(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Gamink ir BALSUOK
Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi
Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Pirmas puslapis

Saulius Šaltenis: „Žmogus–Dievo kibirkštis, gimęs laisvei ir meilei!“

2017 m. gegužės 20 d.
Loreta RIPSKYTĖ

Ant­ra­die­nį ra­šy­to­jui, dra­ma­tur­gui, Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo ak­to sig­na­ta­rui Sau­liui ŠAL­TE­NIUI Jo­niš­ky­je įteik­ta Jo­no Avy­žiaus pre­mi­ja už tris per pa­sta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus iš­leis­tus ro­ma­nus: „De­mo­nų am­žius“, „Ba­sas ir lai­min­gas“, „Žy­dų ka­ra­lai­tės die­no­raš­tis“.

Ra­šy­to­jas in­ter­viu „Šiau­lių kraš­tui“ sa­kė, kad tik lai­kas pa­ro­do, ar kny­ga tu­ri ver­tę, nes daug len­ty­no­se kny­gų su au­tog­ra­fais, ku­rių au­to­riai gy­vi, bet jų kū­ri­niai jau mi­rę. Ra­šy­to­jas su ne­ri­mu kal­bė­jo apie kul­tū­rą, mū­sų bu­vi­mą Eu­ro­po­je, Lie­tu­vos iš­si­vaik­ščio­ji­mą, bet su vil­ti­mi, kad, priar­tė­jus prie pa­vo­jin­gos iš­ny­ki­mo ri­bos, ateis ir su­grį­ži­mo lai­kas.

loretar@skrastas.lt

Die­vo do­va­na – pa­si­rin­ki­mo lais­vė

– Ski­riant Jo­no Avy­žiaus li­te­ra­tū­ri­nę pre­mi­ją la­biau­siai iš tri­jų ("De­mo­nų am­žius“, „Žy­dų ka­ra­lai­tės die­no­raš­tis“, „Ba­sas ir lai­min­gas") iš­skir­ta Jū­sų kny­ga „De­mo­nų am­žius“, ku­ri tu­ri aki­vaiz­džių nuo­ro­dų į poe­tės Sa­lo­mė­jos Nė­ries gy­ve­ni­mą. Kuo Jums sa­va Sa­lo­mė­ja?

– Ra­šiau ne konk­re­čiai apie Sa­lo­mė­ją Nė­rį, ne do­ku­men­ti­nę jos gy­ve­ni­mo kny­gą, bet apie api­bend­rin­tą Poe­tės, Me­ni­nin­ko li­ki­mą oku­pa­ci­jos, prie­var­tos lai­kais. Apie šiur­pius da­ly­kus, ku­rie dė­jo­si ir Lat­vi­jo­je, Es­ti­jo­je, ir vi­so­je Ry­tų Eu­ro­po­je.

O S. Nė­ries tra­giš­kas li­ki­mas ra­šan­čia­m, fil­mus ku­rian­čiam, ži­no­ma, yra ge­ras įkvė­pi­mo šal­ti­nis.

– Poe­tei vis dar kli­juo­ja­ma iš­da­vi­kės eti­ke­tė, nors ji pa­puo­lė tarp po­li­ti­kos gir­nų. Ar mes esa­me dar taip gi­liai nu­ken­tė­ję, įskau­din­ti tos praei­ties, kad ne­ga­li­me rea­guo­ti ma­žiau tei­siamai į jos gy­ve­ni­mo pa­si­rin­ki­mus, ku­rie daž­nai ne­bu­vo lais­va­no­riš­ki?

– Kiek­vie­nas tu­ri­me di­džiu­lę Die­vo duo­tą do­va­ną – pa­si­rin­ki­mo lais­vę, net ta­da, kai, ro­dos, nė­ra jo­kio pa­si­rin­ki­mo.

Jei klau­sia­te apie S. Nė­rį, – nie­ko ki­to Die­vas neap­do­va­no­jo to­kiu pri­gim­ti­niu ta­len­tu, jo­kie to me­to vy­rai poe­tai jai ne­pri­ly­go. To­dėl jos klai­dos ir­gi yra stul­bi­nan­čios, kva­pą gniau­žian­čios.

Kas da­bar, pa­vyz­džiui, pri­si­me­na ko­kį A. Venc­lo­vą ir jo „me­di­nę“, J. Sta­li­ną šlo­vi­nan­čią poe­zi­ją? Ko­dėl vie­nin­te­lė S. Nė­ris ta­po to­kiu pa­to­giu sim­bo­liu – šiur­pios nuo­dė­mės sim­bo­liu, „iš­ga­ma“ ir pa­na­šiai? To­dėl, kad bu­vo ryš­kus, ne­pra­len­kia­mas ta­len­tas. Men­kys­tos ir šiais lai­kais ma­žiau įdo­mūs. Nors ji juk 1940 me­tais oku­pa­vus Lie­tu­vą neu­žė­mė jo­kių vals­ty­bi­nių po­stų, kaip vi­sas gra­žus bū­re­lis kul­tū­ri­nin­kų ko­la­bo­ran­tų, ku­rie dar iki oku­pa­ci­jos bu­vo daž­ni So­vie­tų pa­siun­ti­ny­bės sve­čiai, va­ži­nė­jo į So­vie­tų Są­jun­gą, bu­vo fi­nan­suo­ja­mi. S. Nė­ris ne­su­da­ri­nė­jo už­da­ro­mų laik­raš­čių, or­ga­ni­za­ci­jų, na­cio­na­li­zuo­ja­mų įmo­nių, areš­tuo­ti­nų liau­dies prie­šų, trem­čiai į Si­bi­rą at­rink­tų vy­rų, mo­te­rų, kū­di­kių, vai­kų ir se­ne­lių są­ra­šų...

Ne mar­sie­čiai už­da­ro bib­lio­te­kas

– Do­mi­tės lie­tu­vių ko­le­gų kū­ry­ba, šiuo­lai­ki­ne li­te­ra­tū­ra. Ar tei­sin­gas po­žiū­ris, kad mums rei­kia ra­šy­ti kaž­kaip uni­ver­sa­liai, kad bū­tu­me su­pras­ti, pri­pa­žin­ti Eu­ro­po­je?

– Kai mes ka­la­me vi­nį ir švil­pau­ja­me, mes švil­pau­ja­me, ne­gal­vo­da­mi apie Eu­ro­pą. Sau esa­me švil­pau­jan­tys. Ir, man ro­dos, gra­žiai švil­pau­da­mi Šiau­liuo­se ar Vil­niu­je, esa­me Eu­ro­po­je. Taip ir kū­ry­bo­je.

O kny­gų rek­la­ma, ver­ti­mai ir pa­na­šiai – tai jau ki­ti rei­ka­lai. Lai­kas pa­ro­do, ar kny­ga tu­ri ko­kią ver­tę. Ma­no na­muo­se pil­na kny­gų su au­to­rių au­tog­ra­fais: liūd­na, ra­šy­to­jai dar gy­vi, o jų kny­gos jau mi­ru­sios...

– Pa­kal­bė­ki­me apie kul­tū­rą. Bu­vo­te Kul­tū­ros mi­nist­ras, tur­būt do­mi­tės, kas vyks­ta da­bar­ti­nė­je kul­tū­ros po­li­ti­ko­je. Kaip ją ver­ti­na­te? Nors kul­tū­ra ir švie­ti­mas – be­ne es­mi­niai da­ly­kai, žmo­gaus au­gi­mo pa­grin­das, nuo­lat gir­di­me, kaip už­da­ro­mos kai­mų mo­kyk­los, nyks­ta bib­lio­te­kos ir ne­tgi už­duo­da­mas da­bar­ti­nės val­džios to­nas, kad tos bib­lio­te­kos, kur ma­žė­ja skai­ty­to­jų, ap­si­lan­ky­mų, ga­li bū­ti už­da­ry­tos. Ko­kią išei­tį ma­to­te to­kio­je si­tua­ci­jo­je: kaip nea­tim­ti iš kai­mo žmo­gaus pa­slau­gos, ku­ri dar yra, ir kar­tu neiš­leis­ti tiek daug pi­ni­gų, kai gy­ven­to­jų ma­žė­ja?

– Vi­sa­dos yra išei­tis, vi­sa­dos, kaip jau sa­kiau – žmo­gui, tau­tai yra duo­ta pa­si­rin­ki­mo do­va­na. Tai­gi ne mar­sie­čiai už­da­ri­nė­ja bib­lio­te­kas, ne mar­sie­čiai iš­si­va­ži­nė­ja... So­vie­tų lai­kais ma­ne liū­di­no vals­ty­bin­gu­mo pra­ra­di­mas, lie­tu­vių kal­bos trau­ki­ma­sis, dū­lė­ji­mas, ru­si­fi­ka­ci­ja. Da­bar liū­di­na ki­ti da­ly­kai.

Es­mi­niai po­ky­čiai žmo­gaus ar tau­tos gy­ve­ni­me įvyks­ta, kai priar­tė­jus prie pa­vo­jin­gos iš­ny­ki­mo ri­bos, iš­si­gąs­ta­me, ta­čiau iš­si­gan­dę pra­de­da­me ne plau­kus rau­tis, pa­ni­kuo­ti, bet blai­viai, be gai­les­čio sau gal­vo­ti, o su­gal­vo­ję ima­me drą­siai veik­ti.

Dar su­lauk­siu su­grį­ži­mo

– Pro­vin­ci­ja la­bai tuš­tė­ja, skam­ba apo­ka­lip­ti­nės ži­nios apie emig­ra­ci­ją-eva­kua­ci­ją, apie tai, kad mū­sų li­ko gal tik 2,5 mi­li­jo­no. Ar ma­to­te kaž­ko­kią švie­sią­ją emig­ra­ci­jos pu­sę? Gal vis­ dėlto reik­tų įtei­sin­ti dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę, kad bū­tų len­giau no­rin­tiems atei­ty su­grįž­ti?

– Vi­sur yra švie­sios ir tam­sios pu­sės. Ži­no­ma, per di­de­lė emig­ra­ci­ja – pa­vo­jin­gas nu­krau­ja­vi­mas. Bet aš ži­nau ir tai, kad dar su­lauk­siu lai­ko, kai pra­si­dės grį­ži­mas. Ži­nau, kad ne­rei­kės ir de­šim­ties ar ke­lio­li­kos me­tų, kai pa­jau­si­me su­grį­ži­mų į Lie­tu­vą ban­gą.

O kam truk­do ke­lios pi­lie­ty­bės? Bet koks iš­va­žia­vu­sių­jų ry­šys su Lie­tu­va – gy­vy­biš­kai svar­bus, nes tie ry­šiai juk neiš­ven­gia­mai silps­ta.Tar­kim, ko­kios nors gen­ties kons­ti­tu­ci­nių žy­nių ta­ry­ba le­dyn­me­čiu prii­ma la­bai rei­ka­lin­gą, svei­ko pro­to pa­dik­tuo­tą kons­ti­tu­ci­nį įsta­ty­mą vi­siems vil­kė­ti žvė­rių kai­liais. Bet le­dy­nai iš­tirps­ta, stai­giai pa­si­kei­čia kli­ma­tas, už­plūs­ta karš­čiai ir griež­ta, ka­dai­se tei­sin­ga kons­ti­tu­ci­nė nuo­sta­ta, tam­pa ab­sur­diš­ka. Bet, ne­va, nė­ra bū­dų, kaip ir kam jos pa­keis­ti.

Ne­bė­ra ir svei­ko pro­to.Ta­da, kaip pa­ste­bė­jau, mū­sų vals­ty­bės gy­ve­ni­me daž­nai es­mes pa­kei­čia pro­ce­dū­ros.

Pat­rio­tiz­mas – tai mei­lė

– Kiek ir ko­dėl svar­bus pa­trio­tiz­mas? Ką as­me­niš­kai Jums jis reiš­kia?

– Tai yra tie­siog pa­pras­ta mei­lė mo­te­riai, vai­kams, sa­vo ar­ti­mui, sa­vo kraš­tui, tai kaip kvė­pa­vi­mas gai­viu An­ta­kal­nio pu­šy­nų oru.

Juk sma­gu, kad gi­mei Lie­tu­vo­je, o ne kur nors Bang­la­de­še, Či­ka­gos sker­dyk­lų apy­lin­kė­se, Mal­vi­nų sa­lo­se ar, kaip ra­šė iro­niš­ka­sis poe­tas Vla­das Šim­kus, „prie­mies­čiuos nau­juos Vla­di­vos­to­ko“?..

– Gal mes ne­mo­ka­me ver­tin­ti lais­vės? Ir net ne­sa­me vi­du­je lais­vi? Ką pa­sa­ky­tu­mė­te žmo­gui, ku­ris tei­gia: „Ne už to­kią Lie­tu­vą ko­vo­jo­me“? Ypač tu­rint min­ty Jū­sų kaž­ka­da vie­na­me in­ter­viu pa­sa­ky­tus žo­džius: „Jei ne­bū­tų lais­vos Lie­tu­vos, ma­no gy­ve­ni­mas bū­tų pa­že­min­tas“.

– Ži­no­ma, lau­kiau So­vie­tų im­pe­ri­jos griu­vi­mo, ti­kė­jau, ži­no­jau, kad ji žlugs, kaip ir vi­sos im­pe­ri­jos. Ži­no­ma, gal mir­da­mas jaus­tum gi­lų kar­tė­lį, kad to ne­su­lau­kei.

Ka­dai­se, 1990 me­tais, iš­lei­džiant „Šiau­rės Atė­nų“ pir­mą nu­me­rį Ar­vy­das Juo­zai­tis pa­ra­šė ma­ni­fes­tą, kur aš įter­piau to­kius žo­džius: „Žmo­gus – Die­vo ki­birkš­tis, gi­męs lais­vei ir mei­lei“. Sku­bė­jau, ir neį­ra­šiau dar vie­no la­bai svar­baus žo­džio – kū­ry­bos.

– Kaip žiū­ri­te į ne­lie­tu­viš­kų rai­džių ra­šy­bą pa­var­dė­se ir do­ku­men­tuo­se? Ar iš­ties tai kaip nors pri­si­de­da prie kal­bos grio­vi­mo?

– Tas „ne­lie­tu­viš­kas“ rai­des juk drą­siai nau­do­jo lie­tu­vių li­te­ra­tū­ri­nės kal­bos pa­ma­tus dė­ję mū­sų raš­ti­jos švie­su­liai. Kal­ba yra gy­va – ji da­bar sun­kiau­siai „virš­ki­na“ in­ter­ne­ti­nio pa­sau­lio iš­šū­kius.

– 1994–1996 me­tais dir­bo­te „Lie­tu­vos Ai­do“ vy­riau­siuo­ju re­dak­to­ru­mi, su Ar­vy­du Juo­zai­čiu, Sau­liu­mi Sto­ma įstei­gė­te „Šiau­rės Atė­nus“. Ką ma­no­te apie da­bar­ti­nę Lie­tu­vos spau­dą ir ap­skri­tai ži­niask­lai­dą?

– Ne­žiū­riu te­le­vi­zi­jos, ne­tu­riu na­muo­se in­ter­ne­to, daž­niau skai­tau kny­gas nei laik­raš­čius. Kaip ir vi­sur Lie­tu­vo­je, ir ži­niask­lai­do­je, ma­tyt, vyks­ta per­mai­nos į ge­ra.

Tvar­ky­ki­me sa­vo, ne ki­tų gy­ve­ni­mus

– Vie­na­me in­ter­viu esa­te mi­nė­jęs, kad žmo­nės jums svar­bes­ni nei kny­gos. Ar tai reiš­kia, kad esa­te pa­si­ti­kin­tis žmo­nė­mis? Jie nie­ka­da ne­nu­vy­lė?..

– Žmo­nės – kaip įdo­mios kny­gos, man įdo­mu juos „skai­ty­ti“. Net koks vil­ko aki­mis į ta­ve žiū­rin­tis, tau blo­ga da­ran­tis yra įdo­mus, nes jis yra gy­vas, yra toks, taip „pa­ra­šy­tas“. Tik mo­kėk skai­ty­ti. O ką ga­li iš­skai­ty­ti iš pra­stų kny­ge­lių? Pras­ta kny­ga yra ta, kur, kaip ka­dai­se su S. Ge­da kal­bė­jo­me, ne­jau­čia­me stip­raus gy­vy­bės ge­luo­nio.

– Ko pa­lin­kė­tu­mė­te skai­ty­to­jams, ra­šy­to­jams ko­le­goms? Ko­kių tu­ri­te pla­nų?

– Dau­giau ti­kė­ji­mo, gi­laus dė­kin­gu­mo jaus­mo. Juk ga­lė­jo­me ir ne­gim­ti?.. Ar­ba – daug kar­tų ga­lė­jo­me mir­ti? Gy­ve­na­me pui­kio­je ša­ly­je ir mū­sų ga­li­my­bės ne­ri­bo­tos. Džiau­ki­mės to­mis auk­si­nė­mis lai­min­go­mis aki­mir­ko­mis, ku­rios mus iš­tin­ka, ir ra­miai tvar­ky­ki­me sa­vo bei ma­žiau ki­tų gy­ve­ni­mą.

Au­to­rės nuo­tr.

Ra­šy­to­jas, Ko­vo 11-osios ak­to sig­na­ta­ras Sau­lius Šal­te­nis sa­ko, kad gy­ve­na­me pui­kio­je ša­ly­je, te­rei­kia ra­miai tvar­ky­tis sa­vo pa­čių, o ne ki­tų, gy­ve­ni­mą.

Jo­no Avy­žiaus li­te­ra­tū­ri­nės pre­mi­jos lau­rea­tas Sau­lius Šal­te­nis sa­ko, sa­kė, kad tik lai­kas pa­ro­do, ar kny­ga tu­ri ver­tę, nes daug len­ty­no­se kny­gų su au­tog­ra­fais, ku­rių au­to­riai gy­vi, bet jų kū­ri­niai jau mi­rę.

Įtei­kiant Jo­no Avy­žiaus li­te­ra­tū­ri­nę pre­mi­ją ra­šy­to­jui Sau­liui Šal­te­niui už pui­kias kny­gas dė­ko­jo ir Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vi­ce­me­rė Vai­da Alek­na­vi­čie­nė.

Dienos populiariausi

Sezoną baigė pergale

2017 m. gegužės 20 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas