(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Jus­ti­nos ŪSAI­TĖS
Gamink ir balsuok
Jus­ti­nos ŪSAI­TĖS
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Keturi kampai

Senosios ukrainietiškos lėlės – giminingos lietuviškoms

2017 m. gegužės 18 d.
Loreta RIPSKYTĖ

Jo­niš­ky­je sa­vai­tę tru­ku­sia­me dai­li­nin­kų ple­ne­re „Vyš­nios žy­dė­ji­mas“ da­ly­va­vę me­ni­nin­kai iš Uk­rai­nos ne tik ta­pė, bet ir ve­dė eku­da­ci­nius už­siė­mi­mus, per ku­riuos mo­kė kur­ti tra­di­ci­nes lė­les iš šie­no, li­no bei me­džia­gos skiau­čių. Mo­ky­muo­se paaiš­kė­jo, kad tarp lie­tu­viš­kų ir uk­rai­nie­tiš­kų se­nų­jų lė­lių – daug „gi­mi­nys­tės“ ry­šių: nau­do­ja­mos ne tik tos pa­čios ar pa­na­šios me­džia­gos, bet ir ana­lo­giš­ka tech­ni­ka. Vis dėl­to kai ku­rie ele­men­tai ir spal­vos la­biau bū­din­gi tik Uk­rai­nai.

loretar@skrastas.lt

Tė­vai dirb­da­vo, vai­kai žais­da­vo

„Pap­ras­tos uk­rai­nie­tiš­kos lė­lės se­nais lai­kais bu­vo ga­mi­na­mos iš gam­tos me­džia­gų. Joms ne­rei­kė­jo nei plas­ma­sės, nei ge­le­žies, nei ada­tos, jo­kių de­ta­lių. Už­te­ko tik siū­lo ir šie­no“, – pa­sa­ko­jo uk­rai­nie­tė ama­ti­nin­kė Ja­na Šin­ka­ren­ko, pa­ti be­si­spe­cia­li­zuo­jan­ti se­nų­jų tra­di­ci­nių Uk­rai­nos lė­lių ga­my­bo­je.

Ka­dan­gi ne­bū­da­vo vai­kų dar­že­lių, tė­vai sa­vo ma­žuo­sius ves­da­vo­si kar­tu į dir­ba­mus lau­kus. Kol šie plu­šė­da­vo, ber­niu­kai ir mer­gai­tės pa­tys ar­ba pa­mo­ky­ti suau­gu­sių­jų su­si­kur­da­vo sau už­siė­mi­mus. Vie­nas jų bū­da­vo lė­lių iš šie­no ri­ši­mas.

Lė­lės – mo­te­riš­kos gi­mi­nės

To­kiai lė­lei rei­kė­jo tik dvie­jų šie­no kuokš­tų. Vie­ną su­vo­lio­jus, ku­ris at­sto­jo iš­ties­tas į šo­nus ran­kas, jis bū­da­vo ap­glė­bia­mas ki­tu, il­ges­niu, ir su­ri­ša­mas, pa­lie­kant at­si­ki­šu­sią gal­vą. Siū­lu su­tvir­ti­nus kryž­mą iš to pa­ties šie­no bū­da­vo pri­vy­nio­ja­mas pla­tė­jan­tis si­jo­nas, mat, anot J. Šin­ka­ren­ko, vi­sos lė­lės ga­min­tos mo­te­riš­kos gi­mi­nės. Taip pa­pras­čiau ir ant to­kio tvir­to si­jo­no ją ga­li­ma pa­sta­ty­ti.

Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jaus mu­zie­ji­nin­kė Li­na Vai­te­kū­nie­nė pa­žymė­jo, kad uk­rai­nie­tiš­kos lė­lės gi­mi­nin­gos ir mū­siš­koms, lie­tu­viš­koms se­no­vi­nėms lė­lėms. Dau­ge­lis da­ly­kų uni­ver­sa­lūs. Mu­zie­jaus dar­buo­to­jos Auš­ros Pet­raus­kie­nės prieš dve­jus me­tus iš­leis­to­je kny­go­je „Mies­te­lis, ku­ria­me gy­ve­na lė­lės“, taip pat mi­ni­mos lė­ly­tės, ku­rias ka­dai­se vai­kai ga­min­da­vo iš šie­no ar šiau­dų.

Li­no lė­lės – su vie­na ka­sa

O štai li­no siū­lų lė­lės šiek tiek ski­ria­si nuo lie­tu­viš­kų­. Uk­rai­nie­tiš­ka li­ni­nė li­ki­mo lė­lė, ku­ri tu­ri bū­ti da­ro­ma tik sau, tu­ri vie­ną kie­tai su­pin­tą ir sty­ran­čią ka­są. Lie­tu­viš­ko­s lė­ly­tės daž­niau­siai bū­na su dviem ka­so­mis.

To­kia li­ni­nu­kė su­ri­ša­ma iš tri­jų da­lių. Vie­na da­lis at­sto­ja kū­ną, per ją per­ki­ša­mos ki­tos dvi, at­sto­jan­čios ran­kas ir gal­vą su ka­sa.

Su­ri­šus lė­lę, ap­kar­po­mas si­jo­nas, kad bū­tų ly­gus kraš­tas, ir iš­si­ki­šę „plau­kai“. Dar to­kias lė­les uk­rai­nie­čiai puo­šia spal­vo­tais siū­lais: nu­pi­na dir­že­lius, apy­ran­kes.

Lė­lė iš skiau­čių

Dar vie­na tra­di­ci­nė uk­rai­nie­tiš­ka lė­lė su­ri­ša­ma iš ke­tu­rių me­džia­gos skiau­čių – tri­jų ap­va­lių ir vie­nos ke­tur­kam­pės bei ga­ba­lė­lio va­tos ar sin­te­po­no, ku­ris su­vy­nio­ja­mas į ka­muo­liu­ką ir tam­pa lė­lės gal­vos už­pil­du. Taip pat prie šios gal­vy­tės pri­tvir­ti­na­mas var­pe­lis, ku­ris tu­ri iš­lįs­ti iš po si­jo­no. To­kia lė­lė, pa­sak J. Šin­ka­ren­ko, va­di­na­ma var­pe­liu, o skam­ban­tis var­pe­lis ga­li pri­šauk­ti ge­rą orą, svei­ka­tą, lai­mę ir ki­tus trokš­ta­mus da­ly­kus.

Sin­te­po­no ka­muo­liu­kas ap­gau­bia­mas pir­ma – di­džiau­sia pa­gal skers­me­nį – ap­skri­ta viens­pal­ve skiau­te ir ties kak­lu tvir­tai už­ri­ša­ma bal­tu siū­lu. Ly­giai taip paei­liui de­da­mos ir už­ri­ša­mos ki­tos dvi vie­na už ki­tą maž­daug dviem cen­ti­met­rais ma­žes­nio skersmens ap­skri­tos, bet spal­vo­tos skiau­tės. Pa­ga­liau pa­sku­ti­nė už­ri­ša­ma ke­tur­kam­pė bal­ta ar­ba li­no spal­vos skiau­tė ir iš šo­nų su­su­kant me­džia­gą su­for­muo­ja­mos ran­kos, ku­rių „ran­ko­ga­liai“ už­tvir­ti­na­mi spal­vo­tais siū­lais. To­kiu pat siū­lu ap­vy­nio­ja­mas ir juos­muo bei vy­nio­ja­ma kryž­ma per pe­čius. Lė­lės gal­vą be­lie­ka ap­gob­ti ska­re­le, o kad ją ga­lė­tu­me pa­ka­bin­ti, – už­ri­ša­me ke­lių spal­vų vir­ve­lę ant ran­kų.

Lė­lės pa­de­da už­mirš­ti ne­lai­mes

Kaip pa­sa­ko­jo Ja­na Šin­ka­ren­ko, lė­lėms ka­dai­se bu­vo pri­ski­ria­mos ma­gi­nės ga­lios: jos žmo­nių pa­sa­ko­ji­muo­se iš­li­ko kaip ga­lin­čios sau­go­ti nuo ne­lai­mės, bai­mių, pri­trauk­ti sėk­mę, svei­ka­tą.

Uk­rai­nie­čių siū­tų iš me­džia­gos lė­lių rū­bai puo­šia­mi ki­to­kiais raš­tais nei lie­tu­viš­kų lė­lių, daug rau­do­nos spal­vos. Be to, neįp­ras­tas ak­cen­tas – spal­vo­ti siū­lai, kry­žiuo­ja­mi ant vei­do, tar­si kry­žius, ku­ris reiš­kia ap­sau­gą nuo ne­lai­mių.

J. Šin­ka­ren­ko lė­les kur­ti iš­mo­ko iš mo­čiu­tės. O da­bar Ma­riu­po­ly­je, kur yra ne­ma­žai ne­tu­rin­čių dar­bo mo­te­rų, ėmė­si­ me­no te­ra­pi­jos, kvies­da­ma jas kar­tu kur­ti lė­ly­tes. Ši veik­la ra­mi­na, pa­de­da už­mirš­ti niū­rią kas­die­ny­bę, be to, lė­lėms ne­rei­kia su­dė­tin­gų, bran­gių me­džia­gų, ga­li­ma kur­ti iš to, ką ran­da­me na­muo­se.

Au­to­rės nuo­tr.

Ja­nos Šin­ka­ren­ko lė­lių iš li­no kū­ri­me no­riai da­ly­va­vo Jo­niš­kio Ma­to Slan­čiaus­ko pro­gim­na­zi­jos mo­ki­niai.

Mo­ky­mų da­ly­vės per 40 mi­nu­čių su­ri­šo tra­di­ci­nes skiau­ti­nes uk­rai­nie­tiš­kas lė­ly­tes.

Lėlė–varpelis, pa­gal se­nus uk­rai­nie­čių pa­pro­čius, ga­li pri­šauk­ti svei­ka­tą, lai­mę, ge­rą orą.

Siū­lų kry­žius ant lė­lės vei­do reiš­kia ap­sau­gą nuo ne­lai­mių, ne­ge­rų žmo­nių.

Mo­ky­muo­se jo­niš­kie­tės pa­si­ga­mi­no lėles–varpelius iš me­džia­gos skiau­čių.

Li­no siū­lų Li­ki­mo lė­ly­tė – ruo­ši­nys, o gre­ta – jau už­baig­ta su sta­čia kaip sty­ga ka­sa.

Tau­to­dai­li­nin­kė iš Uk­rai­nos Ja­na Šin­ka­ren­ko pa­sa­ko­jo, kad lė­lėms ka­dai­se bu­vo pri­ski­ria­mos ma­gi­nės ga­lios: jos žmo­nių pa­sa­ko­ji­muo­se iš­li­ko kaip ga­lin­čios sau­go­ti nuo ne­lai­mės, nuo bai­mių, pri­trauk­ti sėk­mę, svei­ka­tą.

Uk­rai­nie­tės lė­les puoš­da­vo ir pie­vo­se pri­skin­to­mis gė­lė­mis.

Šie­no ruo­ši­nys lė­lei.

Dienos populiariausi

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas