(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Jus­ti­nos ŪSAI­TĖS
Gamink ir balsuok
Jus­ti­nos ŪSAI­TĖS
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Gyvenimo spalvos

Moravijos užrašai

2017 m. liepos 8 d.
Vita Morkūnienė

2. Mo­ra­vi­jos vy­no pa­veiks­lai

Ar­ti­ma, bet ne­pa­žin­ta vyn­da­rys­tės ša­lis

Iš­gir­dę Če­ki­jos var­dą, daž­niau­siai pa­gal­vo­ja­me apie „auk­si­ne“ ti­tu­luo­ja­mą Pra­hą, pi­gų ir ge­rą alų, gal dar Bo­he­mi­jos kriš­to­lą. Ta­čiau yra dar vie­nas da­ly­kas, iš­ski­rian­tis Če­ki­ją iš dau­ge­lio ki­tų Eu­ro­pos ša­lių. Če­ki­ja yra ar­ti­ma, bet mū­sų pra­ktiš­kai ne­pa­žin­ta vyn­da­rys­tės ša­lis. Be rei­ka­lo.

Ne­se­na ke­lio­nė Pie­tų Mo­ra­vi­jos vy­no ke­liais su­tei­kė nau­jų ir ne­ti­kė­tų įspū­džių ir ži­nių, ku­rio­mis drau­giš­kai da­li­jo­si gi­dai, bend­ra­ke­lei­viai, tarp ku­rių bu­vo ne­ma­žai tik­rų vy­no ži­no­vų – so­mel­jė, žmo­nių, ku­rie do­mi­si pre­ky­bos če­kiš­ku vy­nu ga­li­my­bė­mis Lie­tu­vo­je, taip pat ke­liau­nin­kus ly­dė­jęs Če­ki­jos Res­pub­li­kos am­ba­sa­dos Lie­tu­vo­je dar­buo­to­jas Petr Vav­ra. Jis pa­ts ki­lęs iš šio re­gio­no, to­dėl ge­rai iš­ma­no vyn­da­rys­tės si­tua­ci­ją ir tra­di­ci­jas. Tai pa­dė­jo į Mo­ra­vi­ją ir šio kraš­to vy­ną pa­žvelg­ti kiek ki­to­mis aki­mis.

Vy­no is­to­ri­jai Mo­ra­vi­jo­je – per 2 000 me­tų

Če­kai sa­ko, kad alus jų ša­ly­je ge­ria­mas taip se­niai, kad nie­kas net ne­ga­li pa­sa­ky­ti, nuo ka­da. Kal­bė­da­mi apie vy­ną, jie ge­ro­kai konk­re­tes­ni.

Vy­ni­nin­kys­tės tra­di­ci­jos da­bar­ti­nės Če­ki­jos te­ri­to­ri­jo­je ži­no­mos jau 2 000 me­tų, nuo ro­mė­nų lai­kų. Vy­no ga­my­ba plė­to­ja­ma dvie­juo­se is­to­ri­niuo­se Če­ki­jos re­gio­nuo­se – Mo­ra­vi­jo­je ir Bo­he­mi­jo­je. Liū­to da­lis ati­ten­ka Mo­ra­vi­jai – čia au­gi­na­ma 96 pro­cen­tai Če­ki­jos vy­nuo­gy­nų, ku­rių iš vi­so yra apie 18 000 hek­ta­rų. Ki­ti vy­nuo­gy­nai yra – Bo­he­mi­jo­je. Šiek tiek vy­nuo­gių au­gi­na­ma ir ne­to­li Pra­hos, Vlta­vos že­mu­py­je.

XIV–XVI am­žiais di­džiu­liai vy­nuo­gy­nai su­po Mo­ra­vi­jos mies­tus, pi­lis ir vie­nuo­ly­nus. Vy­no bu­vo ga­mi­na­ma daug, ta­čiau ga­my­bos mo­der­ni­za­vi­mo ir vy­no ko­ky­bės šuo­lis pra­si­dė­jo, ga­li­ma sa­ky­ti, vi­sai ne­se­niai, tik XX am­žiaus ant­ro­je pu­sė­je. Šiuo me­tu, ži­no­vų tei­gi­mu, re­gio­ne ga­li­ma ras­ti ne tik ge­rų, bet ir pui­kių vy­nų.

Mo­ra­vi­ja yra sau­lė­čiau­sias Če­ki­jos re­gio­nas (2 200 sau­lė­tų va­lan­dų per me­tus, maž­daug 500 va­lan­dų dau­giau nei vi­du­ti­niš­kai Lie­tu­vo­je) ir yra to­je pa­čio­je pla­tu­mo­je kaip El­za­sas. Vy­nuo­gės čia sirps­ta il­gai, to­dėl uo­gos pa­si­žy­mi in­ten­sy­viu ir tur­tin­gu aro­ma­tu. Tai itin svar­bu ga­mi­nant bal­tuo­sius vy­nus.

Įvai­rių rū­šių bal­to­jo vy­no kraš­te pa­ga­mi­na­ma dau­giau nei ko­kio ki­to, ta­čiau be var­go ra­si ir rau­do­no­jo, ir ro­ži­nio, ir dau­gy­bę ki­to­kio vy­no, iš ku­rio tik­rai pa­vyks iš­si­rink­ti sau tin­kan­tį ir pa­tin­kan­tį. Man ke­lio­nės „ra­zi­na“ ta­po pir­mą­kart ra­gau­tas va­di­na­ma­sis „le­do“ vy­nas. Tai tam tik­ra eg­zo­ti­ka – vy­nas ga­mi­na­mas iš šal­nų pa­ga­vu­sių vy­no uo­gų – sal­dus, stip­rus, bet ryš­kiai be­si­ski­rian­tis iš ki­tų de­ser­ti­nių vy­nų. Ski­ria­si ne tik sko­niu ir aro­ma­tu, bet ir kai­na – net ir vai­šin­giau­sias vyn­da­rys „le­do“ vy­no bu­te­lį iš­trau­kia tik ypa­tin­go­mis pro­go­mis ir ypa­tin­giems sve­čiams.

Am­ži­nas ir be­ne sun­kiau­siai su­griau­na­mas mi­tas apie vy­ną – kad bal­ta­sis vy­nas ga­mi­na­mas iš švie­sių vy­nuo­gių, rau­do­na­sis – iš rau­do­nų, o ro­ži­nis – su­mai­šius bal­tą­jį ir rau­do­ną­jį vy­nus. Tie­sa yra ki­to­kia. Bal­ta­sis ga­mi­na­mas iš švie­sių vy­nuo­gių sul­čių, kai ku­rių rau­do­nų­jų bei juo­dų­jų vy­nuo­gių. Rau­do­nas – kiek ki­taip: sul­tys rau­gi­na­mos kar­tu su ode­lė­mis ir sėk­le­lė­mis, o rau­gi­ni­mo me­tu tirps­ta da­žan­čios me­džia­gos, ku­rios pe­rei­na į vy­ną. Ro­ži­niam vy­nui tai­ko­ma dar ki­ta tech­no­lo­gi­ja.

Dau­giau­sia ša­ly­je pa­ga­mi­na­mo vy­no su­var­to­ja­ma vi­daus rin­ko­je, ta­čiau pa­sta­ruo­ju me­tu vis ati­džiau dai­ro­ma­si sve­tur. Nors nie­kas ne­gin­či­ja pui­kios kai ku­rių če­kiš­kų vy­nų ko­ky­bės, kon­ku­ruo­ti su pa­na­šios kla­sės vy­nais, pa­vyz­džiui, aust­riš­kais ar ita­liš­kais, už­da­vi­nys ne iš leng­vų­jų.

„Mir­tis abs­ti­nen­tams!“ ir ki­ti pre­zi­den­to pa­lin­kė­ji­mai

Če­ki­jos Res­pub­li­kos pre­zi­den­tas Mi­lo­šas Ze­ma­nas prieš po­rą me­tų Pra­hos pi­ly­je įteik­da­mas ap­do­va­no­ji­mus vie­ti­niams vy­nuo­gių au­gin­to­jams, pa­sa­kė ne­mir­tin­gą tos­tą, ku­rio pa­vy­dė­ti ga­lė­tų ir šau­nu­sis ka­rei­vis Švei­kas. „Mir­tis abs­ti­nen­tams ir ve­ge­ta­rams!“ Bū­tų pa­na­šu į anek­do­tą, bet šią nau­jie­ną iš­pla­ti­no ne tik Če­ki­jos, bet ir ki­tų pa­sau­lio vals­ty­bių nau­jie­nų agen­tū­ros. Pre­zi­den­tas iš­plė­to­jo sa­vo min­tį, teig­da­mas, kad vy­nas yra ge­riau­sias gė­ri­mas iš vi­sų ir kad jis tu­ri bū­ti ga­mi­na­mas „šir­di­mi“. Kad žmo­gus, ku­ris nie­ka­da nė­ra bu­vęs vy­no rū­sy­je ir nie­ka­da nė­ra gir­dė­jęs cim­bo­lų mu­zi­kos, „nė­ra vi­sa­ver­tis žmo­gus“.

Tie­sa, kal­ba­ma, kad pa­ts pre­zi­den­tas ne­ven­gia tau­rės ir la­bai mėgs­ta kiau­lie­ną. Žo­džiu, tik­ras če­kas.

Šis tos­tas tur­būt nie­kaip ne­pa­vei­kė ša­lies sta­tis­ti­kos – če­kai nuo se­no iš­ge­ria daug alaus ir vy­no, o pa­val­gy­ti mėgs­ta ska­niai ir so­čiai. Taip pat ska­niai ir so­čiai vai­ši­na sve­čius. Ta­čiau šį­kart kal­ba­me ne apie val­gy­mą ir gė­ri­mą, bet apie ra­ga­vi­mą, mė­ga­vi­mą­si, pa­ži­ni­mą. Ne­ži­nau, ką at­sa­ky­čiau sa­kan­tiems, kad jie ne ra­gau­ja, bet ge­ria ir mė­gau­ja­si, ta­čiau dėl šimt­me­čius Če­ki­jo­je eg­zis­tuo­jan­čios vy­no kul­tū­ros gin­čy­tis ne­ver­ta. Če­ki­jo­je nė­ra sno­biš­kos vy­no gė­ri­mą gau­bian­čios au­ros, vy­nas svar­bes­nis kaip žmo­nių bend­ra­vi­mo pa­ly­do­vas.

Ge­riau­sia ke­liau­ti rug­sė­jį

Su­si­lau­kiau pa­sta­bų, kad ge­gu­žės pa­bai­ga ke­lio­nei į Pie­tų Mo­ra­vi­ją yra ne­tin­ka­mas lai­kas. Kad Če­ki­jos vy­ni­nin­kys­tės re­gio­nus rei­kia lan­ky­ti ru­de­nį, ge­riau­sia rug­sė­jį, kai ren­ka­mos vy­nuo­gės ir ren­gia­mos tra­di­ci­nės jau­no vy­no šven­tės Vi­nob­ra­ni. Pie­tų Mo­ra­vi­jos mies­tai ir mies­te­liai tuo­met tie­siog mau­do­si spal­vin­gų šven­čių gra­žu­me: žmo­nės puo­šia­si na­cio­na­li­niais rū­bais, skam­ba cim­bo­lų mu­zi­ka, šur­mu­liuo­ja ama­tų mu­gės, ri­te­rių tur­ny­rai, vyks­ta folk­lo­ro ren­gi­niai. Vy­no au­gin­to­jai ir vyn­da­riai (daž­niau­siai vie­na­me as­me­ny­je) – svar­būs šių šven­čių da­ly­viai.

Vi­nob­ra­ni me­tu ka­ra­liau­ja na­cio­na­li­nės vir­tu­vės pa­tie­ka­lai, vie­ti­nis vy­nas ir "Bur­ča­kas" – gels­vas, la­bai sal­dus ne­bran­din­tas švie­žio vy­nuo­gių der­liaus gė­ri­mas. Ne tik ska­nus, bert ir klas­tin­gas: iš pra­džių pri­me­nan­tis sul­tis, bet vis dėl­to tu­rin­tis 5-8 laips­nius. "Bur­ča­ką" lei­džia­ma par­duo­ti tik nuo rugp­jū­čio 1 iki lapk­ri­čio 30 die­nos.

Mo­ra­vi­jos vy­nuo­gy­nus ap­raiz­giu­sios il­ges­nės nei 1000 km il­gio dvi­ra­čių tra­sos. Rug­sė­jį, kai dar šil­ta ir vyn­da­riai po pir­mo­jo der­liaus jau ra­gau­ja "bur­ča­ką", la­bai po­pu­lia­rūs dvi­ra­čių žy­giai ap­lan­kant vie­ti­nius vy­no rū­sius, ku­rių ša­lia dvi­ra­čių tra­sų yra apie 250.

Jei­gu no­rė­tu­me pa­ra­gau­ti ne Bur­ča­ko, bet tik­ro jau­no vy­no, reik­tų pa­lauk­ti kiek il­giau. Lapk­ri­čio 11 die­ną, per Šv. Mar­ty­ną, vie­nuo­li­ka mi­nu­čių po vie­nuo­lik­tos va­lan­dos vyn­da­riai tra­di­ciš­kai at­kem­ša jau­no vy­no bu­te­lius. Jį taip ir va­di­na Šv. Mar­ty­no vy­nu. Jis neil­gaam­žis, tu­ri bū­ti iš­ra­gau­ja­mas iki Ve­ly­kų.

Tai gal ir tik­rai rug­sė­jis bū­tų ge­riau?

Kaip de­gus­tuo­ti vy­ną

Spe­ci­fi­nė ke­lio­nės da­lis ir vi­siš­kai nau­ja pa­tir­tis – vy­no de­gus­ta­vi­mas.

De­gus­ta­ci­jų bu­vo ke­lios. Šiek tiek skir­tin­gos, bet vi­sur lai­kan­tis pa­grin­di­nių tai­syk­lių – vy­ną ver­ti­no­me aki­mis, uos­le ir sko­nio re­cep­to­riais. Jei bū­tu­me de­gus­ta­vę ir pu­to­jan­čius vy­nus, bū­tų pri­rei­kę ir ge­ros klau­sos – iš­girs­ti bur­bu­liu­kų kal­bą. Kiek­vie­nos de­gus­ta­ci­jos me­tu pa­sa­ko­ja­ma apie vy­nuo­gių rū­šis, žy­miau­sius vy­nuo­gy­nus, re­gio­nų ypa­ty­bes bei ki­tus įdo­mius vy­no pa­sau­lio rei­ka­lus.

Ži­no­ma, per tris die­nas vy­no eks­per­tu ne­tap­si, net jei­gu ra­gau­si jo la­bai daug ir įvai­raus. Bet tai ga­li su­do­min­ti, suint­ri­guo­ti. Ga­li pa­tik­ti pieš­ti vy­no pa­veiks­lą – bū­tent taip įsi­var­di­jau sau de­gus­ta­vi­mo ri­tua­lą.

Įsi­mi­nė de­gus­ta­ci­ja Bzen­ce, vy­no ga­my­bos įmo­nei pri­klau­san­čios pi­lies rū­siuo­se. Iš­tai­gin­go­je sa­lė­je su­so­din­ti prie tvir­tų ąžuo­li­nių sta­lų kiek­vie­nas ga­vo­me po stan­dar­tus ati­tin­kan­čią skaid­rią be­spal­vio kriš­to­lo de­gus­ta­vi­mo tau­rę, ga­na il­gą, 16-os de­gus­tuo­ja­mų vy­nų, są­ra­šą su pa­grin­di­ne in­for­ma­ci­ją ir ra­šik­lį sa­vo po­jū­čiams už­fik­suo­ti. Ant sta­lų su­sta­ty­ti ąso­čiai su ty­ru van­de­niu ir lėkš­tės su bal­tos duo­nos ir ra­maus sko­nio sū­rio ga­ba­lė­liais. Dar – tuš­ti ąso­čiai neiš­ra­gau­tam vy­nui iš­pil­ti.

Pra­de­dam. Įp­ras­tai de­gus­tuo­jant vy­no pi­la­mas treč­da­lis tau­rės, taip ge­riau­siai at­si­sklei­džia jo aro­ma­tas.

Pir­mas žings­nis – žiū­rė­ti, kaip kei­čia­si vy­no spal­va, tau­rę lai­kant prieš švie­są, nu­sta­ty­ti tik­rą­ją jo spal­vą ir skaid­ru­mą. Pro­fe­sio­na­lai tai da­ro pa­si­tel­kę vi­siš­kai bal­tą fo­ną.

Ant­ras žings­nis – uos­ti. Leng­vai pa­su­kus tau­rę pri­dė­ti ją prie no­sies ir grei­tai įkvėp­ti. Per pir­mą­sias 2-3 se­kun­des užuo­di ke­lis aro­ma­tus, su­da­ran­čius vi­są vy­no „puokš­tę“. Vė­liau tie aro­ma­tai „už­gęs­ta“. De­gus­tuo­ti pa­ta­ria­ma, ven­giant stip­rių ir spe­ci­fi­nių aro­ma­tų – rū­ka­lų, kve­pa­lų ar sklei­džia­mų mais­to. Ži­no­vai tei­gia, kad be­kva­pė­je pa­tal­po­je uos­lės jaut­ru­mas pa­di­dė­ja 25 pro­cen­tais, kad vy­no kva­pas ge­riau­siai užuo­džia­mas 75-85 pro­cen­tų drėg­nu­mo erd­vė­je.

Tre­čias žings­nis, ku­ris dau­ge­liui at­ro­do svar­biau­sias – ra­gau­ti. De­gus­ta­ci­jos va­do­vas pri­me­na, kad tai da­ry­ti rei­kia ma­žais gurkš­ne­liais. Pir­miau­sia su­vil­gy­ti bur­ną, pa­va­ri­nė­ti vy­ną su­ža­di­nant sko­nio re­cep­to­rius ir tik po to nu­ry­ti.

Kiek­vie­na­me žings­ny­je lau­kia po ma­žą at­ra­di­mą. Pa­si­ro­do, skir­tin­gos lie­žu­vio vie­tos at­pa­žįs­ta vis ki­tus vy­no po­jū­čius: lie­žu­vio ga­las – sal­du­mą, šo­nai – rūgš­tu­mą, šak­nis – kar­tu­mą.

Vi­siems ky­la klau­si­mas: koks vy­nas ge­ras, kaip jį at­pa­žin­ti ne­pro­fe­sio­na­lui? Pir­ma tai­syk­lė pa­pras­ta: jei pa­ju­si­te po­sko­nį, ku­ris ski­ria­si nuo pa­grin­di­nio sko­nio – tai ir bus ge­ro vy­no po­žy­mis.

Ir grau­džio­ji de­gus­ta­vi­mo ri­tua­lo da­lis. Po po­ros vy­no gurkš­ne­lių iš­si­ska­lau­ti bur­ną van­de­niu, už­kąs­ti ga­ba­lė­liu duo­nos, o li­ku­sį vy­ną iš­pi­lti į ąso­tė­lį.

Kuo to­liau, tuo ko­ky­biš­kes­ni vy­nai pa­tie­kia­mi ra­gau­ti. Ga­li­ma tik įsi­vaiz­duo­ti, koks kok­tei­lis ąso­tė­ly­je te­lius­kuos pa­si­bai­gus de­gus­ta­ci­jai.

Da­li­ja­mės įspū­džiais, as­me­niš­kais spal­vos, kva­po, sko­nio epi­te­tais.

Ryš­kė­jo sim­pa­tiš­kas Mo­ra­vi­jos vy­no pa­veiks­las.

Ge­ram vy­nui tik­rai rei­kia šir­dies

Tai­gi, vy­no rū­siuo­se bu­vau, vy­no ra­ga­vau, cim­bo­lų mu­zi­ką gir­dė­jau ir ne­tgi pa­ti­kė­jau, kad ge­ram vy­nui rei­kia ne tik sau­lės, iš­no­ku­sių vy­nuo­gių, tvir­tų ąžuo­lo sta­ti­nių, bet ir šimt­me­čiais sau­go­mų tra­di­ci­jų, šir­dies. Mo­ra­vi­jos kraš­tas vi­so to do­va­no­jo su kau­pu.

To­dėl te­bū­nie lai­min­gi abs­ti­nen­tai, ska­nau­jan­tys vy­nuo­gių sul­tis, te­bū­nie lai­min­gi ir tie, kas ra­gau­ja skaid­rų, kvap­ų ir ska­nų vy­ną, žiū­rė­da­mi ki­tam žmo­gui į akis.

Au­to­rės nuo­tr.

Vie­nas se­niau­sių Mo­ra­vi­jos vy­no rū­sių komp­lek­sų Pet­rov-Plže vie­to­vė­je – ryš­kus tra­di­ci­nės vy­no rū­sių ar­chi­tek­tū­ros pa­vyz­dys.Kiek­vie­na šei­ma tu­rė­jo sa­vo vy­no rū­sį. Kai ku­rie gy­vuo­ja tris šim­tus me­tų ir dau­giau.

Vie­na di­džiau­sių ir se­niau­sių re­gio­no vy­no da­ryk­lų įsi­kū­ru­si Bze­nec pi­ly­je. Rū­siuo­se įreng­to­je sa­lė­je vyks­ta vy­no de­gus­ta­ci­jos.

Kiek­vie­na se­nų­jų meist­rų pa­da­ry­ta vy­no sta­ti­nė – iš­kal­bin­gas me­no kū­ri­nys.

Vy­no rū­siuo­se sau­go­mas ne tik vy­nas, bet ir jo is­to­ri­ja.

Ba­ro­ki­nė­je Mi­ku­lo­vo pi­ly­je vei­kian­čia­me vy­ni­nin­kys­tės mu­zie­ju­je sau­go­ma vie­na di­džiau­sių Eu­ro­po­je vy­no sta­ti­nių. Ji pa­ga­min­ta 1643 me­tais, o jos tal­pa – 101 080 lit­rų ar­ba 135 000 stan­dar­ti­nių vy­no bu­te­lių.

Vy­ni­nin­kys­tės iš­ta­kos Mi­ku­lo­vo pi­ly­je sie­kia 1560 me­tus.

Dienos populiariausi

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas