(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Ro­mual­da KUL­ŠY­TĖ, Pak­ruo­jo J. Paukš­te­lio vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė
Gamink ir Balsuok
Ro­mual­da KUL­ŠY­TĖ, Pak­ruo­jo J. Paukš­te­lio vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Atolankos

Lietuvi, prikąsk liežuvį...

2017 m. balandžio 28 d.

Už­si­mi­nus apie aš­tuo­nių de­šim­čių me­tų gy­ve­ni­mo ju­bi­lie­jų, ku­ris Adol­fą Strak­šį ap­lan­kė šie­met, ba­lan­džio 25 die­ną, iš­gir­dau: „Tas ne­lauk­tas aš­tuo­nias­de­šimt­me­tis – man vi­sai ne šven­tė, o kaž­koks ne­su­sip­ra­ti­mas... Da­bar esu Ypa­tin­go­jo ar­chy­vo nuo­la­ti­nis lan­ky­to­jas – per­skai­čiau gal 20 tūks­tan­čių, o gal ir dau­giau pus­la­pių vie­nos par­ti­za­nų rink­ti­nės bau­džia­mų­jų by­lų – ir ne­pra­ži­lęs ga­li pra­žil­ti nuo to siau­bo.“

De­ja, bet su laik­ro­džiu ir ka­len­do­riu­mi ne­pa­si­gin­čy­si... Tu­ri jais ti­kė­ti.

Ne pro­gi­nis ir vi­sai ne op­ti­mis­ti­nis po­kal­bis su ra­šy­to­ju, žur­na­lis­tu Adol­fu STRAK­ŠIU. Be­je, jis ku­rį lai­ką ra­šė pub­li­cis­ti­ką dien­raš­čiui „Šiau­lių kraš­tas“ bei kul­tū­ros, me­no ir li­te­ra­tū­ros prie­dui „Ato­lan­kos“.

– Esa­te Skuo­do žmo­gus, gi­mė­te Puod­ka­liuo­se, ta­čiau dar­bo ir gy­ve­ni­mo ke­liai at­ve­dė ir į Šiau­lius. 1969–1978 me­tais re­da­ga­vo­te Ak­me­nės ra­jo­no laik­raš­tį „Vie­ny­bė“, vė­liau – Šiau­lių ra­jo­no laik­raš­tį „Le­ni­nie­tis“, esa­te dau­ge­lio įsi­min­ti­nų ir ašt­rių straips­nių au­to­rius. Ku­rį lai­ką va­do­va­vo­te Šiau­lių jau­nų­jų ra­šy­to­jų sek­ci­jai. Kas la­biau­siai įsi­mi­nė iš Šiau­lių lai­ko­tar­pio?

– Taip, esu nuo Skuo­do, o nuo Skuo­do, sa­ko skuo­diš­kiai, pra­si­de­da Lie­tu­va. Ma­no Puod­ka­liai bu­vo di­de­lis kai­mas su rau­do­nų ply­tų ma­lū­nu ir lie­pų ža­lu­mo­je pa­sken­du­siom so­dy­bom, tarp ku­rių ir ma­no tė­vų so­dy­ba su bal­tom lan­gi­nėm, su per­kūn­sar­giais ant kiek­vie­no pa­sta­to, ir mū­sų, vai­kų, pir­mo­ji pa­rei­ga bu­vo tuos per­kūn­sar­gius lais­ty­ti, kai im­da­vo telk­tis rugp­jū­čio pa­dan­gė­je juo­di de­be­sys ir su­blyk­čio­da­vo pir­mie­ji žai­bai. Yra tas kai­mas ir da­bar, ir to kai­mo ne­bėr, jį to­kį, koks jis ma­no at­min­ty­je, suė­dė lai­kas, pra­dė­jęs nuo to rau­do­nų ply­tų Kos­to Ži­lins­ko, be­je, ame­ri­ko­no, ma­lū­no, nuo to ma­lū­no tven­ki­nio, nuo žmo­nių, iš­vež­tų į Si­bi­rą ir ne­beg­rį­žu­sių iš ten, iš tos prie­var­tos, iš to skaus­mo, to­dėl man šian­dien bai­su, kad Lie­tu­va pa­ti bė­ga iš Lie­tu­vos, ir mes taip šal­tak­rau­jiš­kai, taip abe­jin­gai skai­čiuo­jam, ka­da ir kiek mū­sų čia liks to­kiais ir ano­kiais me­tais...

O juk liks tik ka­pai ir ka­pe­liai, kol pa­ga­liau ir jie iš­nyks, nie­kie­no ne­pri­žiū­ri­mi ir ap­leis­ti, kaip su­nyks­ta vis­kas, prie ko ne­bep­ri­sig­lau­džia žmo­gaus ran­ka.

Pa­mi­nė­jo­te Ak­me­nę – bu­vo toks mies­te­lis ma­no gy­ve­ni­me, jei tiks­liau – Nau­jo­ji Ak­me­nė su ga­lin­giau­sia pa­sau­ly­je ce­men­to ga­myk­la, iš­mon­tuo­ta Vo­kie­ti­jo­je ir par­vež­ta į Ta­ry­bų Są­jun­gą kai­po ka­ro gro­bis, o švel­niau – kai­po kont­ri­bu­ci­ja už lai­mė­tą ka­rą. Kar­tais pa­gal­vo­ju: juk mes to­je im­pe­ri­jo­je še­šias­de­šimt me­tų ir­gi bu­vo­me it kaž­ko­kia kont­ri­bu­ci­ja...

Ko­kie pri­si­mi­ni­mai iš Šiau­lių? To­kie kaip ir iš Ak­me­nės ar Skuo­do, o nau­din­gu­mo koe­fi­cien­tas, šian­die­nos aki­mis žiū­rint, nu­li­nis. Kas li­ko? Pas­ta­ty­tas re­dak­ci­jos pa­sta­tas. Ir vie­na tos sta­ty­bos de­ta­lė: skam­bi­na iš ban­ko – at­va­žia­vo re­vi­zo­riai, pri­ki­bo prie pro­jek­to, sa­ko, kad Strak­šys už vals­ty­bės pi­ni­gus sta­to­si sau na­mą, to­dėl re­vi­zo­riai stab­do re­dak­ci­jos sta­ty­bą – kaip mums įro­dy­ti, kad yra ne taip? Ir aš klau­siu to pa­ties – o kaip man įro­dyt? At­sa­ky­mas: „At­nešk rin­kę deš­ros ir po­rą bu­te­liu­kų bal­to­sios.“ Ką da­ry­si, ne­šu, ir po pus­me­čio iš ke­tu­rių ka­bi­ne­tė­lių par­ti­jos ra­jo­no ko­mi­te­to pa­sta­te ke­lia­mės į erd­vius ka­bi­ne­tus.

Kas tą pa­sta­tą val­do da­bar, taip ir ne­ži­nau.

Ne­ži­nau ir kaip užau­go to­ji obe­lai­tė, ku­rią kar­tu su A. Puo­džiū­nu pa­so­di­nom re­dak­ci­jos kie­me...

O dėl va­do­va­vi­mo Šiau­lių jau­nų­jų ra­šy­to­jų sek­ci­jai pa­sa­ky­siu štai ką: jo­kia sek­ci­ja ra­šy­to­jų ne­pa­gim­dė ir ne­pa­gim­dys, nes ra­šy­to­ju tu­ri gim­ti, kaip ir dai­li­nin­ku, kom­po­zi­to­riu­mi, ope­ros so­lis­tu ar­ba po­lit­biz­nie­riu­mi kaip Eli­gi­jus Ma­siu­lis. Ho­me­ro lai­kais jo­kių val­diš­kų sek­ci­jų ne­bu­vo, o ko­kios poe­mos bu­vo gim­do­mos! Ar­ba lie­tu­vis Kris­ti­jo­nas Do­ne­lai­tis: sa­kė sek­ma­die­niais ei­liuo­tus pa­moks­lus, net neį­tar­da­mas, kad skai­to kla­si­ki­nę poe­mą, ku­rią šian­dien ži­no ne tik Lie­tu­va. Ma­niš­kia­me Skuo­de ūki­nin­kas Pap­rec­kis lie­tu­viš­ko­sios vo­kie­čių val­džios už­da­ry­tas į da­bok­lę už tai, kad neat­py­lė duok­lės oku­pan­tui, pa­ra­šė poe­mą apie sa­vo var­gus ir tų var­gų kal­ti­nin­kus: Skuo­do viršaitis/ Bar­kus že­mai­tis,/ Rei­chui tar­nau­ja /už mar­kių sau­ją, /nors sau iš vei­do, /žmogus at­ro­do,/ ta­čiau jo siela/ kaip kip­šo juo­da...

Pa­ra­šė to­kias ei­les pa­pras­tas kai­mo žmo­gus, at­si­dū­ręs už gro­tų, o ne jau­nų­jų ra­šy­to­jų sek­ci­jo­je. O Skuo­do baž­ny­čios kle­bo­nas Sta­sys Vai­te­lis už vie­nin­te­lį ei­lė­raš­tį „Mar­šas žu­vu­siems už Tė­vy­nę“, per­skai­ty­tą per pa­moks­lą Yla­kių baž­ny­čio­je, de­šim­čiai me­tų at­si­dū­rė Vol­go­la­ge...

Šian­dien vi­sai kas ki­ta: iš­leis­ti kny­gą vie­ni nie­kai – tik tu­rėk pi­ni­gų, o jei esi vi­siš­kas ab­lius, tau už pi­ni­gus pa­ra­šys kny­gą bet koks žur­na­lis­tas, ar­ba nu­nešk sa­vo po­li­ti­nę raš­lia­vą į lei­dyk­lą, pa­dėk ant sta­lo pil­ną pi­ni­gi­nę, ir lei­dyk­la tau su­ras, kas pa­da­rys iš ta­vęs ra­šy­to­ją. Esu ir aš po­rą ar tre­je­tą to­kių kny­gų, tarp ki­ta ko, dirb­da­mas Sei­me, lais­vu nuo pro­to me­tu, pa­da­ręs. Net ste­bė­jau­si, bu­vęs kom­par­ti­jos ra­jo­no ko­mi­te­to biu­ro na­rys, o da­bar zak­ris­ti­jo­nas, vai­di­nan­tis nu­ken­tė­ju­sį nuo ta­ry­bų val­džios, at­seit, iš­vy­tas iš at­sa­kin­gos vie­tos už tai, kad mo­ti­ną pa­lai­do­jo su ku­ni­gu, o fak­tiš­kai už tai, kad smar­kiai ap­si­vo­gė, ma­no pa­ra­šy­tą jo kny­gą pri­sta­ti­nė­jo baž­ny­čio­je, iš sa­kyk­los – it ku­ni­gas ar vys­ku­pas...

Kiek­vie­noj epo­choj sa­vi die­vai ir ste­buk­la­da­riai...

Ak, jau pa­si­lei­dau į lan­kas...

– Tuo me­tu, kai ki­tų re­dak­ci­jų žur­na­lis­tai pa­de­juo­da­vo, jog par­tko­mas, vyk­do­ma­sis ko­mi­te­tas ne­lei­džia ašt­riai ra­šy­ti, Adol­fas Strak­šys jo­kių kliū­čių ne­pri­pa­ži­no. Jūs ra­šy­to­ją Vy­tau­tą Pet­ke­vi­čių esa­te pa­va­di­nęs „ne­pa­to­giu žmo­gu­mi“. Ma­nau, kad ir jūs anuo­met bu­vo­te „ne­pa­to­gus žmo­gus“ par­ti­nei no­menk­la­tū­rai? Tar­na­vo­te tie­sai?

– Man ro­dos, jau ir at­sa­ky­ta į tą klau­si­mą – man lie­ka tik pai­liust­ruo­ti pa­vyz­džiais. Skuo­de pa­ra­šiau fel­je­to­ną apie sau­gu­mo dar­buo­to­ją, kur­sai gir­tas Skuo­de pa­da­rė ava­ri­ją – laik­raš­čiui pa­si­ro­džius, jis to fel­je­to­nu­ko bend­raau­to­riui au­toins­pek­to­riui nu­me­tė po no­si­mi ru­siš­ką rub­lį (at­seit, ho­no­ra­rą?), o apie ma­ne su­rau­kė pa­žy­mą (at­seit, ma­no tė­vas tai­sė ban­di­tams ba­tus) ir nu­ne­šė pir­ma­jam sek­re­to­riui (at­seit, kaip to­kio tė­vo vai­kas ga­li dirb­ti re­dak­ci­jo­je?). Už to sau­gu­mie­čio rub­lį nu­si­pir­ko­me su be­draau­to­riu­mi ke­tu­ris bu­te­lius alaus ir iš­gė­rė­me, o ano sau­gu­mie­čio pa­žy­mą raj­ko­mo sek­re­to­rius Juo­zas Bal­kus pa­si­dė­jo į sei­fą, o bai­sio­niš­kai lie­tin­gą ru­de­nį, kai siun­tė į kai­mus ak­ty­vą nu­pirk­ti mies­tui bent po mai­šą bul­vių, tą sau­gu­mie­tį nu­va­rė į pa­tį ato­kiau­sią kai­mą ir kai šis ban­dė aiš­kin­ti, kad tuo klau­si­mu tu­ri dar­bą sa­vo li­ni­ja, at­šo­vė, ži­nau, gir­di, aš ta­vo li­ni­ją, o da­bar pa­dirbk vals­ty­bei nau­din­gą dar­bą – nu­pirk bent vie­ną bul­vių mai­šą. (Juo­zas Bal­kus dvi ar tris sa­vai­tes bu­vo dir­bęs „Kom­jau­ni­mo tie­so­je“ ir lai­kė sa­ve žur­na­lis­tu, to­dėl sa­ky­da­vo mums – rei­kia drą­siau lau­žy­ti, ma­tyt, bu­vo dir­bęs re­dak­ci­jos sek­re­to­ria­te, ku­ris ma­ke­tuo­ja laik­raš­tį.)

O at­si­svei­kin­ti su Skuo­du te­ko po fel­je­to­no „Stul­pas“, iš­spaus­din­to „Tie­so­je“, apie pir­mo­jo sek­re­to­riaus nu­my­lė­tą ko­lū­kio pir­mi­nin­ką Ka­ro­lį Si­čiū­ną, įsa­kiu­sį at­kirp­ti ge­le­žin­ke­lie­čiui elekt­rą, nes vie­nas stul­pas bu­vo įkas­tas ko­lū­kio že­mė­je (grio­vy­je)...

Pa­si­ro­do, tą Si­čiū­ną kom­par­ti­jos biu­ras pa­tvir­ti­no kan­di­da­tu į TSRS Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos de­pu­ta­tus, o ry­tą to biu­ro na­riai skai­to tos pa­čios kom­par­ti­jos laik­raš­ty­je fel­je­to­ną apie bū­si­mą de­pu­ta­tą...

Skan­da­las!

Be­je, kai pa­sta­ty­tas „Vie­ny­bės“ re­dak­to­riu­mi, iš­spaus­di­nau fel­je­to­ną, tai pir­ma­sis sek­re­to­rius Vy­tau­tas Ven­ga­lis, iš­min­tin­gas ir to­le­ran­tiš­kas va­do­vas, man tars­te­lė­jo: „Ak­me­nė­je re­dak­to­riai fel­je­to­nų ne­ra­šo.“ – „O jei..?“ – „Ta­da ne­pa­si­ra­ši­nėk pa­var­de.“

Kai pa­ra­šiau straips­nį apie jų nu­my­lė­tą ko­lū­kio pir­mi­nin­ką „Į kal­ną pa­kal­nėn?“ ir biu­re ant­ra­sis sek­re­to­rius, tvar­kęs kad­rų klau­si­mus, pa­klau­sė, ar aš ei­siu pir­mi­nin­kau­ti į tą ko­lū­kį, at­šo­viau: „O pa­ts?“, ir, ma­tyt, tei­sus bu­vo par­ti­jos Šiau­lių ra­jo­no ko­mi­te­to sek­re­to­rius Vik­to­ras Bud­ri­kis, šauk­da­mas man į te­le­fo­ną, ku­ris iš bal­to aki­mirks­niu pa­si­da­rė rau­do­nas: „Tau ir Skuo­de, ir Ak­me­nė­je vi­si ne­ge­ri, mes ta­ve su­tvar­ky­sim“, su­pra­tau, kad lai­kas ne­šti ku­da­šių ir iš Šiau­lių.

O Vil­niu­je ir­gi tas pa­ts, ir man tam­pa aiš­ku – ne sek­re­to­riai ar pir­mi­nin­kai yra kal­ti, kai yra ši­taip, – pa­ti sis­te­ma kal­ta. Esu pa­kvies­tas sve­čiu į par­ti­jos su­va­žia­vi­mą. Gro­ja mu­zi­ka, de­le­ga­tai šur­mu­liuo­ja, pa­ki­liai per­ka kny­gas ir apel­si­nus, ku­rių par­duo­tu­vė­se ne­gau­si, ir kaž­kas su­šun­ka: „Ta­vęs ieš­ko Bra­zaus­kas!“ Čia da­bar kas? Pa­si­ro­do, vie­nas Klai­pė­dos aukš­tas pa­rei­gas uži­man­tis niek­še­lis, kai­po su­va­žia­vi­mo de­le­ga­tas, pa­si­skun­dė jam, kad „Šluo­ta“ ra­šo apie jį, le­ni­ni­nės kom­par­ti­jos su­va­žia­vi­mo de­le­ga­tą, fel­je­to­ną.

Be­je, ma­ne tuo klau­si­mu jau bu­vo iš­kvie­tęs CK or­ga­ni­za­ci­nio sky­riaus ve­dė­jas Vla­di­mi­ras – ne Le­ni­nas, bet Be­rio­zo­vas. Kaž­ko­kia to niek­še­lio gy­nė­jų šut­vė vars­tė re­dak­ci­jos du­ris. At­sa­kin­gų žur­na­lis­tų bu­vau pa­kvies­tas į spec. va­ka­rė­lį, iš to va­ka­rė­lio, ne­su­lau­kę ma­nęs, skam­bi­no – klau­sy­kis, dur­niau, ir aš klau­sau­si: mu­zi­ka, mer­gų bal­sai ir taip to­liau, šau­do šam­pa­nas, o pa­skui užuo­jau­tos žo­džiai: „Su kiek­vie­nu „Šluo­tos“ nu­me­riu tu ne­ten­ki drau­gų“, o da­bar pa­sku­ti­nė ata­ka – per Bra­zaus­ką. Ži­nau: ryt ry­tą bus skam­bu­tis iš CK pro­pa­gan­dos ir agi­ta­ci­jos sky­riaus – at­nešk straips­nį, ir aš nu­ne­šiu, nes ne­ga­liu ne­nuneš­ti, ir bus vis­kas – fel­je­to­nu­kas at­gal ne­grįš. Tad Bra­zaus­ko neieš­kau – pa­sa­kau tam, ku­ris ma­ne su­ra­do, kad siū­buo­ju su par­ti­jos li­ni­ja, o fel­je­to­no au­to­riui Vi­tui Ka­ti­liui esu pri­vers­tas pra­neš­ti liūd­ną ži­nią. „Ne pir­mas kar­tas“, at­sa­ko jis, o re­dak­ci­jos juo­da­sis KGB ku­ra­to­rius ma­ne, kai­po re­dak­ci­jos nau­jo­ką, in­for­muo­ja: at­sar­giai su Ka­ti­liu­mi, jis – trem­ti­nys, o, žiū­rėk, jau ma­ši­ni­kę iš vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to su­si­kom­bi­na­vo...

At­seit, gal jau lai­kas tuo liau­dies prie­šu at­si­kra­ty­ti...

Ne­pak­lau­siau.

Lion­gi­nas Še­pe­tys sy­kį pa­ta­rė: „Iš­lei­di žur­na­lo nu­me­rį, ir pra­nyk iš Vil­niaus, tik nie­kam ne­sa­kyk, kur, o tai mes su­ra­sim, ir ga­lim pa­da­ry­ti taip, kad ir pa­tys ne­ži­nom, kaip, nes po kiek­vie­no nu­me­rio toks spau­di­mas, toks spau­di­mas“, o pro­pa­gan­dos ir agi­ta­ci­jos sky­riaus ve­dė­jo pa­va­duo­to­jas Rim­gau­das Ma­liu­ke­vi­čius ne sy­kį yra liūd­nai pa­lin­ga­vęs gal­va: „Vaikš­tai ba­sas iš­ga­ląs­to skus­tu­vo aš­me­ni­mis – būk at­sar­gus.“

Ne­mo­kė­jau bū­ti at­sar­gus.

Jau­nu­tis ka­za­chų sa­ty­ri­nio žur­na­lo re­dak­to­rius per są­jun­gi­nį sa­ty­ri­nių žur­na­lų re­dak­to­rių se­mi­na­rą Mask­vo­je atė­jo pas ma­ne bu­te­liu­ku ne­ši­nas – pa­pa­sa­kok, kaip jūs ten, Lie­tu­vo­je, net res­pub­li­kos pro­ku­ro­rą prie sie­nos ka­la­te, kai tuo tar­pu mes net ko­lū­kio pir­mi­nin­ko ne­ga­lim pa­ku­šint? „O jūs pa­ban­dėt?“. „Jei pa­ban­dy­čiau, ryt aš jau ne re­dak­to­rius, o gal net ir...“

O vis dėl­to įdo­mu vaikš­ti­nėt skus­tu­vo aš­me­ni­mis...

Be­je, pri­dur­siu, kad ne vie­nas „Šluo­tos“ pa­glos­ty­tas ko­mu­nis­tas ta­po Są­jū­džio ak­ty­vis­tu – ir tas Al­gir­do Bra­zaus­ko glo­bo­tas su­ktas klai­pė­die­tis, ir Pa­ne­vė­žio mies­to pro­ku­ro­ras, ku­rio pro­ku­ra­tū­rą vie­ną anks­tų ry­tą ra­dau kru­vi­ną ir iš­dau­žy­tais lan­gais, su­lau­žy­to­mis į ši­pu­lius kė­dė­mis – ši­taip jie tą nak­tį ka­ria­vo su nu­si­kal­ti­mais ir nu­si­kal­tė­liais (pa­skam­bi­no iš mi­li­ci­jos – at­va­žiuok, re­dak­to­riau, sa­vo aki­mis pa­si­žiū­rėk), be­je, tą nak­tį dre­bė­jo že­mė Le­ni­na­ka­ne, o jei ti­kė­tume jau mi­ru­siu kon­ser­va­to­riu­mi An­ta­nu Ra­ču, per­tvar­ka jo Kel­mė­je pra­si­dė­jo nuo ma­no straips­nio „Juo­do ku­me­lio plo­vi­mas“, ku­rį iš­spaus­di­no An­ta­no Dri­lin­gos re­da­guo­ja­ma „Li­te­ra­tū­ra ir me­nas“...

– 1978 me­tais iš­lei­do­te ap­sa­ky­mų rin­ki­nį „Pjū­ties me­tas“, ku­rį iš kar­to pa­ste­bė­jo ir ge­rai įver­ti­no li­te­ra­tū­ros kri­ti­ka. O šiuo me­tu jau ar­ti dvi­de­šimt jū­sų kny­gų iš­leis­ta. Pub­li­cis­ti­ka, ap­sa­ky­mai, apy­sa­ka, ro­ma­nas, sa­ty­ros ir hu­mo­ro kū­ri­niai, poe­zi­ja, kny­gos vai­kams, straips­nių ir in­ter­viu rin­ki­niai. Kas jas vi­sas jun­gia? Kaip ga­lė­tu­mė­te įvar­din­ti pa­grin­di­nes jū­sų kū­ry­bos te­mas bei pro­ble­mas?

– Jun­gia štai kas, ir tai liūd­niau­sia – ma­no pra­gy­ven­tas lai­kas. Ir tas lai­kas, eko­no­miš­kai mąs­tant, pra­gy­ven­tas ne vi­sai pro­duk­ty­viai, to­dėl ir sa­kau – pra­gy­ven­tas, gal ge­riau tik­tų – nu­gy­ven­tas. Esu iš tų, ku­rie il­gai ste­bi gy­ve­ni­mą ir jį čiu­pi­nė­ja iš vi­sų pu­sių. Ma­no kny­go­se ma­ža links­mo ir kryp­tin­go pra­ma­no – tik­tai gy­ve­ni­mas, koks jis iš tik­rų­jų yra. Sa­ty­ri­nio ro­ma­no „Dun­da Dul­ki­nas ir ki­ti“ per­so­na­žai – ne prie sta­lo su­gal­vo­ti, epi­zo­dai – ne­nub­rai­žy­ti pirš­tu, žiū­rint pro lan­gą į žyd­rą dan­gų, o tie­siai iš gy­ve­ni­mo iš­rau­ti gy­vi ga­ba­lai. „Pjū­ties me­tu“ džiau­giau­si. „Ju­ras“ – kru­vi­na kny­ga, sa­vų su­si­do­ro­ji­mas su sa­vu, ku­rį stai­ga pa­lai­kė ne­sa­vu, nes jis sto­jo prieš sa­vus, ku­rie no­rė­jo Lie­tu­vą pa­vers­ti krau­jo jū­ra, kaip krau­jo jū­ra bu­vo pa­vers­ta Če­čė­ni­ja – lyg mums bū­tų neuž­te­kę kru­vi­no po­ka­rio. Ket­ve­rius me­tus teis­me tu­rė­jau įro­di­nė­ti ab­sur­diš­ką da­ly­ką – kad aš esu tos kny­gos au­to­rius. At­si­ra­do tei­sė­ja, ku­ri nu­ta­rė, kad au­to­rius – ne aš, at­sa­ko­vė Gied­rė Go­rie­nė pa­rei­ka­la­vo areš­tuo­ti ma­no bu­tą – kad bū­tų iš ko išieš­ko­ti vi­so­kius ju­ri­di­nius ir mo­ra­li­nius nuo­sto­lius, dvi te­le­lai­das „Pas­ku­ti­nė ins­tan­ci­ja“ kar­tu su Vy­tau­tu Lands­ber­giu, KGB by­lų fo­ne derg­da­mi Ju­rą Ab­ro­ma­vi­čių, su­ren­gė Rū­ta Ja­nu­tie­nė. Kas­met mi­ni­me Sau­sio try­lik­tą­ją, bet nė sy­kio į Sei­mą ne­bu­vo pa­kvies­ta Ju­ro, kai­po Sei­mo gy­nė­jo, žmo­na Jū­ra­tė, nė sy­kio ne­bu­vo vie­šai iš­klau­sy­ta Ju­ro kal­ba per ra­di­ją, trans­liuo­ta iš Sei­mo to­mis tra­giš­ko­mis Lie­tu­vai die­no­mis – šei­ma tą įra­šą tu­ri, bet kaž­ko­kia juo­da ar kru­vi­na ran­ka ne­lei­džia ši­to da­ry­ti.

Ka­da gi pa­ga­liau liau­si­mės nie­ki­nę do­rą žmo­gų, jo krau­jy­je plau­da­mi sa­vo pur­vi­nus au­tus?

Apie są­ži­nę aš jau ne­kal­bu – jos ne­nu­maz­go­si...

Tad ne­si­ste­bė­ki­me, ko­dėl mes šian­dien to­kie – mums nie­ko ne­reiš­kia kas­tu­vu už­ka­po­ti pa­ke­ly pa­gau­tą mer­gai­tę, iš­šau­dy­ti sa­vo tė­vus, nu­žu­dy­ti sa­vo vai­ką vien už tai, kad jis neiš­ta­ria ko­kios nors rai­dės ar skai­čiaus, gim­dy­ti mies­to tua­le­te ir ką tik gi­mu­sį Žmo­gų įmes­ti ten pat, į duo­bę, net ne­leis­da­mi jam įkvėp­ti tė­viš­kės oro, ne­lai­ky­ti emig­ra­vu­sių lie­tu­vių lie­tu­viais, to­dėl jie ne­prik­lau­so­moj lie­tu­voj (ra­šau iš ma­žo­sios rai­dės) nie­kaip neiš­si­ko­vo­ja tei­sės va­din­tis Lie­tu­vos pi­lie­čiais – tą jiems drau­džia Lais­vės pre­mi­jos lau­rea­to Vy­tau­to Lands­ber­gio pa­si­ra­šy­to­ji ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos Kons­ti­tu­ci­ja, nors Lie­tu­vos Pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus yra rep­li­ka­vęs: „Kons­ti­tu­ci­ja – ne šven­ta kar­vė.“

Ir dar ko­kia Kar­vė, jer­gu­tė­liau ma­no...

Kaž­koks ne­sup­ran­ta­mas ab­sur­das – jei ne­bėr oku­pan­to, pa­tys oku­puo­ja­mės...

Gir­dė­jau, yra kir­mi­nų, ku­rie ėda pa­tys sa­ve...

Ak, vėl nu­lin­dau į po­li­ti­ką.

– Ne vie­nas jū­sų pa­žįs­ta­mas Šiau­liuo­se vis klau­sia: ką šiuo me­tu vei­kia žur­na­lis­tas ir ra­šy­to­jas Adol­fas Strak­šys, ką ra­šo? Ką jiems at­sa­ky­ti? Gal pri­si­mi­ni­mų kny­gą ra­šo­te?

– Pri­si­mi­ni­mų kny­gą ra­šy­ti pra­dė­jau dar anais lai­kais. Va­din­tų­si ji „Sau­lė­ly­džio spal­vos“. Gal ki­tais me­tais, jei dar bū­siu gy­vas, ją baig­siu. Pa­ra­šiau ke­lių par­ti­nių vei­kė­jų kny­gas, sa­ky­čiau, pa­da­riau stu­di­ją, ko­kie tie mū­sų bu­vę vals­ty­bės šu­lai, o ką jie vei­kia šian­dien, ko­kias gies­mes trau­kia, kaip ir kiek kar­tų ir į ku­rią pu­sę ver­tė kai­lį?

Jei Li­ki­mas leis, bus ant­ro­ji „Dun­da Dul­ki­nas ir ki­ti“ da­lis. Vis dar neiš­leis­ta do­ku­men­ti­nė apy­sa­ka apie An­ta­no Sme­to­nos ad­ju­tan­tą – „Gu­ber­ni­jos“ alaus da­ryk­los ak­ci­nės bend­ro­vės pir­mi­nin­ką, po­li­ti­nį ka­li­nį Ta­dą Šak­ma­ną. Jau me­tai sė­džiu Ypa­tin­ga­ja­me ar­chy­ve – stu­di­juo­ju po­ka­rį, konk­re­čiai – Kre­tin­gos ap­skri­ties „Kar­do“ rink­ti­nės, o kar­tu ir Lie­tu­vos tra­ge­di­ją, ir min­ty­se jau gims­ta pub­li­cis­ti­nė kny­ga, ku­ri, ma­tyt, va­din­sis „Lie­tu­vi, pri­kąsk lie­žu­vį“...

Mes kar­tais už­mirš­tam pa­ty­lė­ti. Kar­tais ir ga­na iš­min­tin­ga mū­sų Pre­zi­den­tė ga­lė­tų vie­toj „mes“, pa­sa­ky­ti – „Lie­tu­va“. Ta­da ne­rei­kė­tų Zig­mui Vaiš­vi­lai va­lan­dų va­lan­das ver­kau­ti tuš­tu­tė­lėj spau­dos kon­fe­ren­ci­jų sa­lėj įro­di­nė­jant sau, iš ko­kios par­ti­jos ji atė­jo, nes jau ka­dų ka­dais li­be­ra­las Kęs­tu­tis Gla­vec­kas kar­to­jo ir pa­kar­to­jo ki­nų pa­tar­lę: Nes­var­bu, ko­kios spal­vos ka­ti­nas – svar­bu, kad gau­dy­tų pe­les...

Pro­tin­gų žmo­nių bu­vo ir tais lai­kais – ne­gi dur­niai at­kū­rė Nep­rik­lau­so­my­bę? Bet, gai­la, ap­sto­jo ją ne tie, to­dėl tu­ri­me tai, ką tu­ri­me. Ket­vir­tis am­žiaus, kaip kal­ba­me, kad rei­ka­lin­gi pro­gre­si­niai mo­kes­čiai, o eko­no­mi­kos moks­lų dak­ta­ras Ju­lius Ve­sel­ka dar 1990 me­tų ba­lan­dį iš­leis­to­je 55 pus­la­pių kny­gu­tė­je ra­šo, kad ne­prik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je tu­ri bū­ti tik pro­gre­si­niai mo­kes­čiai, kad joks vals­ty­bės tur­tas ne­ga­li bū­ti da­li­na­mas vel­tui – tik iš­par­duo­da­mas, kad mo­kyk­los...

Ne, ne­tę­siu, nes nie­ko ne­pa­kei­si – upės ne­te­ka at­ga­lios, o vals­ty­bė, ku­ri no­rė­jo pa­kreip­ti Si­bi­ro upių te­kė­ji­mo kryp­tį, jau se­niai nu­mi­rė, ir nie­kas jai pa­min­klo ne­pas­ta­tė ir ne­pas­ta­tys...

O dėl aš­tuo­nias­de­šimt­me­čio pa­sa­ky­siu štai ką: tai jo­kia šven­tė. Tai pri­mi­ni­mas, kad jau lai­kas išei­ti. Ta­čiau tai nuo žmo­gaus ne­prik­lau­so, nors Lie­tu­va vis dar tarp to­kių vals­ty­bių, ku­rių pi­lie­čiai pa­tys de­mok­ra­tiš­kai spren­džia pa­sau­li­nę pro­ble­mą – išei­ti ar dar nei­šei­ti? Ne­lyg bū­tų bri­tai? Bet yra skir­tu­mas nuo bri­tų pro­ble­mos: į ten išė­jus, jau ne­beg­rįž­ta­ma...

To­kia links­ma tau­tiš­ka gai­da ir bai­ki­me ši­tą pa­si­šne­kė­ji­mą.

Klau­si­nė­jo Vy­tau­tas KIR­­KU­­TIS

Gied­riaus Ba­ra­naus­ko nuo­tr.

„Kar­tais sė­džiu ir gal­vo­ju: ne šiaip sau Lie­tu­va iš­si­vaikš­čio­ja – Lie­tu­vos lau­kia be­si­bas­tan­čių po pa­sau­lį žy­dų li­ki­mas, nes to ji nu­si­pel­no...“ – sa­ko ra­šy­to­jas ir žur­na­lis­tas Adol­fas Strak­šys.

Adol­fas Strak­šys kū­ry­bi­nių su­ma­ny­mų ne­trūks­ta, nė­ra ka­da ir ju­bi­lie­jaus švęs­ti.

Dienos populiariausi

Smurtas mokykloje: kas auka? (34)

2017 m. gegužės 20 d.
daugiausiai komentuotas

Komentarai (16)

laisvas, 2017-05-01 20:04
Ach, depiliuotos kojytės, žandukai pudruoti,...

pataisau, 2017-05-01 19:49
syzu za resotkoj temnyce syroj,
vskormlionyj v nevole oriol molodoj.
moj grustnyj tovarisc, maxaja krylom,
krovavuju piscu kliujot pod oknom.

...my volnye ptica, para, brat, para...ir t.t

gražios ir prasmingos eilės, tik neduoda įkelti originalo kalba.

lietuvis, 2017-05-01 19:44
kai nėra ką cituoti, tai griebiamasi Janonio....žymiai geriau A. Puškinas 
Сижу за решет... в темни... сырой... в невол... орел молод... груст... товар... махая крыло... пищу клюет под окном... и броса... и смотр... в окно,
&#10... будто со мною задум... одно.
&#10... меня взгля... и крико... своим... вымол... хочет: «Давай улети... вольн... птицы; пора, брат, пора!
&#10... где за тучей белее... гора,
&#10... где синею... морск... края,
&#10... где гуляе... лишь ветер... да я!...».
Tos eilės turi gilią prasmę, jei supranti....

laisvas, 2017-05-01 17:44
Ech, pūslėtosios rankos, veidai prakaituoti, ...

laisvas, 2017-05-01 16:58
Kai nėra ką rašyti, griebiesi skrebo. Apgailėtina.

laisvas, 2017-05-01 15:59
Dink vaikine, bėk greičiau,
SKREBĄ slenkant pamačiau,
Jis ir vėl visus kamuos,
Neišgėręs ant tuščios.

laisvas, 2017-05-01 12:46
Trauk, bėruti, trauk greičiau, -
Poną einant pamačiau.
Jis ir vėl mane rūgos
Neišvarius nė vagos.

laisvas, 2017-05-01 12:45
kam šventės, o kam apiplėkusius transparantus atgal į garažiuką sutempti ir dar į AIBĘ šnapso sulakstyti - kaip gi be tradicijų išlaikymo.

laisvas, 2017-05-01 08:10
Su švente, draugai, su darbo žmonių švente.

Saulius, 2017-04-30 16:43
Ačiū už šį straipsnį, už puikų interviu.Kaip pasigendu šiuolaikinėj gandų ir iškreiptos tikrovės žurnalistikoj tokio natūralaus, žmogiško pokalbio be visų galų žinovo didaktikos, maivymosi,  trafaretinių  klišių, nuobodžios  a la  "savęs atradimų " stilistikos ir pataikavimo užsakovams.Gera žinot, kad dar gyvena mūsų išsivaikščiusioj šalelėj išmintingi  žmonės, kurie nesilanksto madingai konjunktūrai , nevynioja į vatą aštrios nuomonės, kurie tiesiai sako, kad karalius kaip buvo, taip ir tebėra nuogas, užuot sekę pasakas, kad jis iš esmės apsirengęs, tik drabužiai permatomi.
Stiprios sveikatos, ilgų gyvenimo metų gerb. Strakšiui.Ir kad neapleistų dar kūrybinės galios.

Rodomi komentarai nuo 1 iki 10. Iš viso: 16

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 16
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas