ko, kad da­bar, kai so­dy­ba jau su­for­muo­ta, dar­bo nė­ra la­bai daug, tik rei­kia kas va­ka­rą praei­ti, pa­si­žiū­rė­ti, kur ko­kia žo­lė iš­dy­go ar žie­das nu­žy­dė­jo.

So­dy­bos vaiz­me­džiai vi­si ap­juos­ti se­ren­čių lan­ke­liais.

Tarp tu­jų akį trau­kia ryš­kiais gel­to­nais žie­dais ap­si­py­lu­sios ši­lin­gės.

Al­ma Grons­kie­nė sa­ko už­si­krė­tu­si kar­py­mo ir for­ma­vi­mo ma­ni­ja, ku­ri pa­dė­jo iš­gel­bė­ti ne vie­ną pra­dė­ju­sį džiū­ti au­ga­lą.

Gre­ta ro­do­dend­ro ant ak­me­nu­kų pa­klo­tės ne­ti­kė­tą raš­tą ku­ria iš­kar­py­tas šliau­žian­tis ka­da­gys.

Gre­ta rū­kyk­los šei­mi­nin­kė no­rė­tų įkur­ti jau­kų kam­pe­lį su se­no­vi­niais ra­kan­dais.

Buks­me­džių an­ty­tės dar ne vi­sai už­pil­dė for­mos kar­ka­są.

Erd­vią te­ra­są šei­mi­nin­kė sva­jo­ja ka­da nors įstik­lin­ti.

Vie­nas fon­ta­nė­lis čiur­le­na iš gir­na­pu­sių.

Dienos populiariausi

Regbio stadione iškils tribūnos ir pastatas (20)

2017 m. liepos 18 d.
daugiausiai komentuotas

Komentarai (1)

čia aš, 2017-07-20 13:01
Šaunuolė. Tikrai gražu. Sėkmės.

Rodomi komentarai nuo 1 iki 1. Iš viso: 1

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 1
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas