(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Al­do­na BART­KIE­NĖ
Gamink ir Balsuok
Al­do­na BART­KIE­NĖ
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Atolankos

Pa­si­kei­tęs me­no kon­teks­tas Šiau­lius nu­stū­mė į pa­­raš­­tes

2017 m. balandžio 28 d.

Kei­čia­si me­no kon­teks­tas, me­ni­nin­ko sta­tu­sas. Šiau­liai iš la­bai ak­ty­vaus dai­lės mies­to yra at­si­dū­rę pa­raš­tė­se. Apie tai ir kal­bė­jo­mės su Vir­gi­ni­ju­mi KIN­ČI­NAI­ČIU vaikš­ti­nė­da­mi po Dai­lės ga­le­ri­jos sa­les praė­jus ke­le­tui die­nų po tra­di­ci­nės mies­to me­ni­nin­kų pa­ro­dos ati­da­ry­mo.

– Mo­no­lo­go ne­be­bus. Me­no­ty­ri­nin­kai nie­ko ne­be­ga­li pa­sa­ky­ti apie to­kias tra­di­ci­nes pa­ro­das, ka­dan­gi jos nie­kam neį­do­mios me­ni­ne pra­sme, ne­bent so­cia­li­ne, kul­tū­ri­ne, bet ir tai tik kaip eg­zo­ti­ka, – po­kal­bį pra­dė­jo vie­nas įta­kin­giau­sių ir įdo­miau­sių ne tik Šiau­lių – vi­sos ša­lies me­no­ty­ri­nin­kų V. Kin­či­nai­tis.

– Į pa­ro­dos ati­da­ry­mą atė­jo są­ly­gi­nai ne­daug žmo­nių, pri­si­me­nant, kad per me­ti­nes mies­to dai­li­nin­kų pa­ro­das lūž­da­vo ir sa­lės, ir bal­ko­nas. Ga­le­ri­jos di­rek­to­rė Ro­mual­da At­ko­čiū­nie­nė vel­tui klau­sė, gal no­ri kas apie šią pa­ro­dą pa­si­sa­ky­ti. Nė žo­džio ati­da­ry­me ne­pra­ta­rei ir pa­ts. Kas vyks­ta Šiau­lių dai­lės gy­ve­ni­me?

– Ma­tyt, la­bai se­niai bu­vai Dai­lės ga­le­ri­jos ati­da­ry­muo­se, ant­raip nu­steb­tu­mei, kiek daug bu­vo žmo­nių. Ir ko­kia di­de­lė bu­vo šven­tė pa­gal tai, kas pa­sta­ruo­ju me­tu vyks­ta Šiau­lių dai­lės gy­ve­ni­me ir ko­kios yra pa­sku­ti­nio­ de­šimt­me­čio ten­den­ci­jos. Aš džiū­ga­vau ma­ty­da­mas tiek daug žmo­nių – ne­ma­ty­tų ir ma­ty­tų, jau­nų. Ma­nau, kad tai vis­gi bu­vo mies­to dai­lės šven­tė!

Žvel­giant į šią pa­ro­dą – jo­kios dra­mos nė­ra, jei­gu mes ją ver­ti­na­me me­ti­nių pa­ro­dų kon­teks­te. Ko­dėl pa­ro­do­je be­veik nė­ra, iš­sky­rus ke­lis, Šiau­lių dai­lės kla­si­kų? Pa­vyz­džiui, Si­gi­tas Pran­cui­tis vi­sai ne­se­niai per vi­sas ga­le­ri­jos sa­les bu­vo su­ren­gęs di­džiu­lę ap­žval­gi­nę pa­ro­dą, ki­to­je mies­to ga­le­ri­jo­je taip pat vy­ko jo per­so­na­li­nė pa­ro­da. Dau­ge­lis ki­tų me­ni­nin­kų taip pat yra ne­se­niai su­ren­gę sa­vo per­so­na­li­nes pa­ro­das ar­ba jas pla­nuo­ja. Dai­li­nin­kai pa­si­ren­ka tak­ti­ką ne­si­smul­kin­ti, ne­ro­dy­ti ke­lių dar­bų, o smū­giuo­ti pa­ro­dant daug iš kar­to. Taip, nė­ra ir Arū­no Uo­gin­to, bet jis ren­gė­si per­so­na­li­nei pa­ro­dai Plun­gė­je, tuo pa­čiu me­tu ją ir ati­da­rė, to­dėl me­ti­nę mies­to dai­li­nin­kų pa­ro­dą į pa­raš­tes nu­stū­mė. Tai nie­ko nau­jo – to­kie pro­ce­sai vy­ko vi­sa­da!

– Vi­sa­da? Tie, kas do­mė­jo­si dai­lės gy­ve­ni­mu, at­si­me­na, ko­kios bū­da­vo dai­li­nin­kų ko­vos su pa­rai­to­to­mis ran­ko­vė­mis ir pa­kel­tais bal­sais, kad pa­tek­tų į me­ti­nę mies­to dai­li­nin­kų pa­ro­dą. Kiek dėl iš­bro­kuo­tų ir į me­ti­nę pa­ro­dą ne­pa­te­ku­sių dar­bų bū­da­vo dan­tų grie­ži­mo!

– Šį laik­me­tį už­mirš­ki­me. Taip nie­ka­da ne­be­bus. Toks lai­kas nie­ka­da ne­be­sug­rįš. Nie­kas dėl tos me­ti­nės pa­ro­dos ne­be­kon­ku­ruos. To­dėl, kad pa­si­kei­tė pa­sau­lis, pa­si­kei­tė Šiau­liai, pa­si­kei­tė vi­sas me­no kon­teks­tas. Pa­si­kei­tė ir žiū­ro­vas, me­no var­to­to­jas. Pa­si­kei­tė me­no ir me­ni­nin­ko sta­tu­sas vi­suo­me­nė­je. Dar prieš ke­lio­li­ka me­tų me­ni­nin­kas bu­vo ma­to­mas, ži­no­mas Šiau­liuo­se, o me­no pa­sau­lis įdo­mus vi­suo­me­nei. Dai­li­nin­kų stu­di­jos mies­te kles­tė­jo. Dai­lės mo­kyk­la bu­vo pres­ti­ži­nė. Į Šiau­lių pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to, vė­liau uni­ver­si­te­to Dai­lės fa­kul­te­tą sto­da­vę jau­ni žmo­nės tu­rė­da­vo įveik­ti di­džiu­lius kon­kur­sus. Į me­ti­nes dai­li­nin­kų pa­ro­das ga­lė­jo pa­tek­ti tik su­bren­dę me­ni­nin­kai, stu­den­tai apie tai ne­ga­lė­da­vo net pa­sva­jo­ti!

Už­mirš­ki­me, kaip bu­vo. Da­bar jau dvy­li­ka­me­čiai tam­pa mi­li­jo­nie­riais vers­lo, kul­tū­ros sri­ty­je. Še­šio­lik­me­čiai tam­pa įmo­nių va­do­vais. Jei­gu me­ni­nin­kas ne­pa­da­ro kar­je­ros iki 25–30 me­tų, jis jau ne­be me­ni­nin­kas, jis jau iš­kri­tęs iš me­no žai­di­mo.

Ne tik me­ne yra di­džiu­lis in­ten­sy­vu­mas, apy­kai­ta ir apy­var­ta. Vis­kas kei­čia­si kiek­vie­ną se­zo­ną – me­no ma­dos, me­no ir vi­suo­me­nės san­ty­kis. To­dėl to­kia­me me­no ir kul­tū­ros var­to­ji­mo kon­teks­te tra­di­ci­nė 56-oji pa­ro­da, ku­ri tę­sia gi­lių so­vie­ti­nių lai­kų gar­bin­go me­no tra­di­ci­ją, jo­kiu bū­du ne­be­ga­li bū­ti to­kia pat svar­bi ir tu­rė­ti to­kį pat sta­tu­są.

Prieš 25-erius me­tus nu­mi­rė to­kių me­ti­nių pa­ro­dų tra­di­ci­ja Lie­tu­vo­je, nes ji ne­be­pa­si­tei­si­no – nė vie­nas Lie­tu­vos mies­tas ne­beor­ga­ni­zuo­ja to­kių pa­ro­dų, nes jos yra va­di­na­mos su­neš­ti­nė­mis, jos yra kaip mu­gė, tur­gus. Šiuo­lai­ki­nis me­nas, me­no kū­ri­nys tie­siog ne­beeks­po­nuo­ja­mas to­kio­je erd­vė­je. Jam tu­ri bū­ti pa­rink­ta te­mi­nė, ap­gal­vo­ta erd­vė, ku­ri iš­ryš­kin­tų pa­ro­dos idė­ją, kū­ri­nį, pa­brėž­tų me­ni­nin­ką. Ka­dan­gi Šiau­liai, de­ja, šia­me kon­teks­te bu­vo at­si­li­kę, to­dėl ir iš­li­ko ta me­ti­nė pa­ro­da.

– Bet juk šiau­lie­čiai vi­sa­da di­džia­vo­si iš­lai­kę to­kios pa­ro­dos tra­di­ci­ją.

– Taip! Mes di­džia­vo­mės se­na, at­gy­ve­nu­sia tra­di­ci­ja, ku­ri ki­tuo­se mies­tuo­se bu­vo už­mirš­ta. To­dėl mes taip ir ne­per­si­ver­tė­me į nau­ją kul­tū­ri­nį, pa­ro­di­nį, ku­ruo­ja­mų pa­ro­dų kon­teks­tą. Mes tu­ri­me to­kią tra­di­ci­ją, ku­ri yra „ar­cheo­lo­gi­nė iš­ka­se­na“ me­no pa­sau­ly­je. Ga­li­ma tuo ir di­džiuo­tis! Da­bar tai jau yra eg­zo­ti­ka!

– Te­ko gir­dė­ti, kad pa­ro­dos ren­gė­jai – Dai­li­nin­kų są­jun­gos Šiau­lių sky­rius – pra­šė dai­li­nin­kų, kad tik ką nors at­neš­tų į šią pa­ro­dą. Ar ver­ta kal­bė­ti apie šios pa­ro­dos kū­ri­nių ly­gį?

– Šiuo­lai­ki­nio me­no pa­sau­ly­je nė­ra to­kio po­bū­džio pa­ro­dų ir jos ne­va­di­na­mos pa­ro­do­mis, į jas neatk­rei­pia jo­kio dė­me­sio joks me­no­ty­ri­nin­kas. To­kių pa­ro­dų po­bū­dis tik­rai pri­klau­so gi­liai praei­čiai, kai be jo­kios idė­jos, be jo­kios at­sa­ko­my­bės, be jo­kios išanks­ti­nės ver­ty­bi­nės sis­te­mos ar nuo­sta­tos, vi­siš­kai skir­tin­gi tu­ri­niu, plas­ti­ka kū­ri­niai at­si­du­ria vie­no­je erd­vė­je. Tuo­met kū­ri­niai pra­ran­da sa­vo ver­tę, neiš­ryš­ki­na­mos ge­riau­sios jų sa­vy­bės, kai pa­ro­do­je su­ne­ša­mos vi­siš­kai skir­tin­gos me­no rū­šys – skulp­tū­ra, gra­fi­ka, ob­jek­tai, ins­ta­lia­ci­ja, mė­gė­jiš­ka ir pro­fe­sio­na­li bei vi­du­ti­nė ta­py­ba. Vi­sa tai rei­kia kaž­kaip ap­jung­ti, tai su­ke­lia su­maiš­tį pro­fe­sio­na­liam, su­ge­ban­čiam ver­tin­ti me­no kū­ri­nius ir pa­ro­das lan­ky­to­jui. Esa­me pri­si­ri­šę prie tos tra­di­ci­jos, bet į tai jau rei­kia žiū­rė­ti tik kaip į gra­žią eg­zo­ti­ką, ku­ri me­ni­nės ver­tės net ir ne­tu­ri. Ji tu­ri kul­tū­ri­nę ver­tę, ji tu­ri so­cia­li­nę, bend­ruo­me­ni­nę ver­tę, bet ne me­ni­nę. To­kia pa­ro­da mes ne­ga­li­me pa­si­gir­ti jo­kio­je na­cio­na­li­nė­je spau­do­je. Joks me­no­ty­ri­nin­kas apie ją ne­ra­šys ir neatk­reips į ją dė­me­sio, to­dėl kad mes pa­tys į ją jau neatk­rei­pia­me dė­me­sio: ne­nuš­li­fuo­ja­me ko­kios nors kon­cep­ci­jos.

– Ko­kia pa­ro­dos kon­cep­ci­ja ga­lė­tų bū­ti?

– Įsi­vaiz­duo­ki­me, kaip at­ro­dy­tų 56-oji šiau­lie­čių dai­li­nin­kų pa­ro­da, jei­gu jo­je bū­tų, tar­ki­me, eks­po­nuo­ja­mi 1956 me­tais ko­kio­je nors pa­ro­do­je ro­dy­ti dar­bai, ar­ba su­reng­tu­me 1956 me­tais gi­mu­sių me­ni­nin­kų kū­ri­nius. Bent jau to­kia idė­ja sie­tų bend­rą me­ni­nin­kų pa­ro­dą. Ar­ba ga­li­ma bū­tų reng­ti pa­ro­dą, ku­rio­je bū­tų eks­po­nuo­ja­mi dar­bai, ins­pi­ruo­ti ko­kio nors me­tų įvy­kio. To­kie dar­bai šio­je pa­ro­do­je yra Vid­man­to Za­rė­kos – „Ata­ka I“ ir „Ata­ka II“.

Jei­gu bū­tų pa­ro­dos kon­cep­ci­ja, žiū­ro­vas ži­no­tų, ko šio­je pa­ro­do­je ieš­ko­ti, ko ti­kė­tis. Žiū­ro­vas ta­da ga­lė­tų įver­tin­ti me­ni­nin­ko ge­bė­ji­mus rea­guo­ti į svar­bius įvy­kius – taip už­si­megs dia­lo­gas, me­ni­nin­ko ry­šys su vi­suo­me­ne, me­no­ty­ri­nin­ku, žiū­ro­vu. O su­neš­ti­nė pa­ro­da tu­ri tik­tai sim­bo­li­nę ver­tę.

– Kas to­kias kon­cep­ci­jas tu­rė­tų kur­ti? Pa­tys me­ni­nin­kai? Dai­li­nin­kų or­ga­ni­za­ci­ja? Ga­le­ri­ja?

– Per pa­sku­ti­nius ke­lio­li­ka me­tų kei­tė­si Lie­tu­vos dai­li­nin­kų są­jun­gos Šiau­lių sky­riaus pir­mi­nin­kai. Bu­vo įvai­riau­sių me­ti­nių pa­ro­dų – te­mi­nės, dia­lo­gai su ki­tais mies­tais, už­sie­nio ša­lių me­ni­nin­kais. Šie­met gre­ta tos pa­ro­dos ga­li­ma bu­vo lan­ky­ti dai­li­nin­kų stu­di­jas – tai ir­gi įdo­mu. O jei­gu ap­si­spręs­ta, kad ta pa­ro­da bus su­neš­ti­nė, ver­tin­ki­me ją pa­gal tai, kas ką at­ne­šė į tą mū­sų me­no tur­gų.

– Pa­ro­do­je da­ly­vau­jan­čių dai­li­nin­kų są­ra­še pa­si­gen­da­ma dau­ge­lio pa­var­džių. Ko­dėl?

– Vie­na bu­vo, kai pa­ro­da lai­kė­si ant me­ni­nin­kų no­ro da­ly­vau­ti me­ti­nė­se pa­ro­do­se, kai tai bu­vo svar­biau­sia me­no aikš­te­lė, kai jo­je svar­bu bu­vo pa­si­ro­dy­ti, kad įtvir­tin­tu­mei sa­vo, kaip me­ni­nin­ko, sta­tu­są so­cia­li­nia­me ir po­li­ti­nia­me lyg­me­ny­je, kai rei­kė­jo gau­ti dar­bą, stu­di­jai pa­tal­pas mies­te. Tik­rai tu­rė­jo­me pro­fe­sio­na­lių ta­py­to­jų bran­duo­lį – Eduar­das Juch­ne­vi­čius, Si­gi­tas Pran­cui­tis, Vi­to­lis ir Rai­mon­das Tru­šiai, Po­vi­las Ani­ki­nas, Ro­ma­nas Vil­kaus­kas ir dau­ge­lis ki­tų. Šio­je pa­ro­do­je nė­ra nė vie­no iš jų. Juos sie­jo tai, kad jie bu­vo bai­gę Dai­lės ins­ti­tu­tą, tu­rė­jo pui­kią dai­lės mo­kyk­lą. O šio­je pa­ro­do­je mes ma­to­me iš­skir­ti­nai tik mū­sų mies­te­lio auk­lė­ti­nius, iš­sky­rus ke­le­tą – Ri­čar­dą Gar­ba­čiaus­ką, An­ta­ną ir Al­do­ną Vi­soc­kus.

Ne­be­tu­ri­me tos „sun­kio­sios ar­ti­le­ri­jos“ – jie pa­si­trau­kė iš tos sim­bo­li­nės ko­vos, ku­ri jiems jau ne­be­tu­ri jo­kios reikš­mės, to­dėl su­ras­ti mo­ty­vų ir ar­gu­men­tų, ko­dėl jie tu­rė­tų da­ly­vau­ti to­je pa­ro­do­je, – la­bai sun­ku.

Gal­būt or­ga­ni­za­to­riams jau at­si­bo­do ei­ti ir pra­šy­ti – būk ge­ras, da­ly­vauk me­ti­nė­je pa­ro­do­je... kai dau­ge­lis dai­li­nin­kų sa­vo ego pa­ten­ki­na per­so­na­li­nė­se pa­ro­do­se.

– Bu­vo pa­ro­dos lan­ky­to­jų, ku­rie at­vi­rai ste­bė­jo­si, kad kai ku­rių me­ni­nin­kų dar­bų ant pa­grin­di­nių ga­le­ri­jos sie­nų to­kio­je pa­ro­do­je anks­čiau ne­bū­tų ga­lė­ję įsi­vaiz­duo­ti.

– Sa­ky­ki­me, kad kai ku­rie me­ni­nin­kai jau su­bren­do me­ti­nė­je dai­li­nin­kų pa­ro­do­je pa­grin­di­nei sie­nai, dėl ku­rios kaž­ka­da ko­vo­jo Šiau­lių dai­lės eli­tas, mū­sų dai­lės asai.

Ar ga­li­ma tu­rė­ti pri­ekaiš­tų Da­liaus Pu­zi­no „ožiui“? Pa­si­žiū­rė­ki­me, ko­kie lie­mens lin­kiai, kaip vis­kas to­bu­lai su­ves­ta, ko­kios sta­bi­lios at­ra­mos, aki­vaiz­du, kad tai ga­li pa­da­ry­ti tik di­zai­ne­ris, ar­chi­tek­tas! Da­lius su mu­mis ko­ke­tuo­ja ir kvie­čia mus nu­si­šyp­so­ti!

Ga­li­me klaus­ti, nuo ka­da Vi­lius Šliu­že­lis – skulp­to­rius?! Bet jis pa­tei­kė pui­kiau­sios plas­ti­kos kū­ri­nį „Mat­ri­ca“. Kiek jis skai­čia­vo, dė­lio­jo, kad to­kią konst­ruk­ci­ją su­kur­tų, užuo­t at­ne­šęs įpras­tą sa­vo gra­fi­kos dar­be­lį!

Pui­kus šven­to­sios Ma­ri­jos bius­tas „Iš­ma­nio­ji“ (au­to­rius Al­vi­das Paš­kaus­kas) – šiuo­lai­ki­nės tech­no­lo­gi­jos, skulp­tū­ra, kon­cep­ci­ja. Būda­vo pui­kios Gin­ta­ro Mar­ti­nio­nio (1956–2017) ke­ra­mi­kos, Pet­ro Rakš­ti­ko plas­tiš­kos me­džio skulp­tū­ros, bet to­kios iš­ma­nio­sios Ma­ri­jos juk nė­ra bu­vę! Įsi­vaiz­duo­ki­me, jei­gu ši „Ma­ri­ja“ sto­vė­tų tam­sio­je sa­lė­je vie­na ir ek­ra­nė­lis su pul­suo­jan­čia šir­di­mi švies­tų – šis kū­ri­nys pui­kiau­siai skam­bė­tų šiuo­lai­ki­nės pa­ro­dos eks­po­na­vi­mo ly­gy­je. O da­bar jis iš­nyks­ta tarp įvai­riau­sių ob­jek­tų – ta­me ir yra tur­gaus pro­ble­ma, ir to­kios pa­ro­dos tė­ra tik me­ti­nis šou. Su kū­ri­niais rei­kė­tų elg­tis at­sar­giau, pa­gar­biau, bet to neį­ma­no­ma pa­da­ry­ti to­kio­se su­neš­ti­nė­se pa­ro­do­se. To­dėl jos ir ne­be­pa­si­tei­si­na.

Štai Bro­niaus Ru­džio iš­baig­ta eks­po­zi­ci­ja – toks ero­ti­nis fi­gū­rė­lių šou. Me­ni­nin­kas tu­ri sko­nį, ži­no, kaip tu­ri at­ro­dy­ti jo eks­po­nuo­ja­mas kū­ri­nys, to­dėl iš­si­rei­ka­la­vo sau sa­lės – nė­jo ten, su vi­sais kar­tu.

Pa­ro­dos eks­po­zi­ci­ja, tie­sa, ir ge­ro­kai iš­re­tė­ju­si. Ir tai nė­ra blo­gai. Mes tiek me­tų sten­gė­mės ją re­tin­ti! Juk ant vie­nos sie­nos tilp­da­vo, pa­vyz­džiui, sep­ty­ni dar­bai, da­bar – du, ant ki­tos – dvi­de­šimt, da­bar – pen­ki.

– Šiau­liuo­se prieš po­rą de­šimt­me­čių pra­si­dė­jo ga­na in­ten­sy­vios „ris­ty­nės“ tarp vi­du­ri­nio­sios, vy­res­nio­sios kar­tos Šiau­lių dai­lės kla­si­kų ir jau­no­sios kar­tos. Pats vi­sa­da bu­vai jau­nų­jų „ad­vo­ka­tu“, vi­sa­da pro­pa­guo­da­vai ir pa­lai­ky­da­vai šiuo­lai­ki­nį me­ną. Ar ko­va jau bai­gė­si? Kas pa­skelb­tas nu­ga­lė­to­ju?

– Me­no pa­sau­ly­je vi­sais am­žiais bu­vo įnir­tin­gos grum­ty­nės, pra­de­dant nuo vi­du­ram­žių meist­rų, re­ne­san­so me­ni­nin­kų ir bai­giant mo­der­niais lai­kais, kai vie­na kar­ta su ki­ta var­žo­si dėl įta­kos, sim­bo­li­nio ka­pi­ta­lo, sa­vo sti­liaus įtvir­ti­ni­mo. Na­tū­ra­lu, kad ir Šiau­liuo­se vy­ko tos ko­vos. Se­no­ji gvar­di­ja bu­vo stu­mia­ma, pro­pa­guo­ja­mas šiuo­lai­ki­nis me­nas. Aš taip pat daug prie to pri­si­dė­jau reng­da­mas šiuo­lai­ki­nio me­no fes­ti­va­lius, pa­ro­das, ra­šy­da­mas teks­tus. Tai bu­vo virs­mo me­tas, po­stsą­jū­di­nė Lie­tu­va. Pa­laips­niui šiuo­lai­ki­nis me­nas įsi­tvir­ti­no kaip nor­ma. Tie­siog bu­vo bū­ti­ny­bė įsi­tvir­tin­ti šiuo­lai­ki­niam me­nui, ku­ris tuo me­tu ėjo iš Eu­ro­pos ir nie­kas jo čia la­bai leng­vai ne­no­rė­jo priim­ti. Net vi­deome­no nie­kas ne­va­di­no me­nu – tu­rė­jo­me pra­dė­ti or­ga­ni­zuo­ti „En­ter“ fes­ti­va­lį, kad vi­deome­nas tu­rė­tų sa­vo vie­tą.

Kai kla­si­ki­nis ir šiuo­lai­ki­nis me­nas jau ta­po nor­ma, kai abie­jų kar­tų at­sto­vai pra­dė­jo drau­ge dės­ty­ti Šiau­lių dai­lės fa­kul­te­te ir tra­di­ci­nę ta­py­bą, ir vi­deome­ną, paaiš­kė­jo, kad ta jau­no­ji kar­ta tie­siog ne­su­si­for­ma­vo, ne­bu­vo kas pa­kei­čia „se­ną­ją gvar­di­ją“ – išei­nan­čią, sens­tan­čią, už­lei­džian­čią sa­vo po­zi­ci­jas. De­ja, nea­tė­jo tiek pat ir to­kių pat stip­rių me­ni­nin­kų gru­pė, ku­ri ga­lė­tų tęs­ti mies­to vaiz­duo­ja­mo­jo me­no tra­di­ci­jas.

O ta­da Šiau­liuo­se dar pra­si­dė­jo ir di­džiu­lė de­mog­ra­fi­nė dest­ruk­ci­ja, kai čia gy­ve­nę jau­ni me­ni­nin­kai iš­ke­lia­vo į pa­sau­lį ieš­ko­ti sau ge­re­snės vie­tos ir kur­ti sa­vo kar­je­rą. Jei­gu jie ta­len­tin­ges­ni – kaip jie ga­li lik­ti Šiau­liuo­se, jei ta­len­tin­gi me­ni­nin­kai ne­lie­ka net ir Vil­niu­je ar Lon­do­ne, nes va­žiuo­ja į Niu­jor­ką?.. Me­no pa­sau­lis yra la­bai reik­lus, kon­ku­ren­ci­nis. Jei­gu no­ri da­ly­vau­ti me­ne, da­ly­vau­ji kon­ku­ren­ci­jos lau­ke. O Šiau­liuo­se me­ni­nin­kas jo­kio­je kon­ku­ren­ci­nė­je ko­vo­je ne­tu­ri ga­li­my­bės da­ly­vau­ti.

To­dėl Šiau­liai iš­tuš­tė­jo ir nea­tė­jo kar­ta, ku­ri da­bar tu­rė­tų bū­ti vi­du­ri­nio­ am­žiaus ir rep­re­zen­tuo­ti mies­tą res­pub­li­ki­nė­se, tarp­tau­ti­nė­se pa­ro­do­se. Šiau­liai tu­ri tik pa­vie­nius me­ni­nin­kus, pa­vie­nes ini­cia­ty­vas ir vos ne vos už au­sų tem­pia­mus pa­čius jau­niau­sius me­ni­nin­kus, ku­riuos, li­ku­sius da­bar Šiau­liuo­se, ga­li­ma su­skai­čiuo­ti ant vie­nos ran­kos pirš­tų.

Si­tua­ci­ja iš tie­sų yra pa­si­kei­tu­si ir dėl to, kad Šiau­lių kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą for­muo­ja at­vež­ti­nis me­nas, at­vyks­tan­tys au­to­riai. Ly­giai taip pat yra ir su mu­zi­ka, teat­ru, ki­nu. Tu­rim tik pa­sy­vų, iner­tiš­ką me­no pro­duk­tų var­to­to­ją, ku­ris yra su­for­muo­ja­mas rek­la­mos – atei­na, suvartoja–pasižiūri ir išei­na iki ki­to įvy­kio. Grei­čiau­siai to ki­to įvy­kio jis net ir ne­lau­kia, nes įvy­kiu var­to­to­jas tu­ri bū­ti su­do­min­tas, su­vi­lio­tas. To­dėl vis dau­giau rei­kia in­ves­tuo­ti į kul­tū­ros ren­gi­nių rek­la­mą.

– Ar ti­kė­jai­si to, kai Šiau­liuo­se anuo­met ta­pai ak­ty­viu mo­der­naus me­no pra­di­nin­ku ir ša­li­nin­ku, pa­lai­kiu­siu jau­nuo­sius kū­rė­jus?

– Ži­no­ma, aš ti­kė­jau, kad vis­kas vys­ty­sis ir kils tik aukš­tyn. Kad bus Šiau­liuo­se daug me­ni­nin­kų ir daug įvai­rių me­no rū­šių. Dar prieš ke­le­rius me­tus Šiau­liuo­se juk bu­vo ir au­dio­vi­zua­li­nio me­no spe­cia­ly­bė.

Da­bar bet ku­riuo at­ve­ju Šiau­lių dai­lės fa­kul­te­to ne­bė­ra, net jei­gu ir yra dar ke­le­tas dai­lę stu­di­juo­jan­čių stu­den­tų.

Tai ro­do bend­ras mies­to ten­den­ci­jas. Jei­gu mes su­si­ku­ria­me sau iliu­zi­ją, kad vis­kas yra ge­rai ir pa­si­duo­da­me to­kiai uto­pi­jai, tai pa­si­žiū­rė­ję į konk­re­čius pro­ce­sus – kaip gy­ve­na me­ni­nin­kai, ko­kios ten­den­ci­jos skulp­tū­ro­je, ta­py­bo­je, gra­fi­ko­je ar vi­deome­ne – ma­to­me tik že­mė­jan­čią krei­vę ir vi­siš­kai dirb­ti­nai ku­ria­mą si­tua­ci­ją, kai ban­do­ma įteig­ti ir mies­tie­čiams, ir pa­tiems sau, kad vis­kas ge­rai.

Nė­ra „ge­rai“. Yra vi­siš­kai kri­ti­nė bū­se­na. Rei­kia tuos iš­šū­kius su­vok­ti. Su­vok­ti, kad yra vi­siš­kai ki­tas mies­tas, ki­ta mies­to pub­li­ka, ki­tas kon­teks­tas ir ban­dy­ti prie jo tai­ky­tis jį su­pra­tus. Įdo­mu tai, kad kiek­vie­nais me­tais mies­te kin­ta si­tua­ci­ja ir vi­siš­kai kin­ta au­di­to­ri­ja – žiū­ro­vas. Pa­vyz­džiui, Dai­lės ga­le­ri­ja ne­be­tu­ri žiū­ro­vų stu­den­tų, nors dar prieš ke­lio­li­ka me­tų jie bu­vo pa­grin­di­nė pa­ro­dų au­di­to­ri­ja. Pas­ku­ti­niais me­tais tu­rė­jo­me tik gim­na­zis­tus, bet kas­met ma­žė­ja ir gim­na­zis­tų. Tu­ri­me tik Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to stu­den­tus! Ir aki­vaiz­du, kad mies­te Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to pub­li­kos gau­sė­ja vi­suo­se me­no ren­gi­niuo­se. Da­bar ir aš jiems pra­dė­jau skai­ty­ti pa­skai­tas.

Šiau­liuo­se for­muo­ja­si ir šio­kia to­kia vi­du­ri­nio­ji kla­sė su tam tik­ro­mis pa­ja­mo­mis, ku­riai rei­kia ko­ky­biš­kes­nio me­no, ku­ri va­ži­nė­ja į ki­tuo­se mies­tuo­se vyks­tan­čius kon­cer­tus, pa­ro­das, fes­ti­va­lius.

– 56-ojo­je šiau­lie­čių dai­li­nin­kų pa­ro­do­je kaip nie­ka­da gau­su tau­to­dai­li­nin­kų dar­bų. Be­je, me­ti­nė­je tau­to­dai­lės pa­ro­do­je šį pa­va­sa­rį bu­vo ne­pa­ly­gi­na­mai dau­giau ir žiū­ro­vų, ir da­ly­vių. Tau­to­dai­li­nin­kų pa­ro­do­je dar­bai skai­čiuo­ti tūks­tan­čiais, kū­rė­jai – šim­tais. Ką tai ro­do?

– 56-oji šiau­lie­čių pa­ro­da at­spin­di vi­sas bend­ras ten­den­ci­jas – vi­siš­ką at­sai­nu­mą me­ti­nei pa­ro­dai, eli­ti­nės, aukš­čiau­sio­s pra­bos me­ni­nin­kų ga­lu­ti­nį pa­si­trau­ki­mą ir jau­no­sios me­ni­nin­kų kar­tos ne­ge­bė­ji­mą nei pa­keis­ti, nei pri­lyg­ti Šiau­lių dai­lės eli­tui.

– Ko­dėl su pro­fe­so­riu­mi V. Rim­ku­mi neuž­siau­gi­no­te ne tik gau­sa­us bū­rio jau­nų­jų me­ni­nin­kų ir jū­sų abie­jų ka­lib­rui pri­lygs­tan­čių me­no­ty­ri­nin­kų?

– Vil­niu­je yra ke­li šim­tai me­no­ty­ri­nin­kų, Šiau­liuo­se – du ir abu be­veik ne­be­ra­šo šia te­ma. Apie kai ku­riuos įvy­kius pa­ra­šo ne­bent pa­tys me­ni­nin­kai, pa­vyz­džiui, Arū­nas Uo­gin­tas. Esa­me ket­vir­tas pa­gal dy­dį Lie­tu­vos mies­tas, ku­ria­me nė­ra jo­kios kri­ti­nės min­ties, nors pa­ro­dų, at­ro­do, vyks­ta be­veik kas sa­vai­tę!

Per tris­de­šimt me­tų į Šiau­lius neat­va­žia­vo be­veik nė vie­nas bai­gęs Dai­lės aka­de­mi­ją me­ni­nin­kas ir ne­pra­dė­jo čia sa­vo kar­je­ros. Tai kaip mes ga­li­me ly­gin­ti aną, ak­ty­vaus me­no, pa­sau­lį su Šiau­lių? Jei­gu prieš ke­le­rius me­tus iš Šiau­lių iš­va­žiuo­da­vo dar tik bai­gę Šiau­lių uni­ver­si­te­to Me­nų fa­kul­te­tą jau­ni me­ni­nin­kai, po to pra­dė­jo iš­va­ži­nė­ti tik įsto­ję, o po to pra­dė­jo iš­va­ži­nė­ti gim­na­zis­tai, ku­rie no­rė­jo baig­ti ge­res­nes gim­na­zi­jas.

– Tai ro­do ne Šiau­lių me­no, o Šiau­lių mies­to diag­no­zę?

– Taip. To­dėl kad ir kaip no­rė­tu­me gy­ven­ti did­mies­ty­je – jo ne­bė­ra, jis ne­be­tu­ri di­na­mi­kos, ener­gi­jos, ta­pa­tu­mo. Tai yra tik jau­kus pro­vin­ci­nis, pa­to­gus la­biau pen­si­nio am­žiaus lai­kams mies­tas. Tie­sa, kul­tū­rin­gas. Bus dar kul­tū­rin­ges­nis ir tvar­kin­ges­nis, kai bus iš­grįs­tos aikš­tės, su­tvar­ky­tas par­kas. To­kia­me mies­te bus pa­to­gu leis­ti se­nat­vę, au­gin­ti anū­kus. Talk­šos eže­re pa­si­rū­pin­ki­me dau­giau val­te­lių, ku­rio­se ga­lė­tų plau­kio­ti se­ne­liai su anū­kais ir per šven­tes su­grįž­tan­tis vie­nas ki­tas bu­vęs šiau­lie­tis! Tai nė­ra blo­gai! Pa­sau­ly­je yra daug bank­ru­ta­vu­sių mies­tų, daug šiuo­lai­ki­nio me­no cent­rų, ku­rie vir­to so­cia­li­nė­mis įstai­go­mis!

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Me­no­ty­ri­nin­kas Vir­gi­ni­jus Kin­či­nai­tis tei­gia, kad pa­si­kei­tė me­no kon­teks­tas ir me­ti­nės dai­li­nin­kų pa­ro­dos ne­bė­ra ak­tua­lios nei dai­li­nin­kams, nei žiū­ro­vui, nes tai yra „su­neš­ti­nis tur­gus“ be bend­ros pa­ro­dos kon­cep­ci­jos.

Al­vi­das Paš­kaus­kas. Iš­ma­nio­ji.

Dai­li­nin­kų kū­ri­nių eks­po­zi­ci­ja tra­di­ci­nė­je 56-ojo­je šiau­lie­čių me­ni­nin­kų pa­ro­do­je ge­ro­kai iš­re­tė­ju­si, dar­bai ne­be­sug­rūs­ti, jų eks­po­na­vi­mui ten­ka dau­giau vie­tos. Kai­rė­je – ta­py­to­jos Vi­tos Ža­ba­raus­kai­tės kū­ri­niai, de­ši­niau – An­ta­no Še­ro­no.

Vi­ta­li­jos Kur­ti­nai­tie­nės ke­ra­mi­kos kū­ri­nys „Šven­tė“ – iš­si­ski­ria iš bend­ro kū­ri­nių kon­teks­to.

Dienos populiariausi

Sezoną baigė pergale

2017 m. gegužės 20 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas