(detali)

Orai Šiauliuose

howit/24408/1/1/3/?typkodu=img&keywords=" border='0' alt='' />

Konkursai

Mo­ni­ka KAZ­LAUS­KIE­NĖ, gy­dy­to­ja
Gamink ir balsuok
Mo­ni­ka KAZ­LAUS­KIE­NĖ, gy­dy­to­ja
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi
Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Nuorodos

Pakruojo kraštas
Farming simulator 2017 mods
Farming Simulator 2017
FS17 mods
Farming simulator 2017 mods
Farming simulator 17 mods
ETS2 mods
Celebrity net worth
ATS mods
ETS 2 Mods
Swrafi sesxebi - Isesxe.com
LaenudON.ee
Farming Simulator 17 Mods
SEO PASLAUGOS
Farming Simulator 2017 Mods
FS 17 mods
Farming Simulator 17 mods
Farming Simulator 2017 mods
Farming Simulator 2015 Mods
Farming Simulator 2017 mods
Farming simulator 2017 mods
Top Amazon Marketplaces
Universalus Meistras
www.krantas.lt
nmc.lt
Altagis.lt
Plastikiniai ir mediniai langai
Gyvenimo spalvos

Žmogus su kamera ir jo užderėjęs sodas

2017 m. gegužės 20 d.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ

Šiau­lie­tį Al­gir­dą Ku­li­kaus­ką pa­lie­tė mū­za ir ne­pa­lei­do. 1958 me­tais Vor­ku­to­je pir­mą kar­tą į ran­kas paė­męs fil­ma­vi­mo ka­me­rą, po­mė­giu už­si­krė­tė vi­sam gy­ve­ni­mui. A. Ku­li­kaus­ko odi­sė­jos daž­nai kei­tė kryp­tis. Į šach­tą pa­te­ko iš jū­ros. Ne­ta­po lai­vo ka­pi­to­nu, bet pa­ga­mi­no dve­jus var­go­nus.

zivile@skrastas.lt

Pas­kui Jo­ną Me­ką

Ket­vir­ta­die­nį A. Ku­li­kaus­kas pa­kvie­tė į 80-mečio va­ka­rą Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je. Prieš ren­gi­nį su­ko gal­vą: fil­mų daug, kaip vis­ką su­tal­pin­ti? O dar „Da­gi­lė­lio“ jau­nu­čių cho­ro, tau­to­dai­li­nin­kų folk­lo­ro ko­lek­ty­vo „Mar­gu­lis“, cho­ro „Trem­ti­nys“ pa­si­ro­dy­mai...

Perk­lau­sy­da­mas įra­šus, su­sto­jo ties Jo­nu Me­ku ir jo žo­džiais: „Jei no­ri ką nors da­ry­ti, tai imk ir da­ryk. Jei­gu gal­vo­ji, kad ga­li ne­si­sek­ti, tai nė ne­gal­vok. Bet jei no­ri pa­da­ry­ti, tai imk ir da­ryk. Ir vi­sai ne­svar­bu, pa­si­seks ar ne­pa­si­seks. Jei no­ri pa­da­ry­ti fil­mą, kad vi­siems pa­tik­tų, ži­nok, kad ne­pa­si­seks.“

Išk­lau­sęs J. Me­ką, A. Ku­li­kaus­kas pri­si­mi­nė se­ną­jį – ne­by­lųjį – ki­ną. Ki­lo min­tis ar­chy­vo vaiz­dus ek­ra­ne „įgar­sin­ti“ gy­vai at­lie­ka­mais kū­ri­niais.

Ren­gi­ny­je bu­vo pa­ro­dy­tas ir pir­ma­sis fil­mas „So­das, ku­ris ne­de­rė­jo“. Jo sim­bo­lis – tar­pu­ka­riu so­din­tas tė­vo ir jo bro­lio so­das Ma­žu­čiuo­se. Tė­vas dir­bo Šiau­liuo­se mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jo­je, bro­lis dir­bo že­mę. Su­ta­rė: mo­ky­to­jas, gau­nąs ge­rą al­gą, ap­mo­kės vek­se­lius. Taip ir plė­tė­si so­das abiems bro­liams pa­si­ta­riant. Ka­ras, po­ka­ris. Bro­lio trem­tis. Atim­tas so­das.

Kai Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę so­das grį­žo šei­mi­nin­kams, A. Ku­li­kaus­ko tė­vas vai­kų na­mams pa­siū­lė: „Yra so­das, ku­ria­me de­ra obuo­liai, va­žiuo­jam!“

„Pa­ma­čiau: čia – ge­riau­si kad­rai! Nu­fil­ma­vau tė­vą, vaik­ščio­jan­tį po so­dą. Gal­vo­ju, ga­ta­vas pa­va­di­ni­mas: „So­das, ku­ris už­de­rė­jo“. Pas­kui per­gal­vo­jau: „Bet jis taip ir nie­ka­da ne­de­rė­jo... Tik kai ta­po se­nas, ta­da už­de­rė­jo...“ – fil­mo is­to­ri­ją pa­sa­ko­ja A. Ku­li­kaus­kas.

Perk­lau­sy­da­mas J. Me­ką, A. Ku­li­kaus­kas stab­te­lė­jo ties dar vie­na min­ti­mi. Į klau­si­mą, ko­dėl Jo­nas Me­kas yra toks, pa­šne­ko­vas at­sa­kė: „Die­vas ma­ne to­kį pa­da­rė.“

„Tai – pa­sau­lio žmo­gus, ku­ris pa­ži­no pa­sau­lį ir ži­no, kas yra Die­vas. Ne se­niu­kas, kur ant de­be­sė­lio sė­di ir ko­jo­mis mas­ka­tuo­ja. Die­vas – tas, kas yra mū­sų są­mo­nė­je. Ir jis tę­sė: grai­kai mums per­da­vė, kad kiek­vie­ną žmo­gų ku­ri nors mū­za glo­bo­ja. Tas žmo­gus ga­li no­rė­ti, ga­li ne­no­rė­ti, bet neiš­si­suks. Mes pri­klau­so­mi nuo aukš­tes­nių jė­gų.“ A. Ku­li­kaus­kas sa­ko tuo įsi­ti­ki­nęs.

Vi­si jo su­kur­ti fil­mai – lais­va­lai­kio dar­bas. Vis­kas pa­gal mū­zą: „To­dėl ta­pau la­bai pa­na­šus į J. Me­ką, tik jis žy­miai to­liau nuė­jo. Aš toks pat pri­mi­ty­vis­tas, kaip ir jis. Ba­ra ir šian­dien ma­ne, kad ne taip mon­tuo­ju, ne taip fil­muo­ju. Aš ne­no­riu bū­ti pro­fe­sio­na­las. La­biau ver­ti­nu tuos, ku­rie iš šir­dies dai­nuo­ja, o ne pa­gal tai­syk­les.“

Gy­ve­ni­mo ra­tas

Sa­vo gy­ve­ni­mo eta­pus A. Ku­li­kaus­kas va­di­na odi­sė­jo­mis. Gi­mė Vil­ka­viš­kio ra­jo­ne. Tė­vai su­siė­jo, kai tė­vas, gro­jęs vio­lon­če­le, bu­vo pa­skir­tas į Ša­kius. Mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jo­je Šiau­liuo­se pri­rei­kus mu­zi­kos mo­ky­to­jo, grį­žo į Šiau­rės Lie­tu­vą.

„Ku­li­kaus­kų gi­mi­nė ne iš kel­mo spir­ta“, – juo­kia­si A. Ku­li­kaus­kas. Ir pa­sa­ko­ja is­to­ri­ją.

„Nu ne, aš jau uno­ro ant š... ne­mai­ny­siu“ – iš­rė­žė tė­vo bro­lis, ko­lū­kio ap­skai­ti­nin­kas, pa­ra­gin­tas at­lik­ti pi­ni­gi­nę ma­chi­na­ci­ją. Ir bu­vo iš­vež­tas.

O vė­liau, jau po Sta­li­no mir­ties, gi­mi­nė su­siė­jo Vor­ku­to­je, kur lais­vai sam­do­mi dar­bi­nin­kai gau­da­vo ge­rus at­ly­gi­ni­mus. Kai A. Ku­li­kaus­ko tė­vas pa­si­skun­dė bro­liui, jog yra at­leis­tas iš mo­ky­to­jo pa­rei­gų, kaip ne­tin­ka­mas, iš Vor­ku­tos ga­vo at­sa­ky­mą: „Jo­nai, baik su tais šu­ni­mis lo­dy­tis, at­va­žiuok ši­čia, už­si­dirb­si pi­ni­gų, už­teks tau ir ta­vo šei­mai.“

Tė­vas ir bro­lis iš­va­žia­vo pir­mie­ji, pa­skui – ma­ma, se­sė, ki­tas bro­lis ir pa­sku­ti­nis – 19-metis Al­gir­das.

Į šach­tą A. Ku­li­kaus­kas iš­vy­ko iš jū­ros. Jau bu­vo bai­gęs Klai­pė­dos jū­ri­nin­kų mo­kyk­lą, pa­dir­bė­jęs ka­pi­to­no pa­dė­jė­ju. Kai bend­ra­moks­liams da­vė ka­pi­to­nų pa­rei­gas ir lai­vus, A. Ku­li­kaus­kas kad­rų sky­riu­je per­skai­tė: „Per­ves­ti į mat­ro­sus“. Pa­si­vi­jo Vor­ku­tos žy­mė.

„Iki šios die­nos gal­vo­ju, ge­rai ar ne­ge­rai pa­siel­giau. Vi­si, kas pa­ken­tė­jo, iš­lau­kė ir grį­žo į sa­vo vie­tas. Man jū­ra už­si­da­rė vi­sam lai­kui“, – svars­to šiau­lie­tis.

Į Vor­ku­tos 32-ą šach­tą A. Ku­li­kaus­kas vė­liau iš­vy­ko ir dar kar­tą – 1964-ai­siais.

Bū­tent Vor­ku­to­je pir­mą kar­tą paė­mė ka­me­rą į ran­kas. Bu­vo 1958-ie­ji. Po ket­ve­rių me­tų jau įsi­gi­jo sa­vo ka­me­rą.

Aki­mir­ką pa­gal­vo­ja. „Pa­ra­fe­ni­len­dia­mi­no sul­fa­tas! Šį žo­dį iš­mo­kau 1964 ar­ba 1966 me­tais“, – lai­ką, ka­da juos­tas ryš­kin­da­vo vo­nio­je, pri­si­me­na A. Ku­li­kaus­kas.

Fo­tog­ra­fuo­jan­tį ir fil­muo­jan­tį A. Ku­li­kaus­ką se­kio­jo KGB akys ir au­sys. Pri­si­me­na, kaip va­žiuo­da­mas trau­ki­niu Šiau­rė­je, neiš­ken­tė ne­nu­fo­tog­ra­fa­vęs la­ge­rių pa­li­ki­mo. Įduo­tas pa­ly­do­vės, iš­si­su­ko: su­kei­tė juos­te­les. Po kiek lai­ko grį­žęs į Vor­ku­tą su­lau­kė sau­gu­mie­čių kvie­ti­mo ir klau­si­mo, ką fo­tog­ra­fa­vo: „Mums kaž­kas ne­la­bai ga­vo­si...“

„Oi jūs, pie­me­nys! Su­ga­di­no­te man juos­tą, to­kių kad­rų bu­vo!“ – įšir­do A. Ku­li­kaus­kas. – Jie pa­si­ju­to kal­ti. O aš pri­fo­tog­ra­fuo­tą juos­tą vė­liau iš­si­ryš­ki­nau ir te­be­tu­riu nuo­trau­kas. Da­bar jos be ga­lo įdo­mios.“

Grį­žęs į Šiau­lius, A. Ku­li­kaus­kas įsto­jo į mu­zi­kos tech­ni­ku­mą. Ket­ve­rius me­tus mo­kė­si, bet ne­bai­gė: su­truk­dė li­ga. Kartu mo­kė­si ir Bui­vy­diš­kių tech­ni­ku­me žu­vi­nin­ku: „Įdo­mus da­ly­kas: prie žu­vies, prie van­dens at­si­gau­na or­ga­niz­mas! Vien mu­zi­kos mo­ky­tis ne­ga­lė­jau – svei­ka­ta ne­lei­do.“ Ar­nė­nų žu­vi­nin­kys­tės ūky­je žu­vi­nin­ku dir­bo aš­tuo­ne­rius me­tus.

Šias odi­sė­jas A. Ku­li­kaus­kas va­di­na vie­nu gy­ve­ni­mo ra­tu.

At­gi­mę var­go­nai

Ki­tas ra­tas pra­dė­jo su­ktis 1982 me­tais. A. Ku­li­kaus­kas dir­bo tuo­me­ti­nia­me Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te pia­ni­nų de­rin­to­ju, kai Eduar­das Bal­čy­tis pa­siū­lė pa­ga­min­ti var­go­nus.

„Jis ži­no­jo, kad su tė­vu po Lie­tu­vą va­ži­nė­ja­me ir neo­fi­cia­liai var­go­nus pri­kė­li­nė­ja­me. Oi, koks tai bu­vo įdo­mus gy­ve­ni­mo eta­pas! Iš tų var­go­nų ten nie­ko ne­be­bū­da­vo li­kę. Mes dump­les, po­rą ei­lu­čių dū­de­lių su­tvar­ko­me, su­de­ri­na­me. At­si­sė­da var­go­ni­nin­kas, skam­ba mu­zi­ka. Mo­te­rė­lės verk­da­vo: „O aš ma­niau, kad jau tų var­go­nų dau­giau neiš­gir­siu...“ To lai­ko pri­si­mi­ni­mai A. Ku­li­kaus­kui ir da­bar ke­lia grau­du­lį.

Var­go­nai ins­ti­tu­te su­kur­ti 1982–1985 me­tais. Be brė­ži­nių. Tuo­me­tis rek­to­rius Vy­tau­tas Ben­di­kas vi­siems sve­čiams pir­miau­sia pa­ro­dy­da­vo: mes tu­ri­me var­go­nus!

Kai pra­si­dė­jo lais­vė­ji­mas, E. Bal­čy­tis pa­siū­lė var­go­nus stu­den­tams kaip pa­si­ren­ka­mą­ją dis­cip­li­ną. Su ma­lo­nu­mu A. Ku­li­kaus­kas pri­si­me­na ir var­go­ni­nės mu­zi­kos šven­tes.

Var­go­nus uni­ver­si­te­te pri­žiū­ri ir tvar­ko iki šiol. Tik nuo­gąs­tau­ja, kad jie ga­li tap­ti nie­kam ne­be­rei­ka­lin­gi.

Liūd­na is­to­ri­ja nu­ti­ko su ant­rais A. Ku­li­kaus­ko pa­da­ry­tais var­go­nais Šiau­lių ak­lų­jų ir silp­na­re­gių kom­bi­na­te. Pri­va­ti­zuo­to­je sa­lė­je įsi­kū­rę pre­ky­bi­nin­kai be gai­les­čio į var­go­nų vamz­džius pri­ka­li­nė­jo vi­nių, įsi­su­ko ir va­gys.

Da­bar A. Ku­li­kaus­kas po Lie­tu­vą va­ži­nė­ja de­rin­da­mas pia­ni­nus. Vi­są ša­lį ma­to kaip ant del­no: „Nu­va­žiuo­ji – ba­kū­žė­lė. Nus­tem­bi: pia­ni­ną tu­ri? Vi­du­je – re­mon­tas pa­da­ry­tas, nau­jas vir­tu­vi­nis kom­pek­tas, bal­dai iš Ang­li­jos. Ar aš Ang­li­jo­je, ar Lie­tu­vo­je, gal­vo­ju.“

Liū­di­na A. Ku­li­kaus­ką mo­kyk­lų mu­zi­kos ka­bi­ne­tai be lie­tu­viš­kų inst­ru­men­tų. Jo nuo­mo­ne, ne mo­ki­nių ir mo­ky­to­jų nė­ra. Mo­kyk­lų nė­ra.

Są­jū­džio aša­ros

Są­jū­džio met­raš­ti­nin­kas – taip ti­tu­luo­ja­mas A. Ku­li­kaus­kas, Lie­tu­vos są­jū­džio ta­ry­bos na­rys, Šiau­lių sky­riaus pir­mi­nin­kas. Įsi­su­kus at­gi­mi­mo įvy­kiams, į mi­tin­gus nei­da­vo be ka­me­ros. Pri­si­me­na, kaip su­ku­te­no šir­dį: tuoj tu­rė­tų bū­ti di­de­lis virs­mas.

Pa­si­ta­rė su žmo­na, pa­si­kal­bė­jo su trem­ti­niais: rei­kia ir pa­dai­nuo­ti! Su­bū­rė cho­rą, pa­ren­gė re­per­tua­rą, kon­cer­ta­vo ap­link Šiau­lius.

„Iki šiol jau­čiu tą įtam­pa, kai žmo­nės dai­nuo­jant at­si­sto­da­vo ir klau­sy­da­vo­si sto­vė­da­mi... Ne­ži­nau, kaip tą jaus­mą nu­pa­sa­ko­ti...“

1989 me­tų rugp­jū­čio 23 die­ną trem­ti­nių cho­ras už­dai­na­vo Šiau­lių ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je, prie ram­pos.

„Prieš ke­le­rius me­tus su­si­rin­ko cho­ras, gal­vo­ju, pa­fil­muo­siu, in­ter­viu paim­siu. Bet kad cho­ris­tų ne­bė­ra, dau­gu­ma ana­pi­lin išė­ję, vos ke­li be­li­kę iš se­nų­jų, dau­giau nau­ji. Gal­vo­ju: ko­kia jė­ga juos lai­ko? Jie aki­vaiz­džiai kei­čia­si, bet re­per­tua­ras, no­ras dai­nuo­ti trem­ties dai­nas iš­lie­ka.“

Są­jū­džio me­tai ir vė­les­ni įvy­kiai A. Ku­li­kaus­ką, ap­do­va­no­tą Sau­sio 13-osios me­da­liu, iki šiol jau­di­na iki aša­rų. Gi­liai ir skau­džiai at­min­tin įsi­rė­žė par­ti­za­nų pa­lai­kų paieš­kos, 1991 sausio15-oji, kai Vil­niu­je bu­vo lai­do­ja­mi žu­vu­sie­ji už lais­vę. Mo­men­tai, kai fil­muo­to­jas nuo įtam­pos ne­be­jau­tė že­mės trau­kos. Ats­ki­ra is­to­ri­ja – 24 va­lan­dos S. Ko­nars­kio gat­vė­je, prie Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos, kur va­go­nė­ly­je vy­ko ba­do strei­kas.

De­šimt me­tų Lie­tu­vos ki­no mė­gė­jų są­jun­gos Šiau­lių sky­riui va­do­va­vęs, dve­jus me­tus te­le­vi­zi­jos lai­das ren­gęs A. Ku­li­kaus­kas pa­ban­do su­skai­čiuo­ti: pla­čia­juos­čio ki­no yra su­si­kau­pę apie 350 ka­se­čių, o kiek­vie­na ka­se­tė uži­ma 3–4 va­lan­das. Mi­ni-DV bus per 200 ka­se­čių. O kur dar nuo­trau­kos! Da­lį ar­chy­vo yra per­da­vęs Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­ša­jai bib­lio­te­kai, Šiau­lių ki­no mu­zie­jui.

At­sis­vei­kin­da­mas A. Ku­li­kaus­kas pa­si­džiau­gia, kad jau gau­na pa­ta­ri­mų iš duk­ters. Su­ta­ria­me: ge­ras mo­ky­to­jas, ku­rį pra­no­ko mo­ki­nys.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Al­gir­das Ku­li­kaus­kas Šiau­lių uni­ver­si­te­te prie sa­vo pa­da­ry­tų var­go­nų. Sa­ve va­di­na mu­zi­kan­tu, ku­ris ne­gro­ja: „Man nė­ra ka­da gro­ti. Kai su­tvar­kau inst­ru­men­tą, prie jo sė­da tas, ku­ris tu­ri priim­ti dar­bą.“

Al­gir­do Ku­li­kaus­ko ar­chy­ve – šim­tai juos­tų, tūks­tan­čiai nuo­trau­kų.

Va­kar Al­gir­dui Ku­li­kaus­kui su­ka­ko 80 me­tų. Še­šis de­šimt­me­čius šiau­lie­tis sky­rė fo­tog­ra­fi­jai ir ki­ne­ma­tog­ra­fi­jai.

Dienos populiariausi

Smurtas mokykloje: kas auka? (34)

2017 m. gegužės 20 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas

keywords=" border='0' alt='' />