(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Jus­ti­nos ŪSAI­TĖS
Gamink ir balsuok
Jus­ti­nos ŪSAI­TĖS
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Pirmas puslapis

Žmonių gerumas stipresnis už ugnį

2017 m. liepos 15 d.
Edita KARKLELIENĖ

Kiek dau­giau nei prieš mė­ne­sį šiau­lie­čiai Eg­lė ir Ar­tū­ras Gruo­džiai bei trys jų duk­re­lės su­grį­žo na­mo – į tą pa­čią Šiau­lių „Vai­vo­rykš­tės“ so­dų bend­ri­ją, tą pa­čią gat­ve­lę ir ne­tgi tą pa­tį skly­pą. Vis­kas taip pat. Tik gy­ve­na­ma­sis šei­mos na­mas da­bar nau­jas.

Se­ną­jį na­mą per­nai rugp­jū­čio 26-ąją nuo že­mės pa­vir­šiaus nu­šla­vė ug­nis.

edita@skrastas.lt

Žo­džiai – kaip auk­sas

Po­nia Eg­lė ap­ro­do da­žais te­bek­ve­pian­tį na­mą: štai sep­tyn­me­tės ir vie­nuo­li­ka­me­tės duk­rų kam­ba­rys, čia – vy­riau­sio­s, de­ši­niau – vo­nios kam­ba­rys, su­tuok­ti­nių mie­ga­ma­sis.

Mo­der­niai įreng­tas val­go­ma­sis. Ja­me šnypš­čia van­duo ar­ba­ti­nu­ke, prie sie­nos jau­kiai įsi­tai­sęs gė­lės va­zo­nas. Ant ak­me­ni­nės sie­nos čiauš­ka LG te­le­vi­zo­rius – pus­se­se­rės do­va­na.

Sa­ky­tum, vis­kas kaip pas vi­sus.

Vis dėl­to pri­sė­dus prie jau­kaus šei­mos sta­lo ir už­si­mi­nus apie praė­ju­sį lai­ką, E. Gruo­die­nės aky­se su­žvil­ga aša­ros – iš­gy­ven­tų skau­džių aki­mir­kų at­spin­dys.

„Ta­čiau kaž­ką pra­ra­dę, kaž­ką at­ra­do­me“, – šie na­mo šei­mi­nin­kės žo­džiai su­bliz­ga lyg auk­sas: bai­si ne­lai­mė Gruo­džiams pa­ro­dė, tarp ko­kių jaut­rių ir pa­dė­ti pa­si­ren­gu­sių žmo­nių jie gy­ve­na.

Gel­bė­ti ne­be­bu­vo ką

„Šiau­lių kraš­te“ ra­šy­ta apie Gruo­džių šei­mos na­mus per­nai rugp­jū­čio 26-ąją nu­siau­bu­sį gais­rą. Jis jau­ną šei­mą pa­li­ko be pa­sto­gės. Iš de­gan­čio na­mo spė­ta iš­gel­bė­ti tik ke­le­tą dra­bu­žių, skal­bi­mo ma­ši­ną ir ka­ti­ną – vi­sa ki­ta pra­ri­jo ug­nis.

Šian­dien E. Gruo­die­nė sun­kiai ren­ka pri­si­mi­ni­mus. At­si­me­na, te­le­fo­nas su­skam­bo jai bū­nant dar­be. Kai­my­nė iš­rė­kė pro na­mo lan­gus ma­tan­ti be­si­ver­žian­čius dū­mus. Eg­lei sun­ku at­si­min­ti, kaip iš dar­bo­vie­tės J. Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vė­je at­si­dū­rė na­muo­se. Ug­nis jau siau­tė­jo, van­dens žar­nas tem­pė ug­nia­ge­siai.

Mo­te­ris pri­si­me­na va­žiuo­da­ma na­mo skam­bi­nu­si ko­man­di­ruo­tė­je Vil­niu­je bu­vu­siam vy­rui. Rei­kė­jo kaž­ką da­ry­ti.

Bet da­ry­ti jau ne­be­bu­vo ką – lieps­nos šė­lo.

Iš sos­ti­nės sku­biai su­grį­žęs A. Gruo­dis na­mų ne­be­ra­do. Tik sto­vė­jo kie­me ir ver­kė. Vis­ką, ką jau­na šei­ma bu­vo su­kū­ru­si sa­vo ran­ko­mis per ge­rą de­šimt­me­tį, ug­nis su­nio­ko­jo per ke­lias va­lan­das.

Tą­nakt vi­si pen­ki šei­mos na­riai ir au­gin­ti­niai nak­vo­jo pas ar­ti­muo­sius Kur­šė­nų apy­lin­kė­se.

Nak­tį su­tuok­ti­nių lau­kė dar vie­na siau­bin­ga ži­nia – tai, kas iš na­mo dar bu­vo li­kę po pir­mo­jo gais­ro, už­si­lieps­no­jo ant­rą­syk. Gruo­džiai į gais­ra­vie­tę ne­be­va­žia­vo.

Gais­rų ty­rė­jai tą­kart nu­sta­tė, kad pir­mo­jo gais­ro prie­žas­tis – prieš pen­ke­rius me­tus įsi­gy­to te­le­vi­zo­riaus ge­di­mas. Ši ver­si­ja su­tuok­ti­niams iki da­bar ke­lia klaus­tu­kų: kaip ga­lė­jo už­si­deg­ti nuo te­le­vi­zo­riaus, jei vi­są gais­ro die­ną gat­ve­lė­je ne­bu­vo elekt­ros?

Apie nak­tį ki­lu­sio ant­ro gais­ro prie­žas­tį Eg­lė kal­bė­ti ne­no­ri. Ji ži­no – ko­dėl.

Duo­ti leng­viau, ne­gu im­ti

Ta­čiau šian­dien ver­ta kal­bė­ti ne apie vis­ką atė­mu­sią šei­mos ne­lai­mę, o apie po jos se­ku­sį vil­tin­gą lai­ką ir da­bar­ti­nį džiaugs­mą, už ku­rį Eg­lė ir Ar­tū­ras sa­ko di­džiu­lį ačiū ne tik sa­viems, bet ir vi­sai ne­pa­žįs­ta­miems žmo­nėms iš vi­sos Lie­tu­vos.

Po ne­lai­mės pir­mas pa­gal­bos ran­ką iš­tie­sė grin­dų be­to­nuo­to­ju Šiau­lių įmo­nė­je „Grin­be­ta“ dir­ban­čio A. Gruo­džio va­do­vas. Po­nios Eg­lės žo­džiais, šio kil­naus žmo­gaus dė­ka šei­mai bu­vo iš­nuo­mo­tas tri­jų kam­ba­rių bu­tas Gin­kū­nuo­se, Šiau­lių ra­jo­ne.

Apie gais­rą pa­ra­šius „Šiau­lių kraš­te“, be na­mų li­ku­siai šei­mai ne­li­ko abe­jin­gi ir ge­rie­ji Šiau­lių kraš­to žmo­nės: pa­dė­jo sta­tyb­vie­tė­je, au­ko­jo daik­tų, dra­bu­žių, sta­ty­bi­nių me­džia­gų, pi­ni­gų – jų paau­ko­ta kiek dau­giau nei 5 000 eu­rų.

„Į nu­ro­dy­tą są­skai­tą žmo­nės ve­dė, kiek kas ga­li – tris eu­rus, pen­kis, šim­tą, o „Šau­kė­nų duo­nos“ sa­vi­nin­kai – net tūks­tan­tį eu­rų“, – su­si­jau­di­nu­si ge­ra­da­rius var­di­ja mo­te­ris.

Ji pa­ty­rė, jog žmo­nių ge­ru­mas yra neiš­ma­tuo­ja­mas, o paau­ko­ti kad ir trys eu­rai – įro­dy­mas, ko­kie žmo­nės yra nea­be­jin­gi ki­tų ne­lai­mei.

Ne­lai­mė Gruo­džių šei­mai at­sklei­dė ir dar vie­ną da­ly­ką: priim­ti žmo­nių sun­kiai už­dirb­tus pi­ni­gus yra la­bai sun­ku – duo­ti kur kas leng­viau. Eg­lė pri­si­pa­žįs­ta jau­tu­si komp­lek­są priim­ti au­ką, jau­tė­si sko­lin­ga.

„Bū­da­vo, skam­bi­na sve­ti­mi žmo­nės ir tei­rau­ja­si, ko mums la­biau­siai rei­kia. Ne­ži­nau, ką sa­ky­ti. Ne­jau­ku pra­šy­ti. Tie­siog sa­ky­da­vau, kad ne­tu­ri­me nie­ko“, – pri­si­me­na pa­šne­ko­vė.

Kaip na­muo­se

Kad ne­gniuž­dy­tų šiur­pūs vaiz­dai, su­nio­ko­to na­mo li­ku­čius Gruo­džiai išar­dė pir­mo­sio­mis die­no­mis po gais­ro: sun­ku ir fi­ziš­kai, ir emo­ciš­kai. Pas­kui, sa­ko, pra­si­dė­jo „par­duo­ti va­ka­rai ir nak­tys par­duo­tos“. Po dar­bo ir tik juo­du, ir su ge­ra­da­riais tal­ki­nin­kais – vis į sta­tyb­vie­tę.

Kai ant se­no­jo na­mo pa­ma­tų ėmė aug­ti aky­to be­to­no blo­ke­lių sie­nos – ėmė ryš­kė­ti bū­si­mo šei­mos na­mo vaiz­das.

Už­den­gus sto­gą, pra­si­dė­jo vi­daus įren­gi­mo dar­bai. Jiems įsi­bė­gė­jus, Gruo­džiai pa­si­ju­to lyg jau bū­tų na­muo­se.

„Pa­si­da­rė­me iš putp­las­čio sta­lą, stal­tie­sę už­den­giau – su­sė­do­me ap­lin­kui. Jaus­mas bu­vo toks, lyg ne­lai­mės ne­bu­vo“, – sa­ko E. Gruo­die­nė.

Sta­ty­boms pri­rei­kė ne vie­nos pa­sko­los – jas mo­kės ne vie­ne­rius me­tus.

Šių me­tų ge­gu­žės 26 die­na bu­vo ta, kai Gruo­džiai pa­li­ko iš­nuo­mo­tą bu­tą ir at­vė­rė sa­vo na­mo du­ris.

Pri­si­me­na: sun­ki bu­vo pir­ma nak­tis ant čiu­ži­nio nau­ja­me na­me.

Svar­biau­sia – svei­ki

Daug ko Gruo­džių na­muo­se dar trūks­ta, daug ką dar rei­kės pa­be­to­nuo­ti, iš­kal­ti, pa­deng­ti, nu­da­žy­ti.

Ran­kų šau­kia­si ir na­mo ap­lin­ka. Eg­lė ne­sku­ba – svar­biau­sia, sa­ko, kad yra na­mai, nes jaus­mas, kad na­mų ne­bė­ra, tie­siog va­rė iš pro­to.

Pir­miau­sia pa­baigs na­mą, pa­skui – iš­si­be­to­nuos kie­mą, ap­lin­kui na­mą pa­so­dins de­ko­ra­ty­vi­nių me­de­lių, bū­ti­nai už­si­veis avie­ty­ną. Ant te­ra­sos pri­sta­tys daug gė­lių va­zo­nų. Vis­kas grįš į se­nas vė­žes.

Vis dėlto, ne­pai­sant švie­sių gy­ve­ni­mo pla­nų, anot E. Gruo­die­nės, su­de­gu­sio se­no­jo na­mo vaiz­dai ją vis dar ap­lan­ko.

„Vie­ną ry­tą iš­si­vi­riau ka­vos, at­si­sė­dau prie sta­lo, ne­ju­čiom vis­ką at­si­mi­niau: kaip, kas ir kur sto­vė­jo, ko­kia­me aukš­ty­je bu­vo pa­ka­bin­ta, kaip sie­nos bu­vo iš­da­žy­tos“, – sa­ko 33-ejų mo­te­ris.

Eg­lę, iš­gir­dus ope­ra­ty­vių­jų tar­ny­bų si­re­nų gar­są, vis dar iš­pi­la šal­tas pra­kai­tas.

Gruo­džių mer­gai­tes taip pat. Nau­jas šei­mos na­mas yra pui­kus, bet pri­si­mi­ni­mai apie se­ną­jį duk­roms te­bė­ra la­bai skaus­min­gi – rei­kia lai­ko, kad at­min­ty­je iš­blės­tų gais­ro vaiz­dai.

Eg­lė ir Ar­tū­ras da­bar, po ne­lai­mės praė­jus ko­ne me­tams, vis­ką, ką te­ko iš­gy­ven­ti, ver­ti­na šiek tiek ki­taip nei tuo­jau po gais­ro.

„Svar­biau­sia, kad vi­si iš­li­ko­me svei­ki. Kas bū­tų, jei ug­nis bū­tų pa­si­glem­žu­si kaž­ku­rį iš mū­sų... At­sis­to­ti bū­tų bu­vę kur kas sun­kiau, o gal net neį­ma­no­ma“, – sa­ko mo­te­ris.

E. Gruo­die­nė pri­si­pa­žįs­ta, kad, ne­pai­sant kar­tkartėmis vis dar už­plūs­tan­čio grau­du­lio, ji jau yra lai­min­ga.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Nau­ja­jam šei­mos na­mui dar daug ko rei­kia, bet po­nia Eg­lė ne­su­reikš­mi­na: svar­biau­sia, kad šei­ma vėl tu­ri na­mus.

Eg­lė Gruo­die­nė šyp­so­si: taip, ji ir vėl lai­min­ga.

2016 me­tų rugp­jū­čio pa­bai­ga. Vis­kas, kas li­ko po Eg­lės ir Ar­tū­ro Gruo­džių na­mo gais­ro.

Dienos populiariausi

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas