(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Al­do­na BART­KIE­NĖ
Gamink ir Balsuok
Al­do­na BART­KIE­NĖ
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Kelmės rajone

Apie žydų tautą – per tradicijas ir istoriją

2017 m. balandžio 15 d.
Dalia KARPAVIČIENĖ

Kel­mės ra­jo­no Suau­gu­sių­jų mo­ky­mo cent­ro Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to Kraš­to­ty­ros ir tu­riz­mo fa­kul­te­to lek­to­rius bu­vęs pe­da­go­gas, il­ga­me­tis Šau­kė­nų Vla­do Pūt­vio-Put­vins­kio gim­na­zi­jos di­rek­to­rius Al­gi­man­tas Ar­ma­lis šio uni­ver­si­te­to stu­den­tams skai­tė pa­skai­tą apie žy­dus Kel­mė­je ir pa­sau­ly­je, jų se­ną­sias tra­di­ci­jas.

daliak@skrastas.lt

Nuo Ab­rao­mo lai­kų

Al­gi­man­tas Ar­ma­lis, tei­ra­vo­si, ką Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to stu­den­tai ži­nan­tys apie žy­dus.

Pir­miau­sia pa­mi­nė­ti Už­ga­vė­nių žy­dai. Ne pa­slap­tis ir anek­do­tai apie Još­kę ir Sa­rą.

Tra­di­ciš­kai žy­dų pro­tė­viu lai­ko­mas Ab­rao­mas, ku­ris gal­būt gy­ve­no 1990 me­tais prieš mū­sų erą ir ga­lė­jo bū­ti vie­nos Va­ka­rų se­mi­tų kla­jok­lių gen­ties, gy­ve­nu­sios kaž­kur Vi­dur­že­mio jū­ros ir Me­so­po­ta­mi­jos, va­do­vas. Ta­čiau is­to­riš­kai jo eg­zis­ta­vi­mas nė­ra pa­tvir­tin­tas.

Žy­dų pro­tė­viai sie­ja­mi su Egip­te mi­ni­mo­mis se­mi­tų gen­ti­mis, ku­rios Ni­lo slė­ny­je gy­ve­no ant­ra­me tūks­tant­me­ty­je prieš mū­sų erą. Su jais su­si­jęs ir se­niau­sias žy­dų sa­vi­var­dis – heb­ra­jai.

Apie dvy­lik­tą am­žių prieš mū­sų erą, ve­da­mi Mo­zės, žy­dai pa­bė­go iš Egip­to ne­lais­vės, už­ka­ria­vo pa­ža­dė­tą­ją že­mę ir įkū­rė sa­vo vals­ty­bę – Iz­rae­lį.

13 mi­li­jo­nų – 0,2 pro­cen­to pa­sau­lio gy­ven­to­jų

A. Ar­ma­lis pa­sa­ko­jo, kad žy­dai tu­ri sa­vo fi­lo­so­fi­ją, ku­ri va­di­na­si Ha­la­cha. Jo­je pa­ra­šy­ta, kad žy­das yra tas, ku­ris gi­mė žy­dų šei­mo­je ar­ba tas, ku­rio mo­ti­na žy­dė. Taip nu­ma­ty­ta ir Iz­rae­lio įsta­ty­muo­se. Ta­čiau sa­ve žy­dais daž­nai lai­ko ir gi­mę miš­rio­se šei­mo­se, tu­rė­ję žy­dus se­ne­lius ar­ba priė­mę ju­daiz­mo ti­kė­ji­mą.

Žy­dų pa­sau­ly­je pri­skai­čiuo­ja apie 13 mi­li­jo­nų, tai su­da­ro tik apie 0,2 vi­sų pla­ne­tos gy­ven­to­jų. Bet jų in­dė­lis į pa­sau­lio is­to­ri­ją – la­bai sva­rus. Dau­giau­sia žy­dų – 5,6 mi­li­jo­no – gy­ve­na Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se, 5,3 mi­li­jo­no – Iz­rae­ly­je.

Žy­dų tau­ty­bės – Al­ber­tas Einš­tei­nas, Ar­tu­ras Ru­binš­tei­nas, Zig­mun­das Froi­das, Džor­džas Gerš­vi­nas, Vu­dis Ale­nas, Kal­vi­nas Klei­nas, Be­ne­dik­tas Spi­no­za ir daug ki­tų.

Lie­tu­vo­je ži­no­mi ir ger­bia­mi bro­liai Ema­nue­lis ir Mar­kas Zin­ge­riai, Leo­ni­das Dons­kis, Ben­ja­mi­nas Gor­buls­kis, Ic­cho­kas Me­ras, Gri­go­ri­jus Ka­no­vi­čius, Ra­fai­las Kar­pis ir t. t.

De­šimt Die­vo ir sep­ty­ni No­jaus įsa­ky­mai

Žy­dus vie­ni­ja pir­miau­sia jų re­li­gi­ja, jie yra bend­ruo­me­ni­nė tau­ta. Pa­gal ju­daiz­mą, Die­vas yra vie­nas ir vi­sa­ga­lis, vir­šes­nis už lai­ką, bu­vo ir bus vi­sa­da, Die­vas su­kū­rė pa­sau­lį. To­ra – pa­grin­di­nis žy­dų ti­kė­ji­mo do­ku­men­tas, su­si­de­dan­ti iš pen­kių kny­gų.

Žy­dai, kaip ir ka­ta­li­kai, lai­ko­si De­šim­ties Die­vo įsa­ky­mų, ku­rie bu­vo per­duo­ti Mo­zei ant Si­na­jaus kal­no. Žy­dai dar ti­ki sep­ty­niais No­jaus įsa­ky­mais, ku­rie ga­lio­ja ir ne žy­dams. Pir­ma­sis No­jaus įsa­ky­mas – įsteig­ti teis­mus ir lai­ky­tis tei­si­nės sis­te­mos, dar pri­va­lu ne­pikt­žo­džiau­ti prieš Die­vą, ne­si­mels­ti sta­bams, neišt­vir­kau­ti, ne­žu­dy­ti, ne­vog­ti, ne­val­gy­ti mė­sos, iš­pjau­tos gy­vu­liui dar gy­vam esant.

Re­li­gin­gi žy­dai mel­džia­si tris kar­tus per die­ną ar­ba si­na­go­go­je, ar­ba na­muo­se. Šeš­ta­die­nį – Ša­bo die­ną – ne­ga­li­ma ke­liau­ti, ra­šy­ti, bet ga­li­ma skai­ty­ti ir mels­tis.

Vie­na tau­ta – trys kal­bos

Pa­sak A. Ar­ma­lio, ne­di­de­lė žy­dų tau­ta kal­ba tri­mis kal­bo­mis.

Pag­rin­di­nė – se­no­ji žy­dų kal­ba – heb­ra­jų. Ku­rį lai­ką ši kal­ba bu­vo nau­do­ja­ma tik per pa­mal­das, li­te­ra­tū­ro­je, bend­rau­jant skir­tin­go ti­kė­ji­mo žy­dams.

Iz­rae­lio vals­ty­bė heb­ra­jų kal­bą su­nor­mi­no, pa­va­di­no ją iv­rit, pa­skel­bė vals­ty­bi­ne kal­ba.

Daug žy­dų se­nais lai­kais iš Ro­mos im­pe­ri­jos at­si­kė­lė į Eu­ro­pą, la­bai daug ap­si­gy­ve­no Vo­kie­ti­jo­je. Pas­ta­rie­ji žy­dai, va­di­na­mi aš­ke­na­ziais, su­kū­rė ji­diš kal­bą. Bet vis vie­na ra­šė heb­ra­jų raš­tu. Prieš Ant­rą­jį Pa­sau­li­nį ka­rą ji­diš kal­ba kal­bė­jo apie 12 mi­li­jo­nų žy­dų.

Se­no­sios tra­di­ci­jos

Žy­dai lai­ko­si kaš­ru­to (ko­še­riš­ku­mo) – tin­ka­mo mais­to įsta­ty­mų, o rink­da­mie­si in­dus ir mais­tą, va­do­vau­ja­si ha­la­chi­niais nu­ro­dy­mais.

Kaš­ru­to tai­syk­lės nu­sta­to ne tik pa­ties žy­do mi­ty­bą, bet ir jo so­cia­li­nį el­ge­sį. Žy­das ne­ga­lin­tis val­gy­ti ne žy­do na­muo­se. Bet pas žy­dą į sve­čius atė­jęs lie­tu­vis ga­li bū­ti ir pa­val­gy­din­tas, ir pa­vai­šin­tas. „Ko­dėl taip rei­kia da­ry­ti, Ha­la­cha neaiš­ki­na“, – sa­kė A. Ar­ma­lis.

Mė­są žy­dai per­kan­tys tik iš mė­si­nin­ko žy­do, ku­ris šva­riai ją pa­ruo­šia. Be­veik vi­so­se par­duo­tu­vė­se ir šių die­nų Iz­rae­ly­je pre­kiau­ja­ma tik ko­še­ri­ne mė­sa.

Pa­gal kaš­ru­tą drau­džia­ma mai­šy­ti mė­sos ir pie­no pro­duk­tus. Žu­vis, vai­sius ir dar­žo­ves ga­li­ma de­rin­ti ir su mė­sa, ir su pie­nu. Drau­džia­ma val­gy­ti plėš­rių paukš­čių mė­są ir jų kiau­ši­nius, žu­vį be žvy­nų, pe­le­kų ir žiau­nų (ša­mas, un­gu­rys, erš­ke­tas), rep­ti­li­jas, vabz­džius. Mais­to pro­duk­tus ga­li­ma val­gy­ti tik ta­da, kuo­met jie tin­ka­mai pa­ruoš­ti: gy­vū­nai pa­pjau­ti grei­tai, ne­su­tei­kiant jiems kan­čių, ne­pa­žei­džiant jo­kių or­ga­nų. Žu­vį ga­li iš­da­ri­nė­ti bet ku­ri šei­mi­nin­kė, ta­čiau rei­kia, kad žu­vy­je ne­lik­tų krau­jo.

Kaš­ru­to įsta­ty­mai lie­čia ne tik mi­ty­bą. Kaš­ru­tas, pa­vyz­džiui, drau­džia mai­šy­ti vil­no­nius siū­lus su li­ni­niais, taip pat ir vil­no­nius dra­bu­žius su li­ni­niais.

Ap­ran­go­je svar­biau­sias – kuk­lu­mas

Žy­dų ap­ran­go­je svar­biau­sias – kuk­lu­mas. Žy­dų dra­bu­žiai bū­da­vo už­da­ri, tam­sių spal­vų. Mo­te­rys dra­bu­žius ri­zi­kuo­da­mos siu­vi­nė­da­vo, puoš­da­vo nė­ri­niais, ju­ve­ly­ri­niais pa­puo­ša­lais. Iš­te­kė­ju­sioms mo­te­rims pri­va­lo­ma deng­ti gal­vas. Plau­kai – mo­te­riš­ko pa­trauk­lu­mo da­lis. „Šiuo­lai­ki­nės mo­te­rys iš­gud­rė­jo – ne­šio­ja pe­ru­kus, pa­sle­pian­čius nuo­sa­vus plau­kus“, – sa­kė Al­gi­man­tas Ar­ma­lis.

Vy­ras žy­das vi­suo­met ne­šio­ja jar­mul­ką – ne­di­de­lę be­re­tę, ją nu­sii­ma tik ei­da­mas mie­go­ti. Jei žy­das su­ma­no už­si­dė­ti skry­bė­lę, de­da ant jar­mul­kos.

Lai­do­tu­vės – bend­ruo­me­nės rū­pes­tis

Žy­dų lai­do­tu­vė­mis rū­pi­na­si ne šei­ma ir vals­ty­bė, kaip įpras­ta lie­tu­viams, bet bend­ruo­me­nė.

Mi­rus žy­dui, iš­ren­ka­mi trys bend­ruo­me­nė­je la­biau­siai ger­bia­mi, ge­riau­siai žy­dų įsta­ty­mus ži­nan­tys žmo­nės. Da­ly­vau­ti lai­do­tu­vė­se žy­dui – di­džiu­lė gar­bė.

Lai­do­tu­ves sten­gia­ma­si su­reng­ti mir­ties die­ną. Išim­tis – šeš­ta­die­nis, Ša­bas.

Ne­ga­li­ma per lai­do­tu­ves vie­šai ro­dy­ti siel­var­to. Mi­ru­sy­sis pa­ger­bia­mas ne prie ka­po, o spe­cia­lia­me na­me­ly­je prie įė­ji­mo į ka­pi­nes. „Žy­dai ne­puo­šia mir­ties, ne­ne­ša nei vai­ni­kų, nei gė­lių, pa­de­da ak­me­nu­ką. Mi­ręs žmo­gus lai­do­ja­mas įka­pė­se, pa­pras­ta­me kars­te, daž­nai – ir be kars­to“, – sa­kė A. Ar­ma­lis.

Vai­kai vi­suo­met ge­ri

Ypa­tin­gai žy­dai auk­lė­ja sa­vo vai­kus.

Mo­ti­na nie­kuo­met ne­pa­sa­kys vai­kui, kad jis ne­ge­ras. Ji tik nu­si­ste­bės: „Kaip toks ge­ras ber­niu­kas, kaip tu, ga­lė­jo iš­krės­ti to­kią kvai­lys­tę!“

Žy­dų vai­kams su­tei­kia­ma iš­min­tin­ga lais­vė. Vai­kas yra lais­vas, bet pri­va­lo griež­tai lai­ky­tis tam tik­rų rei­ka­la­vi­mų. Su­dau­žy­ti ma­mos kve­pa­lų bu­te­liu­ką ga­li­ma, bet kve­pa­lus iš­pil­ti ant se­ne­lės gal­vos – jau ne.

Vai­kai gi­ria­mi kiek­vie­na pro­ga. Žy­dai auk­lė­ja vai­kus sa­vo pa­vyz­džiu. Šei­mos – dar­nios ir gra­žios, nors ir ten pa­si­tai­ko sky­ry­bų. Bet sky­ry­bų at­ve­ju už­ten­ka pa­ra­šy­ti raš­tą, kad su­tuok­ti­niai kar­tu ne­be­gy­ve­na.

Žy­dų vai­kai ne­ži­no, kas yra tin­gi­nys­tė, tuš­čias šlais­ty­ma­sis pa­kie­miais. Jie ži­no smui­ko, ang­lų kal­bos, ma­te­ma­ti­kos pa­mo­kas, vyks­tan­čias vie­nu me­tu. „Už­tai mes ir ži­no­me žy­dus, kaip iš­si­la­vi­nu­sią, ga­bią, darbš­čią tau­tą“, – pa­žy­mė­jo pra­ne­šė­jas.

Kel­mė – žy­diš­kas mies­tas

Ma­no­ma, kad žy­dai Lie­tu­vo­je, bend­ruo­me­nė­se ap­si­gy­ve­no XII am­žiu­je. Žy­dai bu­vo pa­lū­ki­nin­kai ir pre­kiau­to­jai.

A. Ar­ma­lis pa­sa­ko­jo, kad žy­dų bend­ruo­me­nės bu­vo pa­val­džios tik di­džia­jam ku­ni­gaikš­čiui, o pa­tys žy­dai ta­po lais­vai­siais gy­ven­to­jais. Žy­dų by­las nag­ri­nė­jo žy­dų bend­ruo­me­nės teis­mas. Už žy­do gal­vą rei­kė­da­vo at­sa­ky­ti sa­vą­ja, už žy­do tur­to va­gys­tę lau­kė kar­tu­vės.

Iki Ant­ro­jo Pa­sau­li­nio ka­ro žy­dai bu­vo spė­ję in­teg­ruo­tis į Lie­tu­vos gy­ve­ni­mą. XIX am­žiaus pa­bai­go­je Vil­niu­je gy­ve­no 63 tūks­tan­čiai žy­dų – 40 pro­cen­tų vi­sų gy­ven­to­jų. Lie­tu­vo­je žy­dai, ku­rių iš vi­so bu­vo 10 pro­cen­tų, val­dė 80 pro­cen­tų tur­to. (Ru­si­jo­je bu­vo apie pu­sant­ro mi­li­jo­no žy­dų – kas sep­tin­tas gy­ven­to­jas bu­vo žy­das). Nep­rik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je (be Vil­niaus kraš­to), 1923 me­tais gy­ve­no 154 tūks­tan­čiai žy­dų – dau­giau ne­gu sep­ty­ni pro­cen­tai vi­sų gy­ven­to­jų. Šian­die­nos Lie­tu­vo­je be­li­ko vos ke­li tūks­tan­čiai sa­ve va­di­nan­čių žy­dais, pri­pa­žįs­tan­čių ju­daiz­mą – kiek dau­giau ne­gu 1200.

Kel­mė­je, ma­no­ma, žy­dai ap­si­gy­ve­no XV am­žiu­je. 1897 me­tų vi­suo­ti­nio gy­ven­to­jų su­ra­šy­mo duo­me­ni­mis, iš 3914 žmo­nių 2710 bu­vo žy­dai. Dar 1889 me­tais žem­val­džiai L. Gor­do­nas tu­rė­jo 260 hek­ta­rų že­mės, F. Ka­fe­ma­nis – 200 hek­ta­rų, G. Zak­sas – 112 hek­ta­rų že­mės ir Kel­mės apy­lin­kės dva­rus.

Kel­mės žy­dai su šei­mo­mis gy­ve­no mies­to cent­re, lie­tu­viai – pa­kraš­čiuo­se. Žy­dams pri­klau­sė mui­lo fab­ri­kas, spaus­tu­vė, apie 20 sunk­ve­ži­mių, vais­ti­nė, pa­što ark­liai, vi­są mies­tą elekt­ra ap­rū­pi­nan­ti vie­nin­te­lė elekt­ri­nė. Ma­no­ma, kad iki Ant­ro­jo Pa­sau­li­nio ka­ro Kel­mė­je ga­lė­jo gy­ven­ti apie 1350 žy­dų, o Kel­mės vals­čiu­je – dar 1400.

Dau­giau­sia žy­dai ver­tė­si smul­kią­ja pre­ky­ba: su­pir­ki­nė­da­vo stik­lą, sen­daik­čius, nuo­mo­da­vo­si so­dus ir par­da­vi­nė­da­vo obuo­lius.

Au­to­rės nuo­tr.

Žy­dai ne­trik­do mi­ru­sių­jų ra­my­bės, mel­džia­si už ka­pi­nių tvo­ros.

Al­gi­man­tas Ar­ma­lis apie žy­dus pa­tei­kė daug ir įvai­rios in­for­ma­ci­jos.

Kel­mės kraš­to mu­zie­jaus nuo­tr.

Kel­mė prieš Ant­rą­jį Pa­sau­li­nį ka­rą bu­vo žy­diš­kas mies­tas. 1935 me­tų nuo­trau­ko­je – dvi Si­na­go­gos.

Gat­vė, ku­rio­je gy­ve­no ir sa­vo me­di­niuo­se na­muo­se par­duo­tu­ves tu­rė­jo žy­dai, kel­miš­kiai va­di­no žy­dų gat­ve,"il­gai­siais kro­mais“.

Dienos populiariausi

Latvijos orkestras paliko šaltą Katedrą

2017 m. balandžio 21 d.
lankomiausias

Iš prisiminimų apie Pakruojo dvarą

2017 m. balandžio 21 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas