(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Gamink ir BALSUOK
Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi
Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Politikų tribūna

Dėl trijų raidžių bylos

2017 m. birželio 29 d.
Dr. Stasys Tumėnas

LRS Kul­tū­ros ko­mi­te­to na­rys

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­me, Vy­riau­sy­bė­je, vi­suo­me­nė­je, tarp li­tua­nis­tų, is­to­ri­kų ir šiaip tau­tiš­kai nu­si­tei­ku­sių lie­tu­vy­bės gy­nė­jų vi­są pus­me­tį ver­da aist­ros dėl „tri­jų rai­džių by­los“. Tų įvai­riau­sių vi­suo­me­nės seg­men­tų, ofi­cia­lių ins­ti­tu­ci­jų kon­teks­te be­ne oriau­sią, so­li­džiau­sią po­zi­ci­ją iš­lai­ko Pre­zi­den­tū­ra, ku­ri, re­gis, va­do­vau­ja­si Pre­zi­den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės iš­sa­ky­ta nuo­sta­ta, kad „lie­tu­vių kal­ba ne­ga­li bū­ti de­ry­bų ob­jek­tas“ (de­ja, ta­po), kad pa­grin­di­nius mo­ty­vus – leis­ti ar ne­leis­ti var­to­ti tris lie­tu­vių kal­bos abė­cė­lė­je ne­san­čias rai­des, tu­ri nu­ro­dy­ti Vals­ty­bi­nė lie­tu­vių kal­bos ko­mi­si­ja (VLKK). Ir tai nė­ra „len­kų klau­si­mas“, kaip daž­nai ban­do­ma dirb­ti­nai pa­ryš­kin­ti.

Tai liu­di­ja ir LRS, Vy­riau­sy­bei 2017 m. ko­vo 16 d. Eu­ro­pos žmo­gaus tei­sių fon­do iš­pla­tin­tas raš­tas „Dėl as­men­var­džių ra­šy­bos“, ku­ria­me ke­lia­mos pro­ble­mos dėl miš­rių san­tuo­kų pa­var­džių ra­šy­mo, pri­me­na­mi Eu­ro­pos Žmo­gaus Tei­sių Teis­mo ir Jung­ti­nių Tau­tų Žmo­gaus tei­sių ko­mi­te­to išaiš­ki­ni­mai, taip pat Lie­tu­vos vy­riau­sio­jo ad­mi­nist­ra­ci­nio teis­mo nag­ri­nė­tos „Mic­kie­wicz“, „Jac­quet“, „War­dyn“ by­los. Raš­te mi­ni­mos pa­var­dės ne­tu­ri nie­ko bend­ra su len­kų pa­var­dė­mis: E. Pau­wels (Lie­tu­vos pi­lie­tės ir Bel­gi­jos pi­lie­čio), Ale­xia Go­rec­ki-Mic­kie­wicz (Lie­tu­vos ir Pran­cū­zi­jos pi­lie­tė), K. Wes­ton (lie­tu­vė, iš­te­kė­ju­si už Nau­jo­sios Ze­lan­di­jos pi­lie­čio), E. Wall­ner (lie­tu­vės ir Vo­kie­ti­jos pi­lie­čio san­tuo­ka), R. Fe­lix (lie­tu­vio ir Ka­zachs­ta­no pi­lie­tės vai­kas), C. Dar­bow­li (lie­tu­vės ir Si­ri­jos pi­lie­čio vai­kas) ir t. t. Tri­jų rai­džių (W, X, Q) įtei­si­ni­mas au­ten­tiš­kai ra­šy­ti pa­var­des pa­suo­se pro­ble­mos neišsp­ręs­tų, nes len­kai vis tiek ne­ga­lės tai­syk­lin­gai pa­ra­šy­ti net sa­vo gar­sio­jo Ju­ze­fo Pil­suds­kio pa­var­dės.

VLKK – SI­TUA­CI­JOS ĮKAI­TĖ

Ne­pa­vy­džiu šiuo me­tu VLKK pir­mi­nin­kei dr. Dai­vai Vaiš­nie­nei. Bai­gė­si jos pir­mo­ji va­do­va­vi­mo Ko­mi­si­jai ka­den­ci­ja, ji yra at­si­dū­ru­si tar­si tarp dvie­jų ug­nių – Kons­ti­tu­ci­nis Teis­mas pa­siel­gė pro­fe­sio­na­liai ak­cen­tuo­da­mas, kad įra­šai ne­vals­ty­bi­ne kal­ba ga­li­mi tik tais at­ve­jais, ku­riuos lei­džia Kal­bos ko­mi­si­ja. Il­gai tryp­čio­ju­si, VLKK LEI­DO mi­nė­tas tris rai­des ra­šy­ti pa­grin­di­nia­me pa­so pus­la­py­je dviem išim­ti­niais at­ve­jais. Tai bu­vo ir VLKK pir­mi­nin­kės ži­nia Pre­zi­den­tei. Ir ne tik jai. To­kią ži­nią be džiaugs­mo su­ti­ko tau­tiš­kai nu­si­tei­kę li­tua­nis­tai, is­to­ri­kai, nu­si­sto­vė­ju­sios 32 rai­džių abė­cė­lės ser­gė­to­jai, gir­di, pir­mi­nin­kė D. Vaiš­nie­nė ne­ro­do pa­gar­bos lie­tu­vių kal­bai, pa­my­nė dau­giau kaip 69 000 tau­tie­čių, TAL­KOS da­ly­vių, pa­ra­šus (tarp jų – ir da­bar­ti­nės val­dan­čio­sios dau­gu­mos eli­to), kad mū­sų abė­cė­lė ne­bū­tų „pra­tur­tin­ta“ rai­dė­mis w, x, q. Ro­dos, ir Sei­mo Švie­ti­mo ir moks­lo ko­mi­te­to ly­de­riai nė­ra nu­si­tei­kę pir­mi­nin­kės D. Vaiš­nie­nės teik­ti ant­ra­jai ka­den­ci­jai. Ko­dėl? To­dėl, kad pir­mi­nin­kė la­vi­ruo­ja tarp „po­li­ti­nės va­lios“ po­zi­ci­jos ir kal­bi­nin­kų. Ją ga­lė­tų iš­gel­bė­ti ne­bent Sei­mo na­rių tvir­ta po­zi­ci­ja, kad tai yra ne kal­bi­nin­kų, o po­li­ti­kų spren­di­mas.

Aki­vaiz­du, kad, mo­juo­jant geo­po­li­ti­nės si­tua­ci­jos kon­teks­tais, neį­si­gi­li­nant į rai­dy­no for­ma­vi­mo­si is­to­ri­ją, rei­ka­las kryps­ta ne kal­bi­nin­kų nau­dai – vie­ni Sei­mo na­riai yra li­be­ra­lių pa­žiū­rų, tai ak­cen­tuo­ja bet ka­da ir bet kur (tai­gi ir iš Sei­mo tri­bū­nos), ki­ti – ne­la­bai gi­li­na­si į pro­ble­mos niuan­sus, tre­ti – tie, ku­rie tie­sio­giai su­si­ję su emig­ra­ci­jos raš­ko­mais vai­siais – jų vai­kai, kai­my­nai jau iš­vy­kę ir gy­ve­na už­sie­ny­je, ten su­kū­rę ar ga­lin­tys su­kur­ti miš­rias šei­mas ir su­si­dur­sian­tys su pa­var­dės ra­šy­mo pro­ble­mo­mis pa­se. Tai­gi, ar už­teks da­bar­ti­nia­me Sei­me, ku­rio val­dan­čio­ji LVŽS dau­gu­ma prieš Sei­mo rin­ki­mus dek­la­ra­vo tra­di­ci­nių ver­ty­bių, lie­tu­vy­bės sau­go­ji­mo, sa­vo ta­pa­ty­bės, kraš­to is­to­ri­jos sau­gos pra­smę ir sie­kį, bal­sų tai pa­tvir­tin­ti rea­liai ir po rin­ki­mų, vi­siš­kai neaiš­ku.

Tie­sa, rai­dy­nas – ne bau­džia­ma­sis ar ad­mi­nist­ra­ci­nių nu­si­žen­gi­mų ko­dek­sas, ku­riais va­do­vau­ja­si teis­mai, ku­riuos sau­go įsta­ty­mai, bet tai mū­sų ta­pa­ty­bės da­lis, mū­sų is­to­ri­jos, ku­rią ly­dė­jo dau­gia­kal­bys­tė, tarp­kul­tū­ri­nės tra­di­ci­jos, miš­rios šei­mos ir ki­ti pėd­sa­kai, ke­lian­tys abe­jo­nių, ar bū­ti­na bū­ti už­si­spy­ru­siems. Mo­ty­vai UŽ: bū­ti­na ak­cen­tuo­ti, kad ap­ta­ria­mos pro­ble­mos ak­tua­les­nės, jaut­res­nės, su­bti­les­nės vi­sų pir­ma ma­žoms vals­ty­bėms. Joms pri­va­lu tu­rė­ti dau­giau sau­gik­lių, ga­ran­tuo­jan­čių ta­pa­ty­bės, iš­skir­ti­nu­mo sau­gą. Štai JAV net nė­ra vals­ty­bi­nės kal­bos įsta­ty­mo, ku­riuo bū­tų reg­la­men­tuo­ja­ma ang­lų vals­ty­bi­nės kal­bos var­to­se­na vie­ša­ja­me gy­ve­ni­me (kaip Lie­tu­vo­je), nes di­džiu­lė­je vals­ty­bė­je lyg ir sa­vai­me su­pran­ta­mas da­ly­kas, kad kal­bė­ti bū­ti­na ang­lų kal­ba – ki­taip ne­pa­da­ry­si kar­je­ros pro­fe­si­nė­je veik­lo­je. Yra vals­ty­bių, tarp jų ir di­de­lių, pa­vyz­džiui, Pran­cū­zi­ja, kur aky­lai sau­go­ma ša­lies kal­ba, ski­ria­mos di­de­lės bau­dos dėl ang­li­ciz­mų var­to­ji­mo, nes bi­jo­ma jų ver­ži­mo­si į vie­šą­ją vals­ty­bės kal­bą.

Mo­ty­vai PRIEŠ: tri­jų rai­džių įtei­si­ni­mas neišsp­ręs iki ga­lo pro­ble­mos. Štai no­rint įtik­ti len­kams, kad jie ga­lė­tų au­ten­tiš­kai ra­šy­ti pa­var­des, reik­tų įsi­ves­ti dar bent 6 rai­des. Pa­vyz­džiui, Len­ki­jos pre­zi­den­to L. Va­len­sos pa­var­dė­je at­si­ra­dus pir­ma­jai W, lik­tų dar dvi klai­dos (ne­bus kie­to­jo l ir ę), len­kai ne­ga­lės ori­gi­na­liai pa­ra­šy­ti ir gar­sio­jo tė­vy­nai­nio Ju­ze­fo Pil­suds­kio pa­var­dės. Mū­sų kai­my­nų lat­vių kal­bo­je rei­kė­tų dar 7, če­kų kil­mės pi­lie­čiams – 12 rai­džių, o pran­cū­zams – 17 rai­džių. Tai­gi ga­li pra­si­dė­ti pai­nia­va, ga­li­me bū­ti ap­kal­tin­ti disk­ri­mi­na­ci­ja.

Svar­biau­sia ir pa­vo­jin­giau­sia, kad tos trys rai­dės, jei­gu jos bū­tų įtei­sin­tos, at­ver­tų Pan­do­ros skry­nią, iš­ju­din­tų mū­sų abė­cė­lės sis­te­mą – vie­ną ir tą pa­tį gar­są žy­mė­tu­me tai v, tai w, tai ks, tai x, tai ku, tai q. Štai ra­šy­da­mi MAX ir MAK­SAS tuos va­rian­tus ta­ria­me vie­no­dai. Vie­nas žur­na­lis­tas (ne kal­bi­nin­kas) tei­gė, kad kal­bos sis­te­ma tu­ri tar­nau­ti žmo­gui, o ne žmo­gus sis­te­mai, bet ar ga­li tar­nau­ti žmo­gui neaiš­ki, su­vel­ta, su­dar­ky­ta, skir­tin­gais ar­gu­men­tais (prin­ci­pais) pa­rem­ta „sis­te­ma“? To­kia „sis­te­ma“ tik to­liau gi­lins, dau­gins ne­su­ta­ri­mus, nes at­si­ras daug pai­nia­vos (pro­f. K. Žu­per­kos min­tys).

IŠ ABĖ­CĖ­LĖS IS­TO­RI­JOS

Taip, kal­ba yra gy­vas or­ga­niz­mas, ji kin­ta dėl ki­tų kal­bų įta­kos, dėl na­tū­ra­lios sa­vo rai­dos. Ki­to ir mū­sų abė­cė­lė (al­fa­be­tas, rai­dy­nas) – gar­si­nio raš­to ženk­lų (rai­džių) vi­su­ma, ki­to ir žo­džių ra­šy­ba, tai­syk­lės. Mes, lie­tu­viai, ne­ga­li­me pa­si­gir­ti, kad tu­ri­me sa­vo uni­ka­lią iš­skir­ti­nę, tau­ti­nę abė­cė­lę (da­bar­ti­nė­je abė­cė­lė­je be­ne vie­nin­te­lė ė yra lie­tu­viš­kas kū­ri­nys). Dau­ge­lis sa­vo na­muo­se ar bib­lio­te­kų len­ty­no­se su­si­dū­rė­te su tos mū­sų ra­šy­bos, abė­cė­lės įvai­ro­ve, pra­de­dant šrif­tų mar­gu­my­nu. Esa­ma kny­gų, ku­rios at­spin­di tam tik­ro am­žiaus si­tua­ci­ją, es­ti au­to­rių, iš­si­sky­ru­sių sa­vi­ta ra­šy­ba, pa­vyz­džiui, Vy­dū­nas ak­cen­ta­vo, kad jos vi­sa­da lai­ko­si (nė­ra no­si­nių, nė­ra ž, dž, y, į, ė). Vy­dū­nas sa­kė: „Kal­bos gy­ve­ni­mas, be to, dar pri­me­na, kad ji nė­ra vie­nos esy­bės kū­ri­nys. To­dėl ir sa­ko­ma, kad kal­ba išau­gan­ti iš žmo­nių san­ty­kia­vi­mo.“ Jam ypač svar­bu bu­vo an­ti­kos epo­cha, gal to­dėl jis an­ti­ki­nius var­dus ir tarp­tau­ti­nius žo­džius sten­gė­si priar­tin­ti prie pir­mi­nio ori­gi­na­lo: tra­gai­da (tra­ge­di­ja), sphai­ra (sfe­ra), rhyt­min­gas (rit­min­gas).

Kny­gos is­to­ri­ja de­monst­ruo­ja šim­tus pa­vyz­džių, kai jų pa­va­di­ni­muo­se mar­gu­liuo­ja rai­dy­no įvai­ro­vė. Žvelg­da­mi į se­nų kny­gų pa­va­di­ni­mus ma­to­me rai­dy­no įvai­ro­vę: 1759 m. Vil­niu­je iš­leis­ta ne­ži­no­mo au­to­riaus „Zi­wa­tas po­na ir Die­wa mu­su Je­zu­sa Chris­tu­sa“, 1848 m. „Nau­jes moks­las skaj­ti­ma rasz­ta že­mai­tysz­ka diel ma­žun waj­kun“, 1845 m. „Punk­tay Sa­ki­mu Nu Ad­wen­ta iki Ga­wie­nes“ ir pan. Tai tar­si sa­ky­tų, kad rai­džių ne­rei­kia bi­jo­ti. Bet pri­si­min­ki­me vie­ną da­ly­ką: kal­ba ta­da ne­bu­vo nor­mi­nė, pri­žiū­ri­ma, reg­la­men­tuo­ja­ma.

Mi­nė­jau, kad abė­cė­lė nė­ra bau­džia­ma­sis ko­dek­sas, bet kal­bi­nin­kams to­kie tei­sės ak­tai, ku­riais va­do­vau­ja­ma­si, yra žo­dy­nai, gra­ma­ti­kos. Mū­sų abė­cė­lė su­si­for­ma­vo per ke­lis šimt­me­čius iš lo­ty­nų abė­cė­lės, kai iš Ro­mos im­pe­ri­jos su sa­vo 23 raš­me­nų rai­dy­nu pa­pli­to po Eu­ro­pą. Plės­da­ma­sis lo­ty­niš­ka­sis rai­dy­nas bu­vo pri­tai­ko­mas prie kiek­vie­nos kal­bos fo­no­lo­gi­nės sis­te­mos. Štai ger­ma­nų ša­ly­se nuo XII a. įsi­ga­lė­jo smai­lių, kam­puo­tų for­mų go­ti­ki­niai raš­me­nys (juos pe­rė­mė če­kai, len­kai, vo­kie­čiai). Go­ti­ki­niu šrif­tu bu­vo spaus­di­na­mos ir pir­mo­sios lie­tu­viš­kos kny­gos XVI–XVII a. (ir pir­mo­ji mū­sų 23 rai­džių abė­cė­lė Mar­ty­no Maž­vy­do „Ka­te­kiz­me“ 1547 m.).

Mū­sų abė­cė­lė ki­to ir įvai­ra­vo iki pat XX a. pra­džios. Da­bar­ti­nės rai­dės č, ž, š pe­rim­tos iš če­kų kal­bos, ą, ę – iš len­kų kal­bos. Ypač svar­bi abė­cė­lės is­to­ri­jai di­džio­jo kal­bos nor­min­to­jo Jo­no Jab­lons­kio 1901 m. Til­žė­je iš­leis­ta „Lie­tu­viš­kos kal­bos gra­ma­ti­ka“. Mū­sų die­nų gra­ma­ti­ko­se fik­suo­ja­ma, kad abė­cė­lę su­da­ro 32 rai­dės. Tai­gi ofi­cia­liuo­siuo­se teks­tuo­se, do­ku­men­tuo­se ir var­to­ja­mos tos rai­dės, ku­rios ten fik­suo­tos, o tarp jų nė­ra nei w, nei x, nei q.

AR „TUR­TIN­SI­ME“ SA­VO ABĖ­CĖ­LĘ?

Ar­tė­ja Sei­me jo na­rių ver­ty­bi­nės po­zi­ci­jos pa­ro­dy­mo die­na, kai svars­ty­si­me as­men­var­džių ra­šy­mo įsta­ty­mo pro­jek­tus XIIIP-535 ir XIIIP-471. Vie­nas iš jų re­mia­si įsta­ty­mais ir be­veik 70 000 Lie­tu­vos pi­lie­čių pa­tvir­tin­tais pa­ra­šais, ki­tas – „smul­kiu įsta­ty­mų ne­pai­sy­mu“, komp­ro­mi­sais, geo­po­li­ti­nės pa­sau­lio si­tua­ci­jos, san­ty­kių su kai­my­nais ne­va ge­ri­ni­mo mo­ty­vais. Kaip pa­sielg­si­me? Ma­no gal­va, da­bar­ti­nės mū­sų abė­cė­lės ne­rei­kia pil­dy­ti, „tur­tin­ti“, nes jos už­ten­ka ir bend­ri­niams, ir tik­ri­niams ne sa­viems žo­džiams už­ra­šy­ti. Pa­gal po­rei­kius ir da­bar tuos sve­tim­var­džius ne­drau­džia­ma ra­šy­ti ori­gi­na­liai. VLKK nu­ro­do, kad už­sie­nie­tiš­ką pa­var­dę ga­vus per san­tuo­ką ar spren­džiant to­kio­se šei­mo­se gi­mu­sių vai­kų as­men­var­džių ra­šy­bą, ori­gi­na­li ra­šy­ba lo­ty­niš­ko pa­grin­do raš­me­ni­mis ga­li­ma pa­grin­di­nia­me pa­so pus­la­py­je.

Lie­tu­va nė­ra už­da­ra vals­ty­bė, jos pi­lie­čiai mig­ruo­ja po pa­sau­lį. Vis dau­giau ran­da­si as­me­nų, ku­rių ta­pa­ty­bė yra dve­jo­pa ar net tre­jo­pa. Jei­gu yra to­kių pi­lie­čių pa­gei­da­vi­mas, tei­siš­kai pri­pa­žin­tuo­se do­ku­men­tuo­se (pvz., pa­suo­se) ori­gi­na­lia ra­šy­ba tei­sin­giau­sia bū­tų ra­šy­ti ant­ra­me pus­la­py­je (pa­pil­do­ma­me), kaip tai jau se­no­kai įtei­si­no ir da­ro lat­viai. Taip elg­da­mie­si, mes pa­ro­dy­tu­me ir so­li­da­ru­mą, pa­ra­mą sa­vo bro­liams lat­viams. Juk ne­re­tai pa­de­juo­ja­me, kad lie­tu­viams trūks­ta šiau­rės bro­lių ir pusb­ro­lių ra­cio­na­lu­mo. Ir lat­viai ne­be­bū­tų vie­ni, ir mes ra­cio­na­liai, drau­giš­kai iš­spręs­tu­me pro­ble­mą. Yra ir ki­tas va­rian­tas, ku­ris jau se­no­kai pa­si­telk­tas moks­lo žmo­nių. Pap­ras­tai įvai­rių sri­čių moks­li­nin­kų straips­niuo­se ra­šo­ma su­lie­tu­vin­ta as­men­var­džio for­ma, o skliaus­tuo­se – ori­gi­na­lo kal­ba už­fik­suo­tas as­men­var­dis, pvz.: An­tua­nas Me­jė (An­toi­ne Meil­let), Fer­di­nan­das de So­siū­ras (Fer­di­nand de Saus­su­re) ir kt.

Sei­me dir­ba­me kar­tu su Vir­gi­ni­ju­mi Alek­na ir Vik­to­ri­ja Čmi­ly­te. Olim­pi­niam čem­pio­nui pa­si­se­kė – vi­sa­me pa­sau­ly­je tai­syk­lin­gai ra­šė ir ra­šo jo pa­var­dę (kar­tais tik ne­tai­syk­lin­gai kir­čiuo­ja). Šiuo at­ve­ju ne taip pa­si­se­kė li­be­ra­lei V. Čmi­ly­tei, ku­rios pa­var­dė pa­sau­ly­je ra­šo­ma, tar­kim, mū­sų ap­ta­ria­mu at­ve­ju, iš­krai­py­tai – Cmi­ly­te. Bet kiek aš ži­nau, Vik­to­ri­ja ne­pyks­ta, nes su­pran­ta, kad nei ang­lų, nei vo­kie­čių, nei pran­cū­zų abė­cė­lė­je rai­dės Č nė­ra. Kai lie­tu­vių pa­var­des Vo­kie­ti­jo­je ra­šys ne Sim­kus ar Shim­kus, o Šim­kus, kai ra­šys ne Si­ma­sius ar Shi­ma­sius, o Ši­ma­šius, kai JAV leis ra­šy­ti Il­gaus­kie­nė, o ne Il­gaus­kas (krep­ši­nin­ko žmo­na), ta­da ir Lie­tu­vo­je gal ga­lė­tu­me leis­ti ra­šy­ti taip, kaip pa­gei­dau­ja pi­lie­čiai. Bet tam rei­kė­tų keis­ti jau nu­si­sto­vė­ju­sią abė­cė­lę. Tik ar ver­ta, ar bū­ti­na ir tei­sin­ga?

Dienos populiariausi

Politinis turgelis

2017 m. liepos 15 d.
lankomiausias

Egzaminų rezultatai – fenomenai ir paradoksai

2017 m. liepos 15 d.
daugiausiai komentuotas

Komentarai (3)

antanas, 2017-08-16 16:15
Nereikia jokių keitimų, negalime ignoruoti 69 000 tau­tie­čių, TAL­KOS da­ly­vių, pa­ra­šų.

Zigmas, 2017-07-28 20:57
Kažkoks kvailas ginčas.Etninių lietuvių vardus pavardes rašykime lietuviškai,jei LT pilietis kito etnoso ar dėl šeimyninių ryšių su kitu etnosu įgyta ne lietuviška pavardė, tai oficialiuose popieriuose ir rašykime tą kitokią pavardę, kad ir kitokiom raidėm. O lietuvių kalbos abėcėlės ir nereikia judinti.O visokioj beletristikoj galima rašyti lietuviškai pagal skambesį.Sako užsienėtis nesupras savo vardo- bet lietuviškai nesuprantantis ar skaitys nesuprantamą tekstą.O išmokęs lietuviškai tikrai supras.Platesniam pasauliu skirtam tekste galima tą vardą skliaustuose patikslinti.Ko čia dėta lietuviškoji abėcėlė-turi 32 raides ir toliau taip lieka.Reikia tik tikslinti raštvedybos taisykles ar normas - tai ne konstitucija.

Zigmas, 2017-07-28 20:57
Kažkoks kvailas ginčas.Etninių lietuvių vardus pavardes rašykime lietuviškai,jei LT pilietis kito etnoso ar dėl šeimyninių ryšių su kitu etnosu įgyta ne lietuviška pavardė, tai oficialiuose popieriuose ir rašykime tą kitokią pavardę, kad ir kitokiom raidėm. O lietuvių kalbos abėcėlės ir nereikia judinti.O visokioj beletristikoj galima rašyti lietuviškai pagal skambesį.Sako užsienėtis nesupras savo vardo- bet lietuviškai nesuprantantis ar skaitys nesuprantamą tekstą.O išmokęs lietuviškai tikrai supras.Platesniam pasauliu skirtam tekste galima tą vardą skliaustuose patikslinti.Ko čia dėta lietuviškoji abėcėlė-turi 32 raides ir toliau taip lieka.Reikia tik tikslinti raštvedybos taisykles ar normas - tai ne konstitucija.

Rodomi komentarai nuo 1 iki 3. Iš viso: 3

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 3
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas