(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Ro­mual­da KUL­ŠY­TĖ, Pak­ruo­jo J. Paukš­te­lio vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė
Gamink ir Balsuok
Ro­mual­da KUL­ŠY­TĖ, Pak­ruo­jo J. Paukš­te­lio vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Politikų tribūna

R. Paksas. ES išliks, kol prisidengus demokratija, nebus išprievartauta jos laisvė

2017 m. kovo 25 d.
Mantas Butkus

Ro­lan­das PAK­SAS,

Eu­ro­pos Par­la­men­to frak­ci­jos „Lais­vės ir tie­sio­gi­nės de­mok­ra­ti­jos Eu­ro­pa“ vi­ce­pir­mi­nin­kas

Eu­ro­pos Są­jun­ga mi­ni sa­vo še­šias­de­šimt­me­tį. Bus nau­jų dek­la­ra­ci­jų, bus džiaugs­mo ir pa­si­di­džia­vi­mo tarp­tau­ti­nės ne­san­tai­kos ir įtam­pos fo­ne. Bus įvai­rių ver­ti­ni­mų, kiek Lie­tu­va pa­sie­kė ES ir kaip ES pa­dė­jo Lie­tu­vai.

Ži­no­ma, kaž­kas ne­pa­mirš ir re­fe­ren­du­mo dėl sto­ji­mo į ES su už vie­ną lie­tu­viš­ką cen­tą da­li­ja­mais skal­bi­mo mil­te­liais ir alu­mi bei lip­du­kais kiek­vie­nam bal­suo­jan­čia­jam.

Šia­me šven­ti­nia­me fo­ne ne­bus dis­ku­si­jų apie tai, kas vis la­biau ne­ra­mi­na dau­ge­lį žmo­nių: dėl vis la­biau neaiš­kių gy­ve­ni­mo per­spek­ty­vų, ne­dar­bo, di­dė­jan­čios ne­ly­gy­bės ir ga­li­my­bių trū­ku­mo, ypač jau­niems žmo­nėms.

Daž­niau EP skam­ba dis­ku­si­jos apie me­na­mus po­pu­lis­tus ir jų me­na­mai da­ro­mą ža­lą Eu­ro­pos Są­jun­gai. Nors at­ro­do, kad nuo­la­ti­nis kar­to­ji­mas, jog ES po­pu­lis­tai blo­gi, o vi­si ki­ti yra la­bai ge­ri, bend­ri­jai jau pa­da­rė meš­kos pa­slau­gą. Vi­suo­me­nė ne­be­ti­ki už­kei­ki­mais, bet rei­ka­lau­ja konk­re­čių spren­di­mų.

Apie ge­rus, blo­gus ir neiš­ven­gia­mus ES spren­di­mus, apie jos reikš­mę ir vie­tą mū­sų gy­ve­ni­me, vals­ty­bė­je ir pa­sau­ly­je – in­ter­viu su Eu­ro­pos Par­la­men­to na­riu, frak­ci­jos „Lais­vės ir tie­sio­gi­nės de­mok­ra­ti­jos Eu­ro­pa“ vi­ce­pir­mi­nin­ku, Pre­zi­den­tu Ro­lan­du Pak­su.

Žmo­nes vi­sa­da do­min­da­vo tam tik­ros ri­bos. Pa­vyz­džiui, ko­kio sto­rio li­ni­ja ski­ria mei­lę nuo nea­py­kan­tos? Kur pra­si­de­da ir bai­gia­si ri­ba tarp tie­sos ir me­lo? Ar są­ži­nė ir po­li­ti­ka ga­li de­rė­ti kar­tu?

Ko šian­dien, praė­jus še­šioms de­šim­tims me­tų nuo dek­la­ra­ci­jos dėl Eu­ro­pos Są­jun­gos su­kū­ri­mo, to­je bend­ri­jo­je yra dau­giau – mei­lės ar nea­py­kan­tos? Ar Eu­ro­pos po­li­ti­kai yra pa­kan­ka­mai są­ži­nin­gi su sa­vo vals­ty­bių pi­lie­čiais, kal­bė­da­mi apie bend­rus in­te­re­sus, bet veiks­mais iliust­ruo­da­mi ge­ro­kai sa­va­nau­diš­kes­nius da­ly­kus?

Še­ši Eu­ro­pos Są­jun­gos de­šimt­me­čiai yra la­bai ge­ra pro­ga blai­viai įver­tin­ti ne tik jos pa­sta­rų­jų me­tų po­li­ti­kų veik­lą. Iš­kart pa­sa­ky­siu, ji, ma­no nuo­mo­ne, yra pa­kan­ka­mai pra­sta, bet tas še­šias­de­šimt­me­tis su­tei­kia pro­gą iš nau­jo pa­žvelg­ti į jos es­mi­nę idė­ją, tiks­lą, dėl ku­rio ta ES bu­vo kur­ta.

Pir­miau­siai ji kur­ta dėl eko­no­mi­nių in­te­re­sų. Vė­liau pri­si­dė­jo ir po­li­ti­niai. Ta­čiau pir­mai­siais me­tais ir de­šimt­me­čiais ji bu­vo ku­ria­ma bū­tent vals­ty­bių ir tau­tų pa­grin­du, jų su­ta­ri­mo ir sa­vi­tar­pio su­si­ta­ri­mo bei su­pra­ti­mo dva­sia. Per ke­lio­li­ka pa­sta­rų­jų me­tų ta dva­sia bend­ri­jo­je yra pra­ras­ta.

Kū­ry­bą pa­kei­tė sa­vo­tiš­kas nu­si­sto­vė­ju­sių ir lai­ko pa­tik­rin­tų prin­ci­pų pa­kei­ti­mas ki­tais. At­si­ra­do per­ne­lyg daug neį­sik­lau­sy­mo į vi­suo­me­nės po­rei­kius ir lū­kes­čius. Eu­ro­pos Są­jun­ga, tu­rė­ju­si bū­ti ge­ra mo­ti­na, pa­leng­va ima tap­ti pik­to­ka pa­mo­te.

Ne­rei­kia ma­ny­ti, kad tų da­ly­kų ne­pas­te­bi vi­suo­me­nė. Tai ma­ty­da­ma ji ati­tin­ka­mai rea­guo­ja per vie­nus ar ki­tus rin­ki­mus. Ži­no­ma, ati­tin­ka­mai rea­guo­ja ir tie, ku­rie tu­ri val­džią Eu­ro­po­je bei sie­kia ją iš­lai­ky­ti.

Šian­dien ES iš­gy­ve­na rim­tą konf­lik­tą dėl val­džios. Net ne tarp at­ski­rų po­li­ti­nių par­ti­jų ir po­li­ti­kų. Tarp vi­suo­me­nės ir po­li­ti­kų. Net tarp skir­tin­gai jos da­bar­tį ir atei­tį ma­tan­čių po­li­ti­kų. Di­džiau­sia ES kri­zės prie­žas­tis yra ne ko­kios nors išo­ri­nės jė­gos, bet pir­miau­siai pa­da­ri­niai, ku­riuos su­kū­rė ne­to­lia­re­giš­ka ir sa­va­nau­diš­ka po­li­ti­ka. So­cia­li­nė at­skir­tis, bend­ri­jos na­rių pra­gy­ve­ni­mo skir­tu­mai, pa­si­rink­ti­nai tai­ko­mos tai­syk­lės, ne­to­lia­re­giš­ka imig­ra­ci­jos po­li­ti­ka ir dau­ge­lis ki­tų prie­žas­čių, dėl ku­rių tu­ri­me to­kią si­tua­ci­ją.

Si­tua­ci­ją, ku­rią anks­čiau esa­te įvar­di­jęs taip: Eu­ro­pos žmo­nės ne­be­no­ri gy­ven­ti po se­no­vei, o jos po­li­ti­kai po se­no­vei val­dy­ti ne­be­ga­li? Ta­čiau ko­dėl po­li­ti­kai Eu­ro­po­je prieš še­šis de­šimt­me­čius su­ge­bė­jo su­sės­ti ir su­si­tar­ti dėl bend­ro dar­bo, su­kur­ti Eu­ro­pos Są­jun­gą, o da­bar­ti­niai net jos iš­lai­ky­ti ne­ga­li?

Žiū­rint, ko­kią ES iš­lai­ky­ti? Jei­gu to­kią, ku­ri yra da­bar, tai tik­rai ne­ver­ta. Ją bū­ti­na re­for­muo­ti. Tik ne fe­de­ra­ci­jos link­me. Tai bū­tų tie­siau­sias ke­lias į ES, kaip bend­ri­jos, pra­žū­tį. Rei­kia siek­ti lais­vos nuo di­džių­jų vals­ty­bių dik­ta­to, sa­va­ran­kiš­kos ne­prik­lau­so­mų tau­tų Eu­ro­pos bend­ri­jos, stip­ri­nant da­ly­kus, ku­rie jun­gia vals­ty­bes, ir pa­lie­kant tarp­vals­ty­bi­niams san­ty­kiams tuos da­ly­kus, ku­rie ski­ria. Bū­ki­me tik­ri: ša­lys dėl jų tar­pu­sa­vy­je pa­čios su­si­tars.

Ne­se­niai Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas J. C. Jun­ke­ris pri­sta­tė pen­kias ga­li­mas ES re­for­mos kryp­tis. Ten yra ir „dvie­jų grei­čių“ Eu­ro­pa, ir ryš­kus fe­de­ra­liz­mo stip­rė­ji­mas ir va­rian­tas nie­ko ne­keis­ti. Ku­riai iš tų kryp­čių pri­tar­tu­mė­te Jūs?

Nė vie­nai. Tai, kas pa­siū­ly­ta, kol kas la­biau pa­na­šu į dar vie­ną pro­jek­tą ar di­rek­ty­vą, ku­rie da­ro­mi ar­ba ES lė­šoms įsi­sa­vin­ti, ar­ba pa­reng­ti dar vie­nai re­zo­liu­ci­jai, ku­rios ne­bus lai­ko­ma­si ir ji ne­bus įgy­ven­din­ta.

Ne­ži­nau, gal iš tų pen­kių pa­siū­ly­mų tu­rė­tų gim­ti šeš­tas, o gal po dis­ku­si­jų dar at­si­ras­ti ir sep­tin­tas ar aš­tun­tas, ta­čiau aki­vaiz­du, kad pa­ma­ti­nė ES iš­sau­go­ji­mo ak­sio­ma tu­ri bū­ti orien­tuo­ta į bend­ri­jos vals­ty­bių sa­va­ran­kiš­ku­mą, bend­ra­dar­bia­vi­mą par­tne­rys­tės pa­grin­dais, su­ta­ri­mą, o ne dik­ta­tą ar kal­ti­ni­mus.

Už­si­mi­nė­te apie ES lė­šų „įsi­sa­vi­ni­mą“. Ne­pai­sant pa­sta­rų­jų me­tų ydin­gos po­li­ti­kos, Lie­tu­va per tuos be­veik 18 na­rys­tės ES me­tų ga­vo pa­kan­ka­mai daug lė­šų. Šiuo at­ve­ju na­rys­tės nau­da tur­būt yra nea­be­jo­ti­na?

O kur jūs ma­tė­te, kad aš bū­čiau pa­sa­kęs, kad na­rys­tė yra blo­gai ir Lie­tu­vai rei­kia iš­sto­ti iš ES? Taip, ES Lie­tu­vo­je ga­li­me ver­tin­ti kaip są­jun­gą, ku­ri ne tik da­vė, bet ir atė­mė. Sa­vo pri­gim­ti­mi da­vė daug de­mok­ra­ti­nių inst­ru­men­tų. Ki­tas klau­si­mas: ar vi­sais tin­ka­mai su­ge­bė­jo­me pa­si­nau­do­ti?

Atė­mė kai ku­riuos da­ly­kus: ar tin­ka­mai su­ge­bė­jo­me ir no­rė­jo­me ko­vo­ti, kad juos iš­lai­ky­tu­me?

Ver­ti­nant ES ir Lie­tu­vos na­rys­tę šio­je bend­ri­jo­je, rei­kia ma­ty­ti dau­ge­lį as­pek­tų. Vie­nas iš jų yra tai, kad sto­da­ma į ES, Lie­tu­va tu­rė­jo įvyk­dy­ti kai ku­riuos įsi­pa­rei­go­ji­mus, ku­rie mū­sų vals­ty­bei ne­bu­vo nau­din­gi.

Gal dau­ge­lis jau pa­mir­šo, kad Lie­tu­va tu­rė­jo už­da­ry­ti sa­vo ato­mi­nę elekt­ri­nę. Ki­ta są­ly­ga bu­vo at­si­sa­ky­ti sa­vo vals­ty­bi­nio ban­ko.

Pra­ras­da­ma šiuos da­ly­kus, Lie­tu­va pra­ra­do tam tik­ras lė­šas, ku­rias ga­lė­jo už­dirb­ti dar de­šimt­me­čius.

Ma­nau, kad daug Lie­tu­va pra­ra­do ir at­si­sa­kiu­si li­to bei pa­kan­ka­mai ne­pa­lan­kiu lai­ku ta­pu­si eu­ro zo­nos na­re.

Ta­pu­si ES na­re, Lie­tu­va ga­vo priei­gą ir prie ES fon­dų. Skai­čiuo­ja­ma, kad per 2007-2013 me­tų fi­nan­sa­vi­mo lai­ko­tar­pį ša­lį pa­sie­kė ma­žiau­siai 6 mi­li­jar­dai eu­rų pa­ra­mos. Kai ku­rie eko­no­mis­tai sa­ko, kad kas­met Lie­tu­va gau­na maž­daug po mi­li­jar­dą eu­rų lė­šų iš ES.

Kam iš prin­ci­po ski­ria­mas ES fi­nan­sa­vi­mas? Jis ski­ria­mas bend­ri­jos ša­lims, sie­kiant su­ma­žin­ti jų eko­no­mi­nio iš­si­vys­ty­mo skir­tu­mus. Ta­čiau ne­pai­sant šio aiš­kiai dek­la­ruo­to ir leng­vai pa­ma­tuo­ja­mo tiks­lo, eko­no­mi­niai skir­tu­mai tarp Lie­tu­vos ir tur­tin­ges­nių ES vals­ty­bių po dvy­li­kos me­tų ne tik ne­ma­žė­ja, bet kai ku­riais at­ve­jais ne­tgi di­dė­ja. Nei pen­si­jos, nei at­ly­gi­ni­mai ne­su­si­ly­gi­no. Iš­mo­kos žem­dir­biams kaip bu­vo ne­vie­no­dos, taip ir li­ko. Gal tik mais­to pro­duk­tų kai­nos su­pa­na­šė­jo.

Su­ti­ki­te, daug lė­šų pa­nau­do­ta ne vi­sai tin­ka­mai. Priep­lau­kos, prie ku­rių lai­vai neatp­lau­kia, as­fal­tuo­tas ke­lias, kur vie­na ki­ta ma­ši­na pra­va­žiuo­ja. Ir žem­dir­bys žem­dir­biui ne­ly­gu, o pa­ra­mos liū­to da­lį gau­na stam­bie­ji ūki­nin­kai.

Ži­no­ma, kad iš ES gau­tas lė­šas ga­lė­jo­me ge­ro­kai ra­cio­na­liau pa­nau­do­ti. Dau­giau in­ves­tuo­ti į pri­dė­ti­nę ver­tę ku­rian­čius ob­jek­tus, o ne į tuos, ku­rių iš­lai­ky­mui da­bar dar pa­pil­do­mų lė­šų rei­kia. Ta­čiau nie­kas ne­kal­ba, kad bu­vo­me pa­sta­ty­ti į tam tik­ras są­ly­gas dėl tų lė­šų pa­nau­do­ji­mo. Pa­vyz­džiui, ES pa­ra­mos lė­šo­mis bu­vo kom­pen­suo­ja­ma tik nau­ja žem­dir­bių įsi­gy­ja­ma tech­ni­ka.

Bet tai – de­ta­lės. Kol kas nie­kas neišd­rįs­ta kal­bė­ti apie es­mę. O ji to­kia: pa­ra­ma, kad ir ko­kia ji bū­tų, iš­krei­pia rin­ką ir kon­ku­ren­ci­ją. Pa­ra­mos lė­šų ga­vi­mas kar­tais tam­pa vers­lo tiks­lu, ma­ži­na mo­ty­va­ci­ją už­si­dirb­ti. Be to, pro­jek­tų įgy­ven­di­ni­mo truk­mė ir at­ran­kos kri­te­ri­jai už­si­tę­sia per­ne­lyg il­gai, per tą lai­ką kei­čia­si pa­čios rin­kos po­rei­kiai.

Ver­tin­da­mi ES fi­nan­si­nę pa­ra­mą, tu­ri­me ne­pa­mirš­ti, kad „dy­ki“ pi­ni­gai iš­le­pi­na žmo­nes, ne­bes­ka­ti­na dirb­ti. Kai pi­ni­gai mo­ka­mi už tai, kad vie­ni žmo­nės že­mės ne­dirb­tų, va­di­na­si, ki­ti tu­ri iš to nau­dos. Jei­gu tu da­ly­kų ne­ma­tė Lie­tu­vos val­džia ir ne­su­ge­bė­jo tam pa­si­prie­šin­ti, yra blo­gai. Gal pa­sa­ky­siu tai, kas tie­siog ga­li šo­ki­ruo­ti: vals­ty­bės kū­ri­mą pa­sta­rai­siais me­tais pa­kei­tė sie­kis pa­si­nau­do­ti ES pi­ni­gais kaip biu­dže­to su­ba­lan­sa­vi­mo prie­mo­ne, ku­rią val­džio­je bu­vę ir esan­tys klai­din­gai su­pran­ta kaip vals­ty­bės kū­ri­mą.

Bet Eu­ro­pos Są­jun­ga iš prin­ci­po yra ge­rai?

Taip. Bend­ri­ja kaip at­sva­ra di­džiau­sioms pa­sau­lio vals­ty­bėms. Lais­vas pre­kių, ka­pi­ta­lo ir as­me­nų ju­dė­ji­mas bei vie­nin­ga rin­ka – tai yra es­mi­niai jos pri­va­lu­mai. Bė­da, kad ne­ge­ba­me jais pa­si­nau­do­ti.

Ta bend­ri­ja, ku­ri yra šian­dien, yra blo­ga Eu­ro­pos pi­lie­čiams. Ne­rei­kia bi­jo­ti to pri­pa­žin­ti. Bet rei­kia drą­sos priim­ti spren­di­mus ją iš es­mės keis­ti. Ir ne­bi­jo­ti, kad tos bend­ri­jos vie­šas įver­ti­ni­mas, kaip ne­ge­ban­čios su­si­do­ro­ti su iš­šū­kiais, bus pa­ran­kus JAV, Ru­si­jai, Tur­ki­jai, Ki­ni­jai ar In­di­jai. Kaip tos bend­ri­jos silp­nu­mo pa­ro­dy­mas.

Eu­ro­pos Są­jun­gos po­li­ti­kai bus stip­rūs tik vie­nu at­ve­ju: jei­gu jie su­ge­bės pri­pa­žin­ti pa­sta­rai­siais me­tais pa­da­ry­tas klai­das, at­si­pra­šy­ti už jas Eu­ro­pos žmo­nių ir priim­ti spren­di­mus, ku­rie iš es­mės iš­tai­sy­tų tų klai­dų pa­da­ri­nius.

Jei stip­ry­bės keis­tis, ap­čiuop­ti sa­vy­je stu­bu­rą at­ras Eu­ro­pos Są­jun­gos po­li­ti­kai, stip­ri bus ir Eu­ro­pos Są­jun­ga. Jei vėl bus svai­čio­ja­ma apie da­ly­kus, ku­rie Eu­ro­pą at­ve­dė bū­tent į šią si­tua­ci­ją, ge­ro nė­ra ko lauk­ti.

Tu­ri­te ome­ny­je – ka­ras?

Bai­kit, koks ka­ras. Šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je yra ga­ly­bė ki­to­kių bū­dų ir prie­mo­nių už­val­dy­ti vals­ty­bes. Taip, ka­ri­nis konf­lik­tas ga­li bū­ti vie­na iš su­de­da­mų­jų šio tiks­lo da­lių.

Lie­tu­vo­je ir taip jau ka­riau­ja­ma tar­pu­sa­vy­je. Dėl įta­kos po­li­ti­ko­je, dėl ge­res­nio že­mės skly­po, dėl pa­rei­gų ir įta­kos mi­nis­te­ri­jo­je ar sa­vi­val­dy­bė­je. Bė­da, jei­gu dau­ge­lis dar ne­sup­ra­to, kad ta ko­va ga­li pra­žu­dy­ti vals­ty­bę.

To­kia pat bė­da, jei­gu ES po­li­ti­kai dar ne­sup­ra­to, kad bend­ri­ją pra­žu­dys ne išo­ri­nių jė­gų įsi­ki­ši­mas, bet vi­di­niai da­ly­kai, ne­ge­bė­ji­mas bend­ri­jos po­li­ti­ką for­muo­ti pa­gal vi­suo­me­nės lū­kes­čius. Tad ir klau­si­mas šian­dien tu­rė­tų bū­ti for­mu­luo­ja­mas šiek tiek ki­taip: ne ko­kios ES mes no­ri­me, bet ko­kią ku­ria­me?

Ar ku­ria­me bend­ri­ją Eu­ro­pos žmo­nėms, ar da­ri­nį jos val­di­nin­kams? O gal ES ku­ria­me lais­vos rin­kos ir vie­na­ly­čių san­tuo­kų gar­bin­to­jams?

Pri­va­lo­me kur­ti ki­to­kią Eu­ro­pos Są­jun­gą. Ly­giai tei­sin­gą kiek­vie­nam jos pi­lie­čiui ir so­cia­liai prieš ją at­sa­kin­gą. Su­teik­ti jiems to­kias pri­vi­le­gi­jas ir ga­li­my­bes, kad ES bū­tų ne naš­ta, bet pa­si­di­džia­vi­mas. Kad kiek­vie­na vals­ty­bė, di­džiuo­da­ma­si sa­vo kul­tū­ra, is­to­ri­ja ir tra­di­ci­jo­mis, ga­lė­tų di­džiuo­tis Eu­ro­pa, ku­riai tie da­ly­kai svar­būs ir es­mi­niai. Ant ku­rių lai­ko­si šis že­my­nas ir dvi­de­šimt sep­ty­nios jo ša­lys. Jų są­jun­ga iš­liks, jei­gu ta lais­vė, pri­si­den­gus de­mok­ra­ti­jos var­du, ne­bus iš­prie­var­tau­ta.

Pa­reng­ta bend­ra­dar­biau­jant su Eu­ro­pos Par­la­men­to frak­ci­ja „Lais­vės ir tie­sio­gi­nės de­mok­ra­ti­jos Eu­ro­pa“

Užs. Nr. 346734

Dienos populiariausi

Latvijos orkestras paliko šaltą Katedrą (1)

2017 m. balandžio 21 d.
lankomiausias

Vi­ce­me­ras išrinktas: ką dirbs – neaišku (2)

2017 m. balandžio 21 d.
daugiausiai komentuotas