(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Jus­ti­nos ŪSAI­TĖS
Gamink ir balsuok
Jus­ti­nos ŪSAI­TĖS
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Atolankos

Vai­do­tas Ja­nu­lis. Kū­ry­ba – įtrau­kian­tis suau­gu­sių žmo­nių žai­di­mas

2017 m. birželio 30 d.

Vai­do­tas Ja­nu­lis. Kū­ry­ba – įtrau­kian­tis suau­gu­sių žmo­nių žai­di­mas

Vi­ta Mor­kū­nie­nė

Šiau­lių uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius gra­fi­kas Vai­do­tas Ja­nu­lis pa­sa­ko­ja grau­džiai juo­kin­gą is­to­ri­ją.

Va­do­va­vo Dai­lės fa­kul­te­to stu­den­tų va­sa­ros pra­kti­kai uni­ver­si­te­to ba­zė­je Bal­siuo­se. Bu­vo gra­žus va­sa­ros pa­va­ka­rys, ant Vir­vy­tės slė­nių gu­lė tirš­tas rū­kas. Gra­žus gam­to­vaiz­dis bū­si­mą­jį pro­fe­so­rių įkvė­pė im­tis ak­va­re­lės – nie­kas ki­tas ne­ga­lė­jo ge­riau per­teik­ti efe­me­riš­ko gam­tos gro­žio ir ro­man­tiš­kos nuo­tai­kos.

Ak­va­re­lė lie­jo­si lais­vai, bu­vo sma­gu par­si­neš­ti gra­žų dar­be­lį. Per tą įkve­pian­tį rū­ką par­bri­dęs na­mo, dar kar­tą pa­žvel­gė į švie­žią dar­bą. La­pas bu­vo tuš­čias, tik pa­čiuo­se jo pa­kraš­čiuo­se ga­lė­jai įžvelg­ti blyš­kius ak­va­re­lės pėd­sa­kus. Rū­kas, įkvė­pęs kū­ry­bai, pa­šnabž­dė­jęs mo­ty­vą ir leng­vai ve­džio­jęs me­ni­nin­ko ran­ką, taip pat leng­vai kū­ry­bos re­zul­ta­tą pa­siė­mė sau. Ke­rai iš­si­sklai­dė.

Is­to­ri­ja, sim­bo­li­zuo­jan­ti kiek­vie­no ku­rian­čio žmo­gaus si­tua­ci­ją. Re­gis, šią aki­mir­ką tu­ri vis­ką: emo­ci­ją, min­tį, no­rą kur­ti, ne­tgi re­zul­ta­tą, ku­riuo esi pa­ten­kin­tas. Praeis kiek lai­ko, ir ne­ži­nia, kas liks iš ta­vo jaus­mo, dar­bo ir pa­stan­gų. Gal­būt lai­kas, kaip tas rū­kas, pa­si­glemš ta­ve ir ta­vo dar­bus . Išt­rins, iš­blu­kins – praeis gy­ve­ni­mas, ku­rio pėd­sa­kų ne­be­bus li­kę.

Vai­do­tui Ja­nu­liui toks pa­vo­jus ne­beg­re­sia. Per­ne­lyg il­gas ke­lias nuei­tas iki šios die­nos, per­ne­lyg daug nu­veik­ta, pa­lik­ta ryš­ki bry­dė ir Šiau­lių uni­ver­si­te­to, ir mies­to gy­ve­ni­me. V. Ja­nu­lio kū­ry­ba to­li per­žen­gė ir Lie­tu­vos ri­bas – jo dar­bai nu­ke­lia­vo net iki Mek­si­kos ir Aust­ra­li­jos. Lau­žo­mos ri­bos, ve­dan­čios ne tik į to­lį, bet ir gi­lyn: me­ni­nin­kas dir­ba es­tam­po, eks­lib­rio, tai­ko­mo­sios gra­fi­kos, ka­lig­ra­fi­jos sri­ty­se, ku­ria ins­ta­lia­ci­jas ir me­no ob­jek­tus, do­mi­si ir kū­ry­bo­je pri­tai­ko nau­jas tech­no­lo­gi­jas.

V. Ja­nu­lio kū­ry­bos bran­dą, pro­fe­sio­na­lu­mą ir įvai­ro­vę liu­di­ja vi­są Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jos erd­vę uži­man­ti ju­bi­lie­ji­nė 60-me­čiui skir­ta pa­ro­da. Mū­sų po­kal­bis vyks­ta ša­lia pa­veiks­lų – apie tai, kas ne­tel­pa į jų rė­mus.

Kai ta­vo mies­tas ir ta­vo pu­pos

– Ne­ti­kė­tai sau at­ra­dau, kad esa­te gry­nas šiau­lie­tis. Ne­syk esu pa­gal­vo­ju­si, kad esa­te tik­ras že­mai­tis.

– Ga­liu pa­sa­ky­ti, ko­dėl. Su že­mai­čiais dir­bu ir drau­gau­ju se­niai ir daug, nuo 1990-ųjų: de­šimt me­tų lei­dau jų ka­len­do­rius. Ir drau­gų že­mai­čių tu­riu daug – že­mai­čiai man tin­ka.

– Ar neat­ro­do, kad ski­ria­si si­tua­ci­ja žmo­nių, ku­rie gi­mė ir užau­go ta­me pa­čia­me mies­te, vė­liau stu­di­ja­vo ir li­ko čia dirb­ti, ir tų, ku­rie tik kaž­ka­da čia at­va­žia­vo – pa­gal pa­sky­ri­mą ar su­si­klos­čius įvai­rioms gy­ve­ni­mo ap­lin­ky­bėms?

Pas­ta­rie­siems lyg ir leng­viau, pa­pras­čiau, ga­li at­si­ri­bo­ti. Ma­tai pro­ble­mas, bet ga­li sa­ky­ti, kad jos – ne ta­vo. Ne ta­vo mies­tas, ne ta­vo pu­pos.

Ga­li sto­vė­ti ant ba­los kraš­to ir žiū­rė­ti, kas jo­je vyks­ta: kas murk­do­si, kas murk­do, kaip taš­ko­si be gai­les­čio, rez­ga int­ri­gė­les, per­sta­ti­nė­ja kė­des, žong­li­ruo­ja žo­džiais ir pan. Pir­mie­siems tur­būt la­biau skau­da, la­biau rū­pi, nes la­biau sa­va. Bent kaž­kiek lai­ko, kol suau­gi su mies­tu ir ima skau­dė­ti.

– Apie tuos tik­ruo­sius kal­bė­ti su­dė­tin­ga, jų yra ne­daug. Žmo­nių, ku­rių jau ke­lios kar­tos čia gi­mu­sios ir nu­gy­ve­nu­sios. Ne tik Šiau­liuo­se taip, bet ir Vil­niu­je, Klai­pė­do­je, ki­tur. Dau­gu­ma – iš ar­čiau ar to­liau su­va­žia­vu­sių. Kas nu­sta­tys tik­ru­mą, kas jį pa­tik­rins?

Pats sa­ve lai­kau šiau­lie­čiu, ma­no tė­vai ki­lę iš ne­to­li­mų apy­lin­kių. Grįž­tant prie klau­si­mo: rū­pi ar ne­rū­pi? Kas iš to, jei man vie­nam rū­pės, ar kaž­kam ki­tam vie­nam rū­pės? Mies­tas taps sa­vas, jei­gu vi­si kar­tu rū­pin­si­mės, steng­si­mės dėl jo, o ne drabs­ty­si­mės pur­vais, pa­si­spjau­dy­sim pir­myn at­gal, kel­sim is­te­ri­jas, šau­dy­sim tuš­čiais šo­vi­niais.

– Trūks­tam bend­ruo­me­nės, gal pa­pras­čiau­sio drau­giš­ku­mo, bend­ru­mo, net tar­pu­sa­vio pa­kan­tu­mo. Sup­ra­ti­mo, kad vi­si, ku­rie čia da­bar gy­ve­na­me, tie­siog ne­tu­ri­me ki­tos išei­ties kaip im­ti ir pa­da­ry­ti kai ką konk­re­taus dėl tos vie­tos – kad vi­siems bū­tų gra­žiau ir ge­riau. Tu­ri­me iš­mok­ti kal­bė­tis: ir pa­sa­ky­ti, ir iš­girs­ti, o da­bar vos ne iki krau­jų su­si­plie­kiam dėl kaž­ko­kios ma­žos ver­kian­čios mer­gai­tės. Kas skau­džiau ir bai­siau.

– Ta mer­gai­tė – tik vie­nas pa­vyz­dys. Juk ta mer­gai­tė ten ne am­ži­nai. Tvar­kys aikš­tę ir nuims. Reak­ci­ja bu­vo nea­dek­va­ti. At­ro­do, kad vie­toj bu­vu­sio so­vie­tų ka­rei­vio bū­tų kas ant­rą to­kį pat ka­rei­vį pa­sta­tęs.

– Gal dėl to, kad Šiau­liuo­se iš vi­so ma­žai kas nau­jo sta­to­ma, nau­jų me­no ak­cen­tų ran­da­si iš­ties re­tai?

– Šiau­liai tik­rai at­ro­do skur­do­kai. Vi­si lau­kia­me grei­tai pra­si­dė­sian­čių mies­to – aikš­tės, par­ko, bul­va­ro da­lies, ki­tų erd­vių tvar­ky­mo dar­bų pa­gal „UR­BAN“ pro­gra­mą. Ti­ki­mės daug. Ta­čiau, ma­tyt, to­se tvar­ko­mo­se vie­to­se ne­nu­ma­ty­ti me­ni­niai ob­jek­tai, jiems ne­bus ski­ria­ma pi­ni­gų. Ta­čiau rei­kia pla­nuo­ti, gal­vo­ti apie atei­tį ir vi­su­mą. Pi­ni­gų at­si­ras, jei bus ge­ra konk­re­ti idė­ja. Jei bus ini­cia­ty­vos ir no­ro. Pa­si­žiū­rė­kim į Klai­pė­dą: se­na­sis pa­štas, ber­niu­kas prie­plau­ko­je, pe­liu­kas, mo­te­ris su ber­niu­ku prie ge­le­žin­ke­lio sto­ties, nau­ji ak­cen­tai Maž­vy­do alė­jo­je. At­si­ran­da vis nau­jų da­ly­kų. Vers­li­nin­kai pa­tys ro­do ini­cia­ty­vą, fun­duo­ja ob­jek­tus. O žmo­nės my­li tuos kū­ri­nius, praei­da­mi nu­glos­to iki bliz­gė­ji­mo.

Pas mus, aš ma­tau, yra gai­va­las, vel­ti­nis, ant­klo­dės tam­py­mas į vi­sas pu­ses. O kai ta ant­klo­dė ne­di­de­lė, to­kie ir re­zul­ta­tai.

Po­žiū­ry­je į mies­tą rei­kia ki­to­kių kri­te­ri­jų. Nie­kas neat­va­žiuos ir ne­pa­da­rys už mus. Kai ku­rios mies­to vie­tos tie­siog akis ba­do. Vien Kaš­to­nų alė­ja – auk­si­nė vie­ta, su praei­tim, su is­to­ri­ja, o da­bar – gė­da ir bė­da vie­nu me­tu. Ne­ti­kiu, kad nie­ko ne­ga­li­ma pa­da­ry­ti. Jei­gu Klai­pė­da ga­li, Ši­lu­tė, Ku­piš­kis, Anykš­čiai ga­li – ko­dėl ne­ga­li Šiau­liai?

– Ar ne­bu­vo pa­čiam ki­lu­si min­tis ne­be­bū­ti tik­ru šiau­lie­čiu ir trauk­ti kur nors iš čia – į Daug­pi­lį, Vil­nių ar Bir­žus?

– 2000-ai­siais tu­rė­jau bū­ti Klai­pė­do­je. Ma­ne kvie­tė, konk­re­čiai ži­no­jau, ko­kia bus ma­no dar­bo vie­ta, koks dar­bas. Neiš­va­žia­vau – sir­go ma­ma, bu­vo ki­tų ap­lin­ky­bių. Taip ir li­kau. Ta­da ten bu­vo toks pa­ki­li­mas! Ir da­bar jau­čia­mas. Ki­toks kvė­pa­vi­mas, ki­toks rit­mas. Jie tu­ri me­nų fab­ri­ką pa­čia­me mies­to cent­re, daug kul­tū­ros cent­rų, bet jiems vis dar ne­ga­na – kau­na­si dėl nau­jų kul­tū­ros erd­vių, rei­ka­lau­ja dar vie­no 5200 kvad­ra­ti­nių met­rų pa­sta­to. Pas mus to­kių kau­ty­nių dėl kul­tū­ros ne­ma­ty­ti. Ir to­kių rei­ka­la­vi­mų ne­gir­dė­ti.

Kas bus, kai uni­ver­si­te­to ne­bus

– Šiau­lių uni­ver­si­te­to per­spek­ty­vos niū­ro­kos, nors „mir­ties nuo­spren­dį“ Sei­mas trum­pam ati­dė­jo.

Kas bus po to? Juk ne­liks ne tik stu­den­tų ir dės­ty­to­jų. Kal­bant apie Me­nų fa­kul­te­tą – kas bus su Dai­lės ga­le­ri­ja, su Gra­fi­kos cent­ru, ver­tin­gu in­ven­to­riu­mi, su­kaup­tu dar­bų ar­chy­vu? Kaip tai at­si­lieps bend­rai mies­to kul­tū­ri­nei si­tua­ci­jai?

– Nie­ko ne­bus. Ne­bus uni­ver­si­te­to, ir jų ne­liks. Ne­be­liks dai­lio­kų stu­den­tų – dar la­biau su­ma­žės in­te­li­gen­ti­jos, dar la­biau su­si­trauks kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas. Su­ma­žės gy­vy­bės. Ma­ny­čiau, kad da­bar vyk­do­ma po­li­ti­ka yra ne­pro­tin­ga, kad ne vien Šiau­liams, bet vi­sam Šiau­rės Lie­tu­vos re­gio­nui yra rei­ka­lin­gas aka­de­mi­nės ir kū­ry­bi­nės min­ties ži­di­nys, bet, su­pran­tu, kad čia jau nie­ko ne­bus.

Žiū­riu į Lat­vi­ją – į Daug­pi­lį, Lie­po­ją, ku­riuos ge­rai pa­žįs­tu. Jie kiek pa­na­šūs į Šiau­lius: bu­vę už­da­ri mies­tai, juo­se yra uni­ver­si­te­tai, yra me­nų fa­kul­te­tai. Maž­daug prieš de­šimt­me­tį pas juos bu­vo to­kia blo­ga si­tua­ci­ja, kad aš net džiau­giau­si, kad pas mus vis­kas dar la­bai ge­rai, sta­bi­lu. Da­bar si­tua­ci­ja kar­di­na­liai pa­si­kei­tė – ga­lim tik žiū­rė­ti ir pa­vy­dė­ti. Vis­kas pri­klau­so nuo vals­ty­bės po­li­ti­kos. Jie su­si­tvar­kė taip, kad ir Daug­pi­ly­je, ir Lie­po­jo­je yra ir uni­ver­si­te­tai, ir me­nų fa­kul­te­tai. Prob­le­mų vi­sur yra, ir žmo­nių trūks­ta. Bet ieš­kan­čiam vi­sa­da at­si­ran­da išei­tis. Daug­pi­lis tu­ri dai­lės ma­gist­ran­tū­rą, į ku­rią žmo­nės at­va­žiuo­ja iš Re­zek­nės, iš Ry­gos – 80 ir dau­giau ki­lo­met­rų. Jie su­ge­bė­jo į ma­gist­ro stu­di­jas pri­trauk­ti ne­ma­žai vy­res­nio am­žiaus žmo­nių. Pa­vyz­džiui, ke­tu­rias­de­šimt­me­čių mo­te­rų, jau užau­gi­nu­sių vai­kus ir no­rin­čių to­bu­lė­ti.

– No­rin­čių to­bu­lė­ti ir pas mus bū­tų dau­giau, ta­čiau nuo me­no stu­di­jų –bakalauro ir ma­gist­ro – at­gra­so di­džiu­lės stu­di­jų kai­nos. Gal te­ko pa­si­do­mė­ti, kaip yra pas kai­my­nus – Lat­vi­jo­je, Len­ki­jo­je, kur jūs daž­nai lan­ko­tės aka­de­mi­niais ir kū­ry­bos in­te­re­sais?

– Ly­gi­ni­mas ne mū­sų nau­dai. Mū­sų ba­ka­lau­ro stu­di­jos kai­nuo­ja per 3 tūks­tan­čius eu­rų, ma­gist­ran­tū­ra – 4250 eu­rų. Len­ki­jo­je ir ma­gist­ras, ir ba­ka­lau­ras per me­tus kai­nuo­ja 2 tūkst eu­rų. Lat­vi­jo­je taip pat ge­ro­kai pi­giau. Rei­kia pri­si­min­ti ir tai, kad kai kur už­sie­ny­je stu­di­jos vi­sai ne­kai­nuo­ja.

Mes ne­ga­li­me kon­ku­ruo­ti, tad apie ko­kią sis­te­mą ir ko­kią vals­ty­bės po­li­ti­ką ir per­spek­ty­vas ga­li­me kal­bė­ti?

– At­ro­do, kad jei­gu tik kur yra ko­kia pro­ble­ma, ir jei­gu tik ga­li­ma už jos už­kliū­ti, tai Lie­tu­va ir už­kliū­va. Vals­ty­bės be­jė­gys­tė ma­to­ma dau­ge­ly­je sri­čių, ku­rios mums yra gy­vy­biš­kai svar­bios, lem­tin­gos. Eko­no­mi­kos eks­per­tas R. Kuo­dis pa­sta­ruo­ju me­tu daug ra­šo apie eko­no­mi­nę si­tua­ci­ją – apie bai­sią atei­tį, ku­ri mū­sų lau­kia – bet jo iš­va­dos tin­ka vis­kam: „At­si­bus­ki­te, po­nai, mes jau to­je atei­ty­je gy­ve­na­me...“

Šiau­liai – sa­vi­tas lie­tu­vių dai­lės vie­ne­tas

– Kar­tais ten­ka gir­dė­ti tei­giant, kad Šiau­liai tu­ri sa­vi­tą dai­lės mo­kyk­lą, ša­lia Vil­niaus, Kau­no. Ko­kia jū­sų nuo­mo­nė?

– Ne­ži­nau mo­men­to, ka­da pra­si­de­da ta dai­lės mo­kyk­la ir ka­da ji bai­gia­si. Kau­nas yra Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos pa­da­li­nys – bū­tų lyg ir ta pa­ti mo­kyk­la. Ne­ži­nau, kaip dėl mo­kyk­los, bet mes iš tie­sų esa­me toks sa­vi­tas vie­ne­tas. Dar so­viet­me­čiu, ku­rį aš va­di­nu rub­li­niais lai­kais, Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­ja (ta­da ins­ti­tu­tas) mus jau įvar­dy­da­vo kaip kon­ku­ren­tus. Me­nai bu­vo po­pu­lia­rūs – į mū­sų Dai­lės fa­kul­te­tą bu­vo di­de­li kon­kur­sai – po sep­ty­nis de­vy­nis žmo­nes į vie­ną vie­tą, Šiau­liuo­se dir­bo daug pa­jė­gių, ta­len­tin­gų dai­li­nin­kų, ku­rie tuo me­tu bu­vo pa­čio­je sa­vo kū­ry­bos vir­šū­nė­je. Daug mū­sų ab­sol­ven­tų su sa­vo kū­ry­ba ir dar­bais ryš­kiai įsi­ra­šė į Lie­tu­vos dai­lės kon­teks­tą, ak­ty­viai reiš­kia­si ir da­bar.

Pas­tu­di­ja­vę, kas, kiek ir ko­kio­se pa­ro­do­se yra da­ly­va­vę ir su­ži­bė­ję, ras­tu­me ne­ma­žai, bai­gu­sių Šiau­lius. Ir ne­tgi la­bai ge­rų au­to­rių, bet nie­kas ne­ži­no, kad jie stu­di­ja­vo Šiau­liuo­se. Vie­šo­jo­je erd­vė­je tai neak­cen­tuo­ja­ma, kar­tais net spe­cia­liai nu­ty­li­ma. Pri­min­siu tik ke­le­tą pa­vyz­džių iš nau­jes­nių lai­kų. Sa­ky­kim, me­ni­nin­kė Lau­ra Guo­kė, to­kius pri­zus nu­sky­nu­si, apie ku­riuos ki­tiems tik pa­sva­jo­ti. Jos ta­py­ti po­rtre­tai ka­bo­jo Lon­do­no na­cio­na­li­nė­je ga­le­ri­jo­je. Bent jau šia­me am­žiu­je ki­to lie­tu­vio ten ne­bu­vo. Ar­ba Mar­ty­nas Pet­rei­kis, pel­nęs Bal­ti­jos ša­lių jau­no­jo ta­py­to­jo pri­zą. Kiek bu­vo spau­di­mo, kad tik ne­ra­šy­tų, kad jis iš Šiau­lių. Ar­ba Ka­kė Ma­kė – Žu­tau­tė Li­na – mū­sų ma­gist­ran­tū­rą bai­gu­si gra­fi­kė. Mar­ty­nas Gau­bas. Bai­gė moks­lus ir Šiau­liuo­se, ir Vil­niu­je. Tai tik ke­le­tas pa­vyz­džių – są­ra­šas ga­lė­tų bū­ti il­gas.

Tarp kū­ry­bos ir va­dy­bos

– Be­veik vi­si Šiau­lių dai­li­nin­kai yra pa­ži­nę ir aka­de­mi­nio dar­bo sko­nį. Ar tai ne­su­ku­ria prieš­prie­šos: kai dai­li­nin­kas no­ri vi­są sa­ve tu­rė­ti sau ir at­si­duo­ti kū­ry­bai, o kaip pe­da­go­gas ir­gi tu­ri ati­duo­ti daug ener­gi­jos ir jė­gų, nes dar­bas per­ne­lyg svar­bus ir at­sa­kin­gas?

– Yra ir to, ir to. Ir duo­di, ir gau­ni. Ati­duo­di ne tik ži­nias, ne­re­tai stu­den­tui ati­duo­di ir sa­vo il­gai puo­se­lė­tą te­mą. Ge­rai, jei­gu ge­rai pa­da­ro. Jei­gu ne – bū­na gai­la, nes ir pa­ts prie jos ne­beg­rį­ši, at­ro­dys, kad nu­gvel­bei iš stu­den­to.

Tai tik de­ta­lė. Kal­bant api­bend­rin­tai, pliu­sų yra dau­giau. Jei­gu im­tu­me ki­tus mies­tus, kad ir tą pa­tį Vil­nių, ma­tyt dau­gu­ma ne­spjau­tų į dar­bą Aka­de­mi­jo­je.

Aka­de­mi­nis krū­vis pla­nuo­ja­mas vi­siems moks­lo me­tams. Daž­nai bū­na, kad vie­ną se­mest­rą dir­bi dau­giau, ki­tą esi lais­ves­nis. Ži­no­ma, rei­kia tvar­kos, dis­cip­li­nos, bū­ti­na su­si­pla­nuo­ti lai­ką, įsi­dar­bin­ti kū­ry­bo­je. Be to, ne taip leng­va bū­ti vien lais­vu me­ni­nin­ku.

– Ku­rian­čiam dės­ty­to­jui gal­būt leng­viau tarp stu­den­tų įgy­ti au­to­ri­te­tą?

– Taip, svar­bu, kad dės­ty­to­jas bū­tų ma­to­mas pa­ro­do­se, vie­šu­mo­je. Kad stu­den­tas sa­vo dar­bą ga­lė­tų pa­ly­gin­ti su dės­ty­to­jo. Sek­ti jį, pa­neig­ti ar­ba pra­nok­ti.

– Ar gal­vo­jo­te ka­da apie sa­vo aka­de­mi­nę kar­je­rą iki pro­fe­so­riaus ir ad­mi­nist­ra­ci­nę iki fa­kul­te­to de­ka­no?

– Ne, na­tū­ra­liai taip su­si­klos­tė. 1995 me­tais pa­siū­lė bū­ti Pie­ši­mo ka­ted­ros ve­dė­ju. Ne­bu­vo ar­gu­men­tų at­si­sa­ky­ti. Pa­sa­ky­siu štai ką. Kai at­si­ra­do tos pa­rei­gos, at­si­ra­do ir nau­jos veik­los. Tuoj pra­dė­jom ra­šy­ti nau­jas stu­di­jų pro­gra­mas ir jau po po­ros me­tų priė­mėm pir­muo­sius stu­den­tus į gra­fi­kos spe­cia­ly­bę. Ki­tais me­tais – ta­py­to­jai, di­zai­ne­riai. Ge­ro­kai iš­si­plė­tė spe­cia­ly­bių spekt­ras.

–2011 me­tais ta­po­te Me­nų fa­kul­te­to de­ka­nu. Kaip se­kė­si la­vi­ruo­ti tarp kū­ry­bos ir va­dy­bos? Lai­ko juk ne­pa­dau­gė­jo.

– Se­na tai­syk­lė: kuo dau­giau da­rai, tuo dau­giau pa­da­rai. O lai­ką pla­nuo­ji – rei­kia su­si­kon­cent­ruo­ti.

Tarp kit­ko, ei­da­mas į šias pa­rei­gas, aš jau tu­rė­jau ne­blo­gų pra­kti­nės va­dy­bos įgū­džių – ne taip trum­pai te­ko bū­ti ūkis­kai­ti­nių su­tar­čių vadovu– tuo­me­ti­nia­me pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te vei­kė toks mi­ni dai­lės kom­bi­na­tas.

– Ko­kius svar­biau­sius dar­bus pa­vy­ko nu­dirb­ti kaip ka­ted­ros ir fa­kul­te­to va­do­vui?

– Nep­ri­sis­ki­riu vi­sų nuo­pel­nų sau, tai ko­man­di­nis dar­bas.

Reikš­min­gas fa­kul­te­tui bu­vo Gra­fi­kos cent­ro ati­da­ry­mas 1998 me­tais. Be­veik de­šimt­me­tį mes bu­vom aukš­tu­moj, tu­rė­jom tik­rai ge­rą ir mo­der­nią gra­fi­kos ba­zę. Pas­kui ne­be­li­ko in­te­re­so pa­lai­ky­ti pa­siek­tą ly­gį. Kar­tais at­ro­do, kad yra ne­tgi prie­šin­gas in­te­re­sas – su­žlug­dy­ti.

Ži­no­ma, ir po 10 me­tų pau­zės at­gai­vin­ta uni­ver­si­te­to Dai­lės ga­le­ri­ja. Su ja bu­vo tik­ras ku­rio­zas: Me­nų fa­kul­te­tas iš­gy­ve­no pa­ki­li­mą, ga­le­ri­ja bu­vo už­da­ry­ta, o si­tua­ci­ja, re­gis, vi­sus ten­ki­no. Rei­kė­jo įro­di­nė­ti, kad ji rei­ka­lin­ga.

Lai­kui bė­gant ati­da­rė­me gar­so įra­šų stu­di­ją Mu­zi­kos ka­ted­ro­je, P. Vi­šins­kio gat­vė­je.

Kū­ry­ba – įtrau­kian­tis suau­gu­sių žmo­nių žai­di­mas

– Koks yra jaus­mas, su­ren­gus ap­žval­gi­nę kū­ry­bos pa­ro­dą, lyg po jos ne­be­bū­tų ko ap­žvelg­ti? Kaip ver­ti­na­te sa­vo lai­ką, sa­vo pa­ro­dą ir si­tua­ci­ją šia­me lai­ko taš­ke?

Pas­vars­tau, kad dai­li­nin­kai yra lai­min­gi žmo­nės, jiems lyg ir duo­ta il­ges­nė jau­nys­tė, dau­giau lai­ko su­bręs­ti ir il­giau dirb­ti. Ki­tų pro­fe­si­jų žmo­nės, su­lau­kę še­šias­de­šim­ties, jau ima sva­jo­ti apie pen­si­ją, dai­li­nin­kui – tai pa­ti bran­da. Lie­žu­vis ne­si­ver­čia pa­ties va­din­ti gar­baus am­žiaus me­ni­nin­ku. Kū­ry­bą – so­li­džia, bran­džia – taip.

– Da­bar su jau­nais me­ni­nin­kais si­tua­ci­ja ki­to­kia. Jie daž­niau­siai vyk­do pro­jek­tus – tai yra pa­rem­ta pi­ni­gais ir už­sa­ky­mais. Da­rai, tai, kas su­pro­jek­tuo­ta, kas nu­ma­ty­ta ir už ką rei­kės at­si­skai­ty­ti. Ta­ve pa­kvie­tė, da­ly­vau­ji. Ne­lie­ka vie­tos ir ga­li­my­bių pa­čiam ke­ro­tis, skleis­tis, aug­ti ir sa­ve au­gin­ti. Vis dėl­to, tau mo­ka pi­ni­gus, tu esi pri­klau­so­mas.

Mū­sų jau­nys­tė­je jo­kių pro­jek­tų ne­bu­vo. Kū­rei tai, ką tu pa­ts jau­tei, ką su­gal­vo­jai, ieš­ko­jai sa­vo te­mų, plas­ti­nių spren­di­mų. Tech­no­lo­gi­jas rin­kai­si pa­gal ba­zę, ku­rią su­ge­bė­jai su­si­kur­ti. Ma­no ark­liu­kas bu­vo šil­kog­ra­fi­ja. Aš kau­piau, rin­kau, do­mė­jau­si, eks­pe­ri­men­ta­vau.

– Ko­dėl kaž­ka­da pa­si­rin­ko­te gra­fi­ką, o ne ką ki­ta. Sa­vo va­lia, ar su­si­klos­čius ko­kioms ap­lin­ky­bėms?

– Man pa­ti­ko. Dėl pa­si­rin­ki­mo nea­be­jo­jau.

Esu daug ką iš­ban­dęs, ka­dai­se lie­jau ne­ma­žai ak­va­re­lių – pa­ti­ko mo­no­ti­pi­ja, do­mė­jau­si fo­tog­ra­fi­ja. Daug kuo, bet ne­lai­kiau to pa­grin­di­niais dar­bais – la­biau pa­ruo­šia­mai­siais, ran­kos ir vaiz­duo­tės la­vi­ni­mo dar­bais.

– Tech­ni­kos, at­li­ki­mo po­žiū­riu jū­sų kū­ry­ba la­bai įvai­ri. Aki­vaiz­du, kad kai ku­rios sri­tys įtrau­kė il­gam. Pa­vyz­džiui, ka­lig­ra­fi­ja, eks­lib­ris – šiuo­se ba­ruo­se tu­ri­te kuo pa­si­džiaug­ti ir pa­si­gir­ti.

– Ka­lig­ra­fi­ja – at­ski­ras me­nas, čia yra vis­ko. Su ka­lig­ra­fi­jos dar­bais da­ly­vau­ju pa­ro­do­se. Ka­lig­ra­fi­ja už­krė­tė ko­le­gų klai­pė­die­čių pa­vyz­dys. Jie tu­rė­jo ka­lig­ra­fi­jos fa­na­ti­ką, maest­ro pro­f. Al­gį Kli­še­vi­čių. Bu­vo ke­ti­ni­mų kur­ti ka­lig­ra­fi­jos mo­kyk­lą.

Eks­lib­riai ly­di ma­ne daug me­tų, nie­ka­da ne­bu­vau jų už­me­tęs.

Ga­li pa­si­ro­dy­ti, kad eks­lib­ris – ma­žas dar­biu­kas, ku­rį leng­va pa­da­ry­ti. Nie­ko pa­na­šaus. Ki­tas da­ly­kas, kad kur­da­mas ma­žus dar­bus, kar­tais at­ran­di tai, kas vė­liau pra­ver­čia ki­tur. Eks­lib­ris lei­džia iš­mė­gin­ti nau­jo­ves. Eks­lib­riui esu dė­kin­gas ir už nau­ją –sakralinę – te­mą sa­vo kū­ry­bo­je: su­kū­riau eks­lib­rius Po­pie­žiui Jo­nui Pau­liui II, vie­nuo­liams pran­ciš­ko­nams, vys­ku­pui E. Bar­tu­liui, pre­la­tui St. Ylai. Ne­se­niai su­skai­čia­vau – esu su­kū­ręs apie 130 eks­lib­rių. Ne taip ir daug.

– Esa­te ne kar­tą pa­si­sa­kęs apie bū­ti­ny­bę kū­ry­bo­je ei­ti pir­myn, at­si­nau­jin­ti, ieš­ko­ti. Ar ne­jau­čia­te prieš­prie­šos tarp nau­jo­vių paieš­kų, ki­ti­mo ir no­ro iš­lik­ti sa­vi­mi, bū­ti at­pa­žįs­ta­mam?

– Sa­vo plas­ti­nį vei­dą at­ras­ti yra la­bai su­dė­tin­ga. Ne­ga­lė­čiau teig­ti, kad to­kį tu­riu, ta­čiau to sie­kiu. Sie­kiu at­ras­ti sa­vo kal­bą, kom­po­zi­ci­nę ar­ti­ku­lia­ci­ją per­tei­kiant skir­tin­gas te­mas. Gal ir gru­bo­kai pa­ly­gin­siu: poe­zi­jo­je Mai­ro­nio nie­kaip ne­su­mai­šy­si su Er­lic­ku.

Atė­jo skait­me­ni­nė tech­no­lo­gi­ja – vi­si me­tė­si į ją. Ir aš ne išim­tis. At­si­ra­do daug nau­jų in­terp­re­ta­ci­jos, spal­vos, for­ma­to ga­li­my­bių. No­ri­si vis­ką iš­ban­dy­ti.

Kū­ry­ba įtrau­kia, jo­je svar­bus žai­di­mo ele­men­tas.

Ma­tyt, svar­biau­sia, kas pa­ts esi , ko­kį pa­sau­lį ma­tai ir kas tau ja­me svar­bu. Pas­kui ką be­da­ry­tum – ta­py­tum, rai­žy­tum, fo­tog­ra­fuo­tum, ra­šy­tum ei­lė­raš­čius – iš pa­sau­lio iš­trau­ki tai, kas yra ta­vo: svar­bu, ar­ti­ma, jau­di­namo.

Apie pe­dan­tiz­mą, hie­rar­chi­ją ir tik­rą me­ną

– Me­no­ty­ri­nin­kai jū­sų dar­bus ne­re­tai api­bū­di­na ne tik kaip ori­gi­na­lius, pro­fe­sio­na­lius, bet ir pre­ci­ziš­kai iš­baig­tus. Kar­tais ko­le­gos tars­te­li, kad esa­te pe­dan­tas.

– Ma­nau, kad yra pe­dan­tiš­kes­nių už ma­ne, tik­rai. Pe­dan­tą įsi­vaiz­duo­ju žmo­gų, ku­ris ne tik sa­vo dar­bais, bet ir sa­vo esy­be yra pe­dan­tas. Aš toks ne­su – esu emo­cin­gas.

Ki­ta ver­tus, pe­dan­tiš­ku­mo gra­fi­ko­je rei­kia. Rei­kia la­bai griež­to sa­vęs reg­la­men­ta­vi­mo. Gra­fi­ka yra toks da­ly­kas, kad pir­miau­sia vis­ką tu­ri nu­si­pai­šy­ti gal­vo­je – tiks­liai, iki smulk­me­nų. Tik ta­da ga­li ei­ti į dirb­tu­vę ir vis­ką „su­gro­ti“ vie­nu įkvė­pi­mu, ne­si­blaš­ky­da­mas, per­ne­lyg ne­nuk­ryp­da­mas nuo pra­di­nio su­ma­ny­mo. Ta­py­bo­je ga­li pra­dė­ti vie­naip, o ki­tą­syk atė­jęs į dirb­tu­vę nu­vai­ruo­ti į vie­ną ar ki­tą pu­sę.

– Ką at­sa­ky­tu­mėt į ta­py­to­jų ar­gu­men­tą, kad gra­fi­kui daug leng­viau su­reng­ti to­kią di­de­lę pa­ro­dą, už­pil­dy­ti to­kią erd­ves kaip mū­sų ga­le­ri­ja?

– Ko­dėl leng­viau, kas taip sa­ko? Gra­fi­kui leng­viau gal tik ta­da, kai dar­bas jau pa­da­ry­tas, kai jį ti­ra­žuo­ji, bet iki tol?.. Vi­so ti­ra­žo juk neeks­po­nuo­si. Va­žiuo­ju į ple­ne­rus, į ta­py­to­jų ple­ne­rus pa­sta­rai­siais me­tais – taip pat. Ma­tau, kiek ga­li­ma pa­da­ry­ti per ple­ne­ro lai­ką. Aš pa­da­rau pen­kis še­šis dar­bus. Ma­tau, kad ir ta­py­to­jai su­ku­ria daug dar­bų.

– Gal čia tam tik­ras pa­si­žnai­by­mas ce­cho vi­du­je, sten­gian­tis iš­kel­ti sa­vo sri­tį, sa­vo tech­ni­ką?

– Taip, čia yra ce­cho rei­ka­lai. Sa­ko ir ki­taip: kad gra­fi­kams esą pa­pras­ta da­ly­vau­ti tarp­tau­ti­nė­se pa­ro­do­se, nes dar­bai ne­di­de­lio for­ma­to – su­pa­ka­vai ir nu­siun­tei. Bet kas no­ri ir ga­li, da­ly­vau­ja ir su di­de­liais dar­bais – ir ta­py­to­jai, net skulp­to­riai. Taip kad dėl to verkš­len­ti ne­rei­kė­tų. Kad tik kvies­tų.

– Ar te­beeg­zis­tuo­ja dai­lės žan­rų hie­rar­chi­ja, kas pir­miau, aukš­čiau, ver­tin­giau? Ar ta­py­ba – vis dar dai­lės ka­ra­lie­nė?

– Kuo to­liau, tuo dau­giau tarp me­no ša­kų at­si­ran­da tarp­dis­cip­li­niš­ku­mo. Nyks­ta ri­bos: yra in­te­rak­ty­vi gra­fi­ka, yra ta­py­ba su skait­me­na, dau­gy­bė įvai­riau­sių va­rian­tų. Vi­si tu­ri tei­sę eg­zis­tuo­ti. Kaž­kas la­biau ver­ti­na ta­py­bą, kaž­kas – gra­fi­ką ar dar kai ką. Tik kar­tais per daug dek­la­ruo­ja­ma, kad čia tai jau yra me­nas, o čia – jau ne­be me­nas. Lai­kas pa­ro­dys, kas yra me­nas. Ga­le­ri­jos, ko­lek­ci­nin­kai vis dar no­riau per­ka gra­fi­ką ar­ba ta­py­bą.

Ri­tua­lų nė­ra

–Gal tu­ri­te ko­kių įkvė­pi­mą ža­di­nan­čių, kū­ry­bi­nę tem­pe­ra­tū­rą pa­lai­kan­čių ri­tua­lų?

– Ri­tua­lų nė­ra. Tik il­gas, nuo da­žų vis sun­kė­jan­tis ir dau­giau spal­vų įgy­jan­tis dar­bi­nis cha­la­tas, gu­mi­nės pirš­ti­nės ir nuo pra­džios iki pa­bai­gos gal­vo­je su­si­klos­čiu­si, vaiz­duo­tė­je pa­vi­da­lą ir spal­vas įga­vu­si idė­ja. Be jos nė­ra ko ei­ti į dirb­tu­vę.

Ki­tų žmo­nių kar­tais pa­va­di­na­mas pe­dan­tu, me­ni­nin­kas Vai­do­tas Ja­nu­lis lai­ko sa­ve emo­cin­gu žmo­gu­mi.

Man, kaip ir ki­tiems au­to­riams, įdo­mu pa­žiū­rė­ti į sa­vo dar­bus pa­ro­do­je. Čia jie at­si­du­ria lyg ir ki­ta­me kon­teks­te – imi juos ki­taip ver­tin­ti.

Iš cik­lo „Kar­tos“. Me­ni­niai ob­jek­tai, su­kur­ti nau­do­jant ko­rius, vaš­ką, se­nas fo­tog­ra­fi­jas – tik­ras vi­di­nės at­min­ties ar­chy­vas. Glaus­ta šei­mos ir Lie­tu­vos is­to­ri­ja. ko­rių.

Eks­lib­riai ly­di V.Ja­nu­lį vi­są jo kū­ry­bi­nį ke­lią.

Me­ni­nin­kas yra su­kū­ręs įspū­din­gų že­mės me­no dar­bų. „Ver­ti­ka­lios ban­gos gar­sai“. Me­dis, smė­lis, ak­muo.

60-me­čio pro­ga Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jo­je su­reng­ta per­so­na­li­nė pa­ro­da ir iš­leis­tas ka­ta­lo­gas api­bend­ri­na ke­lių de­šimt­me­čių kū­ry­bos ke­lią.

„Juo­do­sios ko­pos sap­nas“. Miš­ri tech­ni­ka, 2009 m.

„Dvi­gal­vio tram­dy­mas“. Gra­fi­tas, 1997 m.

Dienos populiariausi

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas